Paukščiai pakilo nuo medžių šakų, kai nuo aukštos kalvos per Kalniškės mišką nuaidėjo trys šautuvų salvės, skirtos pagerbti prieš 78 metus toje vietoje į kovą prieš okupantus drąsiai stojusiems Lietuvos partizanams.
Minėjime dalyvavęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos pirmininkas Laurynas Kasčiūnas kalbėjo, kad jau 6 ar 7 metus kiekvieną gegužę susiplanuoja taip, kad galėtų atvykti į Kalniškę.
„Nepaisant skirtingų politinių jėgų Lazdijų savivaldybėje yra sutarimas, kad reikia šitą vietą įtvirtinti širdyse ir protuose. Partizanų auka užkodavo valstybingumo geną visai mūsų tautai, kad esame tauta, verta turėti savo valstybę“, – sakė L. Kasčiūnas.
Žuvusių partizanų atminimą pagerbė Seimo narys Vilius Semeška, Genocido ir rezistencijos centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys, Krašto apsaugos savanorių pajėgų, Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, jaunieji šauliai, Lazdijų rajono politikai ir mūšio dalyvių artimieji. Renginio dalyviai vaišinosi kareiviška koše ir klausė Lazdijų rajono moksleivių atliekamų patriotinių dainų koncerto „Teskamba dainos milžinkapių šaly“.
Kalniškės mūšis vyko 1945 metų gegužės 16 d. Tą rytą okupantų kariuomenė apsupo Kalniškės mišką – buvo aišku, kad susidūrimo išvengti nepavyks.
Kalniškės partizanai gynybai pasirinko gana aukštą Meškakalnio kalvą.
Partizanų grupei, kurią sudarė šiek tiek daugiau nei 60 žmonių, vadovavo Nepriklausomos Lietuvos karininkas Jonas Neifalta-Lakūnas.
Rusų kariniai daliniai tikėjosi lengvai susidoroti su nedideliu partizanų būriu ir į kalną ėjo drąsiai, beveik nesislapstydami, tačiau susidūrė su nuožmiu pasipriešinimu. Per mūšį, kuris tęsėsi iki vakaro, okupantai neteko daugiau nei keturių šimtų karių. Partizanai kovėsi narsiai – kritus draugui, bendražygis, buvęs šalia, imdavo ginklą ir tęsdavo kovą tol, kol baigdavosi šoviniai ir išsekdavo jėgos.
Iš priešo apsupties ištrūkti pavyko apie 20 partizanų. Būrio vadui Jonui Neifeltui-Lakūnui taip pat pasisekė išsigelbėti, bet jis žuvo po kelių mėnesių prie Atesnykėlių kaimo. Po Kalniškės mūšio stribai viešai išstatė žuvusiųjų partizanų kūnus. Šalia keturiasdešimt dviejų Kalniškės mūšyje žuvusiųjų partizanų ant gatvės grindinio buvo paguldyti ir dviejų partizanių – „Pušelės” ir Onutės Vilčinskienės kūnai.
