Dabar 59 metų J. Dolgovas su metais jaunesne žmona Sofija gyvena su Buča susiliejančiame kurortiniame Vorzelio kaimelyje, dvidešimt kilometrų nutolusiame nuo Kyjivo. Baigęs krepšininko karjerą J. Dolgovas pasinėrė į sėkmingus verslus.
Su juo mane supažindino lietuvių kilmės Konstantinas Gudauskas, iš diktatoriško Kazachstano turėjęs bėgti dėl grasinimų nužudyti už protesto demonstracijų organizavimą.
Kilus karui Ukrainoje, lietuvis pademonstravo ypatingą drąsą.
Vildamasis, kad jo, turinčio Rusijai draugiško Kazachstano pasą, okupantai nelies, K. Gudauskas ėmė mašina į Bučą bei Vorzelį gabenti vaistus ir maistą, o iš ten į Kyjivą vaikus, ligonius ir visus, kas nespėjo pabėgti. Lietuvio mašina ne kartą buvo apšaudyta, suvarpyta skeveldrų, per sprogimą jisai patyrė kontuziją, tačiau liko gyvas ir išgelbėjo daugiau nei 200 žmonių.
Ukrainiečiai K. Gudauską praminė Bučos angelu gelbėtoju, o pagal jo istoriją kuria filmą.
Šį rudenį jis turi pasirodyti kino teatrų ekranuose.
„J. Dolgovas su žmona Sofija buvo vieni vos iš kelių mano pagalbininkų, nepabijojusių rizikuoti gyvybe ir gelbėti Bučos žmones. Jie rizikavo, nors galėjo pasitraukti į užsienį, ką padarė daug turtingų žmonių“, – sako K. Gudauskas.
Prieš dešimtmetį J. Dolgovui medikai nustatė onkologinę ligą. Pasveikęs verslui ėmė skirti mažiau dėmesio, labiau rūpinosi sveikata, pasistatė namą Vorzelio pušynuose, kur apsigyveno kartu su šešiais šunimis ir septyniais katinais.
Pasak jo žmonos Sofijos, susirgęs vyras Dievui pažadėjo globoti labiausiai nuskriaustus gyvūnus.
Dar tą pačią dieną parsivežė į namus kalaitę, patyrusią neįsivaizduojamą žmonių žiaurumą.
Vienoje medicinos mokykloje studentams užsieniečiams brangiai sumokėjus, su šuneliu daryti nelegalūs eksperimentai, gyvūnėlį daug kartų pjaustant ir susiuvant.
Ją išgelbėjęs J. Dolgovas užsakė iš JAV specialų vežimėlį ir užpakalinių kojų nebevaldžiusi kalytė vėl galėjo lakstyti.
Pabėgti per tris minutes
Žmonos prašymu J. Dolgovas įsigijo ir du žirgus, kuriuos apgyvendino Bučos jodinėjimo mokykloje kartu su kitais trisdešimčia arklių.
Verslininkas negalėjo nujausti, kad minėti du žirgai bei kiti jų šeimos gyvūnai nulems susitikimą su Bučos budeliu.
Karo pradžioje dingus telefono ryšiui ir negalėdami susisiekti su jų žirgų prižiūrėtojais, J. Dolgovas su žmona pėsčiomis leidosi į arklides maždaug už kilometro.
Tai sutuoktiniams vos nekainavo gyvybės.
Vorzelio gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau paėjus kelis šimtus metrų pamiškėje juos sustabdė ukrainiečių kariai, perspėję toliau neiti, nes okupantai visus sušaudo.
Dolgovų ryžto nesustabdė net Kyjivo greitkelyje degančios mašinos bei žmonių lavonai.
Eidama per pievą link žirgyno, pora išgirdo rusišką nurodymą stoti.
Prie jų pripuolė du kariai, o iš šonų į juos šautuvus nutaikė du už tvorų pasislėpę snaiperiai.
Netrukus iš šarvuočio iššoko Artiomas Gordilovas – Bučos žudynėms vadovavęs Rusijos papulkininkis, Pskovo 234 desantininkų pulko vadas.
Šis pareiškė, jog tiek žirgynas, tiek Ukrainos žemė ir namai nuo šiol yra „jo“ ir leido per tris minutes dingti iš akių.
Sofijai pabandžius maldauti, kad be vandens ir pašaro žirgai neišgyvens, A. Gordilovas pranešė: „Jums liko tik dvi su puse minutės.“
Mirties fabrikas žirgyne
Kad okupantų vadas nejuokauja, Dolgovai suprato, kai vienas iš karių ėmė baksnoti šautuvu į nugarą.
Išbėgus į Kyjivo greitkelį poros laukė dar vienas sukrėtimas – pro šoną į žirgyną važiavo tankų kolona, o paskutinis tankas sustojo ir atsuko vamzdį tiesiai į juos.
„Iš baimės apmiriau, bet tankas po akimirkos vėl apsisuko ir nuvažiavo. Kodėl A. Gordilovas mūsų pasigailėjo, lieka mįslė – gal palaikė svarbiais draugiškais asmenimis, gal sužavėjo žmonos drąsa ir jį perkalbėti, o gal pritrenkė mūsų įžūlumas, nes ėjau su kubietišku cigaru dantyse“, – mąsto J. Dolgovas.
Po patirto sukrėtimo Dolgovai visgi nusprendė trauktis, o dar po dienos okupantai uždarė perėjimo punktą.
Nuo tada vienintelis K. Gudauskas rizikuodavo vykti į Bučą, ten vežė vaistus ir maisto, o atgal gabeno pabėgėlius.
Lietuvis juos atveždavo iki „pilkosios zonos“ – teritorijos, kurios vienoje pusėje buvo ukrainiečių kariai, o kitoje okupantai.
„Bučos jodinėjimo mokykloje okupantai vadavietę įsirengė neatsitiktinai. Mokykla greičiausiai tam tikslui ir buvo pastatyta, mat vienas iš jos savininkų yra į Baltarusiją pabėgusio gynybos eksministro Michailo Ježelio giminaitis“, – svarsto J. Dolgovas.
Niekams nežinant, arklidžių patalpose buvo įrengti slapti miegamieji, vadavietės kambarys, ligoninei tinkamos patalpos, o prasidėjus karui į kiemą atgabentas kilnojamas krematoriumas žuvusiesiems deginti.
Strategiškai tai puiki vieta – netoli Antonovo aerodromo, kurį pagal planą okupantai turėjo pirmą dieną užimti ir iš čia pulti Kyjivą, suimti prezidentą bei ministrus.
Ruošėsi karui
J. Dolgovo nuomone, tokių slaptų okupantų karių atėjimui paruoštų vietų Ukrainoje ne viena.
Priešo vadavietei buvo parengta ir jodinėjimo mokykla kitoje Kyjivo pusėje šalia autostrados į Žytomyrą, o Kyjivo psichiatrinės ligoninės rūsiuose buvo paslėpta daugybė Rusijos kareivių uniformų, šaudmenų, medikamentų ir maisto. Charkive vienos įmonės sandėliuose sutelkta karinės technikos už 200 milijonų eurų.
„Maskva mūsų šalyje turėjo daug agentų. Negi nekeista, kad okupantai Bučoje ir Vorzelyje vienus namus plėšė, o kitų nelietė, net tvoros vartų nepradarė, nors jie iš tolo krinta į akis savo puošnumu?“ – stebisi J. Dolgovas.
Jo nuomone, Ukraina atsilaikė tik todėl, kad tie, kas nepabėgo ar nekolaboravo su okupantais, susivienijo bendram tikslui – vieni išėjo ginti šalies, kiti savanoriškai talkino kariuomenei bei civiliams. Susivienijo įvairių tautų žmonės – ir kalbantys ukrainietiškai, ir šios kalbos nemokantys.
Pats J. Dolgovas gimė Turkmėnijoje, į Ukrainą atvyko kaip krepšininkas, o išplėtojęs sėkmingus verslus galėjo persikelti į bet kurią Vakarų šalį, tačiau šis kraštas tapo jo namais.
Buvęs krepšininkas su žmona praėjusią vasarą Vorzelyje atidarė restoraną „Pipa Pipa Cafe“. Tuo norėjo paskatinti kitus grįžti.
O neseniai šiame Kyjivo priemiestyje Jevgenijus už savo lėšas įrengė krepšinio aikštelę – su dirbtine danga ir aptvertą.
Politika krepšinyje
Buvęs garsus Ukrainos krepšininkas iki šiol pamena lemiamas 1989-ųjų rungtynes su Kauno „Žalgiriu“.
Kaunas jam padarė neišdildomą „krepšinio religijos užvaldyto“ miesto įspūdį – gatvėse praeiviai atpažindavo J. Dolgovą, prieidavo sveikintis, o užsukus kur pavalgyti, vyrai alaus ant stalo padėdavo, ko, prisipažįsta krepšininkas, niekada nepatyrė Kyjive.
„Nebuvau pirmo ryškumo žvaigždė, negalėjau lygintis su A. Saboniu, gal todėl anksti baigiau sportuoti, įgijau tris aukštojo mokslo diplomus ir ėmiausi verslo, kur savo ambicijas geriau įgyvendinau“, – pasakoja Jevgenijus.
Krepšinį žaisti jis ir pradėjo vėlai, kai išstypo iki 2,15 metro.
Dėl tokio ūgio iš Turkmėnijos buvo pakviestas į Olimpinę sporto mokyklą Sankt Peterburge, o po to pateko į „Budivelnik“.
Iš ten jį, prisidengdami būtinybe atlikti karinę tarnybą, pasikvietė Maskvos „CSKA“, o po pusmečio pasiuntė žaisti į Kijevo „ASK“ kariškių klubą.
Po sezono Jevgenijus sugrįžo į „Budivelnik“, už tai buvo išmestas iš komjaunimo. Kariškiai netgi reikalavo krepšininką diskvalifikuoti visam gyvenimui, tačiau šis gavo tik lygtinę bausmę – buvo pašalintas iš aikštelės metams.
„Sovietų Sąjunga buvo nenormali valstybė. Gerai, kad iš jos sugebėjo pasitraukti tiek Lietuva, tiek Ukraina. O dabar Ukrainos pergalei labai reikia kitų šalių paramos“, – sako J. Dolgovas.
