Nuo pat 9 valandos ryto antradienį prezidentūros vidiniame kieme žmonės eilėje vėl laukė galimybės atsisveikinti su ponia Alma.
Prieš vidurdienį į prezidentūros Kolonų salę atvyko ir prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana. Jie ir pirmadienį kartu su V. Adamkumi priėmė užuojautas.
Velionės A. Adamkienės karstas iš prezidentūros Kolonų salės buvo išneštas antradienio vidurdienį. Jį palydėjo bendražygiai, draugai, kunigo Ričardo Doveikos malda.
Procesijos iki Katedros aikštės palydėti žmonės susirinko ir Universiteto gatvėje.
Kiek po vidurdienio, 12:30 val., Vilniaus arkikatedroje bazilikoje už velionę aukojamos šv. Mišios. Jas aukoja kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Vilniaus arkikatedra bazilika buvo pilna norinčių atsisveikinti su buvusia pirmąja šalies ponia A. Adamkiene.
Laidotuvės vyks antradienį 16:00 val. Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Norinčiųjų atsisveikinti su p. Alma prašoma nenešti gėlių, o joms skirtus pinigus, tęsiant A. Adamkienės gyvenimo ir darbų dvasią, paaukoti filantropiniams tikslams.
Nausėda kalboje apie Almą Adamkienę nesulaikė ašarų: ji man priminė mano paties mamą.
Emocinga Nausėdos kalba
Prezidentas Gitanas Nausėda Vilniaus arkikatedroje bazilikoje taip pat skyrė žodžius A. Adamkienei ir V. Adamkui.
„Šiandien mes atsisveikiname su nepaprato ryškumo asmenybe, kokios ilgą laiką Lietuvoje nebuvo. Ir dar turbūt ilgai nebus“, – kalbėjo šalies vadovas.
Jis teigė, jog A. Adamkienė savo gyvenimą sėmė, kad galėtų dosniai aukoti kitiems.
„Pirmiausia – savo sutuoktiniui, kurį su begaline meile ir ištikimybe palaikė ir rėmė ilgus viešosios veiklos metus. Su kuriuo dalijosi visais rūpesčiais ir vargais.
Daugeliui mūsų būtų sunku net įsivaizduoti gražesnės santuokinės dermės pavyzdį, nei tas, kurį savo šeimoje įkūnijo Alma ir Valdas Adamkai“, – kalbėjo G. Nausėda.
Jo kalba buvo itin emocinga – A. Adamkienę jis pats lygino su savo mama.
„Atminsime jos vaidmenį Lietuvoje diegiant labdarystės tradicijas, nuoširdžiai rūpinantis beglobių ir apleistų vaikų ateitimi.
Kad ir kur pasisuktų, kad ir ko imdavo ponia Alma, visur aplinkui tarsi dykumos gėlės po lietaus kilo ir skleidėsi Lietuvos žmonių dvasia.
Kiekvienas susidūręs su ponia Alma negalėjo atsispirti jos išminčiai, nuoširdumui ir asmeniniam žavesiui. Turėdamas neįkainojamą galimybę bendrauti su ponia Alma, bėgant metams pastebėjau, kad ji labai priminė... mano paties mamą. Tokia traputė, lengva, bet savo dvasia nepaprastai stipri, gebanti išklausyti, atjausti, parodyti dėmesį“, – sakė G. Nausėda.
Kardinolas Bačkis apie Adamkienę: meile švietė jos akys ir visas gyvenimas
Antradienio vidurdienį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje prasidėjo mišios už velionę A. Adamkienę. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis sakydamas pamokslą skyrė jautrius žodžius ir netektį išgyvenančiam buvusiam šalies prezidentui V. Adamkui.
„Atėjome į šią mūsų tautos šventovę atsisveikinti ir palydėti į Dievo namus visiems
Lietuvos žmonėms žinomą ir jų branginamą ponią Almą Adamkienę.
Su nuoširdumu ir malda apkabiname prezidentą Valdą Adamkų, kuris skaudžiai išgyvena praradimą jam taip brangios žmonos, kurią pamilo jaunystėje ir nuo to laiko drauge nuėjo ilgą gyvenimo kelią, palaimintą tarpusavio meilės ir supratimo, ištikimybės ir palaikymo. Testiprina Jus Dievas ir tesuteikia jėgų tęsti gyvenimo kelionę iki pasimatymo su p. Alma Danguje“, – kalbėjo kardinolas A. J. Bačkis.
Per mišias sakydamas pamokslą teigė, jog paskutinėmis dienomis girdėjome daug gražių žodžių apie A. Adamkienę: ji prisiminta kaip žavi, inteligentiška, draugiška, kupina džiaugsmo ir ramybės, karštai mylinti savo Tėvynę ir uoliai besirūpinanti jos reikalais.
„Jautrią žmonių vargams, visomis jėgomis besistengiančią palengvinti ir padėti vargstantiems vaikams, ištikimą ir mylinčią sutuoktinę.
Žvelgdami į tokį ilgą ir gražų gyvenimą, negalime patikėti, kad jis praėjo ir lieka tik gražus atminimas. Todėl ieškome atsakymo Šventajame Rašte, kuris mums pasakoja apie amžinąjį gyvenimą, kurį pasiekiame eidami tikėjimo, vilties ir meilės keliu.
Tikėjimas yra tarsi tiltas, kuris mus sujungia su amžinybe. Tikėjimą mums perduoda tėvai, jo mokomės iš Bažnyčios kraičio, tačiau jis neapsiriboja tik žiniomis. Tikėjimas padaro mus atvirus Dievui ir drauge moko santykių su žmonėmis“, – teigė kardinolas.
Kardinolas A. J. Bačkis teigė, jog tikintį žmogų mirties akivaizdoje guodžia viltis.
„Šiandien girdėjome apaštalo Pauliaus žodžius: žinome, kad mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo būstinė, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje (2 Kor 5,1). Tikime, kad amžinybėje susitiksime su tais, kurie mus mylėjo ir kuriuos mes branginome. Ne viskas žemėje yra tobula, ne viską spėjame atlikti, todėl viltis mums atidaro amžinybės langą, amžinybės, kurioje išsipildo visi giliausi mūsų troškimai.
Tikėjimas ir viltis yra mūsų kelrodžiai šioje žemės kelionėje. Tačiau vienintelė meilė, įgyjama dar kūdikystėje, nepasibaigia šioje žemėje, bet pereina į amžinybę. Meilė yra tai, be ko žmogus negali gyventi. Tačiau meilė nėra tik gražus jausmas. Ji yra dovana ir įpareigojimas, užduotis ir veiksmas.
Prisimindami amžiną atilsį p. Almą matome joje nuostabų meilės spindėjimą: ji jautriai mylėjo ne tik savo vyrą, bet ir mažutėlius, sergančius ir stokojančius vaikus, kuriems stengėsi suteikti
džiaugsmo ir pagalbos. Meile švietė jos akys ir visas gyvenimas“, – antradienį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje sakė jis.
Savo pamoksle kardinolas citavo Šventąjį Raštą: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. (Jok 2,18)“.
„Geri darbai yra mūsų kraitis, kuris atveria ir amžinybės duris, per kurias ateiname susitikti su Dievu. O Dievas, pasak Šventojo Rašto, yra Meilė. Jei norime susitikti su Dievu, turime išmokti žemėje mylėti, kad galėtume amžinybėje džiaugtis Jo artume.
Dievas yra meilės Šaltinis, kuris niekada nesibaigia ir neišsenka. Iš šio Šaltinio galime semtis mūsų gyvenimo kelionėje, o amžinybėje jis nustelbia visa, kas trukdė priimti meilės pilnatvę. Amžinybėje lieka vien tik meilė, kuria galėsime džiaugtis ir apkabinti visus, kuriuos dabar išlydime.
Dievo dangus ir yra meilė, kurios taip trokšta mūsų širdys, o kelias į šį Rojų eina per mūsų meilės darbus žemėje ir valios pastangas darant gerą, rūpinantis ir globojant visus, kuriems taip labai reikia šio dangaus spindulio, kad pažadintume juose viltį ir įkvėptume drąsos rinktis žemėje meilės kelią“, – sakė kardinolas A. J. Bačkis.
Savo pamokslą jis užbaigė žodžiais apie pavasarį, kuris atspindi mirties ir amžinybės tikrovę.
„Sužydėję sodai ir laukai neilgai džiugina akį. Žiedai nubyra ir nuvysta, tačiau lieka vaisiai, kuriuos surenka ir kuriais maitinasi kiti“, – sakė jis.
Jautrius žodžius jis skyrė ir netektį išgyvenančiame buvusiam prezidentui V. Adamkui.
„Dėkokime Dievui už vaisingą p. Almos gyvenimą, už jos meilę, kuri subrandino tokius gražius vaisius. Telydi Dievo angelai jos sielą į dangaus tėvynę. Testiprina Dievas prezidentą Valdą Adamkų ir teguodžia viltis, kad meilė nemirtinga“, – pamokslą užbaigė kardinolas A. J. Bačkis.
Teko nuo balto lapo kurti pirmosios ponios vaidmenį
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po visuotinių rinkimų Valdas Adamkus tapo antruoju Lietuvos prezidentu, pareigas perėmus iš Algirdo Mykolo Brazausko. Taip jau susiklostė, kad valdant Brazauskui, Lietuva oficialiai pirmąją ponią, Brazausko sutuoktinę Juliją turėjo, tačiau viešumoje ji liko nematoma.
A. Adamkienei teko kone nuo švaraus lapo kurti nepriklausomos Lietuvos prezidentienės vaidmenį ir veiklas. Apie tai, kokio svorio užduotys teko poniai Almai, apie Lietuvos prezidentų žmonų įtakas, pareigas bei šį istorinį paveldą LNK vidurdienio žiniose pasakoja Vilniaus universiteto (VU) profesorius, istorikas Alfonsas Eidintas.
Profesorius teigia, jog toks pasikeitimas, kad moteris šalia prezidento yra matoma nuolat, o ne tik iškilmingiausiomis progomis, buvo neįprastas ne tik visuomenei, bet ir pačiai A. Adamkienei.
„Jai reikėjo pakeisti išvis ramų gyvenimą Čikagoje į tokį visiškai viešą ir labai matomą gyvenimą Lietuvoj. Reikėjo netgi sukurti mažytę raštinę prezidentienei, kur vienas žmogus, tikrai mes žinom, jai padėjo visais klausimais, reikėjo rūpintis jos tvarkaraščiu ir panašiai, ir jai pačiai reikėjo pereiti į gana tokį apribotą gyvenimą“, – pasakoja A. Eidintas.
Nors pirmosios ponios tradicijų Lietuva tuo metu neturėjo, tačiau A. Adamkienė puikiai susitvarkė su jai kilusiais iššūkiais.
„Žinoma, mes turim suprasti, kad Adamkienė, aukšto Amerikos federalinio pareigūno Valdo Adamkaus žmona, atvažiavo labai gerai žinodama pirmųjų Amerikos ponių istoriją, ir tai jai nebuvo nauja“, – aiškina profesorius.
Kokį vaidmenį valdant šalį vaidina pirmosios ponios?
Anot Vilniaus universiteto profesoriaus, istoriko A. Eidinto, pirmųjų ponių vaidmuo yra labai įvairus.
„Mes galime ir lyginti. Eleonora Ruzvelt faktiškai varė vos ne savo politiką, nes vyras buvo ligonis. Kitos prisidėjo tokiose sferose, kurios joms tiko. Aš tik duosiu vieną pavyzdį, kai Džono Fidžeraldo Kenedžio žmona, Žaklina Kenedi, užsiėmė Baltųjų rūmų remontu ir menais tuose rūmuose, jų išsaugojimu. O ponia A. Adamkienė pasiėmė nišą, kurios, žinoma, prezidentas negalėjo pildyti, neturėdamas tam laiko.
Tai yra vaikai, jų globa, parama, ir tai buvo, sakyčiau, reikšminga, ypač tiems vaikams, kurie iš provincijos, kurie atvažiuodavo į jos rengiamas didžiąsias šventes prezidentūroje arba gaudavo paramą. Tai buvo nauja, neįprasta ir juo labiau kad į tas šventes ateidavo dalyvauti prezidentūra ir pats prezidentas“, – dalinasi A. Eidintas.
„Tai buvo naujiena, ir visuomenė pagaliau, aš manau, priprato prie Almos Adamkienės, kuri buvo šalia prezidento. Ji buvo labai, manyčiau, artima patarėja, bet mes negalim nusakyti, ar ji turėjo kokią nors įtaką, ar neturėjo“, – teigia jis.
Istorikas, profesorius A. Eidintas dalinasi prisiminimais, kada lankėsi prezidento V. Adamkaus ir ponios A. Adamkienės namuose Čikagoje. Jo teigimu, ponia Alma tuo metu nenorėjo, kad vyras kandidatuotų į prezidentus, nes tai reiškė, kad jai teks kardinaliai keisti gyvenimą.
Tačiau sprendimai buvo priimti ir prezidentas kartu su savo žmona išvyko į Lietuvą.
Ponios A. Adamkienės labdara – tai vienas iš palikimų Lietuvai. Ką dar ji mums paliko?
„Aš manau, kad, visų pirma, nors labai daug gražių, šiltų žodžių jau yra išsakyta, man atrodo, jog jos palikimas yra žmonos, kaip didžiulės vyro padėjėjos ir ištikimos bendražygės, vaidmuo, palaikytojos vyro visuose darbuose“, – teigia A. Eidintas.
Visą LNK pokalbį su A. Eidintu žiūrėkite čia:
