Savo namuose I. Šidlaitė raugina pačius įvairiausius produktus – daržoves, pieno produktus, iš savo raugo kepa naminę duoną. Rauginti gėrimai – atskira tema. Pavyzdžiui, žiemą itin skanu gerti natūraliai raugintą imbierinę girą, kuriai gaminti naudojami karštam vynui skirti prieskoniai.
I. Šidlaitės namiškiai itin pamėgę jos ruošiamą natūraliai raugintą girą su duonos raugu. Moteris paaiškina, kad duona suteikia tik skonio, prie rūgimo proceso neprisideda. Taip pat į girą dedama cukraus – jis reikalingas mielėms, o kuo ilgiau gėrimą laikysite, tuo mažiau cukraus jame liks. Beje, raugdama girą I. Šidlaitė mėgsta eksperimentuoti išgaudama vis naujų skonių, pavyzdžiui, šaltuoju metų laiku įdeda žieminių šakelių – aviečių, serbentų, sudžiūvusių jonažolių.
Namuose ji raugia net senovinį midų. „Midus yra seniausias rauginys pasaulyje. Kaip istorikė galiu drąsiai pasakyti, kad midus visada buvo ritualinis gėrimas, skirtas aukštesnei klasei, todėl, kad paties medaus daug nebūdavo. Dabar pasaulyje gaminti midų labai populiaru, tačiau rauginimo mėgėjai jo vengia, nes niekada negali būti užtikrintas, kokį rezultatą gausi. Be to, raugiant šį gėrimą labai lengva užkrėsti visas savo turimas taras“, – pasakoja rauginimo entuziastė.
Midų ji taip pat gamina su įvairiomis žolelėmis, pavyzdžiui, labai tinka šalavijai. Anot I. Šidlaitės, midų galima daryti dviem būdais: pirmuoju paruošiamas stiprus nuoviras, jis atvėsinamas, sudedamas medus ir tuomet rauginamas. Kitas būdas – raugiamas vanduo su medumi, dedama žolių. Gaminant šiuo būdu procesą reikia prižiūrėti itin atsargiai – kad neužsiveistų pelėsis.
Anot I. Šidlaitės, rūgimas labai neprognozuojamas. Kartais gėrimą galima ragauti ir po 3–4 savaičių, kartais tokio laiko neužtenka. Galima midų gerti ir tik išrūgusį, tuomet gėrimas primins sidrą, turės daugiau „burbuliukų“.
Iš kasdien vartojamų raugintų gėrimų – jau minėta egzotiškai skambanti kombučia. Kaip sako I. Šidlaitė, arbatos grybas pats nereikliausias. Su juo moteris raugia ir paprastą juodąją, ir žolelių arbatas, netgi kavą.
Jei kilo klausimas, o iš kurgi gauti tą mistiškąjį arbatos grybą – tai paprasta. I. Šidlaitė išduoda, kad pati jį įsigijo per skelbimą – pastaruoju metu jų gausiai pardavinėjama tiek skelbimų portaluose, tiek socialiniuose tinkluose. „Pačiam pasigaminti grybą labai sunku, geriau pirmiausia jį iš kur nors gauti. Tiesa, vieni sako, kad jų grybai neprisitaiko kitose terpėse, tačiau maniškis gajus“, – kalba ji.
Arbatos grybas – kaip ir pieno grybas, yra mielių ir bakterijų sankaupa, pasaulyje auginama nuo seno. Kaip ir visi geri dalykai, manoma, kad jis atkeliavo iš Tibeto, nors niekas tikrosios tiesos iš tiesų ir nežino, pasakodama šypsosi I. Šidlaitė.
„Vieni jį laiko panacėja nuo įvairiausių ligų, net vėžio, kiti mano, kad tai tiesiog skanus gėrimas, o aš sakau, kad jame yra daug rūšių mikrofloros ir vien dėl to verta jį gerti“, – tikina ji.
I. Šidlaitė dalijasi kombučios receptu, kurį kartu su kitų rauginių receptais rasite jos knygoje „Natūralus rauginimas“.
Reikės:
- 3 l stiklainio
- 2–3 pakelių arba arbatinio šaukštelio birios arbatos
- 200 g cukraus
- 1 stiklinės šviežios kombučios
- paties grybo (jei turite šviežios, nekaitintos ir „gyvos“ kombučios, grybo gali ir nebūti)
Gaminimas:
Užplikykite arbatą ir palikite atvėsti, tada nukoškite į stiklainį ir išmaišykite cukrų. Arbata turi būti kambario temperatūros. Į ją supilkite šviežią kombučią arba atsargiai įleiskite grybą. Stiklainį apriškite audinio atraiža ir padėkite šiltoje vietoje. Po savaitės paragaukite – jei užtenka rūgštumo, kombučią išpilstykite į sandarius butelius, atvėsinkite ir gerkite. Arba palikite antrinei fermentacijai, tada turėsite gazuotą gėrimą.
