Analizuoja čekius ir kainas (dažniausiai įdedu čekio nuotrauką, nors neprivalau to daryti – apskritai, darau apžvalgas pagal savo taisykles, kurių jūs nežinote ir niekada nesužinosite, kol nesu valstybės tarnyboje). Klausia, kodėl gėriau šampaną prie makaronų. Kitą kartą klausia, kodėl šampano negėriau – ar jau baigėsi pinigai? Pastebi kadre raudoną skardinę rudo gazuoto saldaus gėrimo ir negali suprasti, kodėl čia taip, juk tai blogo skonio požymis. Suglumsta, kad aš ragauju iš svetimų lėkščių arba geriu espresso prieš sriubą. Ir iš visko daro išvadas.
Turiu pripažinti, kad sąmokslą gaudančių skaitytojų erzinimas yra mano darbo dalis, gal ir ne pati maloniausia, bet būtina. Lygiai taip pat Holivudo scenaristai žaidžia su žiūrovais, kaip katė su pele, tyčia priveldami visokių gluminančių arba nepaaiškinamų detalių, taip versdami auditoriją dalyvauti, taip ir aš auditoriją kaskart turiu įtraukti ir sudominti.
Todėl aš jus ir verčiu dalyvauti ir įsitraukti į žaidimą. Daliai skaitytojų yra įdomu skaityti apie maistą. Kitai daliai yra svarbu pasisklaidyti komentaruose, ir jiems kaskart yra palikta slaptų kabliukų. Geriausiai visada suveikia kas nors apie pinigus. Banknotų nuotrauka („kodėl mokėjo grynais?“).
Užuomina apie arbatpinigius. Nefiskalinis čekis (daugelis yra įsitikinę, kad tokie čekiai yra nelegalūs, kaip jų pačių rūkomos kontrabandinės baltarusiškos cigaretės). Fiskalinis čekis (kodėl data prieš du mėnesius?). Jokio čekio. Priemonės senos, veikimas visada puikus.
Žmonės galvoja, gal mane nemokamai pamaitino (ne, to nebūna, tiksliau, jeigu ir pavaišina kada, tai būna nesusiję su apžvalgomis; pavyzdžiui, atvirai deklaruoju, kad iš manęs atsisako imti pinigus Salantų „Pakalnutėje“, bet ar kas patikės, kad aš tą užeigą myliu dėl tų pinigų; taip pat esu ragavęs degustacinius meniu šen bei ten, ir mokėti nereikėjo, bet apie tai apžvalgų nerašiau). Žmonės, jūs nespręskite pagal save. Jums šimtas ar du šimtai eurų už vakarienę yra daug. Man tai yra darbo sąnaudos. Sunkvežimio vairuotojas, kai užpila degalų baką dyzelinu, sumoka gal tūkstantį ar pora tūkstančių eurų. Jums, man ir daugeliui aplinkinių tai nemaži pinigai.
Jam tai darbo sąnaudos. Mano viešbučiai ir lėktuvų bilietai per metus galimai kainuoja daugiau, negu jūsų butas - ir tai irgi tik darbo sąnaudos. Nepykite ant manęs, kad mane Dievas ir Tėvynė pašaukė vertinti restoranus ir keliauti po pasaulį. Tai tik toks darbas. Aš esu sunkiai plušantis artojas savo pasirinktame gyvenimo kelyje.
Kiti dar galvoja, kad restoranas man sumokėjo. Dar kiti mano, kad tiesiog šiaip turiu daug įtakingų pažįstamų (tas tiesa: tiesiog esu labai charizmatiškas, malonus ir įdomus asmuo, tai prie manęs lipte limpa žmonės), jiems padedu, nes versle ranka ranką plauna ir mes visi viena didelė mafija (kas yra netiesa, tiesiog Lietuva yra labai nedidelė, ir mūsų visų keliai susikerta).
Nesąmonė. Aš rašau gerai apie restoranus, kavines, užkandines ir kebabines, jei ten man patinka. Įtikti galima daugybe būdų. Gera atmosfera. Geras valgiaraštis (geriau, jei trumpas). Kvalifikuotas aptarnavimas, kai padavėjas gali patarti, o ne sako, kad viskas skanu. Kiaušinis su skystu tryniu prie kiekvieno patiekalo (tai vieša paslaptis – aš dažniausiai susileidžiu ir ištirpstu, kaip ledai vasarą, kai patiekaluose daug kiaušinių). Bet svarbiausia yra maistas.
Štai imkime naują, neseniai atsidariusį visiškoje Vilniaus širdyje, Didžiojoje gatvėje, ant turistinio tako restoraną „El Mercado“. Vieta – auksinė. Aplink – minios žmonių. Visai greta – šlovingas, jau nebe pirmus metus fantastiškai dirbantis amerikietiškai-itališkos virtuvės restoranas „Ti‘ana“ (čia tas pats, kuriame su drauge pietaudami susitikom Egidijų Dragūną, kuris irgi atėjo pavalgyti, ir jis žadėjo groti mūsų vestuvėse, bet tai atskira istorija).
„El Mercado“, per du aukštus (pirmasis – rudo medžio ir dominuojančio baro stiliaus, viršuje – šviesus pajūrio stilius su fantastiškais vaizdais pro langus į Senamiestį, kur bepasisuksi), įrengtas nepigiai ir rūpestingai. Gal ir galėčiau kai kur prisikabinti prie interjero – sakyčiau, kad labai daug visko daryta ir nežinota, kur sustoti, kabančios gėlės vazonuose yra nei šis, nei tas, laivelių ant palangių irgi man geriau nebūtų, kaip ir lėkščių kolekcijos indaujoje, nes čia visgi ne senas dvaras ir ne kaimo turizmas. Bet tegu. Pastangų įdėta labai daug, kai kur net per daug.
Atskirai norėčiau pasisakyti apie vaikų žaidimų kampelį. Aš suprantu, kad čia bandyta įtikti visoms kategorijoms – ir baras, ir restoranas, ir maisto turgelis, ir net mamytės gali bamblius atsivesti – bet kažkur reikėtų sustoti ir liautis su tuo universalumu. Dar trūksta tik bilijardo stalo, dviračių nuomos, boulingo, avalynės remonto, valiutos keityklos, ir galėtumėt turėti visą prekybcentrį. Mano nuomone, tegul vaikai žaidžia kur nors kitur. Ne restoranuose.
Valgiaraštis pakankamai koncentruotas, neilgas – tai ispanų virtuvės restoranas. Na, pažiūrim, kaip dalykai atrodo ant stalo ir ant lėkštės. Padavėjas (puikus padavėjas, paslaugus, išmanus – restoranas tikrai gali džiaugtis, kad jį turi) priima užsakymą ir dar užkandžiui pasiūlo krevečių carpaccio (€18), sako, svečiams patinka.
Kas tie svečiai, galvojame mes, ragaudami patiekalą. Ne, rimtai, čia kažkoks nesuprantamo vaizdo krevetienos sluoksnis su kelių rūšių uogomis ant viršaus. Nei tekstūros, nei skonio – aš sutinku, carpaccio šiais laikais galima ruošti iš visko, ne vien jautienos ar burokėlių, nors ir iš ropės ar daktariškos dešros, bet ar reikia? Ir dar kartą – kas tie svečiai, kuriems tai patiko? Pasižiūriu, restorano Feisbuke juos visi daugiausia myli ir giria. Tiesiog, man atrodo, nuomonės išsiskyrė. Arba aš kažko nesuprantu.
Avinžirnių sriuba su čorizo dešra (€7) buvo grynas liūdesys: per kieti avinžirniai ir keli nususę gumuliukai dešros – nei puošia, nei skonio prideda.
Grilyje keptas aštuonkojis (€21) gal ir buvo keptas grilyje, bet skonis buvo lyg virto. Gal kam nors ir tiktų, kas neragavęs aštuonkojo Viduržemio jūros šalyse arba geresniuose Vilniaus restoranuose, kurie žino, ką daro (taip, jį iškepti nėra labai lengva, bet neįmanoma irgi nėra). Gal daugiau ateis žmonių, kuriems viskas skanu, ir tada jiems bus skanus ir šis aštuonkojis, ką gali žinoti.
Blogiausia naujiena buvo jūros gėrybių paelija (€28). Už nemažą kainą gavome beskonių ryžių su perdžiūvusiomis, varganomis jūros gėrybėmis: lyg paeliją kažkas buvo matęs laikraščio nuotraukoje ir bandęs atgaminti pagal savo supratimą, o gal uošvienė pasakojo, grįžusi iš Ispanijos, kaip ten buvo viskas įskaičiuota, ir ji irgi šlamštė tą paeliją, užsigerdama saldžiu alkoholiniu kompotu „sangria“. Beveik užuodžiau tos uošvienės savaiminio įdegio kremą. Sakau „beveik“, nes neužuodžiau ten nieko. Kvapas kaip lėkštės. Kuo kvepia lėkštė? Niekuo. Taip ir kvepėjo.
Už labai neskanius pietus sumokėjome €81 ir dar arbatpinigius (nes tikrai geras aptarnavimas).
Nenoriu su niekuo ginčytis. Gal kam nors ten ir patinka. Akivaizdžiai yra tokių, kam patinka ir skanu. Tai jūs ten ir eikit, o aš tikrai nesiruošiu. Dvi žąsys iš penkių.
El Mercado, Didžioji g. 3, Vilnius. Tel. +370 649 55522. Facebook profilis.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 01:00.
