„Delfi“ jau skelbė, kad po pirmadienį sušauktos VGT trumpai buvo pristatyti Lietuvos kariuomenės planai kurti diviziją. Tai nėra pirmas kartas, kai pristatomi tokie planai, mat plečiantis Lietuvos kariuomenės pajėgumams, augant biudžetui ir ambicijoms įsigijimų srityje, siekis turėti divizijos dydžio vadavietę yra ir nuoseklus, ir planuotas ne vienerius metus.
Dar 2019-aisiais tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas tikino, kad, bendradarbiaujant su JAV specialistais, pradėtas rengti divizijos lygmens štabo vystymo projektas.
Tačiau kodėl tai iš viso yra svarbu? Kam Lietuvos kariuomenei reikalingas tokio dydžio taktinis vienetas, kuris iš pirmo žvilgsnio būtų aktualus plotu ir gyventojų skaičiumi didesnėms, ekonomiškai pajėgesnėms valstybėms?
Būriai gynybos ekspertų – ir tikrų, ir tariamų, trinančių sofas ne vienerius metus žarsto daug kritiškų pastebėjimų, kaip turi atrodyti Lietuvos gynyba, kariuomenė ir ką turi daryti šalis.
Esą Lietuvai neapsimoka, netikslinga turėti divizijos, geriau būtų maži mobilūs daliniai, kurių būtų daug, o kiekvienas šalies pilietis būtų apsiginklavęs iki dantų ir taip neabejotinai atgrasytume Rusiją ar kurią nors kitą priešininkę. Karas Ukrainoje esą tik įrodo, ko mums reikėtų ir kaip mes kariautume, jei Rusija nuspręstų pradėti agresiją prieš Lietuvą.
Net jei Lietuvos kariuomenei bei kitiems specialistams tokie virtuvės suolo pasvarstymai ir sukeltų šypsenas, į viešumą išmesta divizijos idėja išties gali pagrįstai sugluminti, nelabai suvokiant nei kas tai per darinys, nei kam jo reikia, nei ką tai reiškia.
Kas svarbiau už plikus skaičius
Tad koks svarbiausias klausimas kyla, kai pradedama kalbėti apie diviziją? Iš oficialių pranešimų gali susidaryti įspūdis, kad svarbiausia yra skaičiai. Kiek karių sudaro diviziją, kada tokia galėtų atsirasti Lietuvoje ir kiek visa tai kainuos.
Iš oficialių pranešimų gali susidaryti įspūdis, kad svarbiausia yra skaičiai. Šiuo metu didžiausias Lietuvos karinis vienetas yra brigada, kurią sudaro 3-4 tūkst. karių arba 4-5 batalionai su papildomais priskirtais mažesniais daliniais – štabo, ryšių, žvalgybos kuopomis.
Realiai Lietuvos kariuomenėje yra dvi brigados – „Geležinio Vilko“ ir „Žemaitija“, kuri neseniai gavo ir Didžiojo Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vardą. „Geležiniame Vilke“ yra 6 batalionai (plius priskirta ir brigadai pavaldi sustiprinto bataliono dydžio NATO priešakinių pajėgų grupė), „Žemaitijoje“ – 4 batalionai.
Daug tai ar mažai? Vėlgi, svarbiausia, atrodo, yra vien skaičiai. Nesunku pateikti sausą statistiką: diviziją sudaro mažiausiai dvi, o dažniau 3 ar net 4 brigados su papildomais kovinės paramos vienetais.
Jei kam atrodo, kad divizija – ir Afrikoje divizija, tai toks pasakymas negali būti toliau nuo realybės. Dėl divizijos paskirties, komplektavimo, sudėties ji gali būti lengvoji, sunkioji, šarvuotoji, pėstininkų ir pan., o skirtingose šalyse gali skirtis ir karių skaičius – nuo 10 tūkst. Rusijoje iki 15-20 tūkst. NATO šalyse.
Tačiau svarbiausia yra ne šie sausi skaičiai ir plika statistika, o kas už jų slypi: pajėgumai, priskirti vienetai bei jų galimybės ir gebėjimai vykdyti divizijos lygio užduotis.
Vienas didžiausių divizijos privalumų yra sujungtų ginkluotės rūšių bei jungtinės operacijos. Tai reiškia, kad vienu metu operacijas skirtingose erdvėse gali vykdyti labai skirtingi divizijos daliniai, siekiantys bendro tikslo.
Karas Ukrainoje parodė, kad dideliame konvenciniame kare keliose dimensijose vienu metu, t.y. to, ko kai kurie ekspertai XXI a. jau nebeįsivaizdavo ir su pasimėgavimu pasakojo apie mažas, chirurgines operacijas, precizišką, „švarų“ karą iš oro ar netgi vien tik sterilioje kibernetinėje erdvėje, svarbūs lieka esminiai, klasikiniai modernaus karo atributai: manevras, ugnies galia, ištekliai.
Be manevro karas įstringa ten pat, kur buvo prieš šimtmetį – vietoje žadėtos kovos kompiuterių ekranuose, kibernetinėse dimensijose 18-mečiai ir 50-mečiai ukrainiečiai bei rusai kariauja tuos pačiuose apkasuose.
Ugnies galios vaidmuo išauga – artilerija gali iš toliau ir taikliau nei bet kada anksčiau, t.y. iš keliasdešimties kilometrų kelių metrų atstumu nuo numatyto taikinio jį naikinti valdomais sviediniais, raketomis. Tai pridaro daug nuostolių, bet nebūtinai pralaužia frontą, kuris vis dar egzistuoja poziciniame kare.
Karas Ukrainoje parodė, kad nedidelės bataliono dydžio taktinės grupės nesugeba įvykdyti užduočių, nes neturi pakankamai ugnies galios, nuostoliams augant – manevro vienetų, o svarbiausia – nuostolius kompensuojančių išteklių.
Sumenkusios iki kuopų ar dar mažesnių vienetų jos pajėgios vykdyti tik smulkias užduotis nedidelėje erdvėje, todėl pastaraisiais mėnesiais iš Ukrainos daugiausiai galima stebėti tik tokių smulkių susidūrimų apkasuose ar miestuose vaizdus – šturmo grupės juda, naikina viena kitą stebint ir granatas mėtant dronams. Tai tėra moderni Pirmojo pasaulinio karo mūšių versija.
Be galimybės manevruoti, be galimybės išnaudoti šarvuotąsias pajėgas manevro metu, panaudoti ugnies galią judant toks statiškas karas sekina gyvosios jėgos, šaudmenų, technikos išteklius.
O dideles operacijas, jungtinių pajėgų, sujungtų ginkluotės rūšių operacijas, pavyzdžiui žadamą Ukrainos kontrpuolimą gali vykdyti tik dideli daliniai. Didelę kariuomenę turinčios Ukrainos atveju tai yra brigados, kurios veikia korpusų sudėtyje.
Lietuvos atveju taikos metu brigados natūraliai yra pagrindiniai taktiniai vienetai, tačiau jų koordinavimas karo metu, siekiant kuo efektyviau išnaudoti turimus kuklius pajėgumus ir ribotus išteklius įmanomas tik turint efektyvų taktinį vienetą, kuris yra aukščiau brigados lygio, tai, diviziją, gebančią išnaudoti sujungtų ginkluotės rūšių pranašumus.
Kai mūšio lauke – gynybiniuose veiksmuose ar puolamosiose operacijose prireikia vieno ar kito pajėgumo, jie turi veikti taip, kaip simfoniniame koncerte dirba skirtingais instrumentais grojantys muzikantai – jokio bereikalingo triukšmo, kakofonijos, tik vieninga, jau repetuota simfonija.
Būtent todėl svarbi dalinių koordinacija, parama vieni kitiems: tankus remia mechanizuotieji pėstininkai, juos remia artilerija, žvalgyba, oro paramos vienetai, inžinieriai, medikai, nuo antskrydžių saugo oro gynybos vienetai.
Jungtinėse operacijose įsijungia kiti – oro, jūrų pajėgumai, kurie remia taktinius vienetus sausumoje taip, kad būtų išvengta chaoso ar draugiškos ugnies. O tai reiškia kelis dalykus.
Kiek visa tai kainuos?
Pirmas dalykas yra akivaizdus: norint turėti pilnavertę diviziją, būtina turėti minėtus vienetus: brigadas ir kitus kovinės paramos dalinius – visiškai aprūpintus, apmokytus, parengtus. Tai reiškia tiek personalo parengimą – nuo eilinio iki generolo, tiek aprūpinimą pagrindine ir pagalbine technika, ginkluote – nuo tankų ir pabūklų iki karo lauko virtuvės, logistų sunkvežimių, benzinvežių, kurie leistų divizijai judėti.
O tai reiškia ir kitą dalyką: esamų pajėgumų neužteks. Jei vienu brangiausiu pirkinių Lietuvos kariuomenės istorijoje vadinamas pėstininkų kovos mašinų (PKM) „Vilkas“ projektas atrodo įspūdingas suma, o salvinės ugnies sistemų HIMARS įsigijimas taip pat neatsilieka savo kaina, reikia nepamiršti, kad kalbama tik apie dviejų batalionų aprūpinimą PKM ir pusės bataliono dydžio salvinės ugnies pajėgumo vienetą.
PKM neišvengiamai reikės daugiau dar bent keturiems batalionams, , kurie yra brigadoje „Žemaitija“, be to, esamus šarvuočius M113, kurie baigia susidėvėti, teks keisti naujais transporteriais arba galvoti kaip pritaikyti „inovatyvius“, t. y. taupius, būdus padalijant kovinę techniką po batalionus.
Be to, neslepiama, kad be papildomų PKM, šarvuotų transporterių įsigijimų reikės papildomos artilerijos – esamų dviejų artilerijos batalionų visavertei divizijai neužteks.
Tikėtina, kad reikės papildomo, t.y. divizijos lygmens artilerijos arba salvinės ugnies bataliono. Taip pat reikės papildomų transporto technikos priemonių pėstininkams, specializuotiems daliniams, pavyzdžiui, inžinieriams, žvalgybai, logistams, medikams.
Tai reiškia, kad iki numatyto pilno operacinio pajėgumo (politiškai įvardyti 2030-ieji net geriausiu atveju nėra realus terminas, tad tikėtinas, kad kalbama apie 2035 metus) teks papildomi įsigyti žvalgybinių šarvuočių, kitų žvalgybos, išžvalgymo, stebėjimo pajėgumų (ISTAR) priemonių. Turės būti sukurti ir nuolat išlaikomi ne tik šie, bet ir nauji divizijos vadovavimo ir kontrolės elementai.
Galiausiai moderni mechanizuotoji NATO šalies divizija neįsivaizduojama ir be tankų – apie tokio pajėgumo būtinybę yra užsiminę tiek kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, tiek Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Ne vienerius metus vyravęs mitas, kad tankas tėra „puolamasis ginklas, todėl Lietuvai tankų nereikia“ pamažu sklaidosi karo Ukrainoje fone – tankai yra tiek efektyvūs, kiek juos galima efektyviai panaudoti tiek puolime, tiek gynyboje.
Joks puolimas (ar kontrpuolimas) neįsivaizduojamas be tankų, bet ir gynyboje manevruojantis ugnies paramos vienetas su tankais gali būti nepamainomas, nes tankas turi pabūklą ir gali šaudyti kelių km atstumu, o jei tanko įgula yra įgudusi, gynyboje jos lengvai nesunaikinsi.
Iki 2030-ųjų Lietuvos kariuomenėje turės būti mažiausiai vienas batalionas tankų, t.y. apie 40-50 tokių kovos mašinų. Kol kas dar nekalbama apie modelius ar šalis, tačiau nebūtų nuostabu, jei tankai būtų pagrindinių Lietuvos sąjungininkų gamybos dėl palankių treniruočių, gamybos linijų, šaudmenų, remonto sąlygų.
Idealiu atveju tankai Lietuvos kariuomenėje turėtų atsirasti kuo greičiau – iki 2027-ųjų, nes įsigyti pačius tankus tėra pusė darbo – dar reikia apmokyti įgulas, nuo vyr. eilinio iki tankų batalionui vadovaujančio pulkininko leitenanto, o ką jau kalbėti apie mechanikus, kitus specialistus.
Tankai Lietuvos kariuomenėje buvo tik Tarpukariu, o tarnybos metu su tankais realios patirties turi nebent sovietinėje armijoje tarnavę vyresnės kartos lietuviai, tai reiškia, kad Lietuvos kariuomenėje tankas vėl bus visiškai naujas pajėgumas, kuriamas nuo nulio.
Tankistus paruošti užtrunka mažiausiai 3 metus – tam reikalinga techninė bazė, instruktoriai, simuliatoriai, poligonai, nuolatinės pratybos. Ir tik tada visiškai paruoštos, sąveikauti su kitomis ginkluotės ir technikos rūšimis pajėgios tankų įgulos, gebančios veikti savarankiškai ar dalinių sudėtyje dali atpirkti šią ypač brangią investiciją. Pavyzdžiui, Vengrija 44 naujausios kartos „Leopard 2A7“ tankus (ir dar 12 senesnių „Leopard 2A4“) įsigijo už beveik 500 mln. eurų.
Vis dėlto, jeigu diviziją galima palyginti su sumuštiniu, tai tankai tėra viena sudedamųjų dalių – svarbi, matoma, bet ne vienintelė. Yra PKM, yra artilerija.
O kur dar įgalintojai ar galios daugikliai – papildomi oro gynybos vienetai, žvalgybos pajėgumai, t.y. kelių šimtų km spinduliu galintys veikti bepiločiai orlaiviai. Neatmetama, kad gali prireikti ir papildomų oro pajėgumų – sraigtasparnių, kitų ugnies paramos orlaivių.
Visa tai užtruks sukurti ir kainuos daug. Labai daug. A. Anušausko įvardyti 300 mln. eurų gali būti suma, kuri būtų papildoma per metus iki 2035-ųjų prie dabartinio 2,52 proc. biudžeto Krašto apsaugai. Viskas priklauso nuo tokių veiksnių, kaip įsigijimų kaina, infliacija, pasiūla ir pan, tad skaičiai gali kisti, tikėtina, augti.
O tai yra apie 6 mlrd. eurų per dešimtmetį papildomai be numatyto 2,5 proc. gynybai. Net jei iki kitų Seimo rinkimų ar po jų pagrindinėms politinėms partijoms, kurių dalis vienaip ar kitaip turėtų sudaryti valdančiąją daugumą pavyktų per stebuklą susitarti išlaikyti esamą biudžetą, nuosekliai jį didinti iki 3 proc., kaip, pavyzdžiui, Estija, dešimtmečio divizijos projektas skamba labai optimistiškai net jei kalbama apie lietuvišką, t. y. lengvąją pėstininkų diviziją, kurioje – mažiausiai 4 mechanizuotieji, 1 tankų, bent 3 artilerijos batalionai, plius visa papildomi daliniai su transporto ir kovine technika.
Iš viso galima įsivaizduoti iki 6 tūkst. daugiausiai naujai įsigytų transporto ar kovos technikos priemonių autoūkį, kurį reikės ne šiaip nusipirkti, bet ir prižiūrėti, remontuoti, nuolat rengti jais gebančius naudotis ir prižiūrėti specialistus – tiek profesinės karo tarnybos karius, tiek šauktinius.
Tai ne vien pinigų klausimas
Visa ši divizija turės būti nuolat rengiama pratybose, tačiau tik dalimis – labai nedaug šalių turi poligonus, kuriuose gali treniruotis visa divizija, tad didžioji dalis pratybų vyks štabuose.
Vis dėlto karo atveju divizija turės veikti ne popieriuje ar kompiuterinėje simuliacijoje, o realiai gebėti veikti išsiskleidusi operaciniame regione. Tai reiškia, kad Lietuvos kariuomenės karininkai turės išmokti vykdyti tokias operacijas – jas koordinuoti, joms vadovauti, kokioms iki šiol pasiruošimo daug arba visai neturėjo.
Pavyzdžiui, brigada gali manevruoti keliasdešimties kilometrų plote, dengti savo manevrinius dalinius nuo antpuolių iš sausumos, oro, vykdyti gynybines ir puolamąsias operacijas, kurias remia brigadai priskirtas vienas artilerijos batalionas.
Tuo metu moderni mechanizuotoji divizija veikia didesnėje teritorijoje – jos taktinė atsakomybės erdvė gali siekti nuo 70 iki 120 km, kurioje galima vykdyti gynybines, puolamąsias operacijas. Palyginimui, 1410-ųjų Žalgirio mūšio erdvė tesiekė 4 kv. km.
Vadovavimas dideliame plote reiškia ne tik papildomus iššūkius ryšių, štabo karininkams, bet ir visam divizijos štabui, kuriam reikės suvaldyti daugiau dalinių vienu metu, koordinuoti jų veiksmus ypač dinamiškoje, natūraliai chaotiškoje, karo miglos dengiamoje erdvėje – ne tik mūšio, bet ir informacinėje, kibernetinėje.
Iki tol, kol Lietuvos kariuomenė neturės divizijai reikalingų pajėgumų – ar tai būtų tankai, ar salvinės ugnies sistemos, ar ISTAR priemonės, divizijos žvalgybos, vadovavimo ir kontrolės elementai, kurie ypač svarbūs amerikiečiams, tol Lietuvos kariuomenės divizija tebus popierinė ar geriausiu atveju antrarūšė.
Jei tikslas yra sukurti pirmos rūšies NATO lengvos divizijos pajėgumą, lietuviai privalės mokytis iš sąjungininkų – amerikiečių, vokiečių, kurie vieninteliai realiai turi tokius efektyvius ir veikiančius gebėjimus, praktiką, patirtį, pajėgumus, erdves treniruotis, ruošti įgulas.
Šiuo atveju divizijos kūrimo nauda susijusi tiek su įsipareigojimus stiprinti savo pajėgumus, tiek su didesniu sąjungininku buvimu Lietuvoje, ko taip trokšta tiek valdantieji politikai, tiek visuomenė.
Kita vertus, visuomenės ir ypač politikų – sprendimų priėmėjų nuotaikos Lietuvoje įprastai kinta pernelyg dažnai pagal tikrą ar interpretuojamą geopolitinio vėjo kryptį, mėnulio fazę ar dėl kitų kariniam planavimui neigiamai atsiliepiančių priežasčių.
Jei prasidėjęs divizijos projektas staiga sustotų dėl vienokių ar kitokių politinių ambicijų, politinės valios, objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, finansinės krizės, demografinės padėties, tarptautinių rinkų įsigyjant ginkluotę ir techniką užimtumo ir pan, atsakomybę tektų dalintis sprendimų priėmėjams, kad ir kas jie bebūtų.
Kita vertus Lietuvoje su divizijos projektu dviratis neišradinėjamas: dar 2019-ais pradėję mokytis vadovauti divizijos štabui Lietuvos karininkai šiemet sausį per pratybas tęsė pradėtus mokymus, mat alternatyvų daug nėra – ankstesni jungtinių NATO pajėgų divizijų projektai („Šiaurės Rytų“ ir „Šiaurės“ divizijų), su kuriais norėta susieti Lietuvos kariuomenę šiuo metu merdi.
Realiai nėra priskirti jokie pajėgumai, o iš vieno projektų jau pasitraukė Estija, kuri nusprendė atskirai vystyti savo diviziją, kaip ir Lietuva. Ir estai netgi tradiciškai yra pirmieji iš Baltijos šalių jau pasiskelbę apie formalų divizijos sukūrimą, net jei jos realiai dar nėra. Bet estai nėra vieninteliai.
Lenkija, su kuria bandoma vystyti karinį bendradarbiavimą, regis, pasirinko savo atskirą kelią ir kol kas visos kalbos apie jungtines Lietuvos ir Lenkijos karines pajėgas, bendrą diviziją telieka politinių deklaracijų pobūdžio, mat lenkai pernelyg nerodo didelio intereso sieti savo pajėgas (ar juo labiau jas priskirti) prie Lietuvos kariuomenės.
Žinoma, bendrais planais dalijamasi, turint omeny Baltarusijos ir Kaliningrado srities karines grėsmes, tačiau tikimybė, kad Lenkija galėtų ženkliai stiprinti savo karinį dalyvavimą Lietuvoje, pavyzdžiui, pakeičiant vokiečius, kol kas nevertinama, kaip ypač reali, o ir tai nėra būtina, turint omeny Lenkijos modernizacijos tempus, kurie ankstesnius karo simuliacijų scenarijus gali labai smarkiai pakeisti.
Vėlgi, Lietuvos divizijos projektas nėra unikalus net mūsų šalies kontekste. Divizijas Lietuvos kariuomenė turėjo dar Tarpukariu. Pavyzdžiui, 1939 m. paskelbus dalinę mobilizaciją Lietuva vos per kelias paras sumobilizavo dvi divizijas ir kitus papildomus dalinius – iš viso 90 tūkst., karių, o karo metu buvo pajėgi suformuoti 5 divizijas, arba apie 122 tūkst. karių, kurie 1940-ųjų birželį galėjo stoti į kovą su Raudonąja armija, tačiau negavo įsakymo. Tokie skaičiai buvo įmanomi tik nuosekliai rengiant rezervo karius, turint didesnį, nei šiais laikais šauktinių skaičių.
Tačiau tarp Tarpukario divizijų ir šiuolaikinių dalinių – ne tik skaičių, bet ir pajėgumų bei karininkų gebėjimų ir galimybių skirtumai. Moderni Lietuvos kariuomenė be finansinių, pajėgumų sukūrimo, integravimo, efektyvaus panaudojimo iššūkių turės dar ir personalo iššūkių, mat šiuo metu Lietuvos kariuomenėje kartu sudėjus profesinės tarnybos karius, savanorius, šauktinius tarnauja apie 20 tūkst. karių, o kasmet papildomų žmonių pritraukti vis sunkiau, net ir kalbant apie šauktinius.
O juk reikės šimtų, jei ne tūkstančių specialistų, kurie tarnautų nuolat. Norint, kad divizija gražiai atrodytų ne tik popieriuje, bet ir veiktų realiai, būtina, kad gebėtų atskirai ir kartu veikti visos esamos brigados.
Šiuo metu iš trijų divizijai numatytų brigadų realiai veikia viena, antroji vis dar kuriama, ypač jos pajėgumai, o trečioji vadinama rezervine ir niekada nėra išbandyta, neturi priskirtos technikos, tik lengvąją ginkluotę, netgi neturi aiškios vadovavimo struktūros, nors karo atveju turėtų veikti rezervistų bei mokymų ir doktrinų valdybos pagrindu.
Esamo karių ir karininkų skaičiaus neužtektų norint turėti pilnavertę diviziją, nekalbant apie ginkluotę ir techniką. Tačiau politinis sprendimas VGT jau yra, dabar belieka sunkioji dalis – atlikti namų darbus: įsipareigoti politiškai, numatyti finansus arba sutaupyti ir taip prisiimti atsakomybę už tai, kaip bus ginama valstybė.
