Tikina, kad kalbos apie kontrpuolimą – kone bereikšmės
„Be abejo. Įvykius sekame, žiūrime, bendraujame su ukrainiečiais. Bendraujame tiek su kariais, kurie yra ant žemės, visiškai prie pat fronto linijos, taip pat su operacinio lygmens karininkais. Situacija, kuri yra Ukrainoje, yra ganėtinai gerai žinoma ir, ko gero, ne per daug ir pasikeitusi per pastaruosius kelis mėnesius“, – teigia A. Navys. Tačiau, anot jo, kalbos apie kontrpuolimą yra kone bereikšmės.
„Tai yra informacinis frontas“, – teigia jis. Specialiųjų operacijų atsargos karininkas mano, kad vyksta nuolatinės spėlionės, kurios niekur neveda, nes mes niekada nesužinosime tikrosios situacijos anksčiau nei pamatysime rezultatus.
„Tai yra žiniasklaidos noras kažkaip išlaikyti ir sudominti savo skaitytoją, savo sekėją, iš vienos pusės. Iš kitos pusės, tai yra tas pats noras Ukrainoje, kad nepamirštų šito karo“, – sako A. Navys ir tikina, kad tie žmonės, kurie nekariauja, jiems karas jau atsibodo, todėl jiems duodamos viltį teikiančios datos, tikintis išlaikyti jų susidomėjimą.
Kaip vyksta kontrpuolimo planavimas
Specialiųjų operacijų rengėjas bei atsargos karininkas Aurimas kritikuoja žmonių žaidimus, bandant nuspėti vykstančio karo įvykių detales. Jis atskleidžia, kaip iš tikrųjų vyksta kontrpuolimo organizavimas.
„Yra ruošiamas vadinamasis operacinis planas. Operaciniam plane sudėliojami esminiai dalykai, tame tarpe ir ginkluotės, logistikos, žvalgybos ir visų kitų padalinių ir pajėgų sąveikos planas, kuris ir užtikrina, kad išaušus dienai X, bus duoti įsakymai tą planą vykdyti. Tačiau, be abejo, tai yra generalinis planas. Visada veiksmai ant žemės koreguoja plano vykdymo eigą“, – aiškina A. Navys. Anot jo, galima manyti, kad dokumentuose, kurie yra nutekinami, tam tikri informaciniai momentai yra susiję su tuo, kaip pajėgos bus išdėstytos, kur išdėstytos, tačiau tai neatitinka realybės.
„Karas yra apgavystės kelias. Iš tiesų, bandoma visais būdais apgauti savo priešininką. Rusai bando apgauti ukrainiečius, ukrainiečiai bando apgauti rusus, o labiausiai, žinoma, nukenčia ir labiausiai yra išdūrinėjami paprasti žmonės, kurie seka tai, kas kažką, kažkaip, kažkur pasakė“, – teigia A. Navys. Karininkas primena ir tai, kad net ir strategiją nuspėjantis priešas niekada nepasakys, kad jis žino tavo planą. Jis kurs veiksmus, kaip prieš tą planą atsilaikyti.
„Žinojimas, kur priešas smogs – tai yra labai didelis veiksnys, lemiantis sėkmingą gynybą“.
Bogdanas: tai yra pramiegotas karas
Apie esamą karo situaciją savo mintimis dalinasi ir politikos apžvalgininkas bei rašytojas R. Bogdanas.
„Mano mintys tokios, kad dabar vykstantis karo etapas, tai yra pramiegotas karas, visų pirma“, – teigia jis. Vedamas karo istorijos, rašytojas parašė knygą „Dūris“. Tai knyga apie Ukrainos karą prieš Rusiją, tačiau R. Bogdanas primena, kad ją rašyti jis pradėjo dar kur kas anksčiau. Jo teigimu, knyga yra apie šio karo pradžių pradžią, kuri įvyko 2014 metais. Anot jo, reikia nepamiršti, kad karas būtent tada ir prasidėjo.
„Tai buvo varpas, kuris skambėjo, bet niekas jo nenorėjo girdėt. Net pačioj Ukrainoj nenorėjo girdėti“, – apie 2014 metų įvykius kalba R. Bogdanas. Anot jo, Ukrainos žmonės, gyvenantys į vakarus nuo Donbaso, gyveno savo gyvenimą ir žinojo, kad ten kažkur, kažkokie vyrai laiko frontą.
„Iš vienos pusės, patys ukrainiečiai negirdėjo ir nenorėjo matyt, kad prasidėjusi rimta agresija prieš jų tėvynę. Vakarai irgi lygiai taip pat bandė užsimerkti“, – teigė politikos apžvalgininkas ir priminė, kad toliau buvo vystomi ekonominiai santykiai su Rusija.
„Aš pažinojau žmones iš Azovo nuo 2014 metų. Bendravau su jais 2014-2015 metais, kada jie laikė frontą netoli Mariupolio. Jie rotacijos būdu grįždavo į savo stovyklą Kijeve: tris mėnesius pasėdi fronte, po trijų mėnesių grįžta atgal. Nelabai jie ten kam rūpėjo tam Kijeve. Niekas į juos ten kaip į žmones, ginančius tėvynę nežiūrėjo“, – sako jis. Anot R. Bogdano, buvo manoma, kad tokie žmonės užsiima kažkokia veikla, kuri yra tolima kitų ukrainiečių gyvenimams.
„Dabar, kada tai palietė visą Ukrainą, tai visa Ukraina supranta, kad arba/arba. Arba jie išlieka, arba jie atsiduria po rusais. Ukrainiečiai nusprendė, kad jie nenori pavirsti rusais, jie jau yra pakankamai subrendę kaip politinė nacija. Ir vyksta karas. Vyksta gynybinis karas“, – teigia rašytojas.
Jis taip pat žeria kritikos aktyviems spėliotojams. R. Bogdano akimis, šiuo metu karas paverčiamas kompiuteriu žaidimu arba sporto rungtynėmis, kurias mes visi iš šono stebime ir kritikuojame, bandome nuspėti vienų ar kitų pusių veiksmus. Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad karas yra kur kas rimtesnė problema nei žaidimas apie karą.
Navys: nemanau, kad Ukraina turės ar turi parengusi labai tokį aiškų apimantį puolimo planą
A.Navio teigimu, dažniausiai, net ir generalinis štabas nežino ką darys kiekvienas batalionas. Anot jo, kiekvieno bataliono vado uždavinys yra išdėlioti taktiką taip, kad jis pasiektų jam iškeltą užduotį, tačiau kokie veiksmai tam bus pasitelkti yra jo sprendimas. Tai yra NATO bei Vakarietiškų valstybių kariavimo būdas.
„Mes dabar matome kaip kariaujama pagal rusų mokyklą, kai generolai nurodinėja ant žemės ką daryti kariams: geltonajame miške kasami apkasai, dvidešimt penkis kartus bandoma į tą pačią vietą priparkuoti sraigtasparnius ir taip toliau. Taktinio vado, brigados vado atsakomybė ir yra taktinė laisvė. Jam yra iškelta bendra užduotis, ką bendrai reikia pasiekti, bet kaip jis tą padarys ant žemės taktiškai – tai yra jo uždavinys“, – teigia A. Navys.
„Visas svarstymas apie tai kur, kas, kaip, kada konkrečiai, tiksliai – yra šiek tiek juokingas. Puolimas vyksta dabar, kontrpuolimas vyksta dabar. Ir jis vyksta ilgą laiką, tiek kiek leidžia sąlygos. Aš nemanau, kad, vis dėlto, Ukraina turės ar turi parengusi labai tokį aiškų, masyvų, viską apimantį puolimo planą, kažkurioj fronto dalyje ar kontrpuolimo rytuose. Nemanau, kad su dabartiniais pajėgumais Ukraina rizikuotų prarasti tai, ką ji dabar turi, nes jeigu mes galvojame apie platų puolimą, pavyzdžiui, pietuose arba kontrpuolimą rytuose, vadinasi mums reikia visų tų pajėgumų, kuriuos Ukraina dabar turi. O ką jeigu nepavyks?“, – aiškina A. Navys.
„Toks bandymas staiga smūgiuoti, tai būtų kaip žaisti ruletę ir statyti ant vieno skaičiaus: arba aš laimėsiu viską, arba aš galiu pralaimėti. Bet aš labai daug pralaimėsiu. Ir visą tą psichologinį pranašumą, kuris sukauptas, tu iššvaistysi per kelias mūšio dienas“, – antrina R. Bogdanas.
„Mes taip gana smagiai šnekame, su tokia lengva, gera nuotaika, bet iš tiesų tai mes kalbam apie žūtis, apie ne visai gerai parengtus karius“, – teigia A. Navys. Jis taip pat primena, kad Ukrainai vis labiau trūksta gerai parengtų karių, kurie galėtų atlikti kontrpuolimą ir kitas sudėtingas karines operacijas. Jo teigimu, turbūt mažai kas įsivaizduoja, kad Ukraina nebeturi tiek daug karių, kurie būtų pakankamai gerai parengti.
„Deja, bet Ukrainos kariai nėra robotai, kurie nežūsta. Gerai parengti profesionalai, yra priekinėse linijose ir jie žūsta, deja. Tai yra realybė. Ir tas laikotarpis, kuris dabar apima paprasto, mobilizuoto vyro paruošimo į Ukrainos kariuomenę – vis trumpėja“, – teigia A. Navys.
Ukraina galėtų panaudoti technologijas
Specialiųjų operacijų atsargos karininkas A. Navys teigia, kad šiuo metu Ukraina kontrpuolimui galėtų panaudoti savo išmaniąsias technologijas – daugybę dronų. Jo manymu, Ukraina jau ne kartą įrodė, kad geba tai daryti protingai, smūgiuojant per įvairias okupantų susitelkimo vietas ir logistinius punktus.
Pašnekovas R. Bogdanas primena, kad technikos ukrainiečiams taip pat stipriai trūksta.
„Puolimui reikia resursų, tai pasakysiu, kad rusų resursas yra didesnis nei ukrainiečių“, – teigia jis. Anot jo, nors technikos Ukrainoje daugėja, tačiau daugėja ne tokiais kiekiais, kokių iš tiesų reikėtų Ukrainai, tam, kad ji galėtų perginkluoti savo kariuomenę šiuolaikiniais ginklas. Jis pasakoja ir apie tai, kodėl NATO šios pagalbos Ukrainai nesuteikia pakankamai.
„NATO neturi jokių įsipareigojimų ginti Ukrainą. Tai nėra NATO šalis. NATO – gynybinė organizacija, jos tikslas yra apsaugoti NATO teritoriją. Dabar dalyvavimas Ukrainoje yra tik NATO teritorijos apsaugojimo variantas. Geriau kariauti svetimoj teritorijoj, negu leisti ateiti karui į tavo teritoriją. Tas dabar ir vyksta“, – teigia jis.
„Ukrainiečiai – aš juos puikiai suprantu. Jie piktinasi, kad jiems per mažai duoda. Jie vienu sakiniu dėkoja, kitu piktinasi, paskui vėl dėkoja, nes be tų ginklų, jie būtų sutriuškinti. Su tais ginklais jiems leidžia nebūti sutriuškintais, tačiau jie nori dar jų gauti tiek, kad jie galėtų išstumti priešą iš savo visos teritorijos“, – pasakoja R. Bogdanas.
Kokį tikslą turi NATO
Politikos apžvalgininko teigimu, jam apskritai kyla klausimas, kokį tikslą šiame kare yra užsibrėžusi NATO.
„Vieni šneka apie 2014 metų vasario 19 dienos sienas, kiti kažkodėl ima šnekėti apie 1991 metų sienas, kas man irgi yra gana keista, nes 1991 metais dar ne visos teritorijos buvo apibrėžtos, nebuvo sienos sutarties su Rusija. Bet, vėlgi, Vakarų politikai kalba apie 1991 metų sieną ir sako: „va čia yra tikras Ukrainos palaikymas.“ Kiti kalba apie tai, kad atiduoti rusam Donbasą, kiti, kad Donbasą ir Krymą“, – pasakoja jis. Jo manymų, yra daug variantų, daug siūlymų, kurie nieko neatneša, nes niekas iki galo nežino, ką daryti su agresoriumi.
„Visi karai turi turėti kažkokį strateginį tikslą. Šitam kare – jokio tikslo nesimato“, – teigia jis.
Aurimo Navio teigimu, „NATO nekariauja, todėl neturi jokio tikslo karinio iškelto. O kitas dalykas, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ne kartą yra įvardijęs koks yra tikslas. Tai yra – remti Ukrainą tiek, kiek reikės. Šį pasakymą pasigavo ir kitos šalys, jos jį kartoja – remsime Ukrainą tiek kiek reikės, neleisime Rusijai laimėti, bet kartu nenorime ir, kad Putinas pralaimėtų“. Tačiau, anot jo, tai yra beprasmis pareiškimas.
„Bėda yra ta, kad supratimas, kas yra pergalė, yra absoliučiai skirtingas Vakaruose, yra skirtingas atskirų NATO šalių, yra skirtingas atskirų Vakarų šalių, atskiras supratimas yra Kinijos, kas yra pergalė ir apibrėžiant pergalę apskritai, ir Ukrainos pergalė. Šiuo atveju toks labiausiai aiškus, įvardintas pergalės apibrėžimas yra Ukrainos. Jie sako, kad tai yra visų okupuotų teritorijų išlaisvinimas. Bet bėda su šituo apibrėžimu pergalės yra labai didelė ta, kad Ukraina pati to negali padaryti, ji neturi pajėgumų. Šio pergalės apibrėžimo pati pasiekti negali, neturi pajėgumų“, – primena A. Navys.
Navys: aš labai užjaučiu ukrainiečius
„Aš labai užjaučiu ukrainiečius, aš pats jiems kiek įmanoma padedu, Lietuva padeda, bet kai pradeda Ukrainos atstovai, kad Vakarai juos per mažai remia, tai man norisi pasakyti, kad jūsų galėtų išvis neremti – kas tada?“, – klausia A. Navys.
A.Navys taip pat primena, kad bet kurios NATO šalys gali ginti kitą šalį, kuri yra užpulta. Tai nėra draudžiama, tačiau, anot jo, nedaroma dėl įvairių svarbių priežasčių.
„Viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad, jeigu mes gerai pasižiūrėsime, tai Ukraina pati ne visai kariauja su Rusija. Jeigu mes turėsime galvoje, kad tai yra tikrai karas – nėra jokių santykių, nėra prekybinių ryšių, ekonominių kažkokių ryšių. Dabar mes turime, kad pati Ukraina vienoje pusėje lyg ir kariauja, bet iš kitos pusės nelabai kariauja. Mes turime visokiausių dalykų, kurie vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos“, – teigia jis. A. Navio teigimu, tokią pačią situaciją pastebti ir tarp JAV ir Rusijos santykių. Jo manymu, JAV teigia, kad palaiko Ukrainą, tačiau vis dar vykdo Rusijai pelningus prekybos ryšius, palaiko ekonominius santykius, sakydami, kad nenori sugriauti pasaulio prekybos. A. Navio teigimu, tokiu atveju, situacija, kuri vyksta dabar, turėtų būti vadinama ne karu, o Rusijos smerkimu.
