Pastarosiomis savaitėmis Pekino tonas tapo vis griežtesnis, o Kinijos liaudies respublikos diplomatai, regis, nutrūko nuo grandinės ir ėmė siautėti viešojoje erdvėje, tarsi varžydamiesi, kas pasisakys griežčiau, aštriau už patį Xi Jinpingą ir taip atkreips jo dėmesį.
Tai galima pasakyti ne tik apie Kinijos ambasadoriaus Prancūzijoje Lu Shaye pasisakymus, kuriais jis iššaukė Baltijos šalių reakciją. Pareiškęs, kad buvusios sovietinės respublikos neturi jokio statuso, nes „nėra tarptautinės sutarties, kuri materializuotų jų suverenitetą“, o dėl Krymo priklausomybės ėmė vartytis, esą viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsime į šią problemą.
Lu Shaye žodžiai sukėlė pasipiktinimo bangą. Pasirodė svarstymų, ar tai klaida, ar ne. Kinų diplomatus ant kilimėlio kvietėsi Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijos, o Kinija netgi ėmė teisintis ir atsiribojo nuo ambasadoriaus žodžių.
Vis dėlto tai nebuvo pirmas ar paskutinis Pekino akibrokštas – dar nenurimusi po pykčio protrūkio dėl to, kad Lietuva nusprendė įsileisti taivaniečių atstovybę pas save ir vadinti tikruoju vardu, Kinijos ambasadoriai pastaruoju metu ėmė laidyti grasinančias užuominas tokioms šalims, kaip Pietų Korėja ar Filipinai, esą nederėtų kištis į Kinijos reikalus, nes gali skaudžiai nusvilti.
Visus šiuos atvejus vienija būtent Taivanas – oficialiai Kinijos respublika, kuri kontroliuoja ne tik pagrindinę salą, bet ir daugiau mažesnių teritorijų, dėl kurių vis garsiau kalbama, kad greitai kils karas. Priežastis paprasta – Pekinas šias teritorijas laiko savo dalimi ir „separatistus“ grasina sudoroti. Nepaisant Rusijos nesėkmių Ukrainoje, Kinija, regis, signalizuoja, kad lemiamų sprendimų laikas nenumaldomai artėja, o ir metas tam gali būti palankus. Tad kol kas matomas įtampos metas.
Tai ne vien Kinijos reikalas
Kol ši įtampa tik kaista, iš Europos ji stebima taip, tarsi viską lemtų tik geografija – visa tai yra toli, svetima, nelabai suprantama, tad kodėl turėtų rūpėti? Esą ko ten kištis?
Beje, panašią pozicija aktyviai palaiko ir Kinija per savo propagandinius ruporus. Neseniai vienas tokių – liūdnai pagarsėjęs „Global Times“ savo redakcijos skiltyje užsipuolė netgi ypač atsargiai laviruoti tarptautiniuose klausimuose mėginantį ES užsienio reikalų vadovą Josepą Borrelį.
Esą, jam ir kitiems iš tolimos Europos nederėtų kištis ten, kur ne jų kiemas, kur nieko neišmano. O būtent Taivano sąsiauris, Pietų ir Rytų Kinijos jūra yra Pekino interesų laukas, būtent čia Kinijos Liaudies respublika vis labiau jaučiasi šeimininke, nepaisant to, ką mano regiono šalys ar jų sąjungininkai, ypač JAV.
Nuolatinis įtampos didinimas, aplink Taivaną rengiant karines pratybas jau tapo rutinine Kinijos taktika, nevengiant retorinės konfrontacijos būtent su JAV – realiausia ir pajėgiausia Taivano sąjungininke ne tik regione, bet ir pasaulyje.
Neatsitiktinai JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris sieks antrosios kadencijos, jau yra užsiminęs, kad Vašingtonas karinėmis priemonės gins Taivaną, jeigu jį puls Kinija.
Tokie pareiškimai bei auganti įtampa iki šiol išties atrodė tik kaip Amerikos, taivaniečių ir žemyninės Kinijos reikalas – o kodėl kitos šalys turėtų kištis? Tačiau šį klausimą savaip retoriškai į kitą pusę išvertė Kinijoje neseniai apsilankęs Prancūzijos prezidentas.
Macronas uždavė toną
Ar Europa turėtų veltis į konfliktus, kurie nėra mūsų, pavyzdžiui, Kinijos ir JAV kovą dėl Taivano? Tokie Prancūzijos prezidento pasvarstymai sulaukė audringų vertinimų, juolab, kad Emmanuelis Macronas su savo peršama strateginės autonomijos iniciatyva jau ne pirmą kartą sulaukia alerginių reakcijų. Esmines Paryžiaus žinutes užgožė emocijos, tačiau į pagrindinius klausimus neatsakyta.
Juk jei viskas išties pakryps link karo, kokia turėtų būti Europos laikysena bei realūs veiksmai? Ar vėl reikės rinktis į begalinius posėdžius, svarstyti tai, ką reikės dar kartą aptarti dėl to, apie ką ir trečią kartą ES šalių lyderiai rinksis padiskutuoti?
Tokia praktika Europos, ypač ES nėra neįprasta. Netgi rekordiškai greitos Bendrijos apsukos patvirtinant sankcijas Rusijai po to, kai Kremlius ėmėsi atviros karinės agresijos prieš Ukrainą, netgi visa parama ukrainiečiams vėlavo, buvo nepakankama, pernelyg menkai teatsiliepė Rusijai, o ir visa ligšiolinė ES politika Rusijos atžvilgiu, stengiantis ją atvesti į protą, atgrasyti nuo tolesnės agresijos ir bandant pokalbiuose rasti konstruktyvių, pozityvių sąlyčio taškų patyrė visišką fiasko.
Europa skaudžiai sumokėjo už savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir jos pančių, kaip ir iliuzijų dar tik bando iki galo atsikratyti, nors kai kurios ES šalys jau pasisako prieš tolesnes sankcijas Rusijai, netgi ragina atnaujinti bendradarbiavimą, ragina bet kokia kaina siekti taikos Ukrainoje, neatsižvelgiant į tai, kas yra užpultoji šalis, o kuri – agresorė.
Ir visa tai vyksta ne tik tuo metu, kai Kremlius praranda beveik bet kokią turėtą įtaką, netgi Armėnija, regis, traukiasi iš Rusijos įtakos orbitos, nesulaukusi jokios reikšmingos rusų paramos. ES kartoja tas pačias priklausomybės klaidas santykiuose su kita autoritarine valstybe – Kinija.
Pastarosios tiek karinė galia, tiek vertė, tiek ambicijos auga. Pavyzdžiui, Xi Jinpingas neseniai lankėsi Maskvoje, tačiau Vladimiras Putinas neišgirdo Pekinui nieko nekainuojančius pažadus ir jokios dramatiškos paramos negavo. Karas Ukrainoje tęsiasi be akivaizdžios Pekino paramos Rusijai, kuri kuo toliau, tuo labiau tampa panaši į silpnesnę Kinijos partnerę. Tokie tektoniniai galių lūžiai pasaulyje įprastai būna kartą per šimtmetį.
Vokietijos, vėliau Prancūzijos vadovų vizitai į Kiniją, sudarant solidžius sandėrius su šalimi, kuri atvirai tyčiojasi iš Europos geopolitinės įtakos negalios ne tik sukėlė prieštaringų reakcijų ES viduje, bet ir įrodė Pekinui, kad Europą galima skaldyti. Kad karo su Taivanu atveju europiečius būtų galima smarkiau paspausti ir neaišku, kurios šalys linktų nuo tokio spustelėjimo – didžiosios ar mažosios, kurios įrodė jau karo Ukrainoje metu, kad nebijo stoti į Kremliaus užpultųjų pusę.
Tad vis dėlto E. Macrono iškelti klausimai dėl Taivano – kaip turėtų pasielgti Europos šalys karo atveju iki šiol lieka ne tik neatsakyti, bet ir, regis, nesuprasti, užgožti emocijų. O suprasti būtina, nes, kaip parodė karas Ukrainoje, Europos šalių priklausomybė nuo išorės tiekimo grandinių, nuo kitų valstybių – tarp jų JAV ir Kinijos vis dar yra milžiniška.
Maksimaliai savarankiška pozicija
Tad kai šią savaitę Lietuvoje imta diskutuoti apie Lietuvos pramonės gynybos srityje autonomiją, t.y. panašioje dvasioje, kaip E. Macrono interviu nuskambėjusius pareiškimus, nedaug kas atkreipė dėmesį į turinį.
Spaudos konferencijoje, kur kalbėta apie Lietuvos gynybos pramonės plėtrą, užsiminta ne šiaip apie tiekimo linijas, bet ir būtinybę Lietuvai „apsibrėžti tam tikros strateginės autonomijos gynybos pramonėje siekį, kuris reiškia, kad Lietuva turi būti pajėgi būti kuo savarankiškesnė“.
Lietuvos prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys, laidoje „Delfi tema“ kiek išplėtojo šią savo mintį. Juk prancūzams kalbėti apie strateginę autonomiją, savarankišką gynybos pramonę“, regis, yra lengviau. O kiek tai realu Lietuvai?
„Mes nusimatome, kad turime būti maksimaliai savarankiškoje pozicijoje, kai reikės remontuoti įrangą izoliuotai, kai reikės detalių, nes veiksime apsunkintomis sąlygomis dėl tiekimo linijų, geografinės izoliacijos ar šaltinių sunaikinimo. Ir viskas bus kitaip.
Tai nebūtinai reiškia, kad mums reikia gaminti amuniciją, bet reikia siekti, kad kuo daugiau komponentų būtų Lietuvoje ir kad būtume savarankiški, nes pernai pamatėme, kad sandėliai pustuščiai, gamybos linijos išjungtos, o mūsų įmonių gaminama elektroptika, dronai, antidroninės sistemos rodo, kad tinkamos ekosistemos sukūrimas yra įmanomas“, – kalbėjo K. Budrys.
Bet ką reiškia veikti „maksimaliai savarankiškoje pozicijoje“, nes „veiksime apsunkintomis sąlygomis dėl tiekimo linijų, geografinės izoliacijos ar šaltinių sunaikinimo“? Kovido pandemija jau, regis, parodė, ką reiškia sutrūkinėjusios tiekimo grandinės ir priklausomybė nuo kitų šalių gamybos linijų.
Vis dėlto dar ne visi suvokia, koks svarbus yra būtent Taivanas karo atveju – kiek pasaulinių laivybos, logistinių kelių sukasi aplink šią šalį, kiek ji pati gamina įvairiausių komponentų, kritiškai svarbių kasdienėje buityje ir karyboje, o ką jau kalbėti apie sudėtingas puslaidininkių technologijas ir ką reikštų staiga viso to netekti.
O viso to staiga netekti labai paprasta. Kinijai netgi nebūtina pradėti realių karo veiksmų – tereikėtų sustiprinti tai, ką ji daro dabar, t.y. apsupti salą ir laikyti ją izoliacijoje, nepraleisti nieko, argumentuojant, kad įvestas karantinas „vienos Kinijos teritoriniuose vandenyse“.
Kiek tai truktų? Savaites, mėnesį, pusę metų ar ilgiau? Visa tai priklauso tiek nuo Pekino noro, valios, galimybių, ryžto ir paskaičiavimų, ką darys kitos šalys, o taip pat šių šalių reakcijos, pirmiausiai JAV.
Jeigu JAV į tokią konfrontaciją stoja taip pat, kaip Kubos raketų krizės metu 1962-siais, tik iš kitos pusės – šį kartą JAV reikėtų ne skelbti salos blokadą, o bandyti ją pralaužti be karo veiksmų su branduoline valstybe, kuo tokia įtempta situacija pasibaigtų?
Akivaizdu, kad tai gali baigtis karo veiksmais. Tiesa, pastarųjų, regis, pagrįstai baiminasi abi pusės, tad tiesioginis karinis susidūrimas nėra vienintelis scenarijus – blokada gali užtrukti, įsivyrautų pato situacija. Ir kas tada? Ar JAV turėtų nusileisti, nesulaukusios paramos iš strateginių sąjungininkų regione bei dvejojančioje Europoje? Ar JAV atiduotų Taivaną Kinijai su išlygomis? Gal pats Taivanas pats palūžtų ir sutiktų su Pekino reikalavimais, mainais į ribotą suverenitetą? Tokių pasirinkimo kelių gali atsiverti daugybė ir jų visų neįmanoma prognozuoti, tik bazinius.
Kita vertus JAV ruošiasi įvairiems scenarijams, taip pat ir kariniams. JAV sąjungininkės regione – Australija, Japonija, Pietų Korėja, Filipinai, netgi nuo Rusijos saugumo srityje dreifuojanti Indija didina savo karinį potencialą galimam susidūrimui su Pekinu. Link Taivano pastaraisiais metais savo pajėgumus siunčia ir didžiosios Europos šalys – Jungtinė Karalystė siuntė savo lėktuvnešį, tą darė ir Prancūzija. Tai buvo neatsitiktinės galios demonstracijos, nors, tikėtina, yra ir realių karinės galios panaudojimo planų – bent jau strateginiame lygyje, planuojant tikėtiną krizę dėl Taivano.
Smerkti, nesikišti ar elgtis kaip Liuksemburgui
O ar Lietuvoje ar turėtų būti bent jau toks planas „T“, t.y. ką darysime, jei Kinija imsis šliaužiančios agresijos prieš Taivaną. Juk su Taivanu pastaraisiais metais Lietuva surizikavo, užmezgė glaudesnius politinius, ekonominius, netgi strateginius ryšius puslaidininkių technologijų srityje?
Ar Lietuva apsiribotų vien tik politiniu protestu, sankcijomis Kinijai, parama JAV, ar vis dėlto, jei išties kiltų realūs kariniai veiksmai, imtųsi ir kitų priemonių, t.y. simboliškai remtų JAV karinėmis priemonėmis?
Tai gali skambėti kaip absurdas – esą ko verta vien Lietuvos vėliava kitoje pasaulio pusėje: neturime nei tokių ekspedicinių pajėgumų, nei galimybės kažką pakeisti kovoje prieš Kiniją.
Kita vertus, tokioje padėtyje jau yra atsidūrusios ir mažesnės šalys, o paramos sąjungininkams simbolinė vertė egzistavo kito karinio konflikto su Kinija metu. Po to, kai Kinija įsivėlė į 1950-siais prasidėjusį Korėjos karą, į Seulo pusę stojo ne tik Vašingtonas, bet ir, net jei formaliai – Jungtinės Tautos. Būtent po JT vėliava Korėjos kare kariavo mažiausia NATO valstybė – Liuksemburgas, kuris iš viso nusiuntė kelias dešimtis karių, savanorių, kovėsi prieš kinus, netgi patyrė nuostolių.
Šiandieninis konfliktas dėl Taivano būtų visai kitoks – ir pasaulis pasikeitė, ir Kinija yra visai kita ekonominė, politinė, karinė jėga, o ir JT tėra savo pačios parodija, sukaustyta biurokratijos, korupcijos ir neįgali priimti jokių sprendimų. Tačiau jei kas mano, kad karas dėl Taivano tebūtų tolimas kažkieno reikalas Ramiojo vandenyno regione – tai labai klaidingas požiūris.
„Vienas dalykas, kurio Europoje neįsivertina yra tai, kad galimas konfliktas ir Taivano izoliacija, laivybos linijų uždarymas sukeltų globalų ekonominį efektą ir nė viena šalis neliktų nepaveikta.
Tai, kaip dabartinis karas Ukrainoje turi poveikį Afrikos šalims dėl tiekimo grandininių, tai su Taivanu tai būtų kažkiek kartų rimčiau ir niekas negalėtų pasakyti, kad kažkas vyksta, o mūsų tai neliečia“, – įspėjo K. Budrys.
Būtent todėl, anot pašnekovo, pastaraisiais metais Lietuvos kryptis į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną yra sustiprinta, mums tai rūpi, kaip ir šio regiono šalims rūpi karas Ukrainoje – tai rodo ir karinė australų pagalba ukrainiečiams, ir Japonijos premjero vizitas Ukrainoje,
„Tai rodo, kad tai ne Europos, vien JAV ir jos draugų reikalas, tai globalus, prieš pasaulio santvarką nukreiptas karas. Taivano atveju tokiam scenarijui tai būtų viena dedamųjų, nes būtų ekonominis poveikis. Mums tai reikštų dalyvavimą, politinį solidarumą, atliktume savo vaidmenį formuojant ES poziciją, numatant negrįžtamą ekonominį poveikį. Manau, solidarumo formos būtų įvairios“, – apie Lietuvos konkretesnį vaidmenį nesiryžo spėlioti prezidento patarėjas.
Vis dėlto, ar Lietuva bent jau turi planą „T“, ar yra pasiruošusi tokiam atvejui, jei Taivane Kinija išties nuspręstų pradėti panašią agresiją, kaip Rusija ėmėsi prieš Ukrainą?
„Nė viena valstybė tam nėra pasiruošusi, Kinija tai pat“, – pažymėjo K. Budrys.
