Nepaisant retorikos, Kinija palaiko Maskvą
Jis teigė, jog pastebimos tendencijos, jog Pekinas nori tapti pagrindine žaidėja karo ir taikos srityje.
„Reikia atsiminti, kad visai neseniai Kinija sustiprino tokį įspūdį, kai sugebėjo kertiniame etape padėti Saudo Arabijai ir Iranui pasiekti tarpusavio susitarimo, kuris nutraukė jau keletą metų besitęsusį labai įtemptų santykių laikotarpį. (...)
Ir turint omenyje, kad tos dvi Vidurio Rytų valstybės tarpusavyje turi visą eilę neišspręstų klausimų ir problemų, tai buvo pakankamai rimtai pasiekimas.
Bet kita vertus, tai, ką Kinija bando daryti Rusijos ir Ukrainos karo kontekste, yra kita svorio kategorija. Ir šiuo konkrečiu atveju manau, kad labai skeptiškai reikėtų vertinti Kinijos iniciatyvas. Ne tik dėl potencialios galimybės nebuvimo sureguliuoti tą konfliktą, bet pirmiausia dėl to, kad siekiant būti tikru tarpininku neturi būti šališkas, bent akivaizdžiai“, – įžvalgomis laidoje „Delfi rytas“ dalijosi VU TSPMI docentas K. Andrijauskas.
Jis pabrėžė, jog visi supranta, kad bent faktine Kinijos parama tenka Rusijai.
„Ir vien jau tokie aspektai, kaip vis dar neįvykęs pokalbis po praėjusių metų vasario 24 dienos invazijos tarp Ukrainos ir Kinijos vadovų, daugiau nei aiškiai simbolizuoja ir parodo. Kitaip tariant, ambicijos yra, noro yra, retorika tikrai yra, bet praktiškai būtų tikrai sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų pasiekti kažkokį apčiuopiamą rezultatą“, – kalbėjo VU TSPMI docentas.
K. Andrijauskas laidoje „Delfi rytas“ tikino, jog net ir šia taikos iniciatyva nori pagelbėti karą pradėjusiai Rusijai.
Praėjusią savaitę Kinijos ambasadorius pasakė, kad Pekino draugystė su Rusija nėra tokia jau beribė, kaip visi kalba. K. Andrijausko nuomone, tokie pareiškimai rodo, kad kol tiesiogiai ginklų Kinija Maskvai neteikia, ji gali taip kalbėti.
„Pats svarbiausias aspektas šiame kontekste yra susijęs su ginkluotės tiekimo galimybe iš Kinijos Liaudies Respublikos į Rusijos Federaciją. Nors praktiškai visą šį karo laikotarpį, net ruošiantis jam, mes matome, kad Kinija padeda Rusijai, tiekdama dvigubos paskirties prekes. (…)
Bet šiame kontekste Kinija gali teigti, kad tikroji ginkluotė nėra tiekiama Rusijai. Ir tai yra pagrindinis Ukrainos ir ją remiančių valstybių interesas – kad ši politika nesikeistų. Mes kol kas patikimų duomenų, kad kiniška ginkluotė, ypač pažangesnės ginkluotės komponentai, (…) būtų tiekiama Rusijai mes kol kas neturime.
Ir iš Ukrainos perspektyvos žiūrint tai yra geras dalykas. Ukraina puikiai supranta, kad Kinija yra šališka ekonominiu, diplomatiniu požiūriu, retoriniu ir propagandiniu požiūriu. Nepaisant savo retorikos, skiriamos pasaulinei auditorijai ir Vakarams, pirmiausia ji Rusiją palaiko“, – laidoje „Delfi rytas“ kalbėjo K. Andrijauskas.
VU TSPMI docentas K. Andrijauskas dar pridūrė, jog bent kol kas atrodo, kad Kinija nėra pasiryžusi karinės ginkluotės tiekimui Maskvai.
„Ir būtent šiame kontekste mes galime konstatuoti, kad tarpusavio strateginė partnerystė tarp Rusijos ir Kinijos turi ribas. Ta riba yra svarbi ir mūsų visų viltis yra, kad kinai išlaikytų tas ribas, tas raudonas linijas. O tai padėtų smarkiai ukrainiečiams“, – kalbėjo K. Andrijauskas.
„Labai bloga naujiena“
VU TSPMI docentas K. Andrijauskas laidos „Delfi rytas“ eteryje įvertino ir daug diskusijų sukėlusį Prancūzijos prezidento E. Macrono vizitą Pekine ir interviu po jo.
„Mes turime prisiminti, kad Prancūzijos užsienio ir saugumo politikai būdingos tendencijos save matyti kaip Europos lyderius. Iš Europos Sąjungos (ES) pasitraukus Jungtinei Karalystei ir Vokietijai žengus į epochą po ponios Angelos Merkel, matome, kad tarsi objektyvūs poreikis yra Prancūzijai reikšti lyderystę. Jis irgi tik išaugo“, – dėstė K. Andrijauskas.
Jis taip pat laidoje priminė, jog Prancūzija ES yra vienintelė valstybė, kuri yra nuolatinė Jungtinių Tautų (JT) Saugumo tarybos narė, vienintelė valstybė, kuri disponuoja savo pačių branduoliniu arsenalu.
„Tai taip pat yra valstybė, kuri turi labai gilius interesus ir Azijos, Ramiojo vandenyno regione. Juk 1,5 milijono Prancūzijos piliečių gyvena ten. Ir šiame kontekste pats vizitas yra lyg ir suprantamas iš pirmo žvilgsnio. Nes Prancūzijos prezidentas E. Macronas lyg ne kartą yra akcentavęs, kad reikia visada bandyti savo tikslų siekti pirmiausia diplomatiniais būdais.
Manau, kad šioji vizito pusė yra prasminga. Bet didžioji problema yra ta, kad prezidento E. Macrono komunikacija, vizito metu išryškėję sandėriai tikrai suponuoja, kad Prancūzijos kalbos apie strateginę autonomiją pirmiausia nuo JAV, kad jos atrodo turi tvirtą pagrindą, ne tik retorinį. Ir žiūrint iš mūsų perspektyvos, kaip iš vienų svarbiausių Ukrainos sąjungininkų, iš jos pačios perspektyvos, tai yra labai neigiamos tendencijos ir labai bloga naujiena“, – pabrėžė K. Andrijauskas.
VU TSPMI docento teigimu, Europos dalis savo saugumą grindžia idėja, kad ES ir labiausiai prie jos priartėjusios šalys, taip pat Šiaurės Amerika, NATO atstovauja vieną normatyvinę ekonominę ir saugumo bendruomenę.
„Tai mums kažkokios kalbos apie strateginę autonomiją kelia labai daug skepsio. Ir kai tos kalbos yra reiškiamos tokiame kontekste, kai Europoje vyksta baisiausias karas nuo II Pasaulinio laikų, tokia retorika atrodo mažų mažiausiai keista. Manau, kad Prancūzijos prezidentą tikrai yra dėl ko kritikuoti, reikia kritikuoti.
Bet reikia kartu suprasti ir tai, kad prancūzai turi savo nacionalinius interesus, su kuriais mes ne visada galime sutikti. Bet mes esame saugumo partneriai, sąjungininkai, todėl mums reikia suprasti ir Prancūzijos poziciją“, – kalbėjo VU TSPMI docentas K. Andrijauskas.
Laidos „Delfi rytas“ pašnekovas K. Andrijauskas sutiko, jog pasaulinės ir Europos diplomatijos suaktyvėjimą Kinijos kryptimi.
„Pati tendencija prasidėjo dar praėjusių metų rudenį nuo Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vedamos delegacijos į Pekiną. (…) Bendrai mes matome, kad Kinijos Komunistų partijos generaliniam sekretoriui Xi Jinpingui prasitęsus savo įgaliojimus, tarsi yra bendras sutarimas dėl to, kad Kinija žengia į kokybiškai naują etapą.
Kuris aktualus nulinio ir dinamiškos COVID–19 politikos pabaigos kontekste, kai Kinija tarsi bando atsiverti pasaulio rinkoms. Todėl logiška, kad iš daugelio kitų kertinių pasaulio ekonomikos veikėjų su Kinija reikia kalbėtis dabar. Kalba ne tik apie saugumo padėtį regione, bet ir apie ekonomines perspektyvas“, – laidoje „Delfi rytas“ kalbėjo VU TSPMI docentas K. Andrijauskas. Jis dar pridūrė, jog Prancūzijai šį „gaisrą“ reikėtų gesinti.
