Užtikrintas tonas ir arogancija dingo, netgi savimi pasitikinčio vyruko eisena – jau nebe ta. Liko tik tie patys lozungai, tulžis ir bauginimai, kad NATO, Vakarai nori sunaikinti Rusiją, todėl reikia toliau kariauti iki pergalės. Tokie V. Putino pareiškimai šiemetiniame vadinamosios Pergalės dienos parade buvo dar mažiau įkvepiantys, nei pernai.
Bet jei 2022-ųjų gegužę, kai po nepavykusios trijų dienų specialiosios karinės operacijos, trečią mėnesį įklimpus kare bent jau paradu rusams stengtasi įkvėpti pasitikėjimo, pademonstruoti kovinę dvasią, net jei ir nepavyko nuslėpti nesėkmių kartėlio, tai šiemetinis paradas tiesiog badė akis. Nė vieno tanko, išskyrus senutėlį Antrojo pasaulinio karo laikų T-34.
Ar taip nuspręsta dėl elementaraus tankų trūkumo – vien tik vizualiai patvirtintais duomenimis Rusija nuo 2022-ųjų vasario 24-osios neteko jau beveik 2 tūkstančių tankų, ar nenorint sukelti papildomų klausimų, dabar jau tai nebėra svarbu.
Jokia paslaptis, kad vis dėmesys dabar nukrypęs į frontą, kur laukiama Ukrainos kontrpuolimo – galimai, lemiamo, paskutine ukrainiečių viltimi laikomo smūgio, kuris kursto tiek viltis, tiek lūkesčius, kad šį kartą viskas bus kitaip, nes rusų laukia dar nematyta audra.
Ir nors skeptiškų balsų prieš Ukrainos kontrpuolimą taip pat netrūksta, o pavojingiausia situacija laikoma padėtis dėl nepakankamos ukrainiečių oro gynybos bei suaktyvėjusios Rusijos aviacijos veiksmų, netgi tiesioginiame, Kremliaus griežtai cenzūruojamame eteryje prasprūsta įspėjimai apie galimą, netgi visai tikėtiną rusų pajėgų sutriuškinimą.
Ir tokios pesimistinės nuotaikos pastaruoju metu vis labiau smelkiasi į įvairius Rusijos visuomenės sluoksnius. Jei pernai per gegužės 9-ąją V. Putinas galėjo dar įtikinėti, kad viskas bus gerai, pergalė – ranka pasiekiama, tai praėjus metams Rusijos armija Ukrainoje yra visiškai sustabdyta, toliau sekinama, patiria siaubingus nuostolius, nematyti jokių priežasčių švęsti ar tikėtis geriausio.
Priešingai, jei dėl įtakos, viešo dėmesio konkuruojantys Jevgenijus Prigožinas ir Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas elgiasi neadekvačiai – kelia isteriją, šantažuoja, atvirai žarsto kritiką ir net pašaipas V. Putinui, ypač jo generolams, tai ir Kremliaus propagandistai bei Rusijos visuomenė vis dažniau gali įsitikinti, kad stebuklų tikėtis neverta.
Ženklai rodo, kad padėtis – kritinė
Pirmieji ženklai, jog niekas Kremliaus stebuklingai neišgelbės – nebus jokių slaptų armijų, gebančių surengti galingą puolimą prieš Ukrainą, nepavyks artimiausiu metu palaužti Vakarų ryžto dėl paramos Ukrainai, yra nesunkiai pastebimi būtent Kremliaus propagandistų laidose.
Prieš pat karą ir jo pradžioje vyravusi euforija, kad pergalė esą bus pasiekta per tris dienas, vėliau – per kelias savaites, o tada – 2022-ųjų pabaigoje, kai Ukraina ir Vakarai esą mirtinai sušals dėl elektros ir dujų tiekimo pertrūkių – visi šie kliedesiai pamažu dingo iš eterio. Ir nors juos pakeitė ne ką mažiau baisūs tulžies proveržiai, pavyzdžiui, Vladimiro Solovjovo raginimai griebtis branduolinių ginklų, keisti toną bei valdyti lūkesčius įsakmiai ragina ir aukščiausia vadovybė Kremliuje.
Dar balandžio pabaigoje propagandistams buvo parengta metodinė medžiaga, kuria remiantis Rusijos valstybinė žiniasklaida privalo liautis raminusi rusus, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos nepasirengusios kontrpuolimui.
Dabar reikalaujama „nekurstyti lūkesčių“ dėl ukrainiečių kontrpuolimo nesėkmės ir akcentuoti, kad NATO valstybės narės aktyviai remia Ukrainą visomis išgalėmis. Tad jei kontrpuolimas bus sėkmingas, propagandistai turės nertis iš kailio, vartytis iš visų paukščių ir aiškinti, kad nieko dramatiško neįvyko, o jei kas ir nesiseka, tai tik todėl, kad prieš Rusiją kariauja visa NATO.
Tačiau nereikia ir masinio Ukrainos kontrpuolimo, norint įsitikinti, kad Rusija tam bando pasirengti iš paskutiniųjų. Jei pergalės dienos paradas Maskvoje buvo iškalbingas dėl sunkiosios technikos, ypač tankų trūkumo, tai vienas dalykas, kuris vienijo kukliausią karinės galios demonstraciją sostinėje bei kituose didžiuosiuose Rusijos miestuose buvo visai ne tai.
Tankai dalyvavo paraduose Novosibirske, Chabarovske, Vladivostoke, tačiau čia, kaip ir Maskvoje į akis krito žygiuojantys rusai – ne profesionalūs kariškiai, o daugiausiai kadetai, instruktoriai, šauktiniai.
Po pernai rudenį oficialiai paskelbtos pirmosios mobilizacijos bangos Rusijoje laukiama antrosios, dar didesnės – fronte esą tiesiog trūksta kariauti gebančių karių. Kol kas nepadeda jokios priemonės – nei agresyvus verbavimas į armiją, reklaminiai plakatai, tariamai herojiškos rusų karių istorijos, nei pati mobilizacija.
Tokia situacija reiškia ne vien tik nuostolius bei lemia nekovinio personalo pasitelkimą paradams, bet ir platina pesimizmo virusą rusų karių gretose. Nuolatiniai skundai dėl ginklų, amunicijos, maisto, kitų elementarių priemonių karui trūkumą, tarpusavio rietenas tarp „Vagner“, kitų samdinių ir Rusijos armijos, tarp karininkų nėra jokia naujiena. Tačiau tai, kas pernai buvo laikoma nusiskundimų pradžia ne tik nebuvo išspręsta, numalšinta, bet ir įgavo pagreitį. Ciniškas Rusijos projektų – Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ vadų elgesys prekiaujant mobilizuotų rusų gyvybėmis tapo masiniu reiškiniu. Tai turi pasekmių.
Istorijos apie vis dažniau sprunkančius ar pasiduodančius rusų karius ne šiaip kartojasi, jų daugėja – kariai, kad ir kokie jie bebūtų, nebegali išlaikyti net ir nedidelių, taktinių ir lokalių ukrainiečių kontrpuolimo operacijų. Jose naikinamos arba sprunka ištisos rusų kuopos.
O tokie vaizdai, kur fiksuojami arba ukrainiečių dronams pasiduodantys rusų kariai, nebegalintys tverti nuolatinių atakų apkasuose, arba save žudantys granatomis, nes toliau kentėti skausmo nebeįmanoma, rodo ir apverktiną Rusijos armijos situaciją fronte.
Net jei Rusijos armija toliau rausia ir tvirtina vis naujas apkasų, gynybinių užtvarų linijas visuose fronto ruožuose, rengdamiesi bent jau sukaustyti, pristabdyti, įklampinti kontratakuojančius ukrainiečius, demoralizacijos veiksnys pastaruoju metu tapo vis svarbesnis.
Net jei propagandiniuose kanaluose vis dar mėginama kelti ūpą džiugių naujienų kvotomis, pavyzdžiui, su realybe nieko bendro neturinčiais pareiškimais apie rekordinę rusų tankų gamybą, kuri esą pasieks 1,5 tūkst. per metus, bet dėl kvalifikuoto personalo, atlyginimų, medžiagų trūkumo tokia gamyba negali vien pagal įsakymą persijungti į karo meto gamybinį ritmą.
O kai matai, kad per metus šiaip ne taip surinktą naujausią tanką T-90M sunaikina ukrainiečių drono numesta granata, nes nepatyrę tankistai nesugebėjo laiku uždaryti liuko, bet kam gali nusvirti rankos.
Dar daugiau, jei pernai V. Putinas žadėjo pergalę, o Rusijos propaganda nėrėsi iš kailio pasakodama apie tai, kaip rusų raketos galiausiai palauš bet kokį ukrainiečių pasipriešinimą, netgi smogs Vakarų tiekimo linijoms, jei tik reikės, tai šiemet paaiškėjo, kad lūžių kol kas pasiekti nepavyko.
Nepavyko sunaikinti ir tiekimo linijų – Vakarai nors ir nedideliais, ukrainiečių manymu, nepakankamais kiekiais, bet vis dėlto tiekia vis pažangesnę karinę pagalbą. Jos vertė – tegu kartais ir labiau simbolinė, tačiau vis vien vertina.
To pavyzdžiu galima laikyti „nenumušamu“ ginklu paties V. Putino įvardytos aerobalistinės (o rusų teigimu – hipergarsinės) raketos „Kinžal“ sunaikinimą. Ukraina ir Pentagonas oficialiai patvirtino, kad tokią raketą, kuri teoriškai gali skrieti 5 kartus greičiau už garso greitį sunaikino oro gynybos sistema „Patriot“.
„Kinžal“ yra vienas prieš kelerius metus V. Putino išgirtų „stebuklingų ginklų“, kuriuos jis pristatė kasmetinėje spaudos konferencijoje. Tada jis tokią ginkluotę liaupsino, negailėjo žodžių „fantastika“ ir tikino, kad jų niekas negali sunaikinti.
Prieš pat atvirą karą Ukrainoje „Kinžal“ buvo dislokuotos ir Lietuvos pašonėje, esą siekiant atgrasyti NATO – tokie naratyvai, jog būtent Aljansas kelia grėsmę, siekia apsupti, pažeminti ir sužlugdyti Rusiją buvo skleidžiami ne vienerius metus.
O pasakomis apie stebuklingus ginklus bei NATO grėsmę visuomenę maitinęs Kremlius stengėsi nuraminti, esą štai, atsakas yra, niekas mūsų nesustabdys su tokiais ginklais.
Bet galiausiai žlugo tiek modernizuotos, pajėgios, puikiai parengtos ir nušluoti bet kokį priešininką moderniame žaibiškame kare galinčios Rusijos armijos – neva antrosios pasaulyje – mitas, tiek nesunaikinamų superginklų įvaizdis.
Branduolinis šantažas arba pralaimėjimas
Ir kai nebeliko jokios aiškios pergalės Ukrainoje perspektyvos, tik pažadai, kai netgi vieninteliame kasmetiniame V. Putino režimo karinei galiai pademonstruoti renginyje – pergalės parade nebeliko karinės galios simbolių, žodis „pralaimėjimas“ tapo vis aiškiau suvokiamo galimo scenarijaus dalimi.
Iki šiol Rusijoje pralaimėjimas kare buvo nesuvokiama, nebent su Čečėnijos karų košmaru siejama galimybė. Tai yra tiek su pačiu režimo išlikimu, tiek su visos šalies pažeminimu susiję scenarijai.
Alternatyvi realybė, kurią tiek metų kūrė V. Putino režimas – visa stabilumo, ekonominio pakilimo, Rusijos gerbimo, įvertinimo visame pasaulyje vaizdiniai per 14 karo mėnesių bent jau iš pirmo žvilgsnio nepakeitė šalies ir visuomenės. Karas Ukrainoje, regis, sutelkė, pakeitė ukrainiečius, išblaivė Europą, bet ne rusus.
Rusai, netgi pabėgę slapstytis nuo mobilizacijos į užsienį neina nei masiškai, nei pavieniui protestuoti prieš karą, juo labiau jokių protestų nematyti ir didžiuosiuose šalies miestuose, kur pavienių apraiškų būta tik karo pradžioje. Įsivaizduoti karinį pralaimėjimą Ukrainoje – ar prieš šią šalį, ar prieš NATO, kaip tai bando pateikti Kremlius rusams vis dar labai sunku.
Būtent todėl Rusijoje iki šiol propagandistai, o ir oficialūs pareigūnai, pavyzdžiui buvęs šalies prezidento kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas nevengia tarp eilučių ar visai atvirai pagrasinti branduoliniu ginklu. Esą negali būti jokio Rusijos pralaimėjimo, tai neįmanoma. Nes jei Kremlius pralaimi, tai pralaimi visi – tebūnie detonuoja branduoliniai ginklai.
Tačiau bent jau kol kas visi branduoliniai scenarijai neišsipildė, o Ukrainoje ir Vakaruose vis labiau abejojama, kad Rusijoje net ir V. Putinui įsakius būtų ryžtasi tikram branduolinių ginklų panaudojimui. Net jei V. Putino režimo ryžtas eiti iki galo arba sudegi liepsnose, kurias pats užkūrė atrodo nepalenkiamas, klausimų dėl tolesnės režimo, o ir visos Rusijos ateities kyla ir kils daugiau.
Jei kol kas Rusijoje vis dar nesusiformavo kritinė protesto prieš karą masė, tai klausimas kyla ar tokia masė susiformuotų šalies savižudybės akivaizdos atveju, t.y. jei būtų bandoma ieškoti dingsties branduoliniam scenarijui. Bet kuriuo atveju riba gali būti pasiekta, mat neišvengiamai artėjantis Ukrainos kontrpuolimas, tikėtina, suduos dar vieną smūgį nusilpusiai Rusijos armijai.
Ir tuomet, kad ir kaip pasibaigtų ukrainiečių kontrpuolimas, Rusijos laukia pasirinkimas: galiausiai patikėti pralaimėjimu ir jį priimti, turint omeny, kad tai nebūtų pirmasis atvejis šalies istorijoje – gėdingus pažeminimus Rusija yra patyrusi XIX a. Krymo kare ir XX a. pradžioje kare su Japonija, arba dar labiau didinti statymus, rizikuoti viskuo su branduoliniu ginklu.
Ir vienas, ir kitas scenarijus Kremliaus režimui yra potencialiai pražūtingi, tad jei 2023-ųjų pergalės diena rusams atrodė slogesnė, nei įprastai, blogiausia dar laukia ateityje – jau artimiausiu metu, kai teks pajusti visą Ukrainos jėgą.
