Psichologės bei knygų autorės R. Murauskienės teigimu, apskritai, atvirumas yra susijęs su buvimu savimi, todėl, jei sukūrėme santykius, tikrai nereiškia, kad po metų tiek mes, tiek mūsų partneris, tiek patys santykiai vis dar bus tokie pat.
„Svarbiausia suprasti, kad santykiuose du žmonės tai nėra būtinai kažkas labai pastovaus kaip konstanta. Tai yra dinamiškas elementas“, – teigia specialistė.
Anot jos, santykiai kaip ir žmonės yra linkę dinamiškai keistis, todėl reikia į santykius įsileisti naujoves, nuolat pažindintis su savo partneriu ir neprarasti budrumo bei atvirumo.
R. Murauskienės teigimu, santykiai, visų pirmą, turėtų būti statomi ne tik ant savigarbos, bet ir ant pagarbos kitam žmogui. Tai reiškia, kad net ir įvykus tam tikriems pokyčiams, mes turime priimti žmogų, jo idėjas, apsvarstyti kokią naudą tam tikri antros pusės pokyčiai gali mums suteikti.
Kartais santykiuose atsitinka taip, kad pasikeičia žmonių interesai ar poreikiai. Tarkim, vietoj sekmadieninės tradicijos drauge eiti į teatrą – vyras mieliau pasirenka leisti laiką su draugais.
Tačiau, R. Murauskienės teigimu, net ir tokioje nemalonioje situacijoje moteris neturėtų jaustis palikta „už borto“. Jei partneris ima kažką keisti – antrai pusei atsiranda ta pati galimybė ir laisvė į pokyčius.
Anot psichologės, žmonės, o ypatingai moterys, yra linkusios kontroliuoti tiek situaciją, tiek savo partnerį, bijo kažką keisti ar net suteikti antrai pusei šiek tiek daugiau laisvės. To pasėkoje, jeigu vyras, pavyzdžiui, nusprendžia išbandyti naujus laisvalaikio praleidimo būdus – moteris lieka viena, išsigandusi ir nežinanti ką su ta situacija daryti.
„Labai dažnas žmogus atsiduria ties tokia tuštuma. Pasirodo, jis jau daug metų nieko neveikė sau“, – teigia R. Murauskienė.
Tokiu atveju, dažnai žmonėms atrodo, kad jų santykiams užsidegė raudona šviesa. Partneris nebenori drauge leisti laiko, pomėgiai pradėjo skirtis – ar toli tai nuves?
Tokiose situacijose žmonės pradeda nepasitikėti ne tik savo partneriu, bet ir pačiu savimi. Anot psichologės, reikia nuolat stebėti situaciją, išlikti budriems, atvirai kalbėtis ir išreikšti partneriui savo poziciją.
Ar naujovės griauna šeimyninio gyvenimo rutiną?
Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ buvo diskutuojama ir apie tai, kaip pokyčiai veikia santykių stabilumą. Kognityvinės elgesio terapijos konsultantas V. Arvasevičius į situaciją pažvelgė iš vyriškos pusės. Anot pašnekovo, santykiams kliudo ne pokyčiai, o tai, kaip mes juos pateikiame antrai pusei arba kaip apie juos kalbame.
„Jeigu vyras nusprendė nusipirkti motociklą ir pradėjo domėtis kažkuo nauju, nuo ko apsisaugoti derėtų, tai nuo bereikalingų psichologinių manevrų ir žaidimų. Mes galime ateiti ir tiesiai pasakyti: „aš noriu, man tai svarbu, aš planuoju elgtis štai šitaip“.
O kitas, tas žaidybinis variantas, tai visaip įmanomai užmaskuoti savo šį norą, užmaskuoti per kažkokius neišsipildžiusius poreikius, kažkur atrasi žmonos kaltę arba atsakomybę“, – pasakoja pašnekovas.
Anot jo, tokie pokalbiai rodo negebėjimą atvirai ir drąsiai išsakyti savo norus bei atradimus. V. Arvasevičiaus teigimu, yra žymiai lengviau partneriui savo mintis išsakyti tiesiai, neslepiant pokyčių priežasčių ir neieškant situacijoje jokios antros pusės kaltės.
„Kitas dalykas. Šiuo atveju žmona, girdėdama, ką sako vyras, galėtų vadovautis keliomis taisyklėmis. Tai pirma taisyklė yra atsisakyti gynybiškumo, atsisakyti kritikavimo ir išlaikyti pagarbą. Reiškia, tam, ką sako vyras, galima parodyti pagarbos. Vyras atskleidžia kažkokį savo vidinio pasaulio pokytį. Kai žmogus ateina su savo norais, nenorais – jis visada yra pažeidžiamoj pozicijoj, jis atskleidžia savo vidinio pasaulio kažkokį aspektą. Tikrai derėtų pagarbiai į tai žiūrėti, atidžiai išklausyti, nekritikuojant, nepeikiant, neneigiant, niekaip nebandant sumenkinti“, – teigia pašnekovas.
„Dar vienas toks aspektas yra tylos siena. Santykiuose labai nepalanki tylos siena. Kai žmogus vienas iškelia kažkokį klausimą, kitas žmogus gali neišdrįsti, neatrasti pakankamai drąsos sudalyvauti tame pokalbyje ir gali bandyti nutraukti tą pokalbį, sakyti: „aš apie tai nenoriu kalbėti, aš jau tai girdėjau, ši tema uždaryta“. Tiesiog mes nukertam bet kokius partnerio bandymus kalbėtis apie jam svarbius dalykus“, – apie dar vieną ydingą santykių aiškinimosi dalį kalba V. Arvasevičius.
Anot pašnekovo, abi pusės turi teisę kažkaip jaustis ar kažko norėti, bet visa tai reikėtų išsiaiškinti pokalbiu.
Nors atviras savo minčių ir norų pateikimas gali pasirodyti savanaudiškas, tačiau, V. Arvasevičiaus teigimu, taip elgtis yra teisinga.
„Žmogaus psichologija tokia yra. Mes esame besirūpinantys savimi. Aišku, ne kito kaina, bet tuo pačiu mes vis tiek tuos impulsus patiriam ir kyla troškimai, kyla norai, kai kurie jie yra susiję tik su mumis pačiais ir ne todėl, kad mes savanaudiški, o todėl, kad mūsų norai niekaip nesutinka su šalia esančio žmogaus charakteriu ir psichologiniu portretu“, – teigia vyras. Jo manymu, santykiuose esančių žmonių poreikiai ir pomėgiai skiriasi, todėl tikrai nebūtina visomis veiklomis užsiimti kartu ir tai nėra savanaudiška.
„Tos kitos veiklos – jos yra svarbios. Jos svarbios mūsų buičiai, svarbios kiekvieno iš mūsų savirealizacijai ir taip toliau. Ir nederėtų vienas kitam to riboti“, – teigia pašnekovas.
Piktavališkumas – kaip jį atpažinti?
Anot R. Murauskienės, piktavališki žmonės yra tie, kurie bando pasirodyti tokiais, kokie iš tikrųjų nėra bei ateina į santykius nebūdami tikru savimi.
„Mes nuo to nesam apsaugoti. Dėl to mes keliam visą laiką tokį reikalavimą žmonėms, klientams – būkit budrūs, nepraraskit ryšio su realybe“, – pasakoja pašnekovė.
Anot psichologės, mes turime nuolat stebėti ar yra ryšys su realybe, ar tam tikri žodžiai ir jų galia atitinka tikrovę bei realius mūsų jausmus ir veiksmus.
Neretai atsitinka taip, kad išryškėjus partnerio tikrajam veidui ar tikriesiems poreikiams – situacija nebetenkina.
R. Murauskienė teigia, kad, tokiu atveju, reikia gerai apgalvoti ir priimti sprendimą, ar toks būdas drauge nugyventi gyvenimą yra tinkamas.
„Mes turim gerbdami save, iš pagarbos sau, nesusimenkinti ir eiti į akistatą, visų pirma, su realybe apie save“, – teigia moteris.
Ar egzistuoja ribos atvirumui?
„Prie to tarpusavio pokalbio atviro rėžimo vertėtų eiti pamažu, nedideliais žingsniais. Atviraudami turim žinoti, kad galim susižeisti patys, atviraudami galim sužeisti kitą žmogų ir norėdami atvirauti, atvirai kalbėti, eiti tiesiai į santykį – mes turime būti pasiruošę, kad kitas žmogus gali sureaguoti įvairiausiai“, – pataria V. Arvasevičius.
Tačiau, pašnekovo teigimu, tai tikrai nereiškia, kad turime tų atvirų, įžeisti galinčių pokalbių vengti.
„Ką lemia vengimas? Kažkokie klausimai nesisprendžia, neatranda savo vietos mūsų tarpusavio santykiuose, buityje“, – teigė pašnekovas.
Jo manymu, net jeigu pokalbis gali būti nemalonus, bet jis yra svarbus – kalbėtis ir atvirauti reikia.
„Gal pirmiausia galima būtų turėti atvirą pokalbį apie atvirus pokalbius. Pasitarti, kaip mes kalbėsime, kaip mes galėtume susitarti, kaip mes reaguosim į vienas kito atskleistą tiesą apie save“, – teigia V. Arvasevičius.
Anot jo, pokalbis apie patį pokalbį galėtų būti svarbiausia atviravimo dalimi, nes tik taip mes suprasime kaip kalbėti arba kaip reaguoti į drąsias ir atviras partnerio mintis.
