Kur, kaip ir kada prasidės ilgai lauktas Ukrainos pajėgų kontrpuolimas ir kokie bus jo rezultatai? Tai yra milijono verti klausimai, kurie jau kelis mėnesius neišnyksta iš viešosios erdvės. Intriga, dideli lūkesčiai ir viltys nekantriai laukiant operacijos išlaikoma tiek Kyjivo, tiek jį remiančių Vakarų pusėje. Tad dabar spėliones gali nutraukti tik pats veiksmas.
Tikėtina, kad šis veiksmas vyks pirmiausiai sausumoje, t.y. ten rusai ir ukrainiečiai kaunasi bei patiria daugiausiai nuostolių, nes tai dažniausiai yra statiškas, sekinantis apkasų karas, kur dominuoja artilerija, šarvuotosios technikos remiamų mažų pėstininkų dalinių kovos.
Ore nesunaikinti, tačiau vis smarkiau spaudžiami ukrainiečiai gali atlikti tik riboto poveikio operacijas, bet ir Rusijos oro pajėgos iki šiol, per 14 karo mėnesių nesugebėjo įgyti viršenybės ar juo labiau dominavimo ore. Jūroje Rusijos laivynas patyrė kelis gėdingus pažeminimus ir glaudžiasi uostuose, tačiau Ukraina kone iš viso neturi savo laivyno ir negali vykdyti savo operacijų.
Tad lieka sausuma – šimtai kilometrų fronto sektorių Ukrainoje, kur įsiveržusios rusų pajėgos po nesėkmingų ir brangiai kainavusių savo puolamųjų operacijų stengiasi įsitvirtinti, gilina apkasų, užtvarų linijas, kurias kėsinasi pralaužti kontrpuolimui rengiamos ukrainiečių pajėgos. Ir tai teks bandyti padaryti. Ir kad ir kaip šis bandymas baigsis, viena yra aišku: karas neabejotinai pasikeis.
Ar keisis vien jo paveikslas ir Vakaruose apmokytos bei apginkluotos naujos Ukrainos pajėgų brigados imsis jungtinių pajėgų taktikos, kur svarbiausia – išvien veikiančių kelių pajėgų rūšių manevras, remiamas ugnies? Ar keisis ir rezultatas, t.y. ar Ukrainai pavyks atsikovoti visą savo prarastą teritoriją, sutriuškinti Rusijos armiją mūšio lauke ar atvirkščiai – rusai sustabdys ukrainiečių kontrpuolimą jam vos prasidėjus, privers išsikvėpti?
Nuo šių atsakymų priklausys ir tolesnė atidžiai karo eigą stebinčių Vakarų reakcija. Nekantriai laukiamame NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepą jau tikimasi vienokių ar kitokių gerų žinių ukrainiečiams – jei ne NATO narystės veiksmų plano, tai konkrečių pažadų, įsipareigojimų, garantijų. O nuo Ukrainos puolimo priklausys ir tai, kaip į Rusiją toliau žiūrės Vakarai, kur ir kaip stiprins savo pajėgumus, ypač pasienyje, pafrontės valstybėse, t.y. Baltijos šalyse.
Čia dar prieš atvirą karo fazę Ukrainoje ne vienerius metus kalbėta apie galima Rusijos agresiją prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją. Ir nors NATO reagavo dislokavusios priešakines pajėgas – po maždaug bataliono dydžio grupę, iki šiol nesutariama, ar esami pajėgumai bei planai yra adekvatūs.
Jau dabar aišku, kad NATO viršūnių susitikime Lietuva siekia ne šiaip didesnių sąjungininkų pajėgumų, bet ir tokių patvirtintų planų, kokių iki šiol neturėjo. Kodėl tai svarbu? Karas Ukrainoje net ir dabar demonstruoja, kur yra Aljanso stiprybės ir ko dar trūksta.
Du mitai apie tai, kas svarbiausia
Pasidairius ir pasiklausius, kas dominuoja viešojoje erdvėje, gali susidaryti klaidingas įspūdis mažiausiai dėl dviejų dalykų. Pirmas naratyvas yra tas, kad Lietuvai esą svarbiausia yra vokiečių brigada – čia, dabar arba kuo anksčiau.
Mažų mažiausiai norima aiškumo po pernai vasarą Vokietijos kanclerio duotų pažadų Lietuvoje dislokuoti brigadą. Ir po to, kai Olafas Scholzas prakalbo apie brigadą, pasipylė begalės interpretacijų, ginčų, nesusikalbėjimo ar politinių atspalvių turimo klausimo eskalavimo pavyzdžių.
Tad kai prezidentas Gitanas Nausėda šią savaitę vyko vizito į Vokietiją, brigados klausimas, regis, buvo vienas svarbiausių akcentų, pabrėžiant, kad tokį 3-4 tūkst. karių vienetą su priskirta technika būtų galima dislokuoti palaipsniui.
Vis dėlto net jei ir politikų retorikoje atsiranda vietos ne tik brigadai, bet ir oro gynybos klausimams, t.y. ne politinio lauko, bet operacinių reikalavimų, taktinės būtinybės detalėms, vis dėlto pats vokiečių misijos Lietuvoje klausimas tapo ypač politizuotu ir bereikalingai perkaito, pamirštant esminius argumentus, kurie nepakito dar nuo pernai vasaros.
Kitas klaidingas įspūdis kyla iš paties karo Ukrainoje vertinimų – ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Aljanso šalyse. Esą tai NATO turėtų būti dėkinga Ukrainai, mokytis iš jos, nes būtent realaus karo duonos su Rusija paragavę ukrainiečiai dabar galės mokyti kitų Aljanso šalių karius – nuo eilinių iki generolų. Šis naratyvas, kad tai NATO turi mokytis iš ukrainiečių, o ne atvirkščiai dažniausiai paremtas emociniais vertinimais ir vieninteliu argumentu, kad būtent Ukraina turi patirties.
Ir net jei kas bando priminti, kad būtent NATO šalyse rengiami, apmokomi ir apginkluojami Ukrainos vienetai laikomi efektyviausias, t.y. tais, iš kurių tikimasi daugiausiai būsimojo kontrpuolimo metu, mitas apie tai, kaip nieko neišmanantys NATO kariškiai tik ir laukia valandos, kai ukrainiečių karininkai juos pamokys karo paslapčių niekaip nenyksta. O iš tikrųjų viskas yra kiek labiau komplikuota.
Ką reiškia gynyba nuo pirmo colio
Pirmasis signalas, kad ne vokiečių pajėgų dydyje, laiko ašyje, o kiek kitose detalėse yra esmė, gali būti Lietuvos sprendimų priėmėjų ramybė. Ne vertintojų, kurie, galbūt, susipažinę ne su visomis įslaptintomis detalėmis, ne politinio lauko dalyvių, o būtent tų, kurie priima sprendimus, susijusius su Lietuvos gynyba ir konkrečiai sąjungininkų buvimu Lietuvoje.
Pavyzdžiui, prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys laidoje „Delfi tema“ šią savaitę pripažino, kad iš vokiečių vis dar nėra aiškaus atsakymo, kad jie mato čia save Lietuvoje ta apimtimi, t.y. su visa brigada, apie kokią kalbama jau beveik metus. Tačiau kryptis yra aiški, susitarimai, nepaisant viešo klausimo eskalavimo – irgi aiškūs, pažanga taip pat yra.
„Vienas veiksnių jiems atliepti mūsų lūkestį yra jų kariuomenės atstatymas, užpildymas, kas turi būti daroma įranga, atsargomis, augimas modernizacijos kryptimis. Žinome, kad dabartiniai tempai yra per lėti, netenkina pačių vokiečių“, – teigė K. Budrys, atrėžęs skeptikams, kurie Lietuvoje išsikeltus tikslus iki 2030-ųjų vadina per mažai ambicingus, nors Vokietijoje terminai – dar ilgesni.
Kita vertus, tiek vokiečių karinio buvimo, tiek karinio planavimo klausimuose – pernelyg daug interpretacijų, pasimetimo vertime bei detalėse.
Pavyzdžiui, žarstantys kritiką vokiečiams bei juos į NATO priešakinių pajėgų grupės lyderes pasirinkusiems lietuviams neretai pamiršta, kad Latvijoje ir Estijoje padėtis dar blogesnė – ten lyderiaujančios NATO priešakinių pajėgų vadovės – Kanada ir Jungtinė Karalystė iš viso neturi ir netgi nežada brigados dydžio pajėgumų čia ir dabar, nes jų paprasčiausiai neturi. Kita vertus, Lietuvos siekius diktuoja ir kiti dalykai.
„Susitarimai tarp estų ir latvių pasiekti, bet ten didysis akcentas į papildomų pajėgų atsiuntimą, išankstinį įrangos dislokavimą ir įgalintojus, jie orientuojasi į pastiprinimą, o mes į nuolatinį buvimą, taip, kaip esame susitarę ir sakome, kad tam yra daug priežasčių, kodėl pozicionavimas turėtų būti kitoks, nes yra ir tas pats Suvalkų koridorius.
O Lietuvos strateginė padėtis, kalbant apie Baltijos šalių gynybą, yra kita, tad neturėtume siekti ir nėra karinės logikos siekti identiško paveikslo, kuris kažką politiškai tenkintų. Reikia žiūrėti karinę logiką, sumanymą, ir, kalbant apie regioninius gynybos planus, ten sprendžiami kariniai dalykai, kaip būtų vykdoma Baltijos šalių gynyba nuo pirmojo colio“, – pažymėjo K. Budrys.
Šiais keliais sakiniais pasakyti keli labai svarbūs ir esminiai dalykai. Pirmiausiai tai, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių strateginė padėtis skiriasi – tai ne vien objektyvus faktas, kuris lemia kitokį pajėgų buvimo principą, pavyzdžiui, dėl visas Baltijos šalis atkirsti sausumoje galinčio Suvalkų koridoriaus, bet ir ne visada suvokiama ar mėgstama lietuvių lyderystė Baltijos šalių kontekste.
Per pastaruosius keliolika metų jau tapo tradicija, kad kai Lietuva pakelia balsą, kalbant apie NATO pasiryžimą ginti Baltijos šalis, tai išjudinami visų trijų šalių diplomatai, nebūtinai suderinę pozicijas ir pasirengę tokiems pokalbiams.
Perėjimas nuo atgrasymo nubaudžiant, t.y. nuo tokio pajėgų išdėstymo, kad priešininkas žinotų, jog nesugebės užkariauti Baltijos šalių, net jei jas bus laikinai užgrobęs, prie atgrasymo, kuris numato ne šiaip gynybą nuo pirmojo colio ar centimetro, bet ir nokautuoti priešininką pirmosiomis agresijos minutėmis pastaruosius dešimtmečius nebuvo populiari mintis NATO. Tam reikia konkrečių ir priskirtų rimtų pajėgumų, jų aukštos parengties, planavimo ir politinės valios panaudoti. Ir kai Lietuva ėmė viso to reikalauti, kai kurioms Aljanso narėms tai galėjo pasirodyti provokatyvu, įžūlu.
Karas Ukrainoje tokį požiūrį pakeitė ir dabar Vilniuje liepą per NATO viršūnių susitikimą tikimasi patvirtinti tokius planus, kurie būtų susiję tiek su esamais, tiek su priskirtais pajėgumais, jų aktyvavimu, judėjimo kryptimis, laikais, konkrečiais veiksmais. Ką tai reiškia praktiškai?
Anot K. Budrio, Lietuva pirmiausiai suinteresuota praktiniais dalykais, t.y. jei viešojoje erdvėje atrodo, kad ginčijamasi dėl to kokia brigada, kada ir kur bus įkurdinta, kuris kurios šalies politikas pakalbėjo tiksliau, o kuris nuslydo į šoną, tai iš tikrųjų lietuviams labiau rūpi pačios atsako priemonės, reagavimo greitis kariniame lygmenyje. Tai reiškia mažiau politinių debatų, politikų įsikišimo, daugiau iš anksto suderintų karinių procedūrų, paleidžiant mechanizmą be plepalų.
Pavyzdžiui, kai Lenkijoje pernai lapkritį iš Ukrainos nukrito raketa, pražudžiusi kelis žmones, iš NATO buvo tikimasi politinio atsako: aktyvuos 4-ąjį, o gal net ir 5-ąjį straipsnį ar ne?
O iš tikrųjų daug svarbesnis buvo karinių sprendimų priėmimas per naktį, be formalių konsultacijų Šiaurės Atlanto taryboje. NATO šalys apsikeitė žvalgybiniais duomenimis, įvertino situaciją, poveikį, poreikius ir jau tada politikams beliko gludinti retoriką ir priimti formalius sprendimus, o ne atvirkščiai.
Pasak K. Budrio, šis algoritmas pasitvirtina kaip taisyklė: kuo aukščiau klausimas keliamas į politinį lygmenį, tuo didesnė tikimybė, kad jis užstrigs dėl įvairių niuansų, nes politikai, be kita ko turėdami ir savų išskaičiavimų, gali neturėti ekspertinės nuomonės, nesiremti objektyvia informacija ar įžvalgomis, prašo daugiau laiko – to brangaus veiksnio, kuris vilkina atsaką.
„Kalbant apie planus, tai mūsų rūpestis yra, kad jie būtų patvirtinti maksimaliai kariniame lygyje, kad juos turėsime, o turinio nereikės debatuoti politinių, viešų susitikimų metu“, – pabrėžė K. Budrys.
Kas yra tas turinys, sprendimų priėmėjai, neabejotinai turės susipažinti ar jau yra susipažinę, juk jei kalbama apie Baltijos šalių gynybą, tai kalbama apie NATO – branduolinio aljanso narių gynybą nuo, labiausiai tikėtina, branduolinius ginklus turinčios Rusijos.
Tačiau turinčio detalės svarbesnės būtent kariniu planavimu užsiimantiems ir planus įgyvendinantiems žmonėms. Turinys, suprantama, yra įslaptintas – rengiami NATO kariniai planai, skirti Baltijos šalims yra su aukščiausio slaptumo žyme.
Tačiau K. Budrys prasitarė, kad, pavyzdžiui, naujųjų NATO narių – Suomijos, o, galiausiai ir Švedijos narystė planavimui ne šiaip turės įtakos ne vien dėl geografinės šių šalių padėties Baltijos jūros regione.
„Žiūrėdami į žemėlapį suprantame, kodėl Švedija svarbi, kalbant apie gylį, pastiprinimą visam regionui kontroliuoti, nes kariavimas, pripratus prie Ukrainos apibrėžtų rėmų, tai čia tokio kariavimo nebūtų – čia būtų all in visose dimensijose, visomis apimtimis, visais efektais“, – prasitarė K. Budrys.
Mestų viską, vienu metu ir iškart
Ką reiškia toks all in, tarsi tai būtų pokerio žaidimas, kai viskas statoma ant turimų kortų? Tokį pasakymą gali paaiškinti kita mintis apie visas dimensijas, apimtis bei efektus? Ukrainoje daugiausiai matoma tik sausumos dimensija, o kai kurios pajėgų rūšys dėl skirtingų priežasčių naudojamos tik ribotai, todėl ir efektai yra limituoti.
Tai reiškia, kad nors Rusija ir naudoja savo oro pajėgas – formaliai oro ir kosmoso pajėgas, taigi, apjungia ir palydovų žvalgybos pajėgumus, daugiausiai tai daroma be aiškaus sumanymo, chaotiškai, padrikai. Rusijos kruizinių raketų smūgiai, kuriuos suduoda rusų bombonešiai yra skaudūs Ukrainai, bet nepalaužia nei ukrainiečių valios, nei pajėgumų priešintis.
Rusijos taktinė aviacija naudojama fronte, tačiau iki šiol nesugeba nuslopinti ukrainiečių oro gynybos priemonių – net jei pastaruoju metu rusai ir ėmė naudoti bent kiek pažangesnę ginkluotę, t.y. valdomas bombas, o ukrainiečiams ėmė dramatiškai trūkti oro gynybos raketų, kol kas Rusija šiuo pranašumu nepasinaudojo.
O tai reiškia, kad didesnių, teoriškai pranašesnių Rusijos oro pajėgų veikimo apimtis sukuria apgailėtiną poveikį, palyginus su savo potencialiai didesniu. Tą patį galima pasakyti ir apie Rusijos Juodosios jūros laivyną, kuris, prieš metus netekęs flagmano „Moskva“, tebėra faktiškai blokuotas uostuose, į kuriuose esančius laivus ukrainiečiai nuolat taikosi.
NATO tokių kompleksų neturėjo ir neturi: dar nuo Šaltojo karo pabaigos Aljansas buvo ir yra stipriausias būtent technologiškai pažangesnėse srityse, geba kariauti visose dimensijose, įskaitant sausumą, orą, jūrą, kosminę erdvę. NATO šalys dar iki karo turėjo pilną paveikslą apie Rusijos pajėgų išsidėstymą, sudėtį, ketinimus – Aljanso žvalgybiniai pajėgumai, gebėjimas analizuoti duomenis tapo nemenka paspirtimi tiek Ukrainai, tiek pačiai NATO.
Dar pernai vasarį Lietuvoje ir kitose NATO rytų sparno valstybėse buvo dislokuoti JAV 5-os kartos orlaiviai F-35. Nedidelis jų skaičius galėjo sukelti klausimų – formaliai vos keli naikintuvai vargu ar galėjo atgrasyti Rusijos karinę mašiną.
Tačiau F-35 misija buvo kita: įvairiais jutikliais aprūpinti naikintuvai patys savaime yra įspūdingos elektroninės žvalgybos platformos, kurios gali rinkti duomenis apie priešininko radarų, ryšių ir kitų emisijas skleidžiančių priemonių darbą.
Kai kurie duomenys nustebino, pavyzdžiui, iki karo nenaudoti rusų ir baltarusių radarų dažniai, kuriais bandyta maskuoti oro gynybos sistemų buvimo vietą. Karo atveju tokia išankstinė informacija surinkta pasyviai gali būti aukso vertės.
Tai, kad NATO, ypač JAV karinės oro pajėgos linkusios kariauti pirmiausiai antskrydžių kampanija nėra jokia paslaptis dar nuo 1991-ųjų Pirmojo Persijos įlankos karo. Tačiau ką iš tikrųjų reiškia tokie gebėjimai, pajėgumai, taikomos procedūros, kur ir kada būtų galima suduoti kokius smūgius – viso to rusai nėra patyrę.
Jei vien jau kelių dešimčių amerikietiškų salvinių ugnies sistemų HIMARS pasirodymas fronte sukėlė tokią sumaištį Rusijos armijos gretose, galima tik įsivaizduoti, ką reikštų visavertis Rusijos ir NATO konvencinių pajėgų susidūrimas.
Rusijos oro pajėgos, oro gynybos sistemos kare Ukrainoje dar pasirodė patenkinamai, tačiau net ir pridariusios nuostolių Ukrainai nesugebėjo įvykdyti svarbiausių užduočių. To neužtektų prieš NATO karinę mašiną, kurioje pajėgų integracija, duomenų keitimasis realiuoju laiku, tikslūs smūgiai iš didelio atstumo viršija ukrainiečių turimas galimybes keleriopai.
Be to, NATO laivynai, nors ir nėra nepažeidžiami, nors ir gali tapti taikiniais rusų raketinėms, torpedų atakoms, Baltijos, Juodosios jūrose, o ką jau kalbėti apie Viduržemio, Norvegijos jūras, Arkties vandenyną, Šiaurės Atlantą turi visas sąlygas dominuoti vandens paviršiuje, po vandeniu ar virš jo – rusai savo veiksmais prieš Ukrainą įrodė, kad dėl priešlaivinių pajėgumų grėsmės neturi galimybių laisvai veikti erdvėje šalia Ukrainos.
Sausumoje rusų dar laukia tikrasis išbandymas, ką reiškia susidūrimas su vakarietiškais tankais, pėstininkų kovos mašinomis ir kita technika, kuri yra pažangesnė nei tai, ką Rusijos armija jau priversta mesti į mūšį – Stalino laikų tankus, vietoje išgirtųjų „Armata“ sistemos tankų, kurie gali įspūdingai atrodyti paraduose ar poligonuose, tačiau mūšių lauke vis dar nenaudojami. Kita vertus, kad ir kokius tankus rusai naudotų, ir toliau mesdami juos be priedangos į miestus jie vargu ar gali tikėtis kitokio rezultato.
Visos dimensijos, visa apimtimi, visais efektais taip pat reiškia, kad NATO Baltijos šalis gali ginti ne tik šioje siauroje geografinėje erdvėje. Termino „Suvalkų koridorius“ kritikai neretai kone įsižeidusiu kompleksuoto paauglio tonu skuba aiškinti, kad tai neva rusų primestas terminas, kuris nieko nereiškia, nes yra mūsų galvose. Ir iš dalies tai yra tiesa, mat NATO mato kur kas platesnį paveikslą – jei rusai turi teorinę galimybę atkirsti Suvalkų koridorių, tai NATO turi gebėjimus iš oro, sausumos, jūros atkirsti Rusijos efektyvų išėjimą prie jūrų Vakarų kryptimi ir ne tik.
1853-1856 Krymo karo metu Rusija buvo sukaustyta būtent Kryme, nes dalis karo veiksmų vyko Baltijos jūroje, kur rusai turėjo laikyti dideles pajėgas, baimindamiesi dėl grėsmės tuometinei sostinei – Sankt Peterburgui. Pralaimėjusi tą karą Vakarų šalims dėl modernių karinių pajėgų trūkumo Rusija nesugebėjo atsitiesti ir prapylė kitą reikšmingą karą Japonijai 1904-1905 metais.
Efektą parodys kontrpuolimas
Nors nuo to laiko praėjo daugiau nei amžius, kai kurie dalykai karuose nekinta šimtmečius: pranašumą ir tikimybę laimėti turi nebūtinai ta pusė, kuri turi daugiau žmogiškųjų, ekonominių ar kitų išteklių, bet ta, kuri gali juos efektyviau panaudoti, pasitelkusi karinę mintį, pranašesnes technologijas ir turi planą.
Ukrainiečiai, net ir patyrę didelių nuostolių kare, net ir jaučiantys nuolatinį šaudmenų, šarvuotosios technikos badą, kurio nesugeba numalšinti Vakarų karinė parama, išlaiko gebėjimus pateikti nemalonias staigmenas rusams. Jų planas kol kas dar nėra atskleistas, o pasiruošimas kontrpuolimui vyksta, regis, visiems matant plika akimi. Ar įmanoma tokiomis sąlygomis tikėtis sėkmės?
„Vertinti pasiruošimą sudėtinga, bet su kiekviena diena laikas naudingas Rusijai, nes gynybinių įtvirtinimų tempas didelis, rusai įsitvirtina ir ruošiasi kontrpuolimui.
Mums svarbu ne D+ (t.y. operacijos pradžios plius kitų dienų) tikslumas, kurioje vietoje Ukrainos pajėgos bus, bet kokį efektą tai turės NATO susitikimui ir kokį momentumą sukurs, nereikia visko sudėti į ukrainiečių kontrpuolimą“, – įspėjo K. Budrys.
Vėlgi, nuoseklios Ukrainos pastangos stumiant okupacines pajėgas iš savo šalies yra ne mažiau svarbios už dramatiškus pasiekimus fronte per trumpą laiką. O tam ypač svarbūs du veiksniai: pirmasis yra pačių Ukrainos pajėgų parengimo ir aprūpinimo būklė – kiek užteks turimų ginklų, šaudmenų, atsarginių dalių ir pačių karių jėgų ne tik proveržiui, bet ir nuosekliam judėjimui pirmyn, t.y. manevrui, operacinio tempo išlaikymui.
Kitas veiksnys yra tiesiogiai susijęs su pirmuoju. Jei iki šiol Ukrainai sekėsi – ukrainiečiai galėjo tikėtis daugiau nevykėliškų rusų klaidų, dėl kurių Rusija pralaimėjo mūšius dėl Kyjivo, Charkivo, Iziumo, jei galėjo tikėtis lengvesnių taikinių, tai pastarieji mėnesiai sekinančio karo išsiskyrė nebent ribotais proveržiais abejose pusėse, o labiau – artilerijos apšaudymais, dronų atakomis.
Būtent iš NATO Ukraina dabar mokosi ne vien kariauti vakarietiškais ginklais, bet ir taktikos, kaip efektyviai juos panaudoti manevro metu, t.y. ne tame statiškame kare, kurį buvo įpratę kariauti ukrainiečiai, netgi ne tuose giliuose reiduose, kuriuos jau buvo pademonstravę Ukrainos šarvuotųjų ir desantininkų pajėgų kariai, o tikrame manevriniame kare, kokio Rusija dar nematė.
Karas, kaip ir mokymasis jį kariauti pratybose, kituose mokymuose niekada nėra vienakryptis eismas – gali mokytis iš savo, priešo klaidų, gali mokyti savo draugus, sąjungininkus tik realiame kare patiriamų dalykų.
Pavyzdžiui, iš Vakarų šalių kariškių tik oficialiai nebetarnaujantys, o prie Ukrainoje veikiančių Užsieniečių legiono prisijungę kariai dabar turi realios patirties, ką reiškia atsidurti po „Grad“, dronų, artilerijos apšaudymu, ką reiškia tankų ataka ir jos stabdymas, kaip veikia ir kuo vieni nuo kitų skiriasi rusų desantininkai, „Vagner“ samdiniai, mobilizuotijei čmobikai.
Tokia taktinė patirtis yra neįkainojama ir įgyjama tik tokiame dideliame konvenciniame kare, ja vertinga dalintis su NATO sąjungininkais. Bet ji negali būti pervertinama ar arogantiškai iškeliama aukščiau vakarietiškų kariavimo principų, procedūrų, žinių ir gebėjimų su pranašesnėmis technologijomis ar tiesiog įgūdžiais viską padaryti greičiau, efektyviau, be tokių nuostolių, kokius patiria Ukrainos pajėgos.
Tad jei Ukrainos kariai savo kontrpuolime išties pritaikys ne tik vakarietišką ginkluotę, bet ir įgytas žinias, išmoktas procedūras, taktines naujoves, kurių priešininkas dar nematė, Rusijos armija, tikėtina, gaus pamoką, kaip atrodytų bent kruopelė to atsako, kokio sulauktų iš NATO Lietuvoje, jei ryžtųsi agresijai prieš šią ar kitą Aljanso narę.
