Turkiškos nacionalinės virtuvės raidai daugiau nei 1300 metų, o jos kulinarinės tradicijos istoriškai remiasi Osmanų imperijos paveldu ir jungia Vidurio Rytų, Vidurinės Azijos ir Balkanų virtuvės akcentus, rašoma atsiųstame pranešime. Svarbiausias krašto ūkis nuo seno buvo gyvulininkystė, o tai, kad Turkijos ir aplinkinių vietovių klimatas itin tinkamas būtent avininkystei, lėmė, jog aviena ar net avių pienas iki šiol vaidina itin svarbų vaidmenį tradicinėje turkų virtuvėje. Ėriuko mėsa yra populiariausių turkiškų patiekalų pagrindas, pavyzdžiui tradicinio „köfte“ – grilyje keptos mėsos kukuliai, pateikiami su pomidorų salotomis, gardintomis pipirais (turk. „ezme“).
Dauguma turbūt esame ragavę Turkijos nacionalinio patiekalo – kebabų, tačiau ar žinojote, kad Turkijoje jų taip pat yra daugiau nei 300 rūšių, o skoniai gali smarkiai skirtis nuo mums pažįstamų, randamų vietinėse greito maisto užkandinėse, tai gali būti ir į pitos paplotėlį įvyniotos ėrienos kepenėlės, pagardintos pomidorų pasta ir svogūnais.
Turkiški patiekalai pasakoja skonių istorijas, kurios šimtmečiais formavosi ir iki šių dienų atkeliavo patobulėjusios, pasipildžiusios moderniais akcentais. Tradicinės Viduržemio jūros virtuvės restorano „Meze“ šefas, graikų kilmės Christosas Georgogiannopoulos pasakojo apie vieną iš čia siūlomų pagrindinių patiekalų ir jo istoriją: „Kleftiko“ – lėtai kepta aviena ant stalo yra patiekiama kepimo popieriuje, kuris primena ryšulėlį. Mėsos skoniui pagerinti ji būdavo apdengiama įvairiais lapais ir tuomet duobutė su besitroškinančia mėsa būdavo užpilama žeme 4–5 valandoms. Šiais laikais „Kleftiko“ gaminimo būdai yra pakitę, tačiau aviena, pagardinta įvairiais prieskoniais ir daržovėmis, išlaikė savo išskirtinį skonį ir dėl lėto kepimo yra itin minkšta, tiesiog burnoje tirpstanti.“
Priešingai dažnai vyraujančiai nuomonei – turkiška virtuvė nėra labai aštri, joje naudojami lengvi prieskoniai ir padažai, kurių pagrindinis tikslas yra išryškinti natūralų maisto skonį, o ne jį užgožti. Populiariausi naudojami prieskoniai: krapai, mėtos, petražolės, cinamonas, česnakai, kmynai ir žagarėliai, su mėsos ir daržovių patiekalais dažnai pateikiamas jogurtas. Turkiškos virtuvės pagrindą sudaro ryžiai, kviečiai ir daržovės, o be avienos čia taip pat dažnai sutinkami paukštienos patiekalai ir jūrų gėrybės.
Turkijoje prie pietų ar vakarienės stalo šeima, giminės ar draugai, verslo partneriai sėda ilgam, vaišės gali trukti dvi ar net tris valandas, tad čia nieko nestebina „meze“ (liet. užkandžių) gausa dar prieš pagrindines vaišes. Užkandžiams pateikiamos lėkštės su skirtingais karštais, šaltais patiekalais – sriubomis, salotomis, ant grilio keptomis daržovėmis ir mėsa. Vienas įdomesnių užkandžių – pikantiški sūrio pyragėliai „Feta Me Meli“ su medumi ir sezamo sėklomis, juose susipinančių skonių gama – nuo sūraus iki saldaus – sužadina skonio receptorius atkeliaujantiems pagrindiniams patiekalams.
Turkiška virtuvė yra išties vertas atrasti kulinarinis pasaulis ne vien dėl čia sutinkamos turtingos skonių įvairovės, tačiau ir atstovaujamos geriausiai pasaulyje subalansuotos Viduržemio jūros virtuvės, kurioje telpa visa sveikos mitybos piramidė.
