Po to, kai trečiadienio popietę viešojoje erdvėje vienas po kito ėmė plisti įrašai iš naktinės dronų atakos prieš Kremlių, prasidėjo tikra keistenybių virtinė: nuo Rusijos pareigūnų grasinimų neišvengiama bausme, absurdiškų kaltinimų JAV, o taip pat ir Ukrainos prezidento paneigimų prisidėjus prie šios atakos bei pajuokų iki įvairiausių ekspertų versijų, įtarinėjant Rusiją inscenizavus šią ataką, juo labiau kad keistų detalių su šiuo smūgiu tikrai netrūko.
Žinoma, pasipylė ir sąmokslo teorijos, bauginantys svarstymai bei neatsakingi gandai ir spekuliacijos dėl tariamai jau rengiamo Rusijos branduolinio atsako.
O kai jokio branduolinio smūgio nebuvo, tik įprastos kruizinių raketų atakos prieš objektus Ukrainoje, lyg tyčia dėmesį prikaustė kitas įvykis: ketvirtadienio pavakarę Kyjivo gyventojų akys nukrypo į dangų, kur žemame aukštyje virš sostinės centro pasirodė bepilotis orlaivis, o į jį pasipylė kulkų kruša.
Galiausiai bepilotį pasivijo raketa ir numušė, ukrainiečiams džiūgaujant ir manant, kad buvo sunaikintas pavojingas priešų orlaivis. Bet akylesni galėjo dar danguje atpažinti bepiločio orlaivio siluetą, o ir Ukrainos karinė vadovybė greitai patvirtino – tai buvo ne rusų, o kontrolę praradęs pačių ukrainiečių bepilotis orlaivis „TB-2“, vienas garsiųjų „Bayraktarų“.
Regis, du tiesiogiai nesusiję ir nepaaiškinti įvykiai turi bent jau vieną Ukrainai palankų bendrą vardiklį: Rusijos oro gynybos sistemos nesuveikė net pačioje Maskvos širdyje, aplink labiausiai saugomą objektą, prasileido du dronus, kurie sėkmingai atakavo vieną Kremliaus simbolių – Senato rūmus su iškelta Rusijos vėliava, o ukrainiečiai sugebėjo sėkmingai sunaikinti savo pačių paklydusį bepilotį orlaivį, taigi – oro gynyba suveikė. Iš tikrųjų padėtis yra visiškai priešinga ir ji klostosi ne Ukrainos naudai, o pastarieji du įvykiai gali būti ne šiaip simbolinis to įrodymas, bet kartu ir susiję.
Bet kuriuo atveju tai yra pažeminimas
Viena vertus versijos kas iš tikrųjų atakavo Kremlių gali būti reikšmingos: ar tai išties buvo ukrainiečių suplanuota ataka, ar pačių rusų specialiųjų tarnybų darbas, siekiant išprovokuoti dar griežtesnes Rusijos valdžios bei visuomenės reakcijas – jei tik tai, praėjus 14 mėnesių nuo siaubingo atviro karo pradžios dar iš viso įmanoma, kol kas tai tėra versijos.
Argumentų, regis, turi visi. Jei tai Ukrainos darbas, tai smūgis – labai simboliškas ir vargu ar juo siekta nužudyti Rusijos lyderį – tikėtina, kad Vladimiras Putinas 3 val. nakties Senato rūmuose neposėdžiavo, Senato kupole nebuvo, o ir muziejumi paverstame Kremliaus arsenale, į kurį galėjo pataikyti dronai vargu ar vaikštinėjo tokiu metu.
Tačiau sprogimai, jei taikytasi į gerai matomą Rusijos vėliavą prieš pat rusams svarbią gegužės 9-ąją, vadinamąją Pergalės dieną šalia esančioje Raudonojoje aikštėje turėjo tapti dar vienu pažeminimu Kremliaus režimui.
Bet kuriuo atveju pažeminimo būta, net jei tai buvo valdžios, specialiųjų tarnybų, vadinamųjų partizanų – karui nepritariančių ir Ukrainai talkinančių rusų ar dėl įtakos Rusijos valdžios viršūnėse kovojančių grupuočių įvykdytas išpuolis. Juk Kremlių turėtų saugoti oro gynybos sistemų žiedas, kurį nuo šių metų pradžios sustiprino ant aukštų sostinės pastatų užkelti papildomi pajėgumai.
Neatsitiktinai amą praradę rusų propagandistai, įskaitant po nemalonių sužeidimų atsigavusį Dmitrijų Rogoziną reikalavo kuo greičiau smogti „sprendimo priėmimo centrams Kyjive“, nesilaikant jokių tabu, t.y. suduoti branduolinį smūgį.
Tačiau bent jau kol kas prie nuolatinių pažeminimų jau, regis, įpratęs Kremlius, susilaikė nuo netikėtų, radikalių smūgių – apsiribota eilinėmis kruizinių raketų atakomis, o dėl atakos prieš Kremlių viešai nenubaustas nė vienas rusų kariškis – tarsi nieko nebūtų įvykę.
Ir nors dar laukiama galingo Rusijos atsako, esą šiuo metu kaupiamos jėgos, o Rusijos saugumo tarybos vadovo (V. Putino) pavaduotojas, buvęs Rusijos prezidento kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas ir pažadėjo nužudyti patį Ukrainos prezidentą, būtent keistas „Bayraktar“ skrydis virš Kyjivo gali būti ypač iškalbinga detalė, rodanti, kuo Rusijos bandymas kerštauti gali būti netgi naudingas Ukrainai. Ir atvirkščiai – Rusijai tęsiant tai, ką pradėjo pastaraisiais mėnesiais, Ukrainos gali laukti labai sunkios dienos – sunkesnės, nei antskrydžių kampanija praėjusį rudenį ir žiemą.
Išprovokavo tikėtiną atsaką
Praėjusio spalio 8-ąją buvo atakuotas Krymo tiltas, kuris buvo smarkiai apgadintas. Praėjus kelioms dienoms po šios atakos Rusija surengė žadėta atsaką: kruizinių ir balistinių raketų kruša pasipylė į šalies miestus, ypač į Kyjivą. Kaip ir buvo prognozuota, tai buvo tiek keršto akcija, tiek kryptingos antskrydžių kampanijos dalis – iš didelio, t.y. saugaus atstumo rusų bombonešiai, karo laivai leido kruizines raketas „Kalibr“, „Ch-55“, „Ch-101“, o „Iskander“ – savo kruizines ir balistines raketas.
Jų taikiniais pasirinkta Ukrainos kritinė infrastruktūra: elektrinės, pastotės, paskirstymo tinklai, t.y. tie strateginiai objektai, kurie yra svarbūs tiek civiliniam gyvenimui, tiek karo pramonei. Kelis mėnesius Kyjivas ir kiti Ukrainos miestai nuolat grimzdavo į tamsą ir šaltį, sutrikus elektros, dujų tiekimui, o prie Rusijos antskrydžių kampanijos pritaikyta propagandinė kampanija kūrė vaizdo klipus, kuriuose prognozavo, kad mirtinai sušals ne tik Ukraina, bet ir visa Europa.
Taip nenutiko. Europa ėmė kratytis Rusijos energetinės priklausomybės, ėmė remti Ukrainą ne tik karinėje srityje, bet ir padėjo atkurti elektros tiekimą. Nepaisant visų iššūkių Ukraina atlaikė žiemą, o kruizinių raketų smūgiais Rusija smarkiai praretino savo turimą raketų arsenalą. Jei spalio 10-ąją Ukrainai smogta bent 80 raketų, tai naujausi smūgiai šią savaitę buvo kuklesni – kiekvieno antskrydžio metu naudojama vos po keliolika raketų.
Rusija dar bandė kompensuoti šiuos trūkumus iranietiškų dronų smūgiais, kurių poveikis buvo ne vien psichologinis, bet ir eikvojo Ukrainos oro gynybos sistemų atsargas, tačiau Ukraina atlaikė ir šią bangą. O iš Vakarų sulaukta pačių įvairiausių oro gynybos sistemų – nuo senutėlių „Hawk“ iki papildomų NASAMS, naujausių IRIS-T, ASMPT bei naujausių „Patriot“ sistemų.
Atrodė, kad šių sistemų gavusi ir pažadų dėl tolesnio jų tiekimo sulaukusi Ukraina pajėgs atsilaikyti. Bet realybė pasirodė esanti kur kas negailestingesnė.
Rusai sėkmingai keičia taktiką
Pirmaisiais nerimo signalais tapo jau šių metų pradžioje Rusijos karo aviacijos pradėtos masiškiau naudoti valdomos bombos.
Įprastos FAB bombos, dažniausiai 500 kg svorio vadinamos kvailomis ir netaikliomis – jas mėtyti iš vidutinio aukščio (nuo 1 iki kelių km) turintys orlaiviai smarkiai rizikuoja, kai apačioje veikia oro gynybos sistemos, todėl privalo skubėti, manevruoti, kas dar labiau sumenkina taiklumą.
Po pirmųjų karo dienų, kai Rusijos aviacija patyrė reikšmingesnių nuostolių remdama sausumos pajėgas, didžiąją dalį smūgių rusai stengėsi vykdyti iš kuo didesnio atstumo – arba leisdami raketas iš strateginių bombonešių, arba šaudydami nevaldomas raketas neįprasta trajektorija.
Tuo metu bombos naudotos tik ten, kur priešininko oro gynyba arba buvo nuslopinta, arba jau iš viso neegzistavo, kaip Mariupolio šturmo metu. Situacija pasikeitė rusams pastaraisiais mėnesiais pradėjus naudoti UMPK – rusišką išmaniųjų bombų JDAM analogą.
Net jei lyginant su JAV naudojamomis JDAM bombomis rusiškos yra primityvios, ne tokios taiklios, jos yra pakankamai pigios, o ši modernizacija, prie įprastų bombų pritaisant sparnus ir valdant jas palydovo pagalba rusams leido naudoti iš didesnio atstumo ir aukščio.
Pirmasis veiksnys reiškia, kad rusų orlaiviai gali paleisti bombas iš maždaug 70 km atstumo, saugiai pasitraukti, kol bombos planiruoja žemyn link taikinio. Antrasis veiksnys irgi svarbus, nes rusų lėktuvai gali bombarduoti iš didesnio aukščio, t.y. virš 4 km.
Tai yra svarbu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tokia aukštyje rusų orlaivių negali pasiekti ukrainiečių turimos artimojo nuotolio mobilios oro gynybos sistemos – „Stinger“, „Strela, „Mistral“ ir kitos, kurių Ukraina iš Vakarų šalių, tarp jų ir Lietuvos sulaukė tūkstančių.
Šias sistemas dažniausiai naudoja arti fronto esantys pėstininkai ir pastebėti juos rusų aviacijai yra labai sunku – dažniausiai vieninteliu įspėjimu tampa tik raudona žybsinti lemputė ir signalas, pranešantis apie jau paleistą raketą.
Ukraina nuo karo pradžios, žinoma, naudojo ir vidutinio bei tolimojo nuotolio oro gynybos sistemas – „Buk“, „S-300“, kurios gali pasiekti ir dideliame aukštyje skrendančius taikinius – tiek orlaivius, tiek kruizines raketas. 89 proc. efektyviausiai veikiančių Ukrainos oro gynybos sistemų sudaro būtent „Buk“ ir „S-300“.
Tačiau 14 mėnesių karo išeikvojo didelę dalį šių sistemų raketų atsargų – jei karo pradžioje ukrainiečių „Buk“ sistemos dažniausiai buvo pastebimos su pilnu komplektu, t. y. 4 raketomis ant paleidimo įrenginio, tai pastaruoju metu vis dažniau pastebima, kad dėl, kaip spėjama, raketų trūkumo, pasitenkinama dvigubai mažesniu raketų skaičiumi.
Kitas veiksnys užkoduotas po žodžių „pastebima“: pastaraisiais mėnesiais Rusijos aviacija – tiek taktinė aviacija, tiek ypatingai bepiločiai orlaiviai, dronai kamikadzės ėmė sistemingai ir kryptingai taikytis būtent į Ukrainos oro gynybos sistemas, ypač vidutinio ir ilgojo nuotolio.
Nors tiek „Buk“, tiek „S-300“ yra mobilios sistemos, jos taip pat yra lengviau pastebimos iš oro, nei pėstininkai su „Stingeriais“. Tokia oro gynybos sistemų slopinimo bei medžioklės kampanija teoriškai turėjo prasidėti dar 2022-ųjų vasarį, pirmosiomis karo dienomis, nes toks veiksmas yra vienas svarbiausių bet kokio modernaus karo etapų, neabejotinai vienas pirmųjų.
Tačiau rusai šias užduotis vykdė padrikai, chaotiškai, nekoordinuotai, neturint aiškaus strateginio tikslo kryptingai per numatytą laiką nuslopinti, pralaužti, o tada ir sunaikinti ukrainiečių oro gynybos sistemą – radarų tinklą, raketų paleidimo įrenginius, remonto bazes, raketų saugyklas, pertaisymo punktus. Tai yra laiko, kantrybės ir pajėgumų, o taip pat ir sumanaus vadovavimo reikalaujantis darbas, kurį Rusijos pajėgos vykdė ypač prastai. Iki šiol.
Pastaruosius mėnesius vykdoma ukrainiečių oro gynybos sistemų medžioklė, o taip pat įsibėgėjusi bombardavimo kampanija naudojant vis daugiau valdomų bombų rodo, kad karo pradžioje nurašyta Rusijos aviacija atsigavo, prisitaikė, pakoregavo savo taktiką, pakeitė strategiją ir ėmė vykdyti aiškesnį operacinį sumanymą. Ir ukrainiečių nelaimei jis pamažu ima rodyti rezultatus.
Pajėgumai senka, o poreikis tik auga
Nutekinti Pentagono dokumentai atskleidė daug detalių, bet viena jų ypač nepalanki Ukrainai ir jos sąjungininkams – oro gynybos sistemų atsargos sparčiai senka, ypač raketų, o iš Vakarų atkeliaujanti karinė pagalba šioje srityje yra nepakankama. Pavyzdžiui, norint pakeisti sunaikintas, iš rikiuotės išvestas arba šaudmenų stokojančias S-300 ir „Buk“, Ukrainai reikėtų mažiausiai kelių dešimčių „Patriot“, IRIS-T baterijų su šimtais, o galimai ir tūkstančiais raketų.
Tai yra ne šiaip iš piršto laužtas ukrainiečių noras, pageidavimas, o karo praktika paremtas poreikis – per daugiau nei metus kovų ukrainiečiai iššaudė daugiau raketų, nei jų turi dauguma NATO valstybių Europoje kartu sudėjus.
Toks operacinis tempas ir nė kiek nesumažėjęs, netgi priešingai – išaugęs poreikis reiškia, kad norint toliau bent jau sėkmingai priešintis Rusijos aviacijos antskrydžių kampanijai, t.y. neprileisti rusų bombonešių ir atakos orlaivių artyn ar giliau į šalies gilumą, kur jie galėtų smogti kontrpuolimui rengiamoms brigadoms, šaudmenų, kuro atsargoms, tam Ukrainai būtina atkurti tuos pajėgumus, kurie turėti prieš karą. O tai reiškia, kad Ukrainai reikia ne šiaip pavienių sistemų, kurių šiuo metu sulaukia ukrainiečiai, bet keliasdešimt kartų daugiau.
Ir čia yra problema, kurią puikiai žino rusai: Vakaruose paprasčiausiai nėra tiek oro gynybos sistemų arba jų svarbiausių komponentų, t. y. raketų, kad jas būtų galima lengvai dideliais kiekiais pagal poreikį perduoti ukrainiečiams.
Tai nebuvo jokia paslaptis pernai rudenį, kai Rusija pradėjo savo antskrydžių kampaniją, kurios metu ėmė sekinti Ukrainos oro gynybos pajėgas, nes Vakarų šalys dešimtmečius tiesiog nevystė šių pajėgumų arba tik ribotais kiekiais, todėl Ukrainai tegalėjo perduoti labai ribotą jų skaičių, tai akivaizdu ir šiandien.
Net jeigu ukrainiečiai dar kartą įrodytų savo gebėjimus karo sąlygomis labai greitai išmokti naudotis šiomis Vakarietiškomis sistemomis, fizinis jų trūkumas, ilgas gaminimo laikas bei Vakarų šalių nenoras atiduoti savo strateginių rezervų sukuria situaciją, kai atsiranda elementarus raketų badas. Vien norais dangaus nepridengsi.
Rusai toliau gali ribotais kiekiais šaudyti kruizines raketas į Ukrainą, o ukrainiečiai gali tokias raketas numušinėti 60–80 proc. taiklumu, tačiau klausimas – kieno ištekliai išseks pirmi. Bet jei rusams gali išties pritrūkti raketų, tai pačių Rusijos orlaivių, kurie gali mėtyti tūkstančius į valdomas bombas konvertuotų įprastų bombų tikrai nepritrūks.
Ir čia Ukrainai kyla dilema: jeigu Rusijos aviacija tampa vis aktyvesnė, medžioja ukrainiečių oro gynybos sistemas, naudoja valdomas bombas ypač fronte, ką daryti – mesti turimus rezervus ir rizikuoti jų netekimu, ar atitraukti efektyviausias oro gynybos priemones saugant Kyjivą?
Būtent sostinę supa keli įvairių oro gynybos sistemų žiedai – nuo Antrojo pasaulinio karo laikų suporintų kulkosvaidžių, skirtų iranietiškų dronų medžioklei iki „Patriot“, IRIS-T, NASAMS sistemų, kurios pirmiausiai skirtos kovai su kruizinėmis raketomis.
„Patriot“, regis, pajėgios numušti netgi rusų hipergarsines raketas „Kinžal“, tačiau net jei tai ir yra tiesa, „Patriot“ raketų skaičius Ukrainoje nėra didelis.
O juk tokių sistemų trūksta ir arčiau fronto esančiuose sektoriuose, kur iki šiol veikė S-300 bei „Buk“. Laikyti šalies sostinę pliką be oro gynybos ukrainiečiai negali, bet išskaidyti kritinių pajėgumų irgi neįmanoma. Tad ką daryti?
Abi pusės smarkiai rizikuoja
Karas Ukrainoje jau ne kartą parodė, kokie išradingi gali būti ukrainiečiai ir kokių netradicinių apgaulės priemonių jie gali imtis, stengiantis nukreipti rusų dėmesį sau palankia linkme.
Ketvirtadienį virš Ukrainos sostinės pasirodęs „Bayraktar“ galėjo sudaryti įspūdį, kad ukrainiečių oro gynyba yra skylėta. O tai, kad bepilotį orlaivį pavyko numušti pavojingai arti Ukrainos prezidento administracijos ir kitų valstybinių institucijų pastatų esą tik ir įrodo, kad ukrainiečiams trūksta oro gynybos raketų – tikėtina, kad „Bayraktar“ buvo numuštas nešiojama artimojo nuotolio raketa. Tokios juk nepavojingos aukštai skraidančiai Rusijos strateginei ar taktinei aviacijai.
Taigi, rusams gali susidaryti įspūdis, kad jei „Bayraktar“ gali prasibrauti ir skraidyti net virš prezidento administracijos, įveikiant ne vieną oro gynybos žiedą, gali būti, kad jis braška, kad raketų trūkumas yra išties opus, o dabar pats metas įgyvendinti prašymą smūgiuoti į „sprendimų priėmimo centrus“, t.y. būtent į valstybines institucijas Kyjive.
Suprantama, Rusijos žvalgyba nėra visiškų idiotų šutvė, kuri leidžiasi taip lengvai apgaunama. Kita vertus šis karas jau nesyk įrodė, kad rusų žvalgyba nėra tokia visagalė ar pajėgi, kaip galėjo pasirodyti anksčiau, dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, vidinių trinčių ir kovos dėl įtakos gali pateikti netikslius duomenis pačiam V. Putinui, o tai lemia klaidingų sprendimų priėmimą.
Pavyzdžiui, karo pradžioje dalis rusiškų kruizinių raketų smigo į apleistas bazes arba angarus, kur nebuvo jokių ten rusų žvalgybos nurodytų orlaivių. Nesugebėjimas sunaikinti ukrainiečių lėktuvų bei radaro tinklo lėmė situaciją, kad Ukrainos oro gynyba ir oro pajėgos veikia iki šiol bei geba atremti rusų atakas.
Dėmesio sutelkimas Kyjivui, kur net ir jaučiant oro gynybos sistemų trūkumą, ukrainiečiams leistų bent jau atitraukti dėmesį nuo fronto, kur Rusijos aviacija spaudžia Ukrainos pajėgas, medžioja kritinius pajėgumus.
Susikoncentravimas į Kyjivą gali tapti kritine rusų klaida, ironiškai kartojant nacių klaidas iš 1940-ųjų. Tuomet nacistinės Vokietijos aviacija sistemiškai ir nuosekliai daužė Britanijos radarų tinklą, naikino aviacijos bazes ir smarkiai spaudė pačias Karališkąsias Oro Pajėgas.
Tačiau britų pasipriešinimo taip ir nepavyko įveikti, nes staiga Adolfas Hitleris įsakė susikoncentruoti ne į aerodromus, radarus, bet į Londoną. Šalies sostinė kentėjo, negalėjo efektyviai atremti visų atakų, tačiau tai leido atsikvėpti britų naikintuvams, jų pilotams, aptarnavimo įguloms, o Karališkosios Oro Pajėgos sugebėjo vėl pakilti į orą ir laimėti mūšį dėl Britanijos.
Ar ataka prieš Kremlių buvo vienas bandymų išprovokuoti Rusiją būtent tokiai kampanijai, o „Bayraktar“ pasirodymas virš Kyjivo tebuvo jaukas? Ar Ukraina išties mėgina nukreipti rusų aviacijos dėmesį ten, kur gali atremti atakas, o rusai tuo susigundys?
Į šiuos klausimus bent jau kol kas vargu ar bus atsakyta – bent jau iki tol, kol ši antskrydžių kampanija nesibaigs, o su Ukrainos oro gynyba reikalai pakryps į geresnę ar blogesnę puses, t.y. arba ukrainiečiai sulauks papildomų raketų, arba liks be jų.
Vis dėlto viena yra aišku: ant artėjančio Ukrainos kontrpuolimo kortos pernelyg daug pastatyta, kad jį dabar būtų galima leisti lengvai sustabdyti dėl oro gynybos trūkumo fronte būtent tuo pajėgumu – aviacija, ko rusams karo pradžioje taip trūko. Ukrainai tai yra kritinis metas, kai, galimai paskutinio, lemiamo puolimo metu bus bandoma išstumti okupacines rusų pajėgas iš savo šalies, todėl kiekvienas savų pajėgumų trūkumas ir priešininko pranašumas dabar yra ypač svarbus.
