A. Adamkienės karsto išnešimas iš Prezidento rūmų Kolonų salės planuojamas antradienį, 12.10 val.
12.30 val. už buvusią Lietuvos pirmąją ponią bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus Arkikatedros bazilikoje. Laidotuvės numatomos 16.00 val. Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Prezidentūros komunikacijos grupė visų norinčių atsisveikinti su A. Adamkiene prašo nenešti gėlių, o joms skirtus pinigus, tęsiant Almos Adamkienės gyvenimo ir darbų dvasią, paaukoti filantropiniams tikslams.
A. Adamkienė mirė gegužės 21 d. Santaros klinikose po sunkios ligos.
Per abi prezidento Valdo Adamkaus kadencijas A. Adamkienė nepriekaištingai atliko pirmosios šalies ponios pareigas, aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje.
Pastaraisiais metais A. Adamkienė dėl silpnos sveikatos vis rečiau prezidentą lydėdavo renginiuose. 2009 m. jai implantuotas širdies stimuliatorius. Apie žmonos sveikatą V. Adamkus paatviravo 2011 m. išleistoje knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai.“
1998 m. A. Adamkienė buvo išrinkta Lietuvos metų moterimi. Jos 80-mečio proga pasirodė V. Adamkaus iniciatyva išleista knyga apie žmoną „Alma“.
2021 m. rugsėjį A. ir V. Adamkai atšventė 70-ąsias vestuvių metines.
Delfi primena, kad šių metų balandžio 28 dieną A. Adamkienė pateko į Santaros klinikas dėl insulto. Santaros klinikų medikams nedelsiant reikėjo atlikti sunkią intervencinę procedūrą, ji praėjo sėkmingai. Nuo to laiko A. Adamkienė buvo gydoma Santaros klinikų Intensyvios terapijos skyriuje.
Renkasi žmonės
Nuo 18 val. prezidentūroje, Kolonų salėje, galima atsisveikinti su A. Adamkiene. Šalia prezidentūros esanti Delfi žurnalistė Dainora Pankūnė pasakojo, kad norinčių atsisveikinti susirinko daug, susiformavo eilė.
Vienas pirmųjų į prezidentūros kiemelį automobiliu atvyko žmonos gedintis Valdas Adamkus.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė taip pat atvyko išreikšti užuojautos.
Atsisveikinti atvažiavo ir sostinės meras Valdas Benkunskas su žmona, kai kurie Seimo nariai, žymūs visuomenės veikėjai, prezidento patarėjai, kiti komandos nariai, Vyriausybės ministrai. Užuojautos išreikšti atvyko ir premjerė Ingrida Šimonytė, profesorius Vytautas Landsbergis.
Dauguma svečių išgirdo prezidentūros prašymą nenešti gėlių – buvo prašoma vietoje to paaukoti labdarai: ponia Alma buvo filantropė.
Prezidentūros Kolonų salėje prie velionės karsto užuojautas priima prezidentas G. Nausėda su žmona Diana ir V. Adamkus. Atsisveikinti su A. Adamkiene atėję žmonės, skambant muzikai, akimirkai sustoja prie karsto ir išreiškia užuojautą.
Kai kurie eilėje stovėję žmonės sakė atvykę pagerbti ponios Almos atminimo, – nors jos asmeniškai ir nepažinojo, laikė aukštos politinės moralės pavyzdžiu.
Pagerbti pirmosios ponios atvyko ir skautų atstovai.
Konservatorių frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė Delfi sakė, kad Lietuvai ponia Alma reiškė labai daug.
„Turbūt tai kartai, kuri prisimena jos aktyvią veiklą, neabejotinai jos filantropinis darbas, jos inteligentiškumas, elegancija, turbūt tai, kuo kaip pavyzdžiu galėjo sekti mūsų visuomenė. Tai labai šviesus žmogus“, – kalbėjo politikė.
Konservatorė prisipažino, kad jai A. Adamkienės neteko sutikti, tačiau matant ją ekranuose, žinant jos darbus – žavesys begalinis.
Nausėda linkėjo stiprybės Adamkui
„Norisi pasakyti labai daug, bet šiandien sunku kalbėti. Ponia Alma buvo kaip didžiulis gerumo, švelnumo, žmogiškos empatijos, padorumo, dosnumo vandenynas“, – atsisveikinant su A. Adamkiene žurnalistams sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
Pasak prezidento, kai ji buvo šalia mūsų, atrodė, kad taip ir turi būti, kad ji – mūsų gyvenimo dalis, bet kai netenki žmogaus, supranti, kokia milžiniška ta netektis, ir jos neįmanoma niekuo užpildyti.
„Belieka guostis tik tuo, kad likimas padovanojo galimybę mums visiems pažinti ponią Almą, kam artimiau, kas galbūt tolimesnį ryšį išsaugojo, tačiau net ir tie žmonės, kurie su ponia Alma nesusidūrė, jie ją labai mylėjo, nes matė per atstumą, koks neeilinis tai yra žmogus“, – kalbėjo prezidentas.
G. Nausėda linkėjo stiprybės kitam Lietuvoje mylimam žmogui – kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui.
„Jam tikrai bus nelengva ir labai svarbu, kad mes jį palaikytume. Jog matytų, kad jis – ne vienas su šiuo skausmu“, – tramdydamas ašaras kalbėjo G. Nausėda.
Pasak jo, Lietuva bus dėkinga poniai Almai už daug ką – kad atnešė tiek daug šviesos, gėrio, atjautos, žmogiškos kultūros ir prisidėjo prie Lietuvos tapsmo civilizuota, vakarietiška valstybe.
„Jos indėlis į visa tai didžiulis, tad užuojauta visiems mums, visai Lietuvai“, – teigė jis.
Adamkų sutiko traukdamasi į Vakarus
A. Adamkienė gimė 1927 metų vasario 10 dieną Šiauliuose. Jos tėvas Stasys Nutautas buvo prekybininkas, motina Ona Soblytė-Nutautienė talkino vyrui versle.
Buvusi A. Adamkienės bendraklasė Telšių gimnazijoje prisimena ją kaip vieną gražiausių Telšių gimnazijos moksleivių, dėl kurios teko ne vienam bendraamžiui gimnazijoje padūsauti.
O 16 metų sulaukusi Alma išsaugo į labai gražią merginą – inteligentišką, ramaus ir taikaus būdo; bendraklasė niekada nematė Almos supykusios.
Sovietų kariuomenei 1944 metais veržiantis į Lietuvą, Nutautų šeima turėjo pasitraukti į Vokietiją. 1949-aisiais jie persikėlė į Jungtines Valstijas. A. Adamkienė dar Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, vėliau studijavo Bavarijoje esančio Erlangeno universiteto Filologijos fakultete. 1951 metais Alma ištekėjo už Vokietijoje sutikto V. Adamkaus.
Atvykusi į JAV, jauna moteris dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau – draudimo kompanijoje. Nuo 1962-ųjų ketvirtį amžiaus ji vadovavo Adamkų įsigytai „Tabor Farmos“ vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru. Čia daug metų vykdavo liberaliosios pakraipos lietuvių išeivių organizacijos „Santara–Šviesa“ suvažiavimai.
Kurį laiką, V. Adamkui mokantis Ilinojaus universitete ir tuo pat metu aktyviai sportuojant bei dalyvaujant išeivijos veikloje, jaunai šeimai teko verstis iš A. Adamkienės sekretorės algos. Ji paaukojo mokslus dėl savo vyro. Kol jis mokėsi, ji dirbo, kad galėtų šeimą remti finansiškai.
„Dabar po daugelio metų net jaučiu sąžinės priekaištus, kad tais laikais, kai iš esmės buvau sunkiai dirbusios savo žmonos išlaikytinis, beveik visus savaitgalius praleisdavau ne su ja, ne pagelbėdamas jai buityje, o sportuodamas, važinėdamas su krepšinio komandomis, dalyvaudamas įvairių visuomeninių organizacijų posėdžiuose. Tai gal buvo žiauru žmonos atžvilgiu. Tačiau per visus tuos metus ji man nėra dėl to pasakiusi nė vieno priekaišto žodžio. Žmonai, jos ištvermei ir kantrybei turiu būti dėkingas ir už sėkmingą karjerą“, – knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ yra rašęs V. Adamkus.
Dar 1997-ųjų rudenį, vykstant prezidento rinkimų kampanijai, A. Adamkienė nusprendė – kad ir kaip baigtųsi rinkimai, ji Lietuvoje pradės labdaringą veiklą. 1998 metų sausio 4 dieną V. Adamkų išrinkus prezidentu, ponia Alma iš karto aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą.
1999 metų kovo 17 dieną buvo įkurtas Almos Adamkienės labdaros fondas, kurio paskirtis – padėti kaimo mokyklų vaikams. Kaip pažymima jos biografijoje, A. Adamkienei noras padėti kitiems buvo natūrali dvasinė būsena, lydėjusi ją visą gyvenimą. Tai greičiausiai buvo paveldėta iš tėvų, labdara užsiėmusių prieškario Lietuvoje.
