1863 m. pulkininko Teofilio Lapinskio (1826-1866) vadovaujama daugiatautė savanorių rinktinė apie 25 tonas ginklų prikrautu laivu „Emilie“ iš Švedijos pasiekė Juodkrantę, ties kurios krantais patyrė katastrofą: nuskendo 28 drąsaus žygio dalyviai. Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) pasiryžo birželio mėnesį įamžinti šį įvykį visuomenę pakviesdama į simbolinius renginius. Esama ketinimų ir meniniu akcentu pagerbti žuvusius vyrus, tačiau svarbiausia – aktualizuoti pačią jūrinę operaciją.
Ji – tarsi istorinis tiltas, jungiantis 1863 m. įvykius ir dabar Rusijos vykdomą karą Ukrainoje, į kurią iš viso pasaulio taip pat plūsta karinė parama, ginti užpultos šalies vyksta svetimtaučiai savanoriai.
„Šiandien visi puikiai žinome didvyrišką pokario partizanų kovą, tačiau nepelnytai užmirštame ankstesnius žygdarbius. Tautos dvasia formavosi ne vieną amžių ir kritiniu šaliai metu gebėdavo vėl sutelkti tautą kovai. Vienas iš tokių įvykių – 1863 m. sukilimas, įsiplieskęs, atrodytų, jau sunaikintoje Abiejų Tautų Respublikoje“, – teigia idėjos autoriai.
Švedų parama
Tai buvo žymiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas puoselėjusių sukilėlių prieš carinę Rusiją karinė jūrų operacija, knygoje „Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai Lietuvoje“ (2009 m.) rašė Lietuvos jūrų muziejaus istorikas dr. Dainius Elertas.
Anot jo, 1863 m. lenkų migrantai Londone surengė jūrų ekspediciją.
„Laivu ketinta nuplukdyti sukilėliams Lietuvoje amunicijos, ginklų ir 158 savanorius kovotojus. Tarp pastarųjų buvo 86 lenkai, 22 prancūzai, 216 italų. <...> Šiai ekspedicijai vadovauti buvo pavesta pulkininkui T. Lapinskiui“, – rašė jis.
Tačiau apie slaptą sukilėliams Lietuvoje paremti skirtą operaciją išdavė infiltruotas rusų žvalgybos agentas. Laivui pasiekus Kopenhagą, jo kapitonas dingo be pėdsakų.
„Tik kovo 30 d. suradus jam pamainą garlaivis pasiekė Malmę. Sukilėliams skirti ginklai, amunicija buvo perkrauti į Švedijos karaliaus sandėlius. Pulkininko T. Lapinskio pastangomis ekspedicija buvo išgelbėta: Švedijos vyriausybė nusprendė paremti sukilėlius ir nupirko burlaivį „Emilie„. Juo ketinta į Lietuvą nuplukdyti perkrautus ginklus ir 120 savanorių. Birželio 4 d. palikęs Malmę ir paėmęs sutartoje vietoje valtimis persikėlusius sukilėlius, burlaivis pasuko Lietuvos krantų link“, – pasakojo D. Elertas.
Baltijos pakrantę ties Juodkrante „Emilie“ pasiekė birželio 11 d. 3 val. ryto. Sumanymas buvo valtimis į Kuršių neriją išlaipinti desantą, persikelti per marias ir, kirtus Prūsijos-Rusijos sieną, pasiekti Žemaitiją, veržtis Švėkšnos kryptimi bei prisijungti prie veikiančių sukilėlių dalinių.
Tačiau ši tarptautinė Lietuvos kovoms prieš carinės Rusijos priespaudą skirta kampanija sudužo į šipulius. Fortūna tąkart buvo ne sukilėlių rėmėjų pusėje.
Lemtinga audra
Škuna „Emilie“ buvo išmetusi inkarą atviroje jūroje ties Juodkrante, o įvairaus dydžio valtimis pusiasalio link pradėta gabenti amunicija, plukdyti kovotojai.
„Vos pradėjome nutolti nuo „Emilie„ per 200 sieksnių, kai pirmoji banga smogė į valtį. Audra tarsi tykojo mūsų: kilo smarkus vėjas, ėmė kunkuliuoti vanduo. <…> mes tolome nuo sausumos, stiprėjantis vėjas nešė mus tolyn į jūrą, o bangos vis įnirtingiau talžė valtis, į kurias plūdo vanduo. <…> Keliais šūviais iš revolverio pasiunčiau nelaimės signalą, tačiau burlaivis nepriartėjo“, – atsiminimuose rašė Ukrainoje gimęs ir mires T. Lapinskis.
Jūros bangos valtyse beviltiškai vandenį sėmusiems vyrams nedavė atilsio, ir galinga banga apvertė didžiąją valtį.
„Mažąją irklais ir vairu dar pavyksta išlyginti. Beviltiškas pratisas mirties riksmas – toks baisus, kad mane nupurto drebulys“, – emocingai rašė pulkininkas.
Mažajai valčiai pavyko priplaukti prie škunos borto. Jūreiviai buvo siunčiami gelbėti skęstančiųjų, tačiau jūros gelmės pasiglemžė 28 žmones (16 užsieniečių savanorių, 8 lenkus, kapitoną Pelegrinį, 1 karininką ir 2 eilinius).
Škuna „Emilie“, taip ir neįvykdžiusi karinės operacijos, pasuko atgal ir nuplaukė slėptis artimiausiame Švedijos uoste prie Gotlando.
Spėjama, kad bent dalis žuvusiųjų palaidoti Juodkrantės kapinaitėse.
Knechto idėja
Šis istorinis įvykis pirmiausia atskleidžia, jog prieš carinę Rusiją sukilusiems lietuviams ir lenkams buvo bandoma slapčia gabenti karinę ir kitokią paramą tarptautiniu lygiu. Tai buvusi kova prieš Europos despotą: carinę Rusiją. Visai kaip dabar, kai netiesiogiai į karą Ukrainoje įsitraukė didžioji civilizuoto pasaulio šalių dalis.
Būtent tokios aplinkybės ir tapo akstinu klaipėdiečiui architektui Mantui Daukšiui kartu su LŠS pačioje Juodkrantėje įamžinti išties neeilinę, net avantiūrišką 1863 m. jūrinę operaciją.
„Kai pernai vasario 24 d. Rusija užpuolė taikią Ukrainą, kaip ir daugelis patriotiškai nusiteikusių žmonių, įstojau į LŠS gretas. O šie metai – tai ir 1863 m. sukilimo metinės, todėl žiūrėjau reportažą, kaip mūsų šalies prezidentas Gitanas Nausėda sukilimo proga su oficialiu vizitu lankėsi Lenkijoje. Ten šis sukilimas vadinamas Sausio sukilimu. Ėmiau svarstyti: o kokie sukilimo istoriniai pėdsakai yra čia, Vakarų Lietuvoje, pajūryje? Tada ir susiradau šią neeilinę istoriją apie laivą „Emilie„, Juodkrantę ir katastrofą“, – „Vakarų ekspresui“ sakė jis.
Per kelis mėnesius buvo sukurtas meninio akcento projektas: savotiško atminties stulpo, primenančio knechtą su bronzine „kepure“ bei joje įrašyta dedikacija pastatymas Juodkrantėje, prie marių, prieplaukos aikštelėje.
„Būtina viešai demonstruojamais ženklais pasakoti jaunimui ir vartojime paskendusiai visuomenės daliai, kad moralinės vertybės yra būdingos visiems laikams ir visoms tautoms, universalios ir gerbiamos. Viršuje pritaisomas apvalus apie 18 cm skersmens medalionas (plaketė), lietas iš bronzos. Siūloma plaketę apjuosti užrašu: JŪRŲ ŽYGIUI Į LIETUVĄ ATMINTI. 1863-03-22 LONDONAS – JUODKRANTĖ 1863-06-11“, – rašoma projekte.
LŠS Klaipėdos apskrities Jūrų šaulių 3-ioji rinktinė inicijuotų minėtos jūrinės operacijos šventinį minėjimą 2023 m. birželio 10 d. Juodkrantėje. Kartu būtų primintas ir 1923 m. sukilimo ir Klaipėdos krašto sujungimo su Didžiąja Lietuva šimtmetis.
„Planuojama (preliminariai): jaunųjų žygis pajūriu, mišios už žuvusius Juodkrantės bažnyčioje, šventinė sukarintų dalinių rikiuotė ir eisena, atminimo ženklo atidengimas, gerbiamų svečių pasveikinimai ir kt.“, – rašoma pasiūlyme, kuris jau buvo nagrinėtas Neringos savivaldybės Istorinės atminties ir įvaizdžio formavimo komisijos posėdyje. Pastarasis virto nuomonių karo lauku.
Pasiūlė neskubėti
Minėtos komisijos pirmininkas Arūnas Burkšas „Vakarų ekspresą“ informavo, jog pirminei idėjai dėl knechto prieplaukos aikštėje nepritarta ir pasiūlyta parengti bei pristatyti alternatyvų projektą.
„Buvo išsakytos pastabos, kad burlaivių švartavimuisi skirtas knechtas prie marių, kuriose burlaivių niekada nebuvo, nelabai tinka. Todėl pasiūlyta atsigręžti į jūros pakrantę, arčiau tos vietos, kur ir įvyko 1863 m. nelaimė“, – sake jis.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės Aušros Feser manymu, tokio įdomaus, itin mažai žinomo ir svarbaus įvykio įamžinimas meniniu akcentu – dar per ankstyvas.
„Ne vienam komisijos nariui ta 1863 m. jūrinė operacija Lietuvos sukilėliams paremti buvo visiška naujiena, lengvas šokas. Todėl manau, kad pirmiausia reikia paruošti pagarbiam įamžinimui visuomenę. Daug pragmatiškiau būtų neskubėti su paminklais, skulptūromis ar knechtais, o šiais metais kitaip paminėti tą istorinį įvykį: pakviesti visuomenę į viešą renginį, surengti žygį, papasakoti žmonėms“, – „Vakarų ekspresui“ teigė A. Feser.
BĮ Neringos muziejų direktorė, istorikė dr. Lina Motuzienė siūlė organizuoti meninio akcento architektūrinį konkursą.
„Tai buvo išties didžiulis įvykis. LŠS surinkti faktai – labai įdomūs. Sužinome, kad į 1863-1864 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą įsitraukė daugiau šalių, jis virto tarptautiniu ir išplėtė geografiją. Atminimo ženklai tokiais atvejais – gerai, panaudojus QR kodą lankytojai sužino daugiau informacijos. Tačiau dabar viskas daroma labai skubotai, neparuošus tam visuomenę. Paminėti 1863 m. birželio 11 d. istorinę datą renginiu – labai gražu, to tikrai reikia, bet apie atminimo ženklą dar anksti kalbėti“, – „Vakarų ekspresui“ sakė ji.
Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis taip pat antrino minčiai atminimo ženklui rasti vietą prie jūros: galbūt ant žvejų valčių slipo Juodkrantės paplūdimyje.
Minėjimas – migloje
LŠS Klaipėdos apskrities Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės vadas ats. mjr. Rolandas Lukšas „Vakarų ekspresui“ teigė, jog knechto projekto atmetimas kiek prigesino entuziazmą.
„Mano manymu, reikia 1863 m. birželio 11 d. įvykį įamžinti, įprasminti kokiu nors apčiuopiamu daiktu, prie kurio būtų galima rinktis, iššauti salves, sugiedoti himną. Dar tarsimės, kaip elgsimės“, – kalbėjo šaulys.
Kiek drąsiau mintimis dalijosi M. Daukšys: anot jo, masinio žygio nebus.
„Žmones reikia prižiūrėti, turi būti atsakomybė už juos, todėl galvojame apie jaunuosius šaulius, skautus, jūrų kadetus“, – svarstė architektas.
Faktas, jog tarsi iš istorinių dūmų uždangos išnirusi karinė jūrų operacija ties Juodkrante minint 1863 m. sukilimo 160-metį Kuršių nerijoje sulauks dėmesio. Kol kas sprendžiama, kokiomis formomis.
