„BK 153: prievartos vaikystė“ – sukrečiantis dokumentinis pasakojimas apie seksualinį smurtą prieš vaikus. Filmo herojės prisimena savo tėčių ir patėvių prisilietimus, grasinimus ir baimę likti nepavalgiusiomis bei išmestomis iš namų, jei nepaklus iškrypėliškiems vyrų įgeidžiams.

Delfi Plius prenumeratoriams dokumentinio filmo premjera rugsėjo 25 d.

Darijos, Lauros ir Natalijos, kurios vardą ji prašė pakeisti, pasakojimai atspindi sistemines Lietuvos teisės spragas. Per jas prasprūdę pedofilai ir kiti seksualiniai nusikaltėliai toliau vaikšto laisvėje, o vaikai, neįveikę šių savo gyvenimo monstrų, ateityje kovoja su dar baisesniais vidiniais demonais – depresija, noru nusižudyti ir asmenybės sutrikimais.

„Man diagnozuotas kompleksinis potrauminis streso sutrikimas, aš turiu asmenybės sutrikimą, nežinau, kiek asmenybių ir kada jas turiu. Pablogėja, kai kažkas mane užtrigerina. Viena asmenybė yra 8 ar 9 metų mergaitė. Ji seniai buvo. Aš buvau tokio proto kaip aštuonerių metų mergaitė. Buvau labai nesupratinga. Man atrodė, kad visi elgėsi tyčia taip, kad mane nuskriaustų ar pažemintų“, – kalba filmo herojė Darija.

Už tragedijas esame atsakingi visi

„Prieš kurdama šį filmą nebuvau pagalvojusi, kad didžiausią šoką sukels ne pedofilai, o kiti žmonės – mokytojai, motinos, kiti suaugę žmonės, kurie žinojo arba įtarė, kas darosi filmo herojų, tuo metu dar tik mergaičių, namuose. Rašydama scenarijų daug galvojau, kad visi, kaip visuomenė, esame šiek tiek atsakingi už tokias vaikų tragedijas. Ši mintis ir šiurpino, ir motyvavo kurti toliau, nes seksualinis smurtas prieš vaikus yra toli gražu ne vien pedofilų ir jų aukų problema“, – sako filmo prodiuserė Izabelė Pukėnaitė.

Izabelė Pukėnaitė

Foto: DELFI / Karolina Gudžiūnienė

Filme „BK 153: prievartos vaikystė“ kalba ir Laura, kuri nuo savo patėvio pastojo. Jis dar ankstyvoje mergaitės vaikystėje ją kvietė lytiškai santykiauti ir kitaip tvirkino, kol vieną dieną palaužė.

„Mūsų sutarimas buvo, kad aš pas jį kas antrą ar kas trečią dieną turiu ateiti. Kai kiekvieną dieną tai girdi, tuos jo teiginius be jokio sustojimo… Man sunku pasakyti, ką aš tada maniau. Maniau, kad aš nebegirdėsiu tų dalykų ir jis nuo manęs atsikabins“, – atvirauja Laura.

Delfi Plius dokumentiniame filme kalba būrys ekspertų, kuriems tokios istorijos – kone kasdienės, bet kiekvieną sykį iš naujo šokiruojančios. Psichiatrai, teisininkai, teismo medicinos ekspertai diskutuoja dėl galimybės Lietuvoje turėti seksualinių smurtautojų registrą, daugiau pagalbos centrų aukoms, vaikų lytinį švietimą ir kelia nepopuliarius klausimus – ar reikalinga pagalba ir patiems pedofilams?

„Apie pagalbos programas pedofilams Lietuvoje beveik nekalbama. Daug daugiau informacijos apie tam skirtus specialius centrus galima rasti Vokietijos, Indijos interneto erdvėje. Tai labai sunki tema, bet tiek ją, tiek lytinio švietimo temas filme pasiūlė pačios aukos. Dvi iš jų sakė, kad jas nuskriaudusius vyrus laiko sergančiais ir jiems jaučia gailestį. Jų teigimu, sveikas žmogus taip nepasielgtų. Tai jokiu būdu nenurašo siaubo, kuriuo tie vyrai pavertė mergaičių vaikystę ir likusį gyvenimą, bet ignoruoti galimos pagalbos jiems temą irgi pasirodė neteisinga,“– paaiškina I. Pukėnaitė.

Foto: Shutterstock

Dokumentinis filmas atsako į klausimus, kodėl daugelis seksualinio smurto prieš vaikus teisminių bylų užtrunka bent kelerius metus. Ekspertai paaiškina, kas lemia, jog tokio sunkumo nusikaltimus įrodyti yra labai sudėtinga. Kliūčių ruožą link teisingumo atstatymo pasakoja filme dalyvaujantys ekspertai.

„Reikia vos ne vaizdo arba garso įrašų, o aukos dažniausiai ateina tik su pasakojimais“, – atsakė advokatė M.Gušauskienė, paklausta, kokius įrodymus turėdama jaustųsi visiškai užtikrinta, kad teisme bylą laimės.

„Kol nebuvo DNR tyrimų, kol jie nebuvo tiek paplitę ir jų nebuvo galima padaryti iš tiek daug biologinių terpių, kai galimybių buvo mažiau, prievartavimai buvo grubesni. Sužalojimai buvo didesni, lytinis aktas buvo baigiamas aukoje arba ant jos nesibaiminant, kad bus randamas kažkoks ryšys tarp nusikaltėlio ir aukos. Dabar matome, kad sužalojimų nėra, dažniau naudojamas psichologinis smurtas“, – filme dėsto teismo medicinos ekspertas Dalius Banionis.

„BK 153: prievartos vaikystė“ prodiuserės teigimu, šis filmas yra gyvas liudijimas, per kokią galybę spragų kartais praslysta seksualinio smurto aukų siekis atstatyti teisingumą. Šių spragų gausų ne tik teisinėje ar medicinos sistemose, bet ir visuomeniniame požiūryje į seksualinio smurto prieš vaikus problemą.

„Jūs net neįsivaizduojate, kaip džiaugiausi galėdama filme papasakoti, kaip jo herojės nepaisant visko sugebėjo atsitiesti ir dabar ne tik kokybiškai gyventi, bet ir padėti kitiems. Tokiuose tamsiuose pasakojimuose pedofilų aukos tapo savo pačių gyvenimų šviesa. Jos yra vieni stipriausių ir drąsiausių žmonių, iš kurių esu ėmusi interviu. Tai buvo garbė. Kviečiu išgirsti jų liudijimus“, – sako I. Pukėnaitė.

Dokumentinio filmo „BK 153: prievartos vaikystė“ premjera įvyks Delfi Plius jau rugsėjo 25 d.