Už grotų jau 8 metus praleidęs N. Šarkauskas interviu Delfi.lt teigė, kad valdžios viešai skelbiama informacija apie kardinalias permainas kalėjimų sistemoje yra absoliutus melas – nuteistieji nuolat vartoja narkotikus, yra reketuojami aukštesnėms kastoms priklausančių nuteistųjų, patiria psichologinį ir fizinį smurtą.
„Per šį mėnesį, kai esu Alytaus kalėjime, pamačiau tiek, kiek nebuvau matęs per visą savo gyvenimą“, – sakė jis.
Papasakoti apie tai, kas vyksta kalėjime ir kaip čia nuteistieji yra ruošiami naujam gyvenimui, N. Šarkauskas nutarė todėl, kad įkalinimo įstaigoje nesijaučia saugus – jis dabar yra laikinai izoliuotas, nes jo gyvybei gali grėsti pavojus. Bet net ir perkeltas į laikinas izoliavimo patalpas jis turi būti itin budrus – žino, kad jam atkeršyti norintys kaliniai yra pažadėję atsilyginti visiems, kas tik jį sužalos. Už tai, kad nebuvo toks, kaip visi kiti nuteistieji, atsisakė vartoti kvaišalus, nesumokėjo už gyvenimą „zonoje“ ir pareigūnams išdrįso papasakoti, kas ir už kiek parduoda narkotikus.
„Tūkstančiu procentų žinau, kad visi bus nepatenkinti, bet kai tau žmonės nuolat kartoja, jog tu prieš sistemą nepakovosi, nieko nepasieksi, supranti, kad baimę reikia nustumti į šoną“, – sakė N. Šarkauskas. Jis tenori tik vieno – grįžti atgal į Kauno kalėjimą, kuriame iki pervežimo į Alytų kalėjo.
– Kaip jūs atsidūrėte Alytuje?
– Įvyko nesusipratimas ir susipykimas su Kauno kalėjimo administracija, nuo ko viskas ir prasidėjo, kadangi aš visais įmanomais būdais gyniau savo teises ir nesutikau su jų reikalavimais, todėl pabaiga buvo tokia, kad mane atvežė į kitus pataisos namus, motyvuodami tuo, jog kitiems nuteistiesiems darau blogą įtaką.
Iš pradžių Kaune sėdėjau kartu su kitais nuteistaisiais, paskui gavau besargybos statusą, įstojau mokytis už įstaigos ribų – Profesinio ugdymo mokykloje. Viskas buvo gražu, mokiausi nekilnojamojo turto brokerio specialybės. Tada iš A. Mickevičiaus gatvės mane perkėlė į Technikos gatvę – tai jau pusiau atviro tipo sąlygos – kad administracijai būtų mažiau darbo ir neturėčiau sąlyčio su nuteistaisiais, kurie neturi galimybės išeiti už įstaigos ribų, nes Kauno kalėjime tokių sąlygų nėra – esi su visais bendrame būryje, o man leisdavo išeiti.
Kai mane perkėlė, tęsiau mokslus, taip pat dirbau, bet buvau priverstas išeiti, nes tikrai buvo nežmoniškos sąlygos. Mėnesį dirbau įmonėje, kurioje, nors ir esu nuteistasis, bet turėjau sąlytį su alkoholiniais gėrimais ir šioje įmonėje nebuvo paisoma Rusijai įvestų sankcijų – ant dėžių klijavo lipdukus, kad gėrimai yra skirti eksportuoti į Rusiją. O kalėjimų vadovybė teigia, kad visos įdarbinimo įstaigos yra švarios ir atitinka visus reikalavimus.
Tada išėjau iš mokyklos, kai jie mane pagavo – sakė, žinome, kad tu vairavai automobilį, jį pardavinėji, parodyk, kur yra automobilis. Nusivežė jie mane prie automobilio, iškvietė policiją, kriminalinės žvalgybos pareigūnas surašė tarnybinį protokolą ir jį pateikė kelių policijos pareigūnui, tik šis, aišku, jo nenorėjo priimti, nes jis nei matė mane, nei žino kokias nors aplinkybes. Tačiau pareigūnai patikino – imk, tiks, viskas bus gerai. O paskui mane parsivežė atgal į kalėjimą ir davė pasirašyti protokolus, sako, prisipažink.
– Kur čia yra problema, jeigu sakote, kad dirbote legaliai?
– Gal iš pavydo žmonės pradėjo skųsti, žinote, yra vadinamoji subkultūra – kai pradėjau mokytis, siekti to gyvenimo, kurio visą laiką norėjau, apskritai, kai tik išėjau, tvarkiausi gyvenimą, man yra priteistas sumokėti ieškinys, stengiausi jį sumokėti, su artimaisiais palaikiau kuo puikiausius santykius, siekiau įsidarbinti. Norėjau grįžti į normalų gyvenimą.
Kai pas mane ateidavo kriminalinės žvalgybos pareigūnas ir prašydavo suteikti informacijos apie kažkokį nuteistąjį, visą bausmės laikotarpį atsisakydavau – niekada nesikišdavau į tokius reikalus.
– Kodėl?
– Aš tiesiog gyvenau savo gyvenimą. Gal turi kažkas narkotikų, tai užsimerkdavau ir nematydavau, man neįdomu. Kitas dalykas – ten yra „suspausta aplinka“, galvoju, be manęs kas nors pasakys, nes dažniausiai taip ir būdavo. Ir anksčiau yra kilę visokiausių konfliktų su kriminalinės žvalgybos pareigūnais – besargybos statusą gavau tik iš 7 karto. Kriminalinės žvalgybos viršininkas pasakė: „Ar žinai, kodėl šešis kartus negavai besargos?“ Sakau, ne, nežinau. „Tai todėl, kad aš ten dirbau, o dabar išėjau ir dabar gavai, gal gali paaiškinti, kokiu tu čia stebuklingu būdu gavai“, – sakė. Ir pridūrė: „Jeigu būčiau ir toliau dirbęs, nebūtum gavęs.“ Nors pagal įstatymą aš visiškai atitikau reikalavimus – net nebuvau baustas.
Ir kas įvyko tą dieną, kai mane sulaikė kriminalinės žvalgybos pareigūnai, – nesutikau nė su vienu surašytu protokolu – dėl galimai vairuoto automobilio ir galimai suklastoto parašo, nes automobilyje rado pirkimo ir pardavimo sutartį. Nesutikau, paaiškinau aplinkybes, bet vis tiek buvo išreikštas reikalavimas – pasirašyk, čia nieko nebus, kaip pareiškė, prieš sistemą nepakovosi. Pasakiau, kad dabar bendrausime su advokatu, nieko nepasirašinėsiu, pokalbis baigtas. Tada mane grąžino atgal į A. Mickevičiaus gatvę ir uždarė kartu su kitais nuteistaisiais. Man reikėjo eiti į mokyklą, bet manęs neleido. Ši teisė iš manęs neatimta – nei esu nubaustas, nei apskritai kažkas įvykę. Siekiau savo teisės į mokyklą, rašiau skundus, o tada išsikvietė įstaigos direktorius, sako, kaip čia, Neimantai, suprasti – po tiek laiko pradėjai skundus rašyti. Sakiau, kad noriu eiti mokytis, jeigu yra tokia galimybė, aš ja pasinaudosiu, pasakiau, jog visi žinome, jog įstaigoje yra pažeidimų, tik daug kas apie juos tyli. Sako, ar žinai, kad su skundais nieko nepasieksi, galime gražiuoju susitarti – prisipažink, pasirašyk, po pusės metų mes tau viską grąžinsime. Pasakiau, atsiprašau, po pusės metų jūs man nieko negrąžinsite, įstatyminė tvarka neleidžia, jeigu dabar pasirašau, viską prarandu ir automatiškai po pusės metų man nieko negrąžinsite, nes pagal įstatymą yra kita tvarka. Direktorius atvirai pasakė – prieš sistemą nepakovosi, gali rašyti kiek tik nori skundų, mes vis tiek savo tvarką įvesime.
Toliau rašiau skundus, tada mane kelis kartus išleido į mokyklą, bet laikas buvo ribotas – galėdavau praleisti dvi tris valandas, netgi ne pagal mokyklos grafiką mane išleisdavo, o tiesiog – kaip sugalvodavo.
Paskui dėl mano parašytų skundų pas mane atėjo kriminalinės žvalgybos darbuotojas – tuo metu buvo iškelta baudžiamoji byla dėl esą suklastotų dokumentų, ir pasakė – atsiimk skundus, pašnekėsime su prokurore, kad tau nutrauktų baudžiamąją bylą.
– Baudžiamoji byla iki šiol tiriama?
– Ne, ji yra nutraukta. Dar tada buvau Kaune, kai ją nutraukė ir nereikėjo atsiimti skundų – tiesiog prokurorė nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo pagrindo jį pradėti. Ir ta pati administracinė byla dėl galimo vairavimo taip pat yra nutraukta – iš Kauno policijos gavau dokumentus, kad surašytas administracinio pažeidimo protokolas yra anuliuotas.
Įsakymą mane perkelti į Alytaus kalėjimą direktorius pasirašė dar vasario 23 d., bet buvau išvežtas ne iš karto – auklėtojų viršininkas kalbėjo kovo 2 ar 3 d. taip pat siūlė atsiimti skundus, sakė, trys ar keturi mėnesiai praeis ir viskas bus tvarkoje, mes tau viską duosime, ką anksčiau turėjai.
Jis man padavė lapą, sako, rašyk, kad buvai psichiškai nestabilios būklės, emociškai sutrikęs, supykai ant įstaigos, todėl prirašei daug skundų, tačiau dabar atsipeikėjai, atsigavai, supratai, kad esi padaręs nusikaltimų, dėl visko prisipažįsti ir pretenzijų neturi. Galvoju – esu pasisamdęs advokatą, o dabar parašau tokį raštą – savo gyvenimą paimu ir suplėšau. Nesutikau, tiesiog parašiau, kad informuoju, jog prašau į kiekvieną mano skundą atsakyti raštiškai dviem kopijomis – vieną pateikiant man, kitą – advokatui, kadangi nė su vienu tariamai savo padarytu pažeidimu nesutinku ir savo skundų neatsiimsiu.
Aš net bado streiką buvau paskelbęs, bet Kauno kalėjime medikai ir badavimo taisyklių nesilaiko – mane pasvėrė tik po savaitės laiko, medikų priežiūros nebuvo. Vakare, kai tikrai pasidaro bloga, ateina budintis pareigūnas ir sako – tai nieko, atsigerk vandens, pagulėsi, o rytoj nueisi pas medikus, mes tau negalime iškviesti greitosios pagalbos. Supratau, kad patekau ne į kokią padėtį.
Dabar taip pat badauju – jau pirmą dieną mane išsikvietė Alytaus kalėjimo medikai, pasvėrė, patikrino sveikatą, iš karto turėjau rašyti paaiškinimą, dėl ko badauju. Medikai šioje įstaigoje iš karto sureagavo.
– Kiek laiko badaujate?
– Šiandien yra trečia diena – atsisakau maisto davinio ir tiesiog nieko nevalgau.
– Ir savo maisto?
– Jokio.
– Kodėl?
– Nes tai yra vienas iš būdų, kaip pasiekti savo tikslų. Jeigu nepavyksta su administracija pasikalbėti žmoniškai prie stalo ar raštiškai, tai čia vienas iš būdų, kaip atkreipti dėmesį, kad jie greičiau reaguotų.
– Kol pasieksiu savo. Termino nėra – na, išveš mane į ligoninę.
– Ko jūs siekiate?
– Tų pačių sąlygų, kurias turėjau Kaune – savo režimo, savo bausmės atlikimo sąlygų. Mokslus jau praradau dėl įstaigos kaltės – mane išmetė iš mokyklos.
– Nes perkėlė į kitą miestą?
– Taip. Nepristačiau dokumentų, su mokykla negalėjau susisiekti. Mokykla, saugodama mano duomenis, įstaigai irgi nieko apie mane nesakė. Vos tik atvykęs į Alytaus kalėjimą pateikiau dokumentus, kad mokausi, turiu galiojančią sutartį su mokykla, turiu teisę išvykti už įstaigos ribų. Bet niekas nereagavo – sakė, čia ne Kaunas, mums neįdomu.
– Kodėl jus čia atvežė?
– Dėl to, kad ėmiau pyktis su Kauno kalėjimo administracija. Mane pervežė kovo 6 d. Man administracija nieko neaiškino, tik pasakė, kad niekas su tavimi nežais, važiuosi į kitus pataisos namus.
– Tai gal reikėjo sutikti su jų sąlygomis ir dabar būtumėte besargyboje?
– Jeigu būčiau sutikęs, tikrai nebūčiau besargyboje – man būtų panaikinę mano režimą, nes būčiau parašęs tariamą prisipažinimą. Tada būčiau gavęs nuobaudą, praradęs lengvą grupę, būčiau save palaidojęs, jeigu taip galima pasakyti.
– Bet ir dabar neturite besargybos.
– Ne, turiu.
– Tai kodėl jūs sėdite čia, o nesate laisvėje?
– Įstaigos administracija nereagavo į mano prašymus ir pateiktus dokumentus, tačiau kai įvyko konfliktai Alytaus kalėjime ir mano artimieji paskambino į budinčią dalį ir pranešė, jog mano gyvybei gresia pavojus, nes kiti nuteistieji sužinojo, kad mano tėvas yra pareigūnas, be to, nevedžiau čia įprasto gyvenimo būdo.
– Kaip suprasti?
– Nesu narkomanas, niekada nesu vartojęs, o čia kur bepasisuksi, visur narkotikai. Jeigu atvirai, pirmas klausimas, kurį man uždavė nuteistasis, kai čia atvykau, buvo: ko reikia – telefono, narkotikų? Sakė, kad visko yra, tik pinigų turėk. Galvojau, kad juokauja. Pasakiau, kad čia ilgai nebūsiu, bet mane patikino – jeigu jau čia atvežė, vadinasi, pabūsi.
Iš pradžių čia mane nuvedė į vadinamąjį darbo būrį, bet dėl galiojančių ir vyraujančių subkultūros normų, kadangi aš Kauno kalėjime buvau tvarkinys ir atlikdamas bausmę dirbau, čia nuteistieji manęs į savo būrį nepriėmė – tipo esu iš žemesnės kastos. Čia yra viskas kitaip, nei turėtų būti, – auklėtojas mane atvedė į būrį, sako, eik išsiaiškinsi, ar tave čia priims gyventi, nors oficialiai man ten buvo paskirta vieta.
– Ir ką darėte?
– Atėjau į kamerą, papasakojau situaciją, vienas nuteistasis iš karto pasakė, kad čia negali pasilikti, todėl išėjau. Tada mane perkėlė į kitą būrį, jau ne darbo.
– Priėmė. Gerai, galvoju, ateis savaitės pradžia, eisiu tvarkytis savo reikalų – dėl perkėlimo, mokslų. Auklėtojai pateikiau prašymą, kad noriu pasikalbėti su įstaigos direktoriumi, Imuniteto tarnybos pareigūnais, bet visi mano prašymai grįžo atgal, neturėjau galimybės pasikalbėti. Ir ta pati auklėtoja man pasakė, kad čia tau ne Kaunas, niekas su tavimi nežais, kai pradėsi ieškoti teisybės, pamatysi, ko nematęs, todėl sėdėk ramiai.
Supratau, kad turiu ieškoti kito būdo. Ir situacija taip pradėjo krypti, kad su administracija negaliu pasikalbėti, tik su auklėtoju, o mane būryje apspito kiti nuteistieji – tai duok tą, tai duok aną, tai gal nori telefono, narkotikų ir pan. Supratau, kad man reikia saugotis – einu pas auklėtoją, o mane seka kitas nuteistasis, einu skambinti taksofonu, seka kitas nuteistasis. Taip pragyvenau gal tris keturias savaites, nutariau, kad iš čia turiu išeiti, kitaip nebus. Iki to laiko, kol „užsidariau“, tiek dalykų pamačiau, kad, manau, per savo gyvenimą nepamatysiu.
– Ką pamatėte?
– Kaip keturi žmonės su ta pačia adata leidžiasi narkotikus, eina prižiūrėtojas, akivaizdžiai matyti, kad žmogus yra apsvaigęs, bet prižiūrėtojas į jį net nekreipia dėmesio.
– Tai normalu čia?
– Neįdomu, eik, sako, narkomane, išsimiegosi, nelįsk man į akis. Žmonės nori pasiimti narkotikų, tai nueina prie kitų vartų, prieš tai pasiskambinę telefonu, kad atneštų, – ir atneša, per vartų skylutę paduoda ir viskas.
– Iš kur tie narkotikai, telefonai patenka į kalėjimą?
– Iš atviros kolonijos. Tikriausiai ir patys pareigūnai atneša, nes kai daro kratas, kažkaip telefonų neranda. Arba grįžta nuteistasis iš kur nors pavaikščiojęs ir jau žino, kad bus atliekama krata, – apie tai pasako visiems iš savo būrio. Ir visi viską paslepia.
– Tame būryje, kuriame gyvenote, visi turėjo telefonus?
– Ne visi, bet turėjo. Mano kambaryje buvo keturi telefonai.
– Ir nė vieno nerado per kratą?
– Ne, vieną rado atsitiktinai, nes žmogui iš rankos iškrito.
– O kiek kainuoja telefonai?
– Dabar pigiausias, vadinamasis pirštukas, kainuoja nuo 150 iki 170 eurų, jeigu nori liečiamu ekranu, kaina prasideda nuo 300 eurų. Tokios kainos buvo būryje, kuriame anksčiau gyvenau, o dabar, kai esu „užsidaręs“, „pirštukas“ kainuoja 200 eurų, o liečiamu ekranu – 400–500 eurų.
– Kainos yra didesnės dėl to, kad sudėtingiau gali patekti?
– Taip, bet telefoną laisvai gausi – iš karto pervesk pusę pinigų, o kitą pusę – vėliau.
– Kur?
– Duoda sąskaitą. Čia grynųjų pinigų nereikia, čia, jeigu turi narkotikų, turi viską.
– Bet ir jie kainuoja...
– Psichiatras epileptikams išrašo vaistų, žmonės jų prisirenka ir vartoja, nors realiai tam žmogui vaistai net nepriklauso. Už tai duoda tabako ir gauna saują – 50 tablečių. Išgeria 5–6 tabletes ir vaikšto apsvaigę. Ateina pareigūnai daryti kratą, nuteistieji sustatyti koridoriuje, akivaizdžiai mato, kad kuris nors nuteistasis yra apsvaigęs, bet niekam neįdomu, kratą padaro ir atgal į kamerą. Už pusvalandžio tas pats žmogus dar 2–3 tabletes išgeria ir jam gerai.
Kas nors gauna vadinamųjų pleistrų su narkotinėmis medžiagomis, iš to pleistro padaro 10 dozių ir pardavinėja. Ir čia, kur esu „užsidaręs“, lygiai tas pats vyksta. Tiesiog sėdi kambaryje ir girdi, kaip traukia tokius dalykus, arba – išeina į pasivaikščiojimo kiemelį ir susitaria, kad paduotų. Patys tvarkiniai padavinėja – ateina, atidaro duryse esantį langelį ir paduoda, taip pat paklausia, kada pervesite pinigus. O pareigūnų postas prie pat – jie turi matyti, kad žmogus vaikšto ir langelius atsidarinėja.
– Bet nemato?
– Gal nenori matyti.
– Kodėl? Gal jiems ramiau, kai leidžia patiems kaliniams prižiūrėti tvarką kalėjime?
– Galima pažiūrėti iš dviejų pusių – visų pirma ginant pačius pareigūnus, jų algos yra per mažos, kad jie kreiptų dėmesį. Daugelis skundžiasi, kad yra per maži atlyginimai. O kita dalis – jie patys nenori turėti problemų, nes sulaukia grasinimų. Kai išgirsti, kaip nuteistieji šneka su pareigūnais... Keista, kai siuntinėja į visas keturias puses ir grasina. Gal jie todėl ir nekreipia dėmesio – darykite, ką norite.
– Nebijo. Bijo tik kratų, nes gali surasti draudžiamus daiktus, jeigu blogai paslėpė. Bijo žmonių, kurie kalba, – tokių kaip aš.
– O kokios narkotikų kainos?
– Dozė heroino nuo 50 iki 100 eurų, priklauso kokio dydžio yra dozė. Jie net čia vietoj gamina narkotikus – žmogus įtraukia „dūmą“ ir krenta.
– Reikia turėti pinigų...
– Ne tik pinigų, bet ir ryšių, kad gautum miltelių, o vadinamasis tabakas labai greitai „išsivaikščioja“. Kaip ir sakiau, turėsi narkotikų, turėsi viską – ir valgyti, ir žmones, kurie aplink tave stovės ir saugos, neš informaciją, daiktus, pasakys, kada atvažiavo koks nors naujas nuteistasis, kur nuėjo, kas su kuo kalbėjo. Viską sužinosi.
– Tai čia tie vadinamieji „bachūrai“, „vierchai“, kitaip tariant, zonos lyderiai?
– Kalbant apie lyderius, nežinau, nuo kada visuomenėje lyderis yra tas, kuris yra didžiausias narkomanas ir visus „bauduoja.“ Pagal mano filosofiją ir suvokimą, čia ne lyderystė, čia žmogus, kuris naikina kitų žmonių gyvenimus naudodamasis jų priklausomybėmis. Gal aš ta balta varna – pamačiau ir nesutikau su tokiais dalykais, ne kartą buvau išreiškęs priekaištus dėl narkotikų vartojimo. Šneku taksofonu, vaikšto apduję žmonės ir rėkauja, o tu tiesiog ramiai kalbiesi su močiute, tada artimieji ir klausia, kas ten yra. Arba – nori pavalgyti, o ant stalo mėtosi adatos. Žmogus, kuris nevartoja, neserga jokiomis ligomis, o žinai, kad kameroje yra žmogus, kuris serga ŽIV, hepatitu ir dar neaišku kokiomis ligomis, ir su savimi nešiojasi adatą. O jeigu jis man su ja įdurs – gal nenorėdamas, gal netyčia, gal numes kažkur...
Tie visi dalykai taip susidėjo, kad pradėjau priekaištauti, o pats didžiausias konfliktas būryje įvyko, kai vienas iš vadinamųjų lyderių sužinojo, kad aš Kauno kalėjime atlikdamas tvarkinio pareigas administracijoje nešiojau šiukšles, tvarkiau tualetus – pagal jų subkultūrą esu vos ne pačioje žemiausioje grandyje. Turėjau išeiti gyventi į kitą kambarį ir į kitą kastą. Vengdamas konflikto tai ir padariau – išėjau.
– Bet prieš tai jie juk jus priėmė?
– Taip, prieš tai priėmė. Kai kartu gyvenome, jie niekada iš manęs nesulaukdavo paramos narkotikams – man siūlydavo, bet visą laiką atsisakydavau, man neįdomu, aš turiu knygą, sąsiuvinį, be to, niekur nebuvo dingusi mintis, kad ir toliau mokysiuosi, nebus taip, kad nuleisiu rankas. Bet tai turėjau atidėti į šoną – tik galvojau, kaip man iš šio „šaršalyno“ ištrūkti.
– Ir tada atsidūrėte kitame kambaryje?
– Ir kitoje kastoje. Tada atėjo tos kastos ale „šustrikai“ ir sako – papuolei, dabar, jeigu nori ramiai gyventi, turėsi susimokėti 500 eurų, nes kitaip tave sutrypsime ir niekas tau nepadės. Gerai, sakau, sumokėsiu.
– Taip, pasakiau, kad man nereikia jokių problemų, bėdų, viskas gerai. Ir šis konfliktas vos tik prasidėjęs baigėsi – sakė, gali po truputį padavinėti, į parduotuvę nueisi ir nupirksi, ko reikės, mes tau pasakysime.
– Turėjote pinigų?
– Ne, neturėjau.
– Tai kodėl pažadėjote susimokėti?
– Kad atsikabintų nuo manęs.
– Bet jie nesuprato, kad meluojate?
– Manau, kad suprato. Turbūt čia buvo tik laiko išlošimas, nes pabaiga vis tiek buvo aiški – prie manęs jie ne vieną žmogų yra mušę už tai, kad prastus narkotikus padavė, arba – nepadavė, arba – nedavė į skolą. Ne vienas yra gavęs vien už tokius dalykus. Todėl ir pagalvojau, kad galbūt išlošiau dieną. Bet pati aplinka būryje rodė, kad reikia greičiau iš čia eiti.
Kitą dieną mane pasikvietė žmogus iš kambario, kuriame gyvenau prieš tai, ir sako – čia tave kiti „bauduoja“, tai ir mes „bauduosime“, mums turėsi sumokėti 400 eurų.
– Už ką?
– Nes kiti „bauduoja“, mes neatsiliksime, nebūsime durneliai. Gerai, sakau. Ir būtent tuo momentu nuėjau paskambinti artimiesiems – pasakiau, kad ką nors darykite, nes tikrai bus blogai. Ir tada mane perkėlė – šį kartą administracija labai žaibiškai sureagavo.
Aišku, visų savo daiktų neatgavau, nes pareigūnai nesilaikė tvarkos ir nestebėjo daiktų surinkimo, nors aukštesnis pareigūnas buvo davęs konkretų nurodymą, kad žiūrėtų.
– Paėmė jūsų daiktus?
– Taip, kiti nuteistieji, kurie rinko mano daiktus. Aš ten nėjau, nes buvo tik viena pareigūnė, o būryje – 100 žmonių. Kaip ji viena mane apsaugos, jeigu būčiau atėjęs? Nenorėjau rizikuoti.
– O kokius daiktus nuteistieji sau pasiėmė?
– Elektros prietaisus, asmeninius daiktus, net laiškus. Nuo artimųjų gautus laiškus visą laiką laikiau tarp rūbų, bet jų taip ir neradau. Kai pareigūnui pasakiau, kad nėra visų mano daiktų, man pasakė: „Tai tikriausiai nuteistieji nebuvo sąžiningi.“
– Tai kur jūs dabar kalite?
– Laikino izoliavimo patalpose, nes taip siekia apsaugoti mano gyvybę. Čia jau esu dvi savaites. Kai praėjo dvi paros, buvo surengtas komisijos posėdis – manęs klausė, ar eisiu į būrį, sakė, galiu eiti ir į kitą būrį, bet realiai situacija nepasikeis, nes nuteistieji vieni su kitais visur bendrauja. Pasakiau, kad niekur neisiu, tikrai nerizikuosiu. Tada pasakė, kad kol kas dar manęs nebaus, bet kitą kartą jau baus, nes laikino izoliavimo patalpose galima būti ne ilgiau kaip 48 valandas, o tada, jeigu neini į būrį, turi būti užfiksuotas pažeidimas ir skirta nuobauda.
– Nes atsisakai vykdyti nurodymus?
– Taip. Aš iš karto pasakiau, kad neisiu nė į vieną būrį.
– Gavote nuobaudą?
– Ne, negavau. Kalbant apie nuobaudas, man ji buvo skirta, nes kameroje surado ausines su mikrofonu. Bet su jomis aš atvažiavau į Alytaus kalėjimą – režimo pareigūnai patikrino visą mano aparatūrą ir atidavė atgal. Ir ausines taip pat. Aš jų net neslėpiau, buvau pastatęs prie televizoriaus. O tada kameroje buvo daroma krata – paėmė ausines ir liepė parašyti paaiškinimą. Parašiau, kaip jas gavau, bet niekam neįdomu – tai draudžiamas daiktas, sakė, galiu skųsti man skirtą nuobaudą. Šias ausines aš ir Kauno kalėjime turėjau.
– Taip, bet nežinau, ar šis mano laiškas yra išsiųstas, nes už jį man nedavė pasirašyti. Atvykęs į Alytaus kalėjimą siunčiau tris laiškus advokatui, už juos nedavė pasirašyti, bet advokatas tų laiškų ir negavo.
– Dabar kalite vienas?
– Ne, ne vienas – septyniese.
– Jie taip pat išėję iš būrio, kitaip tariant, „išsilominę“?
– Kažkas dėl skolų, kažkas irgi konfliktų turėjęs, bet niekas nepasikeitė – jie tokie patys žmonės, kaip ir būriuose. Kai atėjau, pirmi žodžiai buvo – ką pasiūlyti, gal nori „dūmo“, o gal telefono reikia, čia yra vietoje, 400 eurų. Ir kameroje vyksta tie patys dalykai – kas tabletes geria, kas „dūmus“ rūko.
– Bet susimokėti čia nereikėjo?
– Ne. Nors dėl visų tų dalykų, kas įvyko būryje, man kambariokas pasakė, kad kai kur nors eisiu, turėčiau būti atsargus – jau jo prašė mane sudaužyti, už tai žadėjo duoti „dūmų“, vadinamųjų narkotikų. Sakė, negalvok, kad tau čia taip lengvai praslįs išėjimas iš būrio. Sakė, jeigu ne aš pagausiu, kitas pagaus – čia yra tokių begalvių. Todėl būna labai nejauku būna, kai išeinu paskambinti.
Kalėjime yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal mano pasakojimą dėl narkotikų – kas vartojo, kaip jie patenka, kaip siunčiami pinigai. Pareigūnai vadinamąjį tą vadeivą yra atvedę į tas pačias patalpas, kur esu aš, tik aš pirmame aukšte, o jis – antrame.
– Kokiomis aplinkybėmis buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas?
– Dėl mano izoliavimo – kai man reikėjo įvardyti priežastį, dėl kokių priežasčių noriu būti izoliuotas, manęs klausė, ar sutiksiu papasakoti ir įvardyti. Tada pasakiau, kad dėl to noriu parašyti pareiškimą. Ir pareigūnė priėmė jį – nurodžiau, kaip į šią įkalinimo įstaigą papuola narkotinės medžiagos, kas jas platina, kaip atsiskaito, kas būryje reketuoja žmones, taip pat ir apie pačius pareigūnus daviau šiek tiek medžiagos. Aišku, visko nesakiau, nes negaliu žmonėmis pasitikėti, jeigu jie toje pačioje įstaigoje dirba.
– Nebaisu buvo tai pasakyti?
– Gal jums pasakysiu taip – baisu visą laiką, kai esi tokioje įstaigoje. Nuo pat pirmos dienos nejauku ir baisu čia, juo labiau, kad prieš tai bausmę atlikinėjau kitomis sąlygomis, į įstaigą turėdavau grįžti tik vakarais ir buvau su kitokiais žmonėmis, ne iš tokios aplinkos. Ir kai tu papuolį į tokį taborą, tikrai baisu. Bet įstaiga jau pasiekė tokią stadiją, kad negalima tylėti – arba dabar, arba – niekada. Kaip bus, taip bus. Kodėl turiu tylėti, jeigu čia tokie pažeidimai vyksta?
– Neprašėte, kad jus uždarytų vieną – atskirai nuo kitų nuteistųjų?
– Ne, neprašiau, čia ir neužtikrins tokių sąlygų, nėra vietos. Nebent į vadinamąjį „triumą“ – izoliatorių, bet tada pažeistų mano bausmės atlikimo sąlygas, nes jie turi apsaugoti mano gyvybę, dėl to neturi nukentėti kalinimo sąlygos.
Mano močiutė skambino pačiam direktoriui ir pasakė, kad reikia šį reikalą viešinti – netylės ir kreipsis į žurnalistus. O direktorius jai pasakė – kreipkitės jūs kur tik norite.
– Nebijo? O gal jaučiasi teisūs?
– Mano artimieji, manau, bijo dar labiau nei aš, nes per bausmės atlikimo laikotarpį kažkiek susipažinau su įstaiga, su aplinka. Kai atvažiavau į Alytų, čia jau žinojo, kad iš Kauno mane atvežė dėl parašytų skundų.
Vakar turėjau pokalbį su įstaigos viršininku, jis sakė, kad galbūt mes tave ir išleisime atlikinėti bausmę pusiau atviro tipo sąlygomis, nes darbo čia nėra. Iš tikrųjų keistai čia viskas vyksta – administracija sako, kad nėra darbo, o ateina nuteistasis ir pasiūlo darbo vietą, sako, ateik pas mane ir dirbk. Man asmeniškai buvo pasiūlytas darbas kirpykloje – nuteistasis sakė, kad nueisiu ir suderinsiu, jeigu ateisi pas mane dirbti.
– Kaip jūs įsivaizduojate savo tolesnį kalinimą čia?
– Savo buvimo čia visiškai neįsivaizduoju, nenoriu čia atlikinėti bausmės. Sieksiu to, ką turėjau ir tebeturiu. Bet kokiais būdais.
– Kai ikiteisminio tyrimo pareigūnei papasakojote apie įkalinimo įstaigoje dirbančius prižiūrėtojus, ar nesulaukėte grasinimų iš pačių pareigūnų?
– Kai mano pasakojimą išgirdo pareigūnė, iš karto klausė, ar čia tikrai taip yra, ar nemeluoju. Pasakiau, kad tiesa, parodžiau dokumentus, kurie turėjo pasiekti administraciją, bet taip ir nepasiekė, o buvo man grąžinti.
– O nuteistieji žino, kad juos „pridavėte“?
– Taip, dėl to tam, kuris su manimi „susitvarkys“, duos narkotikų. Ir niekur aš nedingsiu – kad ir į kokią įstaigą būčiau nuvežtas, mane susiras. Prie manęs būdavo, kad skambina į kitus pataisos namus ir aptaria reikalus – kaip kam geriau sekasi, kokios kainos.
– Tai jeigu nuvežtų į kitą kalėjimą, jus iš karto surastų?
– Taip.
– Aš sakyčiau, kad ir kaip gražiai piešia vaizdą tokios įstaigos apie save, tikrai nėra taip. Juk galima nupiešti gražų paveiksliuką, bet niekas nežino, kas slepiasi už jo. Kodėl daugumos artimieji skundžiasi dėl tų asmenų, kurie atlieka bausmę ir išeina į laisvę pasikeitę dar į blogesnę pusę? Taip yra, nes čia nėra jokios resocializacijos, priežiūros, niekas nėra suinteresuotas nuteistajam padėti.
– O kas tuomet keičia nuteistąjį? Už grotų jau esate 8 metus – ar pats pasikeitėte ir kaip? Kas jus pakeitė?
– Mane pakeitė vienas žmogus, kurio neįvardysiu, ir pradėtos skaityti knygos. Kai jas pradėjau skaityti, pradėjau domėtis kitokiu gyvenimu, nes kai papuoliau į įkalinimo įstaigą, buvau savyje užsidaręs – pergyvenau, stresavau dėl padaryto nusikaltimo, apskritai nežinojau ko griebtis. Prieini gyvenime tokią stadiją, kai tu nori gyventi, arba – ne. Esu dar ganėtinai jaunas, supratau, kad tai yra mano galimybė – išeisiu ir susitvarkysiu, parodysiu tiek artimiesiems, draugams, pažįstamiems, visuomenei, kad gali žmogus pasitaisyti. Nuolankiai vykdžiau kiekvieną administracijos nurodymą, dalyvavau visose paramos akcijose – Kauno kalėjime mezgiau meškučius, iš savo pinigų dariau gultus šunims, artimieji vežė medžiagas, aukojo savo pinigus, finansavo, kad padaryčiau reklamą įkalinimo įstaigai. Taip, man už tai skyrė paskatinimą, bet jis man net nerūpėjo – visai kitas buvo mano prioritetas, aš tai norėjau daryti ir dariau su dideliu noru.
Skaičiau knygas, pradėjau užsiiminėti joga, šaipėsi tiek administracija, tiek kiti kaliniai, bet man niekas nerūpėjo, žinojau, kad einu savo keliu. Paskui gavau besargybą – galvojau, bus dar geriau, tada įstojau mokytis, mokykloje dėl manęs nebuvo nė vieno nusiskundimo. Atvykęs į mokyklą iš karto pasakiau, kad esu nuteistasis, atlieku bausmę, nebus problemų. Ir mokytojai džiaugėsi, kad mokausi ir kažko siekiu. Su mokytojais turėjau visai kitokį ryšį – ne kaip su mokytojais, o kaip su draugais, jie patys spinduliavo energija, norėjo padėti, dalino patarimus, savo gyvenimiška patirtimi ir netgi pergyveno, kad esu tokioje įstaigoje. Vienam mokytojui papasakodavau, kas vyksta kalėjime – žmonės nežino, jiems yra neįtikėtina, kai ateina iš tokios įstaigos ir pasakoja, kaip yra iš tikrųjų. Jie negalėdavo patikėti, bet juk tokia istorija, tokia tiesa.
– Bet tokios tiesos, kokia yra Alytaus kalėjime, dar papasakoti negalėjote.
– Aš žinojau tik vieną tiesą – tai, ką mačiau Kauno kalėjime ir tai, ką buvau girdėjęs iš kitų nuteistųjų, bet tą tiesą, kokią pamačiau atvykęs čia, man ir kaip žmogui, ir nuteistajam yra šokas. Kai įstaigoje yra daugybė pareigūnų, bet niekam neįdomu – daryk ir veik ką tik nori.
– Tai nuteistieji vadovauja kalėjimui?
– Taip. Ne įstaigos viršininkai, o nuteistieji. Galima suprasti, kad įstaigos pareigūnai net ir dengia juos, jeigu niekas apie tai nekalba, nebaksnoja pirštu ir neskundžia, niekam nerūpi. O jeigu kažkokį triukšmą sukeli, jie gal iš profesinės pusės ir sureaguoja, bet vis tiek gali padaryti taip, kad tam žmogui nieko nebus. Kaip ir sakiau, jeigu turi pinigų, turi viską – jeigu pareigūnui padarai kokį nors darbelį, jis atneša rūkalų, arbatos, ko tik paprašysi.
Čia į valgyklą ne visi nuteistieji eina valgyti – kam eiti, jeigu per tvorą permeta maisto produktų: pieno, varškės, mėsos. Ko nori, to ir gausi, o žmogus, kuris eina valgyti į valgyklą, net savo porcijos negauna, nes nėra iš ko pagaminti. Kai čia pamačiau maistą, net išsigandau – manau, kad pas daugelį augintiniai geriau valgo nei čia įstaigoje.
– Labai blogas maistas?
– Labai blogas. Ir čia yra per švelniai pasakyta. Esu dirbęs virtuvėje, tai galiu pasakyti, kaip kalėjime tikrina virtuves – kai atvažiuoja į patikrinimą darbuotojai, pareigūnai punkte pirmiausia turi patikrinti, ar jie nebando įnešti draudžiamų daiktų. Ir tada iš to paties punkto paskambina į valgyklą ir pasako, kad atvažiavo tikrintojai. Juos užlaiko 10–15 minučių, per tą laiką virtuvėje viskas būna sutvarkyta, išslapstyta, ateis patikrinti ir nieko neras. Tikrins maistą – atskirai padarys, atitiks tuos reikalavimus, nesvarbu, kas yra katile.
Kauno kalėjimo virtuvėje dirbęs žmogus, kuris nuteistiesiems gamino maistą, buvo aiškiai pasakęs ir ne vieną kartą tai nurodęs pačiai administracijai, kad jis negauna tiek maisto produktų, kiek būna nurodyta dokumentuose.
– Kalėjimų valgyklose nuteistieji valgyti eina pagal kastas?
– Taip, aš irgi tuo stebėjausi – tarkime, vadinamieji „šustriakai“, „gaidžiai“ ir, atkreipiau dėmesį, paskui ateina kiti, paskutiniai. Klausiau, kas čia tokie, čia iš mūsų būrio, jie vėluoja? Ne, sakė, jie vaikšto paskutiniai, nes jie – pedofilai.
– Bet iš tų pačių indų nevalgo?
– Kaip pasakius – čia pateikia maistą jau įdėtą į indus ir ant padėklo. Todėl gaunasi komiška situacija, net klausiau – kokių jūs čia kastų laikotės, jeigu valgote iš tų pačių indų? Sakiau, iš kur tu žinai, kad to indo prieš tai neturėjo tas kitas žmogus? Kad jis išplautas, koks skirtumas, kokios čia tada kastos – kaip sugalvoju, taip bus? Šiandien tu toks, rytoj – kitoks, šiandien tu draugelis, nes turi kažką, o rytoj nebūsi... Nesąmonė.
– Tai neatsakė?
– Pasakė, kad nekelk tokių klausimų, nukentėsi. Ir tik parodo, kad valdžia yra pas kitus žmones. Tavo gyvenimą, tavo likimą sprendžia kažkas kitas – narkodileris, kuris pusei kalėjimo parūpina narkotikų ir kurį visi gins, sakys, kad jis yra maladec. Kodėl? Nes davė narkotikų. O narkotikus nešioti iš vieno būrio į kitą išvis yra labai paprasta – čia būdamas sužinojau, kad yra tokios pareigos kaip taksistas. Tai nuteistasis, kuris nešioja pareigūnų parašytus lapelius, kur ir koks nuteistasis turi nueiti. Ir tas pats taksistas ateina į būrio patalpas ir atneša dubenėlį su narkotikais.
Jeigu reikia kažką atnešti į drausmė izoliatorių, tai čia galima net savo noru užsidaryti, tereikia pasakyti, kad turi problemų. O kad pas jį kišenėse pilna draudžiamų daiktų, niekam neįdomu. Taip žmonės gyvena – reikia kažką atnešti, jiems sumoka narkotikais ir pristato siuntą. Prie manęs asmeniškai vienas žmogus taip darė – jam padavė ir pasakė turi nunešti ten ir ten.
– Iš tų žmonių, kuriuos matėte Alytaus kalėjime, kiek taip gyvena?
– Manau, čia yra 98 procentai narkomanų. Jeigu žvelgiant į būrį, kuriame buvau, be manęs buvo gal trys keturi žmonės, kurie nevartojo.
– Kaip jie tuomet ten gyvena?
– Jie ten irgi trumpai būna. Arba tiesiog tyli ir kenčia. Pavyzdžiui, jeigu žmogus neturi lengvos grupės, jam negali būti taikomas kitas režimas ir nėra sąlygų išeiti į lengvesnes sąlygas, kas jam belieka – kentėti arba eiti „užsidaryti“. O „užsidaryti“ ne visi nori ir ne visi ryžtasi. Ir visą laiką nebūsi užsidaręs. Gerai, nueisi „užsidaryti“, bet galbūt reikės grįžti atgal į tą patį būrį. Todėl žmonės tiesiog kenčia.
– Tai, ką pasakėte, išgirdę tiek pareigūnai, tiek nuteistieji, nebus patenkinti.
– Žinau, kad taip bus – tūkstančiu procentų žinau, kad bus nepatenkinti, bet kai tau žmonės kartoja, kad tu prieš sistemą nepakovosi, nieko nepasieksi, tai gal tą baimę nustumiame į šoną. Aš aiškiai pasakiau – prieš sistemą nekovoju, aš irgi nenoriu konfliktų, kodėl 8 metus bausmę atlikinėjau ramiai, gavau viską, ką norėjau gauti, jūs patys suteikėte, o dabar stebuklingai norite viską atimti. Ne, sakau, aš tuos dalykus ginsiu. Aš neprašau manęs paleisti į laisvę, neprašau jokių papildomų dalykų, – tik to, kas man yra suteikta. Daugiau nieko man nereikia.
Man tėvas yra pasakojęs apie Marijampolės pataisos namus, ten irgi lygiai tas pats. Niekada negalvojau, kad tai yra tiesa – galvojau, gal jis perdeda, gal tik maža dalis žmonių taip daro, o čia – masė žmonių. Galima pagalvoti, kad visi čia tuo verčiasi.
– Taip, nuo pat bausmės atlikimo pradžios buvau informavęs, kad tėvas yra dirbęs tokioje įstaigoje. Čia atvykęs irgi per skirstymą pasakiau, kad jis yra dirbęs, tai puikiai žinojo ir įstaigos viršininkas, nes prieš tai jis dirbo Kauno kalėjime direktoriaus pavaduotoju, jis mane asmeniškai pats žino, nes jis mano perkėlimą kitur gyventi, kai buvau Kaune, pasirašė.
– O kaliniai žinojo?
– Taip, žinojo. Iš karto sulaukiau priekaištų, net buvo pasakę, kad per tavo tėvą Marijampolės pataisos namuose praradau narkotikus, tavo tėvas išnešė telefonus ir vos ne aš turėsiu atsakyti už tai.
– Su tėvu bendraujate?
– Taip, bendrauju.
– Dažnai minėjote močiutę...
– Kaip įvardyti – su tėvais yra vienoki santykiai, jie nėra sugriuvę, bet tėvai yra nusivylę, nes aš parodžiau, kad kažką galiu padaryti, bet štai mane perkelia į dar blogesnes sąlygas, todėl jie iš karto nusivylė. Visiems artimiesiems daviau pažadą, kad daugiau gyvenime nenusižengsiu ir stengsiuosi kuo greičiau išeiti. Ir čia tokia naujiena – sūnų perkelia į tokią duobę. Tiesiog tėvai nusivylė. Kaip man įrodyti, kad ne aš kaltas? Šioje vietoje pasitikėjimo skalė yra labai trapi.
Man dar liko 10 metų kalėti, bet tikiuosi, kad anksčiau išeisiu, nors dabar jau pradedu galvoti, kad gal ir nelabai.
– Buvau skaitęs, kad po jūsų įvykdyto nusikaltimo tėvai Marijampolės laikraštyje buvo paskelbę užuojautą nukentėjusiesiems ir jų atsiprašė. Tai yra tiesa?
– Taip. Aš ir pats per teismą atsiprašiau. Man yra priteistas ieškinys, kiek galėdamas dengiau šį ieškinį, kai buvau geresnėse kalinimo sąlygose, su antstole ieškojau būdų, kaip žmonėms kuo greičiau atiduoti pinigus. Ir antstolė laidavo už mane – ji nukentėjusiesiems pasakė, kad aš per dvejus metus sumokėsiu 20 tūkstančių eurų. Norėjau kuo greičiau atsiskaityti. Ir viskas taip dėliojosi – turėjau stimulą susitvarkyti. Aišku, žmonių jau neprikelsi, labai gaila, aš apskritai dėl savo nusikaltimo, nors jau praėjo 8 metai, dar ir dabar gailiuosi. Aš 5 metus netikėjau, kad galėjau tai padaryti.
– Sakote, dar ir dabar gailitės, bet turbūt turėtumėte visą laiką gailėtis?
– Tikrai taip.
– Jūs nužudėte du žmones.
– Taip. Ir juos pažinojau.
– Suprantate, kodėl taip padarėte, – jeigu kasdien apie tai galvojate, vis tiek turėjote rasti atsakymą. Ar nenorite apie tai kalbėti?
– Nelabai noriu apie tai kalbėti, nes tema yra jau tikrai išdirbta su savimi ir artimaisiais, čia yra labai asmeninis reikalas – aš, kaip žmogus, tikrai gailiuosi, kad tą padariau. Tikrai labai gailiuosi. Ir visą gyvenimą gailėsiuosi, nes tai – kaip pilkas debesis, kuris paskui tave plaukios visą likusį gyvenimą. To pilko debesies stimulas ir buvo, jog kažką turiu padaryti tokio, kad tas pilkas debesis tau nemaišytų, parodytum, jog vis dar esi žmogus.
Visi mes darome klaidų – vieni mažesnių, kiti – didesnių, aš padariau klaidą, bet iš jos pasimokiau. Pabuvau kalėjime, pamačiau, kaip čia žmonės gyvena, pamačiau, kaip žmonės gyvena už įstaigos ribų, kokios perspektyvos, galimybės, pamačiau, jog galiu vesti visai kitą gyvenimo būdą ir džiaugtis gyvenimu. Ir to aš siekiau. Norėjau susitvarkyti gyvenimą.
– Tėvai jums atleido?
– Žodis „atleido“ nėra atsakymas, ar jie viduje atleido, nes kai apkabini žmogų, supranti, kad jis ant tavęs vis dar pyksta, supranti, kad tu esi jį labai įskaudinęs. Ir to atleidimo nelaikai atleidimu, nes tu žinai, kad žmonėms yra pikta. Bet taip, žodinį atleidimą aš gavau.
– Turėjo pakankamai daug laiko praeiti?
– Tikrai taip. Buvau grįžęs vadinamųjų atostogų trims paroms, apkabinau savo šeimos narius ir jaučiau, kad tas apkabinimas yra ne toks, todėl žodis „atleidau“ nėra atsakymas, ar man tikrai atleido. Aišku, reikia pradėti nuo to, kad iš pradžių pats sau turi atleisti, čia turi būti pradžia.
– O kas buvo atsitikę, kad nuėjote tokiais keliais?
– Netinkamas gyvenimo būdas. Aišku, su kriminalais praeities neturėjau, bet tuo metu mano gyvenime buvo kažkoks lūžis – buvo daug streso, įtampos.
– Ir alkoholio?
– Nesakyčiau, nebuvau iš tų žmonių, kurie vartoja be saiko, bet tą dieną labai „sužaidė“ alkoholis. Labai.
– Nebaisu bus išeiti į laisvę?
– Ne, nes jau buvau laisvėje. Neslepiu savo praeities nuo žmonių – tiek mokykloje, tiek žmonėms, kuriuos sutinku, galiu pasakyti, kad taip, esu nuteistasis ir už ką atlieku bausmę. Aišku, atsirenki, kam gali pasakyti, neini gatve ir visiems nepasakoji. Aš turiu parodyti, koks esu ir kad jau pasikeičiau.
Baisu nėra išeiti į laisvę, nes sutikau daug žmonių, kurie į mano praeitį nekreipė dėmesio – neįvardijo, kad tai yra pateisinama, bet žiūrėjo į mane kaip į asmenybę. Taip, tu tai padarei, dėl to gailiesi, nori ištaisyti savo gyvenimo klaidas. Ir tu tą rodai – žmonės akivaizdžiai matė, kad stengiuosi. Svetimi žmonės, kurių net nepažinojau, norėjo man padėti – mokytojai, nauji draugai, kuriuos sutikau laisvėje, skyrė savo energiją, kad kažką pasiekčiau ar padaryčiau.
– Rašėte skundus įvairioms institucijoms – Teisingumo ministerijai, Lietuvos kalėjimų tarnybai, Alytaus kalėjimui, bet, sakėte, į šiuos skundus niekas nereagavo?
– Visiškai niekas.
– Turite galimybę – gal norėtume kreiptis į teisingumo ministrę Eweliną Dobrowolską ar Lietuvos kalėjimų tarnybos vadovą Virginijų Kulikauską?
– Norėčiau gerbiamai ministrei ir Kalėjimų tarnybos direktoriui pasakyti, kad tuomet, kai atvažiuoja tikrinti savo įstaigų, bent jau neinformuotų žmonių, kad atvažiuos ir eitų į būrius, patalpas ne tas, kur veda administracija, o pasirinktų savo nuožiūra. Tai, ką administracija nori parodyti, parodys pilnu gražumu ir pamatys tikrai gražų vaizdą.
– O jūs galvojate, kad tiek ministrė, tiek Kalėjimų tarnybos vadovas nežino, kas vyksta įkalinimo įstaigoje?
– Manau, kad jie tikrai puikiai žino. Sakyčiau, kad kalėjimai yra kaip ir tam tikras pajamų šaltinis, nes įkalinimo įstaigos gauna didelį finansavimą.
Administracija teigia, kad nėra subkultūros, ją naikina, bet iš tikrųjų ją toleruoja, skatina. Įstaigos vadovas net yra pasakęs, kad kiekviename būryje turi būti lyderis – kam tuomet auklėtojai reikalingi, mokėkite nuteistajam atlyginimą, jis „išauklės“, tik įdomu, kokie žmonės išeis iš įstaigos ir kaip jie bus pasikeitę. Ir kiek tada Lietuvoje reikės dar pastatyti kalėjimų. Todėl ir yra tokia graudi Lietuvos statistika, kad į kalėjimus grįžta apie 90 procentų nuteistųjų. Tai, ką matau kalėjime, tikiu, kad statistika nemeluoja, nes tvarkos nulis, nors ir pasakoja, jog labai daug permainų įvyko, viskas eina į gerąją pusę. Nieko panašaus, niekas nepasikeitę – galima sakyti, kaip buvo 1990-ieji, taip ir liko.
