Antradienio vakarą į restorano „Bernelių užeiga“ menę susirinkę svečiai paminėjo lietuvišką Padėkos dieną. Tik šįkart apsieita be kalakuto. Anot etnologės Nijolės Marcinkevičienės, ant lietuvių stalo panašiu metu garuodavo kepta žąsis ar antis. Pastaroji simbolizuodavo medžioklės sezono pradžią. Tuo tarpu žemaičiai iš keptos žąsies spėdavo žiemos orus: jei žąsies kaulas iš pradžių persišviečia baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga šilta, ir atvirkščiai.
Susirinkusius svečius vaišino patiekalais iš naujojo žiemos sezono meniu. Pagrindiniu šventinio stalo akcentu tapo modernesnė įprastos anties interpretacija: antienos pyragas su sūriu pagardinta bulvių koše, skrudinta žąsų taukuose, taip pat keptos antienos salotos su bulguro kruopomis, raugintų kopūstų sriuba su šonkauliukais ir kiti patiekalai, simbolizuojantys rudens pradžią. „Termino kaip „padėkos diena“ Lietuvoje tikrai nebūdavo, tačiau lietuviai intuityviai švęsdavo derliaus nuėmimo ir užbaigimo šventę. Apskritai šventinis lietuvių stalas visada turėdavo simbolinę prasmę, netgi ritualus. Todėl atrasti sąsajų ir perteikti tam tikrus simbolius ant šiuolaikinio vaišių stalo, mums buvo labai įdomus ir įtraukiantis iššūkis“, – pasakoja restorano „Bernelių užeiga“ vadovė Jolanta Kubolienė.
Neapsieita vakarienės metu ir be burbuliuojančio midaus, tradicinės silkutės su baravykais, duonos, vištienos bei traškios kiaulienos. Kaip desertas patiekta čirviniai blynai su uogiene.
„Anksčiau žmonės tikėdavo, kad yra priklausomi nuo aukštųjų galių. Žmonės tarsi apsidrausdami sueidavo prie stalo ir dėkojo už tai, ką turi. Todėl lietuviškai dar tokios šventės būdavo vadinamos dėkavonėmis: sau, šeimininkui ir dievui“, – pasakojo Nijolė Marcinkevičienė. Kodėl ant stalo būdavo dedama antis, etnologė pradėjo viena seniausių lietuvių versijų apie pasaulio atsiradimą. Buvo sakoma, kad mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška žąsis. Panorėjusi lesti, nuskrido ieškoti maisto. Tuo tarpu užėjęs lietus, sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro kurią kiaušinis iškritęs. Beskrisdamas atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis. Todėl žąsis buvo laikoma labai svarbiu lietuviams paukščiu.
Vakaro svečiams etnologė atskleidė, kaip per skrandį pritraukti sėkmę, meilę ar pataisyti santykius su uošviene: „Kasdieniniai valgiai ne tik teikė sotumą, darbingumą, bet ir dalyvavo ritualuose, tapdami tam tikrais simboliais, įgydami magiškų galių, kaip manyta, gebančių paveikti žmogaus, šeimos, ūkio likimą. Pavyzdžiui, jei tekėti pasirengusios merginos valgys ragaišį, iškeptą su putino uogomis, gali tikėtis gauti šaunų vyrą. Taip pat norėdamos kokio jaunikaičio širdį pavergti, jaunosios šeimininkės gamindavo saldžius čirvinius blynus“.
Garbingiausiai valstiečiai elgdavosi su duona. Ne veltui apie šį produktą yra kilę daugybė prietarų ir pasakymų: „be aukso apsieisi, o be duonos – ne“, todėl per krikštynas dėdavo vaiką prie duonos kepalo, kaip brangiausią turtą. Taip pat sakydavo, jog ištekėjusi mergina – kaip atriekta rėkė, vaikams liepdavo surinkti duonos trupinukus, kad poterius greitai išmoktų. O kai degdavo namas, liepdavo pirmiausiai ne bėgti, o pabučiuoti duoną, kad ir kluonas nesudegtų.
Senuosiuose XVI a. šaltiniuose rašo, kad žmonės jau turėjo tvenkinius, kuriuose augimo žuvį, todėl tai būtinas akcentas ant Padėkos dienos stalo. Žuvis yra sveikatos simbolis, nes išgyvena šaltam vandeny. Tuo tarpu žvynai simbolizuodavo pinigus: buvo tikima, kad valgant žuvį būsi turtingas.
Anot N. Marcinkevičienės, kiaulieną reikia valgyti prieš sunkius, nuolat atidėliojamus darbus, nes tikėta, kad toks maistas gali lengviau padėti juos įgyvendinti. Tuo tarpu nevalgius vaikus pasodindavo prie lovio ir liepdavo žiūrėti kaip kiaulės skaniai ėsdamos čepsi. Gerų santykių su uošviene norinčiam žentui, reikėdavo pagaminti „macną“ troškinį. Vištiena būdavo nekasdienis patiekalas, tądien pritraukiantis sėkmę. Ilgus amžius gyvavo paprotys vištą ar gaidį aukoti gimus vaikus ar žmogui mirus. Mažojoje Lietuvoje tai buvo vienas pagrindinių krikštynų ritualų. Juodą gaidį lietuviai skirdavo namus globojančioms dievybėms.
„Nors švęsti Padėkos dieną šeimoje tradicijos neturim, tačiau lietuviška virtuvė man asocijuojasi su šeima ir didžiosiomis metų šventėmis. Manau, kad lietuviška virtuvė evoliucionuoja, joje atsiranda vis naujų ingredientų ir receptūrų, todėl mes visada su šeima pirmenybę teikiame lietuviškiems patiekalams“, – sakė Vaida Skaisgirė.
