Tai buvo „išskirtinai intensyvi“ oro ataką prieš Ukrainos sostinę. Ankstyvą antradienio rytą, apie 3.30 val. Kyjive pavojaus sirenų gausmą pakeitė sprogimų aidas. Tai buvo ženklas, kad Rusija surengė dar vieną oro ataką prieš Kyjivą, panaudodama savižudžius dronus, kruizines ir, kaip teigiama, aerobalistines raketas „Kinžal“.
Nors tai nebuvo pirmoji ar intensyviausia, didžiausia tokia ataka, kokių Ukrainos sostinė per šį karą patyrė jau kelias dešimtis, o vien gegužę tokių apšaudymų buvo aštuoni, kitkas galėjo prikaustyti dėmesį. Svarbiau už pliką statistiką dabar yra pats atakos pobūdis ir dingstis, siekiant ne šiaip taikytis į Ukrainos kritinę infrastruktūrą, į kurią rusai taikėsi nuo pernai rudens, bet noras pralaužti ir sunaikinti ukrainiečių oro gynybą. Kodėl tai svarbu ir ką rodo atakos rezultatai?
Kas ką iš tikrųjų sunaikino?
Po kelias savaites trukusios pertraukos Rusija balandžio pabaigoje atnaujino tolimojo nuotolio raketų smūgius ir pastarosiomis dienomis surengė virtinę atakų, dažnai nukreiptų į Kyjivą.
Iš pirmo žvilgsnio, svarbiausia turėjo būti tai, ką skelbė kariaujančios pusės: Ukraina gyrėsi, kad jų oro gynybos sistemos numušė 18 įvairaus raketų.
„Šešios aerobalistinės raketos Ch-47M2 „Kinžal“ buvo paleistos iš šešių lėktuvų MiG-31K, devynios kruizinės raketos „Kalibr“ – iš karo laivų Juodojoje jūroje, dar trys raketos – iš sausumos bazių (S-400, „Iskander-M“)“, – rašoma pranešime.
Kyjivo meras Vitalijus Kličko sakė, kad krintančios nuolaužos padegė kelis automobilius ir apgadino pastatą Solomjanskio rajone sostinės vakaruose. Trys žmonės buvo sužeisti. Jei ši informacija yra tiksli, tai antpuolis buvo išties nesėkmingas.
Žinoma, Rusija su tokia versija nesutiko, o jau antradienį rusų propagandistų „Telegram“ kanalai mirgėjo informacija, kurią tarsi susitarę imta platinti ir tviteryje bei kituose socialiniuose tinkluose: esą taikytasi į amerikietišką oro gynybos sistemą „Patriot“, ji galiausiai buvo pralaužta ir sunaikinta.
Kaip įrodymas pasitelktas iš dviejų į vieną sumontuotas vaizdo įrašas, tariamai iš Kyjivo, kur užfiksuoti raketų paleidimai iš sausumos, o tada – sprogimas.
Esą tai ir buvo „Patriot“, kurią sunaikino „Kinžal“. Konkrečių savo teiginių įrodymų nepateikė nė viena pusė – ukrainiečiai tik visai neseniai gavo „Patriot“ bateriją iš JAV, o dėl savaime suprantamų operacinio saugumo priežasčių jos buvimo vietos, perdislokavimas, veikimas kol kas neviešinami – paskelbiami tik tariami rezultatai.
Panašiai elgiasi ir Rusijos pusė: šio karo metu ne kartą švaistytasi teiginiais, kad rusų kruizinės, balistinės raketos sunaikino įvairiausius taikinius Ukrainos gilumoje, tačiau rusai tesugeba geriausiu atveju parodyti raketų paleidimus (išskyrus „Kinžal“), o dėl žalos įvertinimo priemonių trūkumo arba įslaptinimo Rusija nerodo smūgių pasekmių – patys ukrainiečiai dažniau fiksuoja kruizinių ir balistinių raketų smūgius (o kartais – ir numušimus) arba jų pasekmes savo miestuose.
Vis dėlto pastaruoju metu galima įžvelgti kai ką daugiau, nei vien apšaudymų tendenciją ir skaičius. Pastarųjų nepalyginsi su 2022-ųjų rudens ir žiemos atakomis, kai per parą Rusija paleisdavo apie 70–100 raketų, kas tariamai rodo, kad Rusijos pajėgoms jų jau trūksta. Bet yra ir kita svarbi šios statistikos pusė.
Kai Ukraina paskelbė apie rusų hipergarsinių raketų sunaikinimus, Rusijoje neatsitiktinai turėjo įsižiebti nerimo lemputės. Net jei viena ar kelios raketos prasprūdo pro ukrainiečių oro gynybos tinklą, netgi jei išties buvo pataikyta į „Patriot“, keli dalykai yra svarbūs.
Pirmiausia svarbu suprasti, jog „Patriot“ baterija nėra viename taške sutelktas vienetas – tai yra mažiausiai 8 raketų paleidimo įrenginiai, ugnies valdymo, radarų vienetai, kurie gali būti išdėstyti aplink Kyjivą. Vieno šių objektų sunaikinimas, ypač raketų paleidimo įrenginio yra skaudus nuostolis, tačiau kompensuojamas.
Rusija pastaruoju metu daug stato ant šios kortos – siekiama pralaužti Ukrainos oro gynybos žiedą, jį sunaikinti iki tol, kol Vakarai neperdavė daugiau „Patriot“ ar kitų oro gynybos sistemų ir kol visu tempu neprasidėjo ukrainiečių kontrpuolimas. Bet naujausias susidūrimas su amerikiečių oro gynybos sistema viską keičia iš esmės.
„Kinžal“ prieš „Patriot“
Šis savotiškas propagandinis serialas – „Kinžal“ prieš „Patriot“ – tęsiasi jau kurį laiką. Dar 2018-siais, kaip vieną „superginklų“ pristatęs Vladimiras Putinas liaupsino šią hipergarsine vadinamą raketą, t. y. tokią, kuri skrieja 5 kartus greičiau už garso greitį ir esą yra neįveikiama oro gynybai.
Prieš pat atvirą karą Ukrainoje „Kinžal“ buvo dislokuotos ir Lietuvos pašonėje, esą siekiant atgrasyti NATO. Tai, kad Rusija buvo pasigaminusi tik nedidelį skaičių tokių raketų – kelias dešimtis, o galimybės jas toliau gaminti yra ribotos nesustabdė rusų propagandistų toliau liaupsinti šias raketas.
Ir jos buvo liaupsinamos, kaip neįveikiamos, taip pat, kaip ir „Iskander“, kurių pagrindu sukurtos minėtos „Kinžal“, nes tokios raketos gali skrieti ne tik ypač greitai, bet ir klaidinančia, pusiau balistine trajektorija.
Liaupsės baigėsi gegužės pradžioje, kai Ukraina, o ir šaltiniai bei pats Pentagonas patvirtino, kad mažiausiai viena „Kinžal“ buvo numušta būtent „Patriot“ sistema.
Naujausios atakos atrėmimas – jei visos paleistos „Kinžal“ išties buvo numuštos taip ir nepasiekusios taikinio yra ne šiaip džiugios žinios ukrainiečiams. Tai, kad „Patriot“ ar kita Vakarų perduota oro gynybos sistema gina Kyjivą yra svarbu Ukrainai, jos žmonėms, bet ne mažiau rūpi ir šias sistemas perdavusioms šalims.
Juk „Patriot“ PAC-3 versija kaip tik ir buvo sukurta siekiant saugotis nuo priešo balistinių raketų antpuolio. Ukrainai perduotos raketos geriau nei bet kokių pratybų sąlygomis gali mūšio lauke parodyti, ką gali šios sistemos. Ir jei „Patriot“ ar kita sistema, pavyzdžiui, vokiška IRIS-T arba SAMP/T gali numušinėti rusiškas kruizines bei balistines raketas, šis sistemų patikimumo patvirtinimas reiškia kelis dalykus.
Pirma, tai įrodo, kad investicijos atsipirko, pasiteisino, o tokių oro gynybos sistemų reikia daugiau – tai ir puiki reklama jas įsigyti norinčioms užsienio valstybėms, ir patvirtinimas, kad Vakarų šalių objektus nuo modernių kruizinių ir balistinių raketų galima apginti iš tikrųjų, o ne vien kompiuterinėse simuliacijose.
Ko verta Rusijos strateginė galia?
O tai savo ruožtu rodo ir kitą dalyką, kuris turėtų kelti didelį nerimą bei pyktį Kremliuje. Viena vertus rusiškų kruizinių raketų patikimumas bandant įveikti prieš oro gynybos sistemą niekada ir nebuvo vertinamas ypač gerai.
Skaičiuota, kad iš dar sovietmečiu sukurtų raketų salvės iki 80 proc. bus numuštos ir nepasieks taikinių, nes kruizinės raketos todėl taip ir vadinamos, kadangi didžiąją laiko dalį po paleidimo skrieja kruiziniu 800 km/h ir tik paskutiniame atakos etape įsibėgėja iki didesnio greičio.
Tuo metu „Kinžal“, „Iskander“ išgyrusi Rusijos propaganda tikino, kad šios balistinės raketos yra neįveikiamos. Karas Ukrainoje parodė, kad tikroji padėtis yra kiek kita.
Jei karo pradžioje ukrainiečiai numušinėjo kruizines raketas savo turimomis oro gynybos priemonėmis – nuo „Buk“ ir S-300 iki nešiojamų sistemų „Stinger“ arba „Grom“/„Piorun“, kuriomis Ukrainos kariai iš dangaus nuskynė ne vieną kruizinę raketą, tai balistinės raketos dėl savo greičio bei šaudymo trajektorijos buvo iš esmės neįveikiamos.
Buvo iki tol, kol ukrainiečiams nebuvo pristatytos Vakarų šalių oro gynybos sistemos. Pastarųjų nėra daug ir jos iš esmės skirtos saugoti Kyjivą.
Tačiau jų efektyvumas numušinėjant rusų kruizines ir balistines raketas iš esmės reiškia, kad „Patriot“, IRIS-T ir kitos Vakarų šalių oro gynybos sistemos yra pajėgios įveikti moderniausias ir pajėgiausias Rusijos karinio arsenalo priemones. Dar daugiau – tiek „Kinžal“, tiek kruzinė „Kalibr“ ar Ch-55/101 raketos gali būti ginkluotos tiek konvencinėmis, tiek branduolinėmis galvutėmis.
Dalis šių raketų yra priskirtos Rusijos strateginiam arsenalui. Ir tik realaus karo metu paaiškėja, kad šis arsenalas yra pažeidžiamas – kad ne tik kruizinės, bet ir išgirtosios balistinės raketos nėra jokie superginklai, kad jos gali būti lengvai numuštos.
Tai gali turėti ne šiaip įtakos planavimui – jei Rusija ir turėjo kokių nors slaptų planų prieš NATO, manė, kad Aljanso šalis bus galima priblokšti modernia raketų ataka, tai dabar, išnaudojus didelę dalį turėto arsenalo prieš Ukrainą, tampa aišku, kad prieš Vakarų oro gynybos sistemas rusiškos raketos neveikia.
Tai yra tiek asmeninis smūgis ir pažeminimas pačiam V. Putinui, kuris išgyrė „Kinžal“ bei kitas sistemas, tiek Rusijos karinei pramonei. Ir nors „Kinžal“ kūrėjai prieš kelerius metus jau buvo atsidūrę kalėjime, apkaltinus juos šnipinėjimu, naujausios atakos prieš Ukrainą dar kartą parodė, kad Rusijos karinio pramoninio komplekso savigyrai apie „analogų neturinčią ginkluotę“, kurios „neįveiks joks priešininkas“ ateina galas. Juk jei šiomis raketomis Rusija planavo kariauti prieš NATO ar bent jau bauginti Aljanso šalis, tai dabar akivaizdu, jog bauginimo priemonės neveikia.
Ir kažkas Rusijoje galiausiai turės atsakyti už tokį nesėkmingą stebuklinga turėjusios būti ginkluotės pasirodymą, į kurį sukišta daug pinigų ir propagandinių lūkesčių.
Juk jei Rusija ne tik nesugeba apsaugoti savo strateginio arsenalo bazių, bet ir, pasirodo, turi strateginį arsenalą, kurio bent jau dalis neveikia, tai ko iš viso verta Rusijos karinė galybė, kurios mitą per nepilnus pusantrų metų kone visiškai sutraiškė ne kokia nors NATO, o Ukraina?
Tokie klausimai pirmiausiai turėtų kilti aukščiausiai politinei ir karinei vadovybei Kremliuje. Kad ir koks korumpuotas ir kitaip supuvęs būtų šis režimas, patirtas viešas pažeminimas Rusijoje įprastai sulaukia vienokio ar kitokio griežto atsako.
