„Mane šitie įvykiai suneramino pakankamai stipriai. Nemanau, kad tai paprastas chuliganizmas“, – kalbėjo tuometinis vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis po to, kai skirtingose Marijampolės vietose vieną naktį, vos ne tuo pat metu, padegti 7 automobiliai.
Nors tą pačią dieną sulaikyti 4 įtariamieji, tyrimas įstrigo. Proveržį jame kriminalistams pavyko pasiekti tik po daugiau nei 4 metų, kai apie padegimus prabilo esminis liudytojas. Kas jis – iki šiol neaišku, nes valstybė jam pritaikė anonimiškumą ir iki dabar saugo jo tapatybę. Jis visur vadinamas tiesiog liudytoju nr. 1-15.
Šis liudytojas pasakojo, kad 2011-ųjų žiemą policija sulaikė vieną legendinių „jakštinių“ narį, o tai esą gerokai supykdė grupuotės lyderį Arūną Jakštą.
„Jakštinių“ – pirmoji Marijampolės mafija, susikūrusi vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o jos lyderiu laikomas Arūnas Jakštas, rašyta laikraštyje „Akistata“.
Ne kartą teistas ir kalėjime sėdėjęs A. Jakštas sugebėjo net kelis dešimtmečius išlaikyti įtaką kriminaliniame pasaulyje.
Pasak anoniminio liudytojo, padegimus A. Jakštas suorganizavo įpykęs po to, kai vieną „jakštinių“ narį, pravarde Piška, policija suėmė dėl Rusijos piliečio apiplėšimo. Nors Piška nieko bendro su šiuo nusikaltimu neturėjo, tačiau pareigūnai nenorėjo nieko apie tai girdėti, todėl jų dėmesį buvo nuspręsta atkreipti radikaliu būdu.
„Kai buvo sulaikytas Piška, Jakšto namuose susirinko grupuotės branduolys, – teisėsaugai pasakojo liudytojas nr. 1-15. – Ten buvo žmonės pravarde Čipas, Rapolas, Efka Ilgas, Bendza, Edukas, Varškius ir dar kažkas, tiksliai nepamenu. Jakštas jiems liepė už kiekvieną Piškos suėmimo dieną padegti po dvi mašinas, kieno jos, nesvarbu.“
Šie liudytojo parodymai tapo esminiais A. Jakštui pateikiant įtarimus dėl terorizmo, o vėliau jį dėl to net nuteisiant pirmosios instancijos teisme, po šio nuosprendžio jis pasiųstas už grotų, kur praleido 484 dienas.
Tačiau iki Aukščiausiojo Teismo kovojęs nuteistasis sugebėjo įrodyti, kad jį už grotų pasiuntę teisėjai padarė grubias klaidas, vertindami pareigūnų surinktus įrodymus. Vien anoniminio liudytojo parodymais patikėję teisėjai pažeidė vieną esminių teisingumo principų, kad visos abejonės privalo būti traktuojamas kaltinamojo naudai.
A. Jakštas buvo visiškai išteisintas dar 2020 m., tačiau čia jo kova nesibaigė, jis į teismą padavė valstybę, už neteisėtą įkalinimą reikalaudamas atlyginti 100 tūkst. eurų neturtinę žalą ir 6180 eurų turtinę žalą, tiek jis esą galėjo užsidirbti, jei būtų likęs laisvėje.
Ir „jakštinių“ lyderis triumfavo, nors gavo ne tiek, kiek reikalavo, tačiau vis tiek prisiteisė solidžią sumą: 26 572 eurus.
Ir tai – ne pirmas kartas, kai teisme jis švenčia solidžią pergalę. Dar 2016 m. A. Jakštas 11-ai metų įkalintas už narkotikų prekybą stambiu mastu. Byla gimė po to, kai „jakštiniams“ neįtiko prastos kokybės kirgizų heroinas, kurį jie grąžino pardavėjams. Tačiau ir čia A. Jakštas sugebėjo meistriškai apsiginti Apeliaciniame teisme ir jo bausmė buvo sumažinta iki 3 metų.
Legendinė mafija
A. Jakšto kriminalinė karjera gali būti verta net knygos. Pirmąjį teistumą jis užsidirbo dar sovietmečiu, 1989 m. liepą jis nuteistas už chuliganizmą, tuomet jam buvo 22-eji. Nepraėjus nė metams, 1990-ųjų vasarį, jis ir vėl išklausė nuosprendį už chuliganizmą, po kurio buvo pasiųstas už grotų 2 metams ir 9 mėnesiams.
Anksčiau laiko išleistas į laisvę jis susidėjo su dar pora bendraminčiu ir, kaip rašė „Akistata“, trise iš pradžių pradėjo apiplėšinėti pirmuosius nepriklausomos Lietuvos komercinius kioskus, o po to, perėmę kitose miestuose siaučiančių gaujų patirtį, ėmė reketuoti verslininkus Marijampolėje.
Netrukus aplink trijulę susibūrė dar daugiau skustagalvių vyrukų su kriminaline patirtimi, taip gimė „jakštinių“ grupuotė.
Naujoji mafija bandė legalizuotis, domėjosi privatizacija. Tiksliau, kitiems aukciono dalyviams nurodydavo, kokią didžiausią sumą jie gali siūlyti, kitaip jiems bus blogai. Tačiau smūgį bandymams legalizuotis sudavė 1993 liepą įsigaliojęs Prevencinio sulaikymo įstatymas, o 1995 m. pats A. Jakštas su sėbrais sėdo į teisiamųjų suolą dėl reketo, vagysčių bei turto prievartavimo.
Nors „jakštiniai“ potencialiems liudytojams grasino, sėjo baimę ir net sudegino vieno verslininko kioską, atsirado beveik dvi dešimtys verslininkų, nepabijojusių papasakoti viską teismui. A. Jakštas sėdo 7 metams į griežto režimo pataisos namus.
„Tiesa, teisme nepavyko įrodyti, kad „jakštai“ buvo susibūrę į organizuotą nusikalstamą susivienijimą, tad dėl šio kaltinimo visi buvo išteisinti. Dabar belieka tik pasvarstyti, ar iki teismo įkalčius rinkę pareigūnai nesugebėjo to padaryti, ar patys nusikaltėliai buvo per menko proto pretenduoti į tokį nusikalstamą susivienijimą, kokį apibrėžė tuo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas“, – ironizuodami apie šį teismą rašė „Akistatos“ žurnalistai.
Iki A. Jakšto sulaikymo „jakštiniai“ prižiūrėdavo ir pelningą Marijampolės automobilių turgų, tačiau lyderiui atsidūrus už grotų, grupuotės įtaka sumenko.
„Dabar iš Vilniaus ir Kauno atvykę vyrukai pareiškė, kad nuo šiol reikės mokėti jiems, jeigu jau savo mafiją pasodinome“, – pareigūnų perimtame į Lukiškių kalėjimą siųstame laiške A. Jakštui rašė vienas jo parankinių.
Emigracijoje laimės nerado
2000-aisiais A. Jakštas buvo anksčiau laiko į laisvę ir tada žurnalistams užsiminė, kad ruošiasi emigruoti, nes Lietuvoje yra nepagrįstai persekiojamas.
Tačiau laisvėje greit prisidirbo, per grupės ŽAS koncertą suspardė tris apsauginius. Bet šį užpuolimą tyrę pareigūnai jo taip ir nesugebėjo rasti. Pasirodo, A. Jakštas emigravo.
2001 m. Lietuvos pareigūnai apie jį gavo pranešimą iš Vokietijos. Po kelių mįslingų mirčių dėl nekokybiškų narkotikų, vokiečių pareigūnai ėmėsi tyrimo, kuris atvedė iki emigracijoje gyvenusio A. Jakšto.
Jis ten sėdo už narkotikų prekybą, o po kelių metų užsienio kalėjime buvo grąžintas į tėvynę, kur turėjo atsakyti už sumuštus apsaugininkus. 2005 m. dėl tos istorijos jis buvo nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą.
„Pasak pareigūnų, kalėjimas Vokietijoje pakeitė anksčiau arogantišką, įspūdingus tatuiruotus raumenis ir aukso grandinę mėgusį rodyti A. Jakštą. Į Lietuvą vyras grįžo sulysęs, ramus ir papilkėjęs. Teisme, į kurį susirinko didelė jo draugų kompanija, A. Jakštas pripažino savo kaltę dėl sumuštų apsauginių“, – prieš daugiau nei dešimtmetį rašė lrytas.lt.
2007 m. jis dar kartą nuteistas pagal BK 245 str.: už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą, nes nesilaikė jam paskirtų įpareigojimų po prieš tai įgyto teistumo.
Gandai apie pensiją – perdėti
Po to A. Jakštas esą nusiramino ir nutolo nuo kriminalinio pasaulio, bent jau taip žiniasklaidai aiškino Marijampolės pareigūnai. Išliko tik „jakštinių“ vardas, kurį, esą iš pagarbos istorinei mafijai perėmė jaunoji nusikaltėlių karta.
Dalį jaunosios „jakštinių“ kartos 2011-ųjų gegužę išguldė „Aro“ kovotojai po to, kai jie buvo įtarti naujutėlaičio BMW vagyste, kuris pradingo nuo automobilvežio, stovėjusio Marijampolėje esančiame muitinės terminale.
Bet netrukus paaiškėjo, kad ir gandai apie A. Jakšto pensiją buvo gerokai perdėti. Nors to, ką jis darė, nematė Marijampolės policija, jį atidžiai stebėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) pareigūnai.
2014 m. A. Jakštas su sėbrais buvo sulaikyti dėl kirgiziško heroino istorijos. Teisėsaugos duomenimis, A. Jakštas 2009 metų lapkritį kavinėje prie Gudelių kaimo susitiko su trimis kirgizais ir susitarė iš jų įsigyti kelis kilogramus heroino.
„Visiška nesąmonė“, – taip jam pateiktus kaltinimus teisme įvertino pats A. Jakštas.
Su 1,5 kilogramo heroino teisėsaugai įkliuvo patys kirgizai, kurie viską ir papasakojo. Esą jie pardavė „jakštiniams“ narkotikus, tačiau kai paaiškėjo, kad heroino kokybė nepatenkinama, prekę pirkėjai atidavė atgal.
Ir nors A. Jakštas pirmosios instancijos teisme buvo įkalintas 11-ai metų, Apeliaciniame teisme jis sugebėjo iš dalies apsiginti. Jis kartu su dar dviem teisiamais sėbrais įrodė, kad nėra absoliučiai jokių duomenų, kiek jų rankose iš tiesų buvo atsidūrę heroino, visa byla jų atžvilgiu sukonstruota tik iš liudytojų parodymų.
Neturint įrodymų, kiek tiksliai narkotikų šioje istorijoje buvo atsidūrę „jakštinių“ rankose, teismui neliko nieko kito, kaip tik veiką iš narkotikų prekybos stambiu mastu perkvalifikuoti į smulkią prekybą kvaišalais, o už tai A. Jakštui skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.
„Terorizmo“ šou
Kai A. Jakštas buvo sulaikytas dėl heroino, jo aplinkos žmonės įsidrąsino ir prabilo apie iki tol dar neištirtą, 2011 m. įvykusį mįslingą 7 automobilių padegimą Marijampolėje.
Jau minėtas liudytojas nr. 1-15 pirmą kartą buvo apklaustas vieno įtakingiausių Lietuvos prokurorų Artūro Urbelio, šiuo metu vadovaujančio elitiniam Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui.
Būtent A. Urbelis ėmėsi „jakštinių“ lyderio, jis valstybinį kaltinimą palaikė tiek heroino, tiek padegimų byloje.
Kaip tvirtino anoniminis liudytojas, apie keršto planą policijai padeginėjant automobilius jam prasitarė pats A. Jakštas, kai jo grupuotė, gal 40 žmonių, šventė gamtoje. Jo liudijimą vėliau patvirtino ir dar du žmonės, patys dalyvavę padegimuose ir už tai atleisti nuo atsakomybės.
Pareigūnai žengė neeilinį žingsnį ir tiek A. Jakštą, tiek ir jaunuosius „jakštinius“, iš viso 9 padegėjus, apkaltino terorizmu. Pasak kaltintojų, padegimus gauja vykdė siekdama įbauginti visuomenę. Prieš teismą stojo Deividas Jurkūnas, Marius Kirijanovas, Petras Sidabra, Rytis Bendoraitis, Andrius Skirpstas, Rolandas Juozas Vyšniauskas, Raimundas Gelčys, Tautvydas Guzaitis ir Mantas Žaliauskas.
Visi jie buvo nuteisti dėl terorizmo, o A. Jakštas iškart pasiųstas už grotų, nepaisant to, kad nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Teismas nusprendė jį suimti, motyvuodamas, esą jis gali pasislėpti.
Jau Kauno apygardos teisme įvyko netikėtas posūkis, nors jie buvo nuteisti būtent dėl terorizmo, vienas iš trijų teisėjų kolegijos narių pareiškė atskirąją nuomonę, jis buvo įsitikinęs, kad grupuotės veiksmai tėra turto sugadinimas visuotinai pavojingu būdu.
Ir būtent šis teisėjas buvo teisus – Lietuvos apeliacinis teismas pakeitė nuosprendį perkvalifikuodamas nuteistųjų veikas į turto sugadinimą.
Tačiau A. Jakštas, tvirtindamas, kad nieko bendro su padegimais išvis neturi, šį nuosprendį apskundė Aukščiausiajam Teismui, kuris grąžino byla į Apeliacinį teismą. Čia nuspręsta, kad „jakštinių“ vadeiva nuteistas nepagrįstai, nes vienintelei jo kaltės įrodymai, nepatikimų liudytojų parodymai.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tai negali būti vienintelis kaltės įrodymas, o daugiau jokių apčiuopiamų duomenų, be dar kelių liudytojų pasakojimų, pareigūnai nesurinko. Todėl galiausiai A. Jakštas buvo visiškai išteisintas.
Pagaliau reabilitavosi
Tuomet A. Jakštas žengė kitą žingsnį – padavė į teismą valstybę, siekdamas prisiteisti žalą už neteisėtą įkalinimą. Pasak jo, dėl šios istorijos buvo sugriauta ir jo reputacija.
„Ieškinyje ieškovas taip pat teigė, jog patyrė didelius netikrumo išgyvenimus, ši procesinė padėtis neigiamai veikė emocinę būklę, įprastą savijautą, neabejotinai pakenkė reputacijai tiek bendradarbių, tiek kitų ieškovą pažįstančių žmonių rate. Ieškovas prarado galimybę pilnavertiškai bendrauti ir padėti savo šeimai. Be to, informacija dėl neva ieškovo padarytos nusikalstamos veikos buvo publikuojama ir viešuose straipsniuose“, - skundėsi jis.
Viską įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, kurio sprendimą po to patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, nusprendė, kad tiek pareigūnai, tiek prokurorai šiame tyrime viską atliko tinkamai, priešingai nei bandė įrodyti A. Jakštas. Pastarojo įsitikinimu, jis net neturėjo stoti prieš teismą dėl terorizmo.
„Teismas sprendė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu susijęs šioje byloje keliamais ieškovo reikalavimais buvo pradėtas teisėtai ir pagrįstai, ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros elgesys buvo tinkamas, atitiko teisės aktų reikalavimus ir viešąjį interesą. Vien tai, kad liudytojų parodymuose egzistavo tam tikrų aplinkybių neatitikimai, nesudarė pagrindo neteikti ieškovui įtarimų, ar pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti“, – sprendė teismas.
Tačiau brangiai kainavusios klaidos buvo padarytos jau Kauno apygardos teisme, pirmą kartą nagrinėjant šią bylą.
„Nagrinėjant baudžiamąją bylą ir ieškovo atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo padaryta klaidų, kurios, laikytina, turėjo esminę reikšmę, nes ieškovas buvo nepagrįstai pripažintas kaltu, nuteistas ir dėl to jam taikytas suėmimas bei laisvės atėmimo bausmės atlikimas, o tuo buvo suvaržyta esminė ieškovo teisė – teisė į laisvę“, – nurodė teismas.
Pasak teisėjų, klaida buvo ne tik A. Jakštą nuteisti, bet ir iškart po pirmosios instancijos nuosprendžio siųsti jį už grotų.
„Skiriant griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, teismui kyla pareiga nurodyti aiškius argumentus, kodėl negali būti taikomos švelnesnės kardomosios priemonės, tam, kad būtų pasiekti BPK nustatyti tikslai. Tačiau Kauno apygardos teismas, nuosprendyje, kuriame ieškovui buvo pritaikytas suėmimas, apskritai dėl šios priemonės skyrimo nenurodė jokių pagrįstų motyvų, o apeliacinės instancijos teismai, atsisakydami tenkinti ieškovo skundus, rėmėsi vien deklaratyvaus pobūdžio argumentais“, – pažymėjo teismas.
Šis Vilniaus apygardos nuosprendis jau yra įsiteisėjęs, nors dar gali būti apskųstas Aukščiausiajam Teismui.
