Retorinis ir diplomatinis žaidimas dėl Taivano iš Pekino pusės pastaruoju metu, regis, tapo įprastas ir netgi lengvai prognozuojamas: vos tik Kinija susilaukia kritikos dėl jos veiksmų aplink Taivaną, ir kitur, iš Pekino pasigirsta tirada kaltinimų, esą kinus piktybiškai šmeižia.
Ir vos tik JAV ar kitos šalys atviriau išreiškia palaikymą Taivanui, kurį Pekinas laiko Kinijos dalimi, komunistinė šalis kaip mat reaguoja demonstratyviomis karinėmis pratybomis aplink Taivaną.
Bet pratybos prasideda ir baigiasi, kaip ir tulžingos retorikos pliūpsniai, o gyvenimas, regis, vėl teka įprasta vaga, grįžta į tas pačias vėžes – Taivanas toliau apdairiai neskelbia savo nepriklausomybės, bet vykdo savarankišką politiką, JAV toliau remia Taivaną, o Kinija toliau augina savo karinę galią.
Prie šio įprasto ritmo, kurį cikliškai sudrumsčia retorikos bei veiksmų paūmėjimas, galima pridėti ir pasikartojančius perspėjimus, kad Pekinas ruošiasi karui, o tai esą pripažino net pats Kinijos lyderis Xi Jinpingas.
Bet tada vėl viskas nurimsta – iki kito karto. Ir visa tai šiek tiek primena situaciją aplink Ukrainą pastaruosius metus – iki pats 2022-ųjų vasario 24 d. tokie incidentai, provokacijos kartojosi, tiesa, kitaip, nei prie Taivano, Ukrainoje viskas vyko su ginkluotės naudojimu ir aukomis. O galiausiai, po 8 metų nuolatinių susidūrimų viskas peraugo į atvirą karą.
Ar link to krypsta ir nauja, jau 4-oji Taivano sąsiaurio krizė? Ar išties viskas taip akivaizdu, kad kinai vieną dieną šturmuos Taivano paplūdimius, atakuos prezidentūrą Taibėjuje ir užkariaus salą, nepaisant JAV veiksmų?
Tiesiog užprogramuotas konfliktas
Gali susidaryti įspūdis, kad Kinija ir jos elgesys Pietryčių Azijoje ne šiaip kausto vis didesnį JAV dėmesį, bet ir verčia kalbėti apie realius karo veiksmus, tarsi apie neišvengiamą, užprogramuotą ateities įvykių scenarijų.
Kada tai nutiks – po kelerių metų, šiame dešimtmetyje, nes taip yra pažadėjęs Xi Jinpingas, kuris nori išspręsti „Taivano problemą“ iki 2030-ųjų, ar vėliau – niekas dabar užtikrintai negali pasakyti. Tačiau beveik neabejojama, kad vienoks ar kitos agresijos scenarijus, bandymas užkariauti salą bus įgyvendintas.
Ir tai esą neabejotinai prives prie JAV ir Kinijos – dviejų branduolinių valstybių karinio susidūrimo, kuriam abi valstybės intensyviai ruošiasi. Įvairūs scenarijai, kaip atrodytų toks susidūrimas ir kuo jis baigtųsi skiriasi kardinaliai – nuo JAV pralaimėjimo iki Kinijos fiasko.
Aišku tai, kad abi pusės patirtų didelių nuostolių. Pavyzdžiui, remiantis nutekintais JAV žvalgybiniais dokumentais, Kinija, jei pultų Taivaną, tikriausiai greitai perimtų oro erdvės virš salos kontrolę. Bet perimti ir išlaikyti yra du skirtingi dalykai, ypač kariaujant su pajėgiausiomis pasaulyje JAV oro pajėgomis. Kita vertus, sekinančio karo pasekmės negali būti ignrouojamos ir JAV.
Net ir Kinijos taktinio pralaimėjimo atveju amerikiečiai gali patirti didelių nuostolių, labai greitai išeikvoti turimos pažangios ginkluotės arsenalą, kas būtų pavojinga vidutinėje perspektyvoje. JAV jau ne pirmus metus netyla balsai, įspėjantys apie tai, kad amerikiečiai tiesiog nebėra pajėgūs kariauti dviem frontais.
Kol kas tenka tik remti ukrainiečius jų kovoje prieš Rusiją, bet kartu JAV priverstos laikyti ir nemažas pajėgas visoje Europoje, o jeigu Kremlius artimiausioje ar vidutinėje perspektyvoje keltų realią grėsmę europiečiams, čia Amerikai dar kartą, jau trečią sykį per kiek daugiau nei šimtmetį tektų kariauti ginant sąjungininkus. Ir pirmą kartą per tiek laiko JAV yra pažeidžiamos.
Karas Ukrainoje dar kartą įrodė, kad šiuolaikinis didelio intensyvumo konfliktas yra neatsiejamas nuo ypač spartaus amunicijos, šaudmenų, raketų sunaudojimo. Kitaip, nei ankstesniais laikais, kai JAV pramonė galėjo greitai ir pakankamai pigiai štampuoti karui reikalingą produkciją, šiais laikais amerikiečiai tokių galimybių neturi. Visos turimos atsargos greitai senka, jas pagaminti užtrunka daug laiko, pastangų, o kur dar pačios karinės technikos susidėvėjimas, nuostoliai.
Tai yra žinoma, įsisenėjusi, daug pastabų sulaukianti, bet kol kas taip ir neišspręsta problema – JAV nebėra tas karo pramonės arsenalas, koks buvo Antrojo pasaulinio ar Šaltojo karo laikais.
Studijavo varžovų pasiekimus ir klaidas
Vis dėlto visus šiuo scenarijus vienija vienas dalykas: kalbama tik apie plataus masto konfliktą su invazija į Taivaną, jūrų mūšius, kur dalyvauja lėktuvnešiai, kiti karo laivai, skraido balistinės, kruizinės raketos, vyksta nuožmūs mūšiai kritiškai svarbioje povandeninėje erdvėje, kur kaunasi kinų ir amerikiečių povandeniniai laivai. Tai ir yra tas platus, didelio intensyvumo karas.
Tačiau nebūtinai būtent toks iš pradžių ir prasidės. Kinija ilgai studijavo tiek savo pagrindinius priešininkus Taivane, tiek amerikiečius, tiek ir karą Ukrainoje, analizavo jo patirtis, pamokas. Rizikuoti viena didele karine kampanija prieš technologiškai ypač pažangią valstybę – JAV net ir kinams būtų labai drąsu, pavojinga, o gal net ir kvaila.
Taip, Kinija stiprina savo pajėgas. Per pastarąjį dešimtmetį įspūdinga Kinijos karinių pajėgų modernizavimo, perginklavimo programa sulaukė 252 mlrd. dolerių investicijų – ypač didelis dėmesys skirtas oro pajėgoms, laivynui, moderniems smogiamiesiems pajėgumams, kuriais galima būtų suduoti triuškinantį smūgį amerikiečių pajėgoms regione arba išvesti jas iš rikiuotės.
Tik vėliau Kinija ėmė sparčiai vystyti pasaulinės galios projekcijos pajėgumus – desantinius laivus bei lėktuvnešius, kurių šiuo metu jau turi tris ir dar vieną stato neįtikėtinai sparčiais tempais. Tačiau kinai net ir mokydamiesi iš savo varžovų bei sąjungininkų veiksmų, klaidų ir pasiekimų vis dar neturi vieno – kovinės patirties.
Kad ir kaip zulintum veiksmus pratybose, tai niekada neprilygs realiems karo veiksmams, jų metu slegiančiai įtampai, tikriems nuostoliams, nenumatytoms aplinkybėms, kai, regis, visi genialiausi sumanymai ir planai žlunga, nes priešininkas nesielgia taip, kaip planavai savo scenarijuje.
Pavyzdžiui, naujųjų Kinijos lėktuvnešių įgulos gali kopijuoti amerikiečių procedūras, tačiau kol kas neturėdami nei pažangių orlaivių, nei jų realios panaudojimo patirties, jie gali tik teoriškai prilygti JAV karinės galios simboliams.
Kinija, kaip rodo nutekinti Pentagono dokumentai, turi naujos kartos bepiločių orlaivių WZ-8 dalinį, kuris pasiekęs pilną operacinį pajėgumą – tai nėra bandomieji, pavieniai orlaiviai, tai visas jų dalinys. Šie WZ-8, kuriuos paleidžia kinų bombonešiai gali skristi tris kartus greičiau už garso greitį 30 km aukštyje ir, galimai, yra pasiteisinusios žvalgybinės platformos, kurios naudotos šnipinėjant Taivaną, o gali būti panaudoti ir prieš JAV pajėgumus Ramiojo vandenyno erdvėje.
Bet visa tai kol kas vyksta tik taikos metu – karo atveju situacija būtų kita. Tad net jei ir JAV kitame nutekintame dokumente pripažįsta, kad kinų balistinė raketa DF-27 su hipergarsine smogiamąja platforma gali įveikti JAV raketinės gynybos skydą, tai tėra prielaida, kuri realaus karo atveju gali pasitvirtinti, iš dalies arba ne.
Triskart pažeminti ketvirtą kartą nesileis?
Tokių prielaidų kėlimas bei krizės scenarijų modeliavimas galioja net ir, galimai, būsimosios Taivano krizės atveju. Iš pirmo žvilgsnio dabartinė įtampa nėra nei pirma, nei rimčiausia krizė. 1949-siais, vos laimėjęs Kinijos pilietinį karą, kinų komunistų lyderis Mao Zedongas manė, kad į Taivano salą pasitraukę nacionalistai yra įvaryti į kampą ir greitai pralaimės, tačiau bandymas užimti Kimeno salas baigėsi tragiška nesėkme – komunistai buvo sutriuškinti.
1954-1955 metais kilo formaliai Pirmoji, o 1958-siais – Antroji Taivano sąsiaurio krizės. Abiem atvejais Taivaną išgelbėjo JAV karinė galia ir jos pranašumas prieš kinus. Pirmosios krizės atveju Taivanas prarado savo teritorijų, tačiau išsaugojo savarankiškumą, o JAV įrodė, kad laivyno, ypač lėktuvnešių ir branduolinių ginklų bei jų sukuriamo atgrasymo efekto veiksnys yra pakankamas atvėsinti Pekino ambicijas.
1995 ir ypač 1996 metų pavasarį taip pat kalbėta apie galimą Pekino ir Taivano karinį konfliktą. Tuomet mėgindamas paspausti Taivaną, kuriame buvo rengiami eiliniai rinkimai ir tikėtasi nepriklausomybės šalininkų pergalės, Kinija surengė milžiniškas raketų šaudymo pratybas.
Vidutinio nuotolio raketos, kurios gali būti ginkluotos branduoliniais užtaisais krito į Taivano oro gynybos identifikavimo zoną (ADIZ), o iš Pekino liejosi tulžingi pareiškimai apie neišvengiamą susivienijimą. Galiausiai į krizę įsikišo JAV: link Taivano buvo permesti JAV karinės galios simboliai – lėktuvnešiai.
Dvi JAV lėktuvnešių smogiamosios grupės ir juos lydintis desantinis laivas pasirodė netoli Taivano – šimtų JAV orlaivių, tuomet dar neseniai įveikusių vieną galingiausių pasaulyje Irako kariuomenę per Pirmąjį Persijos įlankos karą buvo ne šiaip signalas kinams.
Pekinas turėjo atsitraukti, o tai kinai, ypač apie šalies galią svajoję būsimieji lyderiai, tokie, kaip Xi Jinpingas, tuomet tik jaunas Fudziano provincijos komunistų partijos sekretoriaus pavaduotojas įvertino kaip pažeminimą.
„Man aišku, kad jie nesileis žeminami dar kartą, kaip buvo Taivano sąsiaurio krizės metu 1996-siais“, – pabrėžė JAV 7-jam laivynui, kuris sutelktas Japonijoje, vadovavęs viceadmirolas Robertas L. Thomasas. Jis prisiminė susitikimą su kinų admirolu 2015-ais ir tapo aišku – kinai ne tik nepamiršo 1996-siais patirto pažeminimo, bet ir iš jo pasimokė. Į ADIZ pastaraisiais metais Kinija kaskart meta vis įspūdingesnius pajėgumus, elgiasi agresyviau, nepaisant JAV.
Jei be savo pajėgumų stiprinimo ore, jūrose bei sausumoje Kinija išmoko dar bent vieną pamoką, tai ją galima įvardyti kaip sau palankių sąlygų susikūrimas ir žemėlapio perbraižymas. Pastarasis veiksmai vykdomas tiesiogine šių žodžių prasme – Pietų Kinijos jūroje Pekinas nuo 2013 supylė eilę dirbtinių salų, kuriose įrengė aviacijos, jūrų pajėgų bazes, įkurdino priešlaivinius pajėgumus.
Lėtas, kantrus ir nuoseklus darbas siekiant tikslo – apsupti priešininką iš visų pusių ir priversti jį žaisti pagal savo primestas taisykles, užsmaugti dar taikos metu be karo veiksmų nėra naujiena Kinijai, kurios karinės minties teoretiką Sun Tzu mėgsta cituoti ir Vakaruose.
Karo paveikslas – lyg Ukraina su salomis
Būtent salos yra pirmasis Kinijos taikinys. Ne visi iki šiol žino ar suvokia, kad Taivanas tėra sala, kurioje įsikūrusi Kinijos Respublika, save laikanti legitimia visos Kinijos valdžia, kurią šiuo metu užgrobęs komunistinis režimas Pekine. Bet Taivanas tėra viena daugelio salų.
Kinijos Respublikai išties priklauso daugybė mažesnių ar didesnių salų, kurių dauguma yra arčiau žemyninės Kinijos dalies, nei pačios Taivano salos. Pavyzdžiui, Kinmeno salos yra nutolusios per 180 km nuo Taivano, bet yra vos už kelių kilometrų nuo Siameno, žemyninėje Kinijoje.
Atstumas reiškia, kad kinai gali turėti iniciatyvos, staigmenos veiksnių privalumus, kiekybinį, kad ir laikiną kokybinį pranašumą. Dabar – ne 1949-ieji ar 1996-ieji.
Jei dar prieš kelis dešimtmečius savo ekonominiu stebuklu galėjęs pasigirti Taivanas per garsiakalbius ir propagandinėse radijo laidose galėjo vilioti ekonomiškai labiau atsilikusios ir skurdesnės komunistinės kaimynės gyventojus, tai pamažu bent jau įvaizdis ima kisti. Dabar Kinmeno salos gyventojai gali matyti anapus kylančius Siameno dangoraižius ir stebėti, kaip paplūdimiuose rengiamos karinės pratybos, tariamai imituojančios invaziją į Taivaną.
Tačiau veržtis į Taivano salą, šturmuoti jo nedidelius paplūdimius, iš kur kelias veda arba į tankias miestų džiungles, arba į kalnus Kinijos armijai gali būti pražūtinga. Tai, regis, supranta ir Pekinas, tik propagandiniais tikslais demonstruojantis, kad būtent taip beatodairiškai ir elgtųsi – stengtųsi jėga iškart užimti pagrindinį prizą, t.y. Taivano salą – kalnuotą ir sunkiai įveikiamą tvirtovę.
O iš tikrųjų esama gerokai pažeidžiamesnių taikinių ir Kinmeno salos, kurios 1949, 1955 ir 1958 metais galėjo atsispirti Kinijos invazijai vien dėl kiekybinio pranašumo (nes komunistinė šalis tiesiog neturėjo pajėgaus laivyno, galinčio vienu metu desantuoti savo milžinišką armiją, ją remti ugnimi) ir dėl JAV techninio pranašumo, šiandien yra gerokai labiau pažeidžiamos. Bet ne vien jos.
JAV pajėgų vadas Japonijoje generolas Joelis Vowellis pastarosiomis dienomis sukėlė nemenką reakcijų bangą, pareikšdamas, kad Kinija gali taikytis ir į japonams priklausančias salas, konkrečiai Jonaguni salą, kuri yra vos už 100 km nuo Taibėjaus, o nuo Japonijai priklausančios Okinavos, kur sutelkta amerikiečių karinė galia, ji nutolusi per 500 km, nuo pagrindinių Japonijos salų – dar toliau.
„Japonijos gynyba buvo sutelkta į potencialias grėsmes ir konfliktus su Šiaurės Korėja. Dabar dėmesys krypsta į pietvakarių salas dėl Kinijos grėsmės. Jonaguni yra apie 100 km nuo Taibėjaus, o dar yra Mijako, Ičikavos, Okinavos Amami salos – Japonijos suverenios teritorijos, dėl kurių neramu japonams. Kinija pasakė pasiliekanti sau teisę bet kokios operacijos prieš Taivaną atveju turinti teisę blokuoti, jei ne užimti šias salas ir izoliuoti Taivaną nuo Vakarų šalių intervencijos, ar tai būtų JAV, ar Japonija“, – rodydamas į žemėlapį teigė JAV generolas.
Žemėlapis, kaip įprasta Azijoje, atspindi ne tokį pasaulio šalių matymą, koks įprastas mums Vakaruose, bet tokį, koks aktualus kinams, japonams, korėjiečiams, anot J. Vowellio yra savotiška alegorija yra karą Ukrainoje.
„Japonams jų šalis – lyg Lenkija, Filipinai – kaip Rumunija, Kinija – Rusija, o Taivanas – Ukraina. Būtent taip japonai mato savo rolę – užkirsti kelią konfliktui ir ginti savo šalį“, – pažymėjo JAV generolas. Neatsitiktinai Japonija savo didžiausius laivus, kurie buvo formaliai skirti gabenti tik sraigtasparnius, pradėjo konvertuoti į tikrus lėktuvnešius, kurių pirmasis – „Kaga“ jau rengiamas gabenti naikintuvus.
Salų užėmimas ankstyvojoje karo fazėje, kaip parodė tiek karas Ukrainoje, kai buvo užimta Gyvačių sala, tiek Antrasis pasaulinis, kurio metu patys japonai pakankamai nesudėtingai užėmė dalį salų Ramiajame vandenyne, o jas atsikariauti mėginę amerikiečiai per kelerius karo metus susidūrė su ypač aršiu pasipriešinimu ir patyrė didelių nuostolių.
Ir nors statinė gynyba saloje – izoliuotoje, atkirstoje ir nuolat bombarduojamoje teritorijoje prieš šiuolaikinę JAV ir sąjungininkų galią vargu ar gali būti efektyvesnė, vien iniciatyvos perėmimas, savų taisyklių bei kovos sąlygų primetimas ankstyvojoje karo fazėje gali lemti labai daug.
Jei JAV jau pažadėjo ginti Taivaną Pekino agresijos atveju, tai kiltų klausimas, ar JAV ryžtųsi didelio masto konfliktui ne dėl pačios Taivano salos, bet dėl Kinijos respublikai priklausančių mažesnių salų, kurios yra arti žemyninės teritorijos. Ar JAV tikrai būtų valios bei galimybių rizikuoti savo laivynu, aviacija bei kitais pajėgumais riboto, lokalinio konflikto atveju?
Japonijai, kuri pastaruoju metu didina tiek savo išlaidas gynybai, tiek ginkluotąsias pajėgas, taip pat kyla rimtų dilemų, mat pastatyti laivus, įsigyti orlaivius ir kitą techniką japonai taip pat gali įspūdingais tempais, tačiau ginkluotosioms (formaliai savigynos) pajėgoms trūksta žmonių.
Mėginimai pritraukti jaunuolius į karinę tarnybą jau ne vienerius metus patiria fiasko – šiemet pavyko pritraukti tik pusę reikiamo skaičiaus: vietoje 9,2 tūkst. tesugebėta surinkti 4,3 tūkst. jaunų japonų, kurių šalyje kasmet jaučiamas vis didesnis trūkumas, mat šalis toliau sparčiai sensta.
Tokios problemos gali pasirodyti mažareikšmės trumpuoju laikotarpiu, kai JAV su Japonija ir kitais sąjungininkais regione vis dar savo karine galia, patirtimi gali pranokti varžovus.
Tačiau vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje, t.y. mažiausiai kelerių metų – iki dešimtmečio galios pusiausvyra krypsta ir, regis, toliau kryps Kinijos naudai, kuri galiausiai įgys technologinį, kiekybinį pranašumus bent jau regione ir tada „Taivano problemos“ klausimas tebus vietos ir laiko pasirinkimo – nuo kurios salos ir kada Pekinas pradės įgyvendinti savo tikslą.
