Per abi V. Adamkaus kadencijas Velionė nepriekaištingai atliko pirmosios šalies ponios pareigas, aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje.
Pastaraisiais metais A. Adamkienė dėl silpnos sveikatos vis rečiau prezidentą lydėdavo renginiuose. 2009 m. jai implantuotas širdies stimuliatorius. Apie žmonos sveikatą V. Adamkus paatviravo 2011 m. išleistoje knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai.
1998 m. A. Adamkienė buvo išrinkta Lietuvos metų moterimi. Jos 80-mečio proga pasirodė V. Adamkaus iniciatyva išleista knyga apie žmoną „Alma“.
2021 m. rugsėjį A. ir V. Adamkai atšventė 70-ąsias vestuvių metines.
Delfi primena, kad šių metų balandžio 28 dieną A. Adamkienė pateko į Santaros klinikas dėl insulto. Santaros klinikų medikams nedelsiant reikėjo atlikti sunkią intervencinę procedūrą, ji praėjo sėkmingai. Nuo to laiko A. Adamkienė buvo gydoma Santaros klinikų Intensyvios terapijos skyriuje.
V. Adamkų sutiko traukdamasi į Vakarus
A. Adamkienė gimė 1927 metų vasario 10 dieną Šiauliuose. Jos tėvas Stasys Nutautas buvo prekybininkas, motina Ona Soblytė-Nutautienė talkino vyrui versle.
Buvusi A. Adamkienės bendraklasė Telšių gimnazijoje prisimena ją kaip vieną gražiausių Telšių gimnazijos moksleivių, dėl kurios teko ne vienam bendraamžiui gimnazijoje padūsauti.
O 16 metų sulaukusi Alma išsaugo į labai gražią merginą – inteligentišką, ramaus ir taikaus būdo; bendraklasė niekada nematė Almos supykusios.
Sovietų kariuomenei 1944 metais veržiantis į Lietuvą, Nutautų šeima turėjo pasitraukti į Vokietiją. 1949-aisiais jie persikėlė į Jungtines Valstijas. A. Adamkienė dar Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, vėliau studijavo Bavarijoje esančio Erlangeno universiteto Filologijos fakultete. 1951 metais Alma ištekėjo už Vokietijoje sutikto V. Adamkaus.
Atvykusi į JAV, jauna moteris dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau – draudimo kompanijoje. Nuo 1962-ųjų ketvirtį amžiaus ji vadovavo Adamkų įsigytai „Tabor Farmos“ vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru. Čia daug metų vykdavo liberaliosios pakraipos lietuvių išeivių organizacijos „Santara–Šviesa“ suvažiavimai.
Kurį laiką, V. Adamkui mokantis Ilinojaus universitete ir tuo pat metu aktyviai sportuojant bei dalyvaujant išeivijos veikloje, jaunai šeimai teko verstis iš A. Adamkienės sekretorės algos. Ji paaukojo mokslus dėl savo vyro. Kol jis mokėsi, ji dirbo, kad galėtų šeimą remti finansiškai.
„Dabar po daugelio metų net jaučiu sąžinės priekaištus, kad tais laikais, kai iš esmės buvau sunkiai dirbusios savo žmonos išlaikytinis, beveik visus savaitgalius praleisdavau ne su ja, ne pagelbėdamas jai buityje, o sportuodamas, važinėdamas su krepšinio komandomis, dalyvaudamas įvairių visuomeninių organizacijų posėdžiuose. Tai gal buvo žiauru žmonos atžvilgiu. Tačiau per visus tuos metus ji man nėra dėl to pasakiusi nė vieno priekaišto žodžio. Žmonai, jos ištvermei ir kantrybei turiu būti dėkingas ir už sėkmingą karjerą“, – knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ yra rašęs V. Adamkus.
Buvusi A. Adamkienės bendraklasė prisimena, kad Almos tėvai labai norėjo, jog dukros baigtų aukštąjį mokslą, tačiau viena yra norėti, o visai kita – galėti. Reikėjo užsidirbti duonos, išmokti kalbą. Išeivio duona nesaldi, o dar jei esi neturtingas, išskėstomis rankomis tavęs niekas nelaukia. Ir Almai vietoje studijų teko dirbti kojinių fabrike, laboratorijoje, draudimo bendrovėje. Savo studijas ji paaukojo vyro labui. Vėliau rūpinosi sergančia seserimi, jos vaikais. Mirus tėvui, globojo seną mamą.
Dar 1997-ųjų rudenį, vykstant prezidento rinkimų kampanijai, A. Adamkienė nusprendė – kad ir kaip baigtųsi rinkimai, ji Lietuvoje pradės labdaringą veiklą. 1998 metų sausio 4 dieną V. Adamkų išrinkus prezidentu, ponia Alma iš karto aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą.
1999 metų kovo 17 dieną buvo įkurtas Almos Adamkienės labdaros fondas, kurio paskirtis – padėti kaimo mokyklų vaikams. Kaip pažymima jos biografijoje, A. Adamkienei noras padėti kitiems buvo natūrali dvasinė būsena, lydėjusi ją visą gyvenimą. Tai greičiausiai buvo paveldėta iš tėvų, labdara užsiėmusių prieškario Lietuvoje.
