Svarstymai, ar jau prasidėjo Ukrainos kontrpuolimas, apie ką prieštaraudami vienas kitam kalba ukrainiečių pareigūnai, kaip jis atrodys ir skirsis nuo iki šiol buvusių – visa tai iki šiol atrodo tik spekuliacijos.
Tiesa, kol Vakaruose parengtos ir modernia ginkluote bei technika – tankais Leopard 2, „Challenger“, pėstininkų kovos mašinomis (PKM) „Bradley“, CV-90 ir kitais aprūpintos brigados ( mažiausiai 8, nors kiti jų priskaičiuoja keliolika) nepajudėjo visa jėga pralaužti fronto linijos, tol didžiausios operacijos nuo atvirų mūšių pradžios dar tik laukiama.
Karas Ukrainoje neabejotinai pasikeis: Ukrainą tenkina tik pergalė, jos tikisi ir ukrainiečius remiantys Vakarai, o viešai apie ryžtą pasiekti savo pergalę kalbantis Kremlius taip pat labai nenori girdėti apie savo pralaimėjimo tikimybę. Kad tokia egzistuoja, netgi patys rusų karininkai vis dažniau pripažįsta viešai.
Bet kol nėra didžiojo susidūrimo, tol visa tai tėra teorija, ukrainiečių lūkesčiai ir viltys. Vis dėlto laukiama ir staigmenų, nors ir ne visos jos būtinai bus palankios Ukrainai.
Kokių staigmenų galima tikėtis?
Karas Ukrainoje tik dar kartą parodė, kad staigmenos – tiek taktinės, tiek operacinės yra pasiekiamos, kai tam susiklosto palankios aplinkybės arba atvirkščiai – staigmena galima įvardyti netikėtai gerą arba blogą pajėgų pasirodymą.
Nuo Rusijos pasirinkto puolimo keliomis kryptimis 2022 vasario 24-ąją ir nesugebėjimo įvykdyti pagrindinių užduočių iki aršesnio ir sėkmingesnio ukrainiečių pasipriešinimo, nei iš jų daug kas tikėjosi pirmosiomis karo dienomis ar savaitėmis – tai tebuvo pradžia. Nuolatiniai Ukrainos karinės vadovybės, pačios kariuomenės, motyvuotų karių ir visuomenės gebėjimai atlaikyti smūgius, kontratakuoti netikėtais būdais ir netikėtose vietose – prie to jau, regis, galima buvo įprasti.
Ukrainos gebėjimai eliminuoti elitines Rusijos pajėgas, nuskandinti kreiserį Moskvą, sėkmingos kontrpuolimo operacijos, kurių metų atsikovotos Charkivo, Chersono sritys – staigmenų ir netikėtumų šių mūšių metu netrūko. Tad ir dabar, kai rengiamas didysis Ukrainos kontrpuolimas, neabejojama ar bent jau tikimasi, kad ukrainiečiai sugalvos dar ne vieną gudrybę.
„Rusai parengė savo gynybines linijas, bet dar klausimas, ar jų kovinė dvasia bus stipri, ar jie atsilaikys, ar ukrainiečiams pavyks sukelti šoką, privers rusus bėgti, ką ne kartą matėme, kai fronto linija griūna kaip domino kaladėlės“, – laidoje „Delfi tema“ teigė atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis.
Jo manymu, rusų gynybinės linijos yra stiprios, tačiau kokia kliūtis yra įveikiama, tiesiog reikia turėti didelę ugnies galią, labai gerai apsaugotus ir parengtus pėstininkus, tankus, šarvuočius – stebuklų kare nebūna, tačiau operacinė sėkmė paprastai priklauso nuo to, ar pavyksta apgauti priešininką, rasti plyšį gynyboje ir jį išnaudoti.
„Tikiuosi, kad ukrainiečiai ras tą plyšį, ką ne kartą patvirtino, kad sugebės apgauti rusus, užmaskuoti savo sumanymą ir pasiketi netikėtumo veiksnį. Tikiuosi, kad ir rusų motyvacijos stoka turėtų pasireikšti, kad juos šokas privers palikti pozicijas“, – teigė G. Ažubalis.
Didžiausia staigmena šiame kontrpuolime, o ir galimu persilaužimu visame kare, anot jo, galėtų tapti naikintuvų F-16 pasirodymas. Apie buriamą tokių lėktuvų koaliciją Vakaruose kalbama jau atvirai – esą prasideda įgulų, aptarnaujančio personalo mokymai, kurie turėtų užtrukti ne vieną mėnesį. Tačiau viena sklandančių teorijų yra ta, kad visas šis pratinimas prie naikintuvų tiekimo Ukrainai idėjos, kuriai Vakarai nuo pernai pavasario viešai priešinosi, tėra spektaklis.
Esą iš tikrųjų pilotų ir aptarnaujančio personalo mokymai jau įvyko slapta, ukrainiečiai intensyviai rengėsi ir būtent dabar, per savo didįjį kontrpuolimą netikėtai panaudos šį pajėgumą.
„Tai yra įmanoma. Tai geras optimistinis variantas. Jei taip išties yra, tai būtų fantastika. Tai būtų lūžis, kuris gali sukelti tokį efektą, kurio šiame kare ir reikia, nes iki šiol nė viena pusė negali vykdyti sujungtų pajėgų ir jungtinių operacijų“, – pažymėjo G. Ažubalis, pateikdamas pavyzdį, kaip kariauja JAV: sausumos, jūrų ir oro pajėgos veikia išvien, koordinuotai, lyg gerai surepetuoto baleto spektaklio metu – vienu metu gebama reikiamose mūšių erdvėse panaudoti visą ugnies galią ir pajėgumus pagal planą arba imantis iniciatyvos, neleidžiant priešininkui atsikvėpti.
Kol kas F-16 ar kitų vakarietiškų naikintuvų perdavimo Ukrainai klausimas bent jau viešojoje erdvėje tėra įvardijamas kaip ateities scenarijus, o teorija apie tai, kad ukrainiečiai su Vakarų šalimis visą parengiamąjį procesą jau įgyvendino slapta tėra paremta gandais ir viltimis, todėl ji nėra tvirta.
Bet kuriuo atveju neabejojama, kad anksčiau ar vėliau Ukraina sulauks šių naikintuvų ir jeigu ne artimiausiu metu, tai panašiu metu kitais metais ukrainiečių pilotai jau galės ginti savo šalies oro erdvę orlaiviais, apie kuriuos dar visai neseniai tegalėjo tik pasvajoti.
Tai ne krepšinio varžybos
Viena aišku: kitaip, nei pernai pavasarį, kai Ukraina dar naudojo daugiausiai savus rezervus ir tik ribotą Vakarų karinę pagalbą, dabar ji jau naudoja beveik visą jų prašytą pažangią vakarietišką ginkluotę – nuo salvinės ugnies sistemų HIMARS iki kruizinių raketų „Storm Shadow“.
Ir nors pastarosios jau, regis, naudojamos fronte, kurios, kaip ir kitos ginkluotės sistemos neretai vadinamos sidabrinėmis kulkomis, galinčiomis pakeisti karo eigą, iš tikrųjų tai tėra sudėtinė ukrainiečių arsenalo dalis – labai svarbi ir naudinga, tačiau nebūtinai lemianti dramatiškus pokyčius fronte. Juo labiau, kad rusai parodė gebėjimus prisitaikyti.
Pavyzdžiui, jei ankstesnių kontrpuolimo operacijų išvakarėse rusų tiekimo linijoms, šaudmenų sandėliams, vadavietėms skaudžiai smogė būtent HIMARS raketų salvės, tai rusai išmoko savo pajėgumus atitraukti tolėliau, kad jų nepasiektų tokios raketos. O ir savaime raketos mūšių nelaimi – teritoriją gali atkovoti tik sausumos pajėgos su sunkiąja šarvuotąja technika.
Tad kol kas belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kada pajudės Vakaruose modernia karine technika aprūpintos ir per kelis mėnesius parengtos ukrainiečių sausumos pajėgos. Jos vis dar nepradėjo savo kontrpuolimo dėl, galimai, kelių priežasčių.
„Vakarai vėlavo su sunkios technikos tiekimu, dabar dar vyksta rengimas, nes technika nėra pati paprasčiausia, o ir rezervai solidūs – regis, jau ne 8 o 11 brigadų, todėl yra delsimas“, – tikino atsargos pulkininkas.
Jo manymu, Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse esama pernelyg daug lūkesčių dėl ukrainiečių kontrpuolimo – beveik tiesiogiai sekant karo eigą internete ar kituose informaciniuose kanaluose gali susidaryti įspūdis, kad vyksta savotiškos krepšinio varžybos, kurias stebintys komentuoja iš tolo, patarinėja, ragina, nervinasi ir reiškia nuomonę, kas ir kaip įvyks.
„Yra didžiulis spaudimas Ukrainos lyderiams, bet negali iššokti į trasą anksčiau laiko, reikia pasiruošti, žinoti, kur smūgiuoti, nes fronte situacija nėra paprasta. Daugelis nežiūri į žemėlapį, o aš, jei noriu ką nors suprast, kas vyksta, žiūriu į žemėlapį. Ir, pavyzdžiui, Donecko fronto linijoje nuo Kupiansko žemyn iki Vuhledaro ukrainiečiams klostosi ne pati geriausia operacinė situacija.
Mes, kartais pašiepdami rusus, juos nurašydami, nematome kas ten vyksta, o ten formuojasi mažiausiai du katilai. Taip rusai slenkasi lėktai – po keliasdešimt ar kelis km per mėnesius į priekį, bet vis po gabalėlį pirmyn ir tas sekinimo karas vyksta. O viena kontrpuolimo užduočių bus spręsti ir šias užduotis“, – įspėjo G. Ažubalis.
Klaidų rizika ir Čečėnijos karų scenarijus
Be to, kontrpuolimas yra lazda su dviem galais: viena vertus, visos viltys, kad ukrainiečiams pasiseks rasti tą plyšį priešo gynyboje, įveikti visas užtvaras, minų laukus, išeiti rusams į jų užnugarį, apsupti atrodo patrauklios ir realios.
Antra vertus, bet kokia puolamoji operacija susijusi ne šiaip su rizikomis prarasti taip ilgai kauptus rezervus, juos išeikvoti stabdančiose operacijose, patirti nepakeliamų nuostolių, bet ir susidurti su rusų staigmenomis.
„Blogiausia, kas būtų, ko galima tikėtis iš rusų pusės, tai kad jei išties numato ukrainiečių planus, jei jie sugebėtų kautis gynybinėse linijose ir jei turi rezervų, kurie gali padaryti nemalonių staigmenų“, – pripažino G. Ažualis.
Rusijos pajėgos pastaruoju metu išties tausojo artilerijos šaudmenų atsargas, dažniau rotavo savo pajėgas fronto sektoriuose ir mėgino atstatyti pernai nukraujavusių dalinių parengtį, kovinius pajėgumus bei, papildžius mobilizuotais rusais – atkurti gyvosios jėgos masę, kompensuoti nuostolius. Tai gal ir neatkuria tos pačios kokybės, t.y. mobilizuotas rezervistas savo įgūdžiais, patirtimi, motyvacija nėra toks pat karys, kaip ne vienerių metų patirtį turintis desantininkas, tačiau tai vis dar yra pėstininkas, kuris gali būti pavojingas. Be to, rusų elitinių pajėgų patirti nuostoliai ukrainiečių ir jų remiamuose šaltiniuose neretai sutirštinami, pamirštant vieną svarbią detalę.
„Praėjusio kontrpuolimo metu ukrainiečiai padarė daug klaidų, dėl ko kenčia. Pavyzdžiui, rusai iš Chersono ir Charkivo pasitraukė su beveik visomis pajėgomis ir ginkluote, nepatirdami didelių nuostolių. Kare vienas tikslų yra maksimaliai sunaikinti priešininko grupuotę, o Rusijos 1-oji tankų armija išėjo be didelių nuostolių, išskyrus kelis pamuštus ar be kuro likusius tankus.
Didelė dalis pasitraukė ir dabar stovi Svatovės-Kupiansko linijoje. Taip daug profesionalų neliko, daug technikos sudaužyta, bet ir tie čmobikai laiko tą liniją. Kokia rusų pėstininkija kariauja Donecke? Desantininkai, kurie laikėsi Chersone ir tvarkingai atsitraukė nesumušti. Kare tokie dalykai yra nedovanotini ir turėdami tokias kortas negali jų neišnaudoti. Tikiuosi, dabar klaidos nebus kartojamos“, – dėl būsimojo Ukrainos kontrpuolimo vylėsi plk. Ažubalis.
Tačiau šių klaidų pakartojimas būtų dar ne blogiausias scenarijus Ukrainai – išstumti priešininką iš savo šalies, atsikovoti kuo daugiau teritorijų yra neslepiamas ir akivaizdus ukrainiečių tikslas, kad ir kokia būtų to kaina. Vis dėlto net ir apsupus rusų pajėgas, jas sutriuškinus, išvarius, galiausiai bus pasiektas tas taškas, kai nei viena pusė nebegalės ir nebenorės kariauti.
O tai reiškia derybas dėl paliaubų, galbūt dėl taikos. Priversti Rusiją derėtis ir pasirašyti tokią sutartį jai nepalankiomis sąlygomis šiandien atrodo ypač sunki užduotis. Tačiau reikia nepamiršti, kad net ir tokiu atveju nugalėta Rusija – kad ir kas vadovautų Kremliaus režimui, niekur nedings savaime, toliau kels ne tik teorinę grėsmę, bet ir ilgalaikę, egzistencinę. Pažeminimą patyrusi Rusija beveik neabejotinai sieks revanšo – ne tik prieš Ukrainą, bet ir ją rėmusias šalis, tarp jų ir Lietuvą.
Kol ambicijos prieš Baltijos šalis atrodo tolima perspektyva, dar vienas karas prieš Ukrainą – jei tik Rusija nesubyrėtų į gabalus, ko tikrai nenori JAV ir kitos didžiosios Vakarų šalys – yra visai įmanomas artimiausioje ateityje.
Ar tai būtų po kelerių metų, ar po dešimtmečio – visiškai nesvarbu: tokia Rusija, kokią ją per pastaruosius du dešimtmečius pavertė Vladimiras Putinas ir jo režimas nėra ir neturi galimybių būti taikia, prognozuojama šalimi. Imperinės ambicijos, nuoskaudos, tariamos neteisybės jausmas, keršto troškimas smarkiai ir giliai įsišaknijęs Rusijoje. Nėra nė vienos priežasties, kad Rusija, net ir pralaimėjusi kovos veiksmus, staiga pasikeistų. O tai reiškia dar vieną karą.
Ir Lietuvoje, ir kitur Vakaruose, o ir Ukrainoje sakoma, kad bet kokios paliaubos dabartiniame kare tebus pereinamasis etapas. Neabejojama, kad rusai išnaudos šį laiką – kelerius metus, dešimtmetį, bet jie atsigaus ir vėl bandys smogti. O ar pasimokys iš savo klaidų ir ką tai reikš?
„Būčiau linkęs pasitikėti Oleksijaus Arestovyčiaus teorija: vargu ar Rusija šiame kare bus galutinai sutriuškinta, nebent įvyks vidinis perversmas, suirutė, kas neleistų jiems toliau vystyti imperialistinių planų. Vis dėlto rusai geba mokytis ir ta teorija, kuri mane baimina yra, kad bus panašiai kaip su Čečėnijos karais – Pirmajame buvo žeminantis pralaimėjimas, o antrame Kremlius pasiekė tai, ko norėjo. Labai nesinorėtų panašaus Kaukazietiško scenarijaus“, – vylėsi G. Ažubalis.
