Tada avariją likvidavo ir panevėžietis Lietuvos judėjimo „Černobylis“ Panevėžio miesto ir rajono komiteto pirmininkas Alfonsas Rožėnas.
– Kaip Černobylio katastrofa palietė jūsų gyvenimą?
– Tarnybą radiacijos užkrėstose zonose pradėjau 1986 metų gruodį. Nuo žemės pasiekti ugnies nebuvo įmanoma, nes 300 metrų atstumu temperatūra siekdavo iki dviejų tūkstančių laipsnių, apie šimtą gaisrinių automobilių sudegė vietoje, dėl to reaktorių gesinti reikėjo iš oro, visas gelbėjimo darbas krito ant aviacijos pečių.
Skraidėme lėktuvais, nes turėjome nustatyti, kokiais aukščiais, kokiais saugiais atstumais turi skristi sraigtasparniai, kad saugiai ir teisingai ant reaktoriaus zonos užmestų specialius 10–15 tonų švino ir granito mišinius. Matėme, kaip lėktuvai ir sraigtasparniai buvo nešiojami oro bangų, dėl temperatūrų skirtumų juo vartydavo į šonus, ne vienas jų krito į ugnį, bet kito kelio nebuvo, viskas liko aviacijos rankose.
– Ką jūs tuo metu išgyvenote?
– Savijauta buvo kritiška. Kiekvieną vakarą, baigę savo užduotis, susirinkdavom, matydavom tą dieną žuvusių žmonių portretus. Pradžioje kasdien jų būdavo apie dvidešimt, vėliau mažėdavo. Tai buvo įtemptas laikas ir nerviškai, ir praktiškai. Ypatingai laikėmės saugumo, atstumų, naudojome dujokaukes, specialius kostiumus. Iš pradžių gyvenome šalia elektrinės, bet nustačius per didelę radiaciją, persikėlėme toliau, vėliau nustatėme, kad ir čia radiacija užterštas vanduo, negalėjome nei jo gerti, nei praustis. Tada geriamąjį vandenį buteliuose siuntė Japonija, kitos šalys.
Deja, nemažai karių perspėjimų neklausė, naudojo užterštą vandenį, daug jų užsikrėtė ir mirė. Tai labai slėgė ir nuolat kėlė baimę. Likvidavus avariją toliau teko nuo pastatų valyti radioaktyvias atliekas. Tai buvo irgi labai pavojingas darbas. Į viršų iškeldavo 6–7 minutėms, nuvalai ir vėl žemyn, tada kiti kildavo, ir taip keisdavosi visos komandos. Pasipylė aikštės užkrėstos technikos: autobusų, greitosios pagalbos, priešgaisrinių ir kitų automobilių, tankų.
Reikėjo viską aptverti, nuo pavojaus saugoti žmones. Radiacijos dozė buvo milžiniška. Pastatus, gyvenamuosius namus, daugiabučius užkasdavo, užpildavo smėliu ir klodavo švino audinius, kad radiacija iš žemės neitų į viršų arba nuo viršaus į žemę. Taip nuodijausi trejus metus.
– Ar ši misija paveikė jūsų sveikatą?
– Labai. Deja, nors atsakingai ir sąžiningai saugojausi, radiacija mane paveikė. Ištiko insultas ir baigėsi mano misija ten. Stipriai buvo paveikti širdies vožtuvai, akių dugnas, išgyvenau ne vieną operaciją, prasidėjo sklerozė, ilgai gydžiausi Vilniaus karo ligoninėje. Vėliau paaiškėjo, kad pakenkta ir skydliaukė, sumažėjo pulsas, prasidėjo kiti susirgimai.
Kad sumažėtų ligų pavojus, turėjau atlaikyti net 78 švitinimo dozes. Džiaugiuosi, nes jos man labai padėjo.
– Kaip jūs minite balandžio 26-ąją?
– Visi Panevėžio černobyliečiai, kurie dar liko gyvi, kuriems dar leidžia sveikata, susitinkame prie Švč. Trejybės bažnyčios, prie paminklo, skirto černobyliečiams atminti.
Pasilabinam, apsikabinam, pasišnekam, prisimenam, aptariam sveikatos problemas ir būtinai drauge nusifotografuojam.
