Pernai rugsėjo 29-ąją Karališkųjų Oro Pajėgų orlaivis RC-135W virš Juodosios jūros vykdė vieną įprastų misijų. Šis elektroninės žvalgybos lėktuvas yra ypač pajėgi platforma, aprūpinta įvairiausiais jutikliais, gebančiais aptikti įvairiausius signalus elektroninėje erdvėje.
Dar prieš 2022 m. vasario 24-ąją tris tokius orlaivius turintys britai ir dar kelis Europoje laikantys amerikiečiai siuntė RC-135 iš Jungtinės Karalystės Mildenholo bazės į rytus, kur jie sukinėjosi tiek virš Baltijos šalių, Lenkijos, Baltijos jūros, tiek virš Ukrainos, rinkdami informaciją apie rusų pajėgų judėjimą, parengtį, ketinimus. Informacija buvo aukso vertės ir NATO ir, ukrainiečiams.
Karas Ukrainoje kiek pakoregavo NATO žvalgybinių orlaivių skrydžių geografiją – iš Ukrainos oro erdvės lėktuvai buvo atitraukti į tarptautinę oro erdvę virš Juodosios jūros, kur neretai buvo galima sutikti rusų naikintuvus. Jų elgesys, nors ir neretai agresyvus, niekada neperžengė tos ribos, kuri reikštų atvirą agresiją prieš NATO valstybės kariškius.
Tačiau tai, kas nutiko rugsėjo 29-ąją, britų orlaivio įgula, tikėtina, atsimins ilgai. Būtent to paties RC-135W operatoriai perėmė rusų radarų operatorių ir naikintuvų įgulų pokalbius. O tai, kas įvyko po to – versijos išsiskiria. Kodėl tai taip svarbu?
Po „techninės klaidos“ – keistų įvykių virtinė
Pernai spalio 20-ąją Jungtinės Karalystės Gynybos sekretorius Benas Wallace‘as parlamente pripažino, kad prie „neginkluoto orlaivio „RC-135 „Rivet Joint“ priartėjo“ du rusų naikintuvai „SU-27“, vienas iš jų „paleido raketą netoli RC-135 „Rivet Joint“, už matomumo zonos ribų“.
Tai esą nebuvo „tyčinė eskalacija“, nors ir „potencialiai pavojingas incidentas“, o britai viešai sutiko su Rusijos įvykių versija, kad „įvyko techninė klaida“. Tokios klaidos nėra neįmanomas, nors ir retos, pasitaiko ir NATO šalyse. Pavyzdžiui, 2018-siais ispanų naikintuvas per klaidą paleido raketą AMRAAM virš Estijos. O štai klaidų pripažinimas, ypač iš Rusijos – tai jau retas įvykis.
„Palankiai vertiname Rusijos pripažinimą, kad incidentas nutiko tarptautinėje oro erdvėje. JK reguliariai siunčia „Rivet Joint“ į tarptautinę oro erdvę virš Juodosios jūros nuo 2019 m. ir toliau tai darys“, – sakė B. Wallace’as. Vien tai, kad B. Wallace‘as pripažino, jog tiesiogiai kontaktuota su Rusija dėl šio incidento, o Kremlius šįkart nesiginčijo ir tyliai pripažino klaidą yra iškalbinga.
Į tą pačią iki šiol nepaaiškintų įvykių grandinę dabar jau galima įtraukti ir dar kelis reikšmingus momentus: spalio 8-ąją iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis atakuojamas vadinamasis Krymo tiltas, kurį Rusija gyrėsi galinti apsaugoti – dalis jo sugriūva, o svilėsiai ir dūmai matomi net iš kosmoso.
Iki šio spėliojama, kas galėjo sukelti tokį sprogimą – rusų tyrėjai esą atskleidė, kad detonavo sprogmenų prikrautas sunkvežimis ir sulaikė kelis įtariamuosius, nors iki šiol neatmesta ir savižudžio plaukiojančio drono arba raketos ataka.
Bet kuriuo atveju tai buvo ypač drąsi operacija, kuriai reikėjo ne vien pajėgumų, bet ir tikslumo, o ypač – tikslios žvalgybinės informacijos, t.y. tokios, kokią Ukrainai galėjo suteikti sąjungininkai, iki tol vengę remti ukrainiečių atakas prieš strateginius rusų objektus netgi okupuotame Kryme.
Ir tada, po kelių dienų, per kurias Kremlius iš pradžių tylėjo apie gėdingą ataką prieš Krymo tiltą, Rusija ėmėsi visiškai priešingų veiksmų – eskalacijos Ukrainoje, į kurią pasipylė kruizinių raketų ir dronų atakos, tačiau su NATO šalimis Rusija nusprendė siekti deeskalacijos žingsnių.
Spalio 10-ąją Rusija Jungtinei Karalystei ne šiaip pateikė atsakymus iš rugsėjo 29-osios incidento tyrimo, bet ir pripažino savo klaidą – esą įvyko „techninis nesusipratimas“.
Tačiau atakoms Ukrainoje įsisiūbavus B. Wallace‘as spalio 19-ąją skubiai išvyko neplanuoto ir slapto vizito į Vašingtoną, kurį B. Wallace‘o pavaduotojas Jamesas Heappey apibūdino dramatiškais žodžiais: „mano bosas šį rytą lankosi Vašingtone ir pokalbiais, kurie ten vyksta, išties sunku patikėti, bet gyvename tokiu metu, kad šie pokalbiai yra būtini“.
Tai, regis, rodo, kaip visos incidento pusės – ir britai, ir rusai, o ir apie įvykį informuoti amerikiečiai bandė užgesinti potencialiai skandalingos informacijos gaisrą, nuslopinti įtampą ir išsklaidyti abejones dėl galimos eskalacijos ar panašių pasekmių.
Iš tikrųjų bandė numušti lėktuvą?
Tačiau kaip rodo vienas iš šiomis savaitėmis ypač aptarinėjamų nutekintų slaptų Pentagono dokumentų, viskas bent rugsėjo 29-ąją buvo kiek kitaip. O būtent šio incidento tikrosios detalės išties yra dramatiškos ir rusų veiksmai galėjo ir išprovokuoti neprognozuojamas pasekmes.
Teigiama, kad rusų naikintuvo Su-27 pilotas klaidingai interpretavo rusų radarų operatoriaus įsakymą – esą buvo duotas leidimas paleisti raketą, tad būtent tai jis ir padarė. Tačiau dėl raketos gedimo ji pilotuojamo žvalgybinio lėktuvo su keliasdešimties žmonių įgula nepasiekė. Vienas tyčinis šūvis jau yra agresyvių intencijų įrodymas, tačiau tai taip pat yra dalis paveikslo.
Įprastai rusų naikintuvai skraido poromis, o abu naikintuvai karo metu yra ginkluoti raketomis „oras-oras“, konkrečiai artimojo nuotolio R-73, vidutinio nuotolio R-27, kurių kiekvienas gabena po keturias. Tad jei viena raketa nesuveikė, naikintuvai turėjo pakankamai progų šauti dar kartą.
Ir nors neaišku, kas nutiko po pirmojo šūvio, įprastinė piloto procedūra paleidus raketą yra raportuoti šį veiksmą. Tad galima tik įsivaizduoti rusų radaro operatoriaus veidą, kai jis išgirdo piloto komandą „raketa paleista“. Labiausiai tikėtina, kad buvo duotas įsakymas nutraukti šaudymą, o rusai išties turėjo atlikti vidinį tyrimą, kas ir kokių komandų nesuprato bei interpretavo klaidingai.
Bet kuriuo atveju JAV dokumentai rodo, kad situacija išties buvo ypač pavojinga: naikintuvas ne šiaip perėmė britų žvalgybinį orlaivį, įjungė ugnies valdymo radarą, viena raketa buvo nutaikyta, t.y. radaras užfiksavo taikinį, o raketa paleista tyčia. Šią informaciją patvirtina ne tik vienas nutekintų Pentagono dokumentų, bet ir „New York Times“ kalbint du skirtingi JAV gynybos departamento pareigūnai. Vienas jų apie šį incidentą atsiliepė lakoniškai: „tai buvo labai, labai baisu“.
Ir išties, o kas būtų buvę, jei raketa būtų suveikusi ir numušusi NATO orlaivį? Ar britai, jų sąjungininkai Aljanse tai būtų palaikę karo veiksmų? Ar būtų smogę atgal? Jei taip, kuo tai galėjo pasibaigti – vienkartiniu smūgiu Rusijai ar nekontroliuojama eskalacija tarp branduolinių valstybių?
Ir nors atsakymų į šiuos o kas, jeigu klausimus dabar jau niekas viešai, tikėtina, nepateiks, tokia pavojinga situacija rodo, ties kokia pavojinga riba atsidūrė karą prieš Ukrainą sukėlusi Rusija ir ukrainiečius remianti NATO.
Regis, menkiausia klaida, rusų pilotų ir radaro operatoriaus nesusikalbėjimas galėjo baigtis tragedija, kuriai kelią užkirto tiesiog nesuveikusi rusų raketa.
Vien britų ir amerikiečių bandymas dangstyti skandalą irgi daug ką pasako: nuo pat karo pradžios tiek JAV administracija, tiek Londonas, netgi tiekdami ginkluotę ir techniką Ukrainai nuolat deda matomas ir dažnai nematomas pastangas, kad tik būtų išvengta panašių situacijų, nesusipratimų, galinčių sukelti nekontroliuojamos eskalacijos spiralę. Ir nepaisant to, nutinka štai tokie incidentai.
Nuo klaidos iki tragedijos – vienas žingsnis
Tiesa, savaime NATO žvalgybinio orlaivio numušimas nebūtinai reikštų garantuotą atsaką iš Aljanso pusės. Tokių atvejų, kai numušami NATO orlaiviai būta ir Šaltojo karo laikais, o ir dabartinio karo Ukrainoje metu – visai neseniai, kai rusų naikintuvas apgadino JAV bepilotį orlaivį MQ-9 „Reaper“ ir privertė jį sudužti. Dėl to karo veiksmai neprasidėjo.
O ir Šaltojo karo laikais būta gerokai rimtesnių incidentų, kai žūdavo NATO orlaivių įgulos.
Pirmasis garsus incidentas užfiksuotas 1950-ųjų balandį, kai netoli Liepojos buvo numuštas amerikiečių žvalgybinis orlaivis PB4Y-2 Privateer.
Tuo metu Šaltasis karas buvo tik įsibėgėjęs, Baltijos šalyse vis dar vyko aršus partizaninis pasipriešinimas, į Sibirą buvo tremiami žmonės, o Korėjos karas dar net nebuvo prasidėjęs. JAV duomenimis, visa 10 žmonių įgula incidento metu žuvo, nors kituose šaltiniuose teigiama, kad mažiausiai aštuoni amerikiečiai išgyveno, buvo paimti į nelaisvę ir, ironiška, perkelti į Vorkutos lagerius, kur buvo ištremti tūkstančiai lietuvių.
Du panašūs incidentai pasikartojo 1953 metais, kai virš Baltijos jūros sovietų naikintuvai numušė Švedijos žvalgybinius lėktuvus, o po penkerių metų virš Juodosios jūros amerikiečiai neteko dar vieno žvalgybinio orlaivio RC-130 su 17 žmonių įgula.
1969-ųjų balandį Šiaurės Korėjos naikintuvai numušė JAV žvalgybinį orlaivį EC-121, kuris skrido virš tarptautinių vandenų, per 140 km nuo Šiaurės Korėjos oro erdvės. Toks incidentas Šaltojo karo metu išties galėjo išprovokuoti galingą JAV atsaką, kurio reikalavo ne tik kai kurie kariškiai, bet, kaip rodo išslaptinti dokumentai, ir tuometinis JAV prezidentas Richardas Nixonas.
Būdamas neblaivus jis JAV karinei vadovybei įsakė suduoti branduolinį smūgį Šiaurės Korėjai, konkrečiai amerikiečių naikintuvas su 300 kilotonų galios branduoline bomba B-61 turėjo sunaikinti aerodromą, iš kurios pakilo Šiaurės Korėjos naikintuvai.
Tačiau nusitašiusio JAV prezidento įsakymo amerikiečių kariškiai neįvykdė, nes įtakingasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Henry Kissingeris įkalbėjo palaukti ryto, kai R. Nixonas išsiblaivys ir supras, prie ko tokie veiksmai gali privesti.
Iš viso Šaltojo karo laikais NATO šalys neteko keliolikos orlaivių, kuriuos numušė sovietų naikintuvai, žuvo per 200 įgulų narių, bet dėl to Trečiasis pasaulinis karas nekilo.
Vis dėlto pastaraisiais metais rusų pilotai vėl ėmė elgtis agresyviau. Iš pradžių tai pastebėta virš Baltijos jūros. Vėliau rusai ėmė agresyviai elgtis ir Juodojoje jūroje bei virš jos, kur ėmė persekioti NATO šalių laivus bei aviaciją. Rusų naikintuvų pilotai, amerikiečių teigimu, ėmė elgtis neprofesionaliai ir neatsakingai, o vieno incidento metu vos nesusidūrė su JAV bombonešiu B-52.
Viskas iš tikrųjų priklauso nuo laiko ir situacijos konteksto. Viena yra taikos metas ir įprastas Kremliaus noras rengti provokacijas, įžūliai ir chuliganiškai provokuoti NATO orlaivius, skraidančius tarptautinėje oro erdvėje, o visai kas kita – karo metas.
Būtent Rusijai šiuo metu yra ypač įtemptas metas – nesėkmės mūšio laukuose Ukrainoje, netektys tiek sausumoje, tiek ore, tiek jūroje ne tik retina nors kiek patirties turinčių kariškių gretas, bet ir didina įtampą. O juk netrukus teks susidurti ne tik su senomis ukrainiečių oro gynybos sistemomis, kurių gretos gerokai praretėjo, bet ir su naujausiomis JAV oro gynybos sistemomis Patriot.
Tikimybė žūti, nuovargis nuo didelio operacinio tempo, pašliję nervai krizinėse situacijose gali lemti apsiskaičiavimus, klaidas, o galiausiai ir tragedijas.
Vėlgi, įprastinėse situacijose viską galima užglaistyti, tačiau karas nėra įprasta situacija: kai Kremlius tiek oficialiai, tiek per propagandinius kanalus rypauja, jog kariaujama ne šiaip su Ukraina, bet ir su visa NATO, ką tai sako rusų naikintuvų pilotams?
Jie turėtų puikiai žinoti, kad NATO pranašumas oro erdvėje yra milžiniškas, ką neakivaizdžiai pripažįsta ir prancūzų pilotai, dalyvavę NATO oro policijos misijoje Lietuvoje. Iš čia kylantys NATO naikintuvai pastaruoju metu stebi keistesnį, nei įprastai rusų elgesį virš Baltijos jūros – rusų pilotai čia skraido dažniau laikydamiesi taisyklių, neprovokuodami, kad tik nesukeltų incidentų.
O įtemptos geopolitinės padėties metu net ir smulkiausi incidentai gali virsti dramatiškomis krizėmis, t.y. būtent nekontroliuojama eskalacija, kurios baiminasi visi, nors kiek suprantantys, ką reiškia pagyrūniška retorika ir ką reikštų reali eskalacija tarp branduolinių valstybių.
Kita vertus, jei virš Baltijos jūros rusai elgiasi ramiau, tai virš Juodosios jūros net ir po pernykščio rugsėjo 29-osios incidento rusai ir toliau vaikšto peilio ašmenimis. Nuo pernai spalio 1-osios iki šių metų vasario 22 dienos, britų, prancūzų ir JAV orlaiviai, patruliuojantys virš Juodosios jūros „fiksavo šešis atvejus, kai rusų orlaiviai prie jų prisiartindavo“.
Be to, po rugsėjo 29-osios incident britų žvalgybiniai orlaiviai RC-135 tik laikinai sustabdė savo operacijas virš Juodosios jūros – po kelių savaičių skrydžiai buvo atnaujinti, tiesa, dabar žvalgybinius orlaivius nuolat lydi britų naikintuvai.
Viena vertus, tai yra aiškus signalas, kad britai siekia atgrasyti rusus nuo panašių incidentų, antra vertus, tokiam atvejui pasikartojus ir rusams pabandžius numušti britų orlaivį, Karališkųjų Oro Pajėgų naikintuvai galėtų iškart stoti į kovą.
Kuo baigsis krizės režimas?
Vėlgi toks scenarijus nėra atmestinas, net jei jo ir stengiamasi išvengti – bendra geopolitinė situacija yra tokia įtempta, kad primena gūdžiausius Šaltojo karo laikus, t.y. 9-ą XX a. dešimtmetį. Anuomet, ypač 1983-siais išties kelis sykius vos nekilo Trečiasis pasaulinis karas.
Iš pradžių sovietai numušė Korėjos keleivinį lėktuvą „Boeing 747“, kurį palaikė amerikiečių žvalgybiniu orlaiviu, įskridusių į Sovietų sąjungos oro erdvę. Žuvo 269 nekalti žmonės, o įtampa tarp JAV ir Kremliaus pasiekė neregėtas aukštumas.
Vėliau rugsėjį klaidingai suveikė sovietų išankstinio perspėjimo sistema, pranešusi apie tariamą JAV balistinių raketų paleidimą. Automatinis atsakas turėjo būti griežtas ir bekompromisinis – iškarto suduoti atsakomąjį smūgį.
Tačiau to išvengti padėjo vos vieno žmogaus sveika nuovoka – pulkininkas Stanislavas Petrovas nusprendė, kad sistema suklydo ir informacijos neperdavė sovietų karinei politinei vadovybei – jis tiksliai atspėjo, kad įvyko techninė klaida ir išgelbėjo pasaulį nuo realaus branduolinio karo, nors pats liko užmarštyje.
Nusenęs ir NATO užpuolimo paranojiškai bijojęs Sovietų lyderis Jurijus Andropovas vis dėlto pats vos nesukėlė branduolinio karo tų pačių metų lapkritį, kai NATO pradėjo ypač įslaptintas pratybas „Able Archer“. Jų metu tikrintas Aljanso aukščiausios politinės ir karinės vadovybės, ryšių linijų bei branduolinių pajėgumų pasirengimas kariauti branduolinį karą.
Pratybos buvo tokios realistiškos, kad supanikavusi politinė ir karinė vadovybė Maskvoje baiminosi, jog tai tėra priedanga suduoti pirmąjį smūgį ir pakėlė savo strateginių pajėgų parengtį.
Vos viena klaida, sudrebėjusi jauno pulkininko ranka, techninis netikslumas radaro ekrane galėjo priversti priimti lemtingą sprendimą ir pradėti karo veiksmus. Ir dabar, praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po „Able Archer“ sukeltos karo paranojos Maskvoje, čia pat nauja nusenusi Kremliaus vadovybė, kuri nuolat svaičioja apie branduolinį karą, kuri sukėlė realų konvencinį karą Ukrainoje, kur vienaip ar kitaip įsitraukusi NATO, daro panašias klaidas.
O klaidoms kartotis ir į jas sureaguoti neteisingai metas dabar ypač palankus. Dar pernai JAV strateginių pajėgų vadas admirolas Charlesas Richardas pripažino, kad jis tokios pavojingos retorikos, kokią sukūrė Kremlius, negali palyginti net su Kubos raketų krizę.
„Mano vadavietė nuo sausio dirba krizės režimu“, – pripažino admirolas. Ką tai sako? Pirmiausiai tai, kad JAV labiau, nei bet kada per pastaruosius keliasdešimt metų yra pasirengusios branduoliniam karui ir vertina tokio įvykio tikimybę ypač rimtai, nes niekada nežinai, kur nuves kita krizė ir jos nevaldoma eskalacija.
Antra – metus laiko budėti krizės režimu po kelių dešimtmečių ramybės yra pavojinga, turint omeny, kokia atsakomybė, nuovargis ir įtampa dėl galimų sprendimų slegia strateginėse pajėgose tarnaujančius žmones.
Tokia pat atsakomybė, jei ne didesnė gali slėgti ir Rusijos strateginių pajėgų karius bei karininkus, kurių bent jau dauguma tiesiogiai nedalyvauja karo veiksmuose prieš Ukrainą (išskyrus rusų strateginių bombonešių įgulas, kurios leidžia kruizines raketas), tačiau jų parengties lygį dar pernai vasarį pakėlė pats Vladimiras Putinas ir tai padarė labai viešai.
Net jei tai yra daugiau politinio pobūdžio žinia ir Vakarų bauginimas, realios padidintos parengties sąlygos ir to pasekmės per ilgą laiką gali neišvengiamai privesti prie klaidų.
O progų suklysti vertinant varžovų intencijas, stebint jų veiksmus rusams artimiausiu metu netruks. Šią savaitę JAV kaip tik pradėjo savo strateginių pajėgų pratybas „Global Thunder“. Pratybų metu, kurios šiemet vyksta neįprastu metu, tikrinama visa branduolinių pajėgų trejada – tarpžemyninės raketos šachtose JAV, povandeniniuose laivuose ir bombonešiai su kruizinėmis raketomis.
Be to, kaip ir „Able Archer“ metu 1983-siais, į šias pratybas įtraukiama aukščiausia ne tik JAV politinė ir karinė vadovybė, bet ir sprendimų priėmėjai sąjungininkų šalyse, išskiriant Jungtinę Karalystę.
Rusija dar pernai vykdė savo strateginių pajėgų pratybas „Grom“, o šiemet jos tęsiamos, bandant tarpžemynines raketas „Jars“. Žlugus START sutarčiai, kuri užtikrino bent dalelę tarpusavio pasitikėjimo, skaidrumo elementų, o svarbiausia – numatė savalaikį keitimąsi informacija apie raketų paleidimus, užtikrino inspektorių vizitus, kartelė, kuri skiria įprastų pratybų ciklą taikos metu ir padidintas rizikas dėl atsitiktinių, netyčinių apsiskaičiavimų ir incidentų, pasislinko į neigiamą pusę. Tai reiškia, kad bet kokia kibirkštis dabar yra pavojingesnė, nei prieš metus.
Galiausiai NATO šių metų birželį surengs „Air Defender“ – didžiausias oro pajėgų pratybas per pastaruosius 40 metų. Planuojama, kad pratybose, kurios vyks Europoje – daugiausiai Vokietijoje dalyvaus per 220 orlaivių, 10 tūkst. karių.
Naikintuvai F-35 ir kiti priešakiniai pajėgų elementai bus dislokuoti Estijoje, Latvijoje, veiksmo netrūks ir Lietuvos oro erdvėje, o pratybose bus imituojamos oro kautynės, parama sausumos pajėgoms, žvalgybinės misijos.
Neabejojama, kad Rusija atidžiai seks tiek strateginių branduolinių pajėgų pratybas JAV, tiek „Air Defender“. Ir be tradicinių Kremliaus propagandos pliūpsnių, purkštavimų, galima tikėtis ir įvairiausių provokacijų. Mat nors rugsėjo 29-osios incidentas kiek atvėsino galvas Kremliuje, dabar jos, regis, vėl įkaitusios ir įsitempusios, belaukiant Ukrainos kontrpuolimo. Būtent mūšio lauke patyrus reikšmingų pralaimėjimų iš Rusijos galima tikėtis visko.
