„Artėjantis Vilniaus NATO viršūnių susitikimas buvo viena iš pagrindinių mūsų pokalbio su kolega temų. Mano įsitikinimu, kaip tik Vilniuje turėtų būti duotas aiškus atsakymas dėl Ukrainos kelio į NATO ir šio kelio gairių. Tuo tarpu kolega patvirtino pasiryžimą, jog Ukraina per likusį iki Vilniaus viršūnių susitikimo laiką dės maksimalias pastangas, kad Ukraina po šio susitikimo turėtų aiškų planą, koks apskritai bus jos santykis su Aljansu“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
NATO viršūnių susitikimas Vilniuje turi įvykti šių metų liepą.
A. Anušauskas taip pat pabrėžė, kad būtent NATO narės yra ir pagrindinės Ukrainos karinės rėmėjos, teikiančios jai daugiausiai ginkluotės ir ruošiančios Ukrainos karius.
Taigi, pasak A. Anušausko, ir jo dabartinio susitikimo su O. Reznikovu metu, buvo paskelbta apie naują būsimą Lietuvos karinės paramos Ukrainai paketą, kurio bendra vertė – 41 mln. Į šį paketą bus įtraukta amunicija – šaudmenys tiek artilerijai, tiek lengviesiems ginklams, granatsvaidžiams, visureigiai, sunkvežimiai, kitoks transportas.
Jau ketvirtą kartą po Rusijos invazijos pradžios Ukrainoje lankęsis A. Anušauskas ir pats asmeniškai ukrainiečiams perdavė antidroninės įrangos bei kitokios ginkluotės.
Bendra Lietuvos karinės paramos Ukrainai nuo pilno masto invazijos pradžios vertė jau artėja prie pusės milijardo eurų.
Lietuva stengiasi stiprinti ir A. Anušausko paminėtą politinę paramą. Seime rengiama rezoliucija, kurioje Aljansas raginamas tiesiai ir oficialiai pakviesti Ukrainą tapti jo nare.
Tačiau tiek Lietuvos, tiek Ukrainos, tiek kitų Aljanso šalių politikai neformaliai pripažįsta, jog bendras geopolitinis kontekstas kol kas nėra itin parankus tokiems Ukrainos ir tvirčiausių jos rėmėjų siekiams.
Esą didžiosios Vakarų valstybės – taip pat ir JAV – kol kas vengia imtis aiškių įsipareigojimų dėl Ukrainos narystės NATO, tikėdamosis, kad karą Ukrainoje vis dar galima kažkaip sustabdyti ar net „užšaldyti“ dabartinėje jo stadijoje, ukrainiečiams prieš tai dar pasiekus naujų karinių laimėjimų.
Tad net ir oficialusis Kyjivas dabar esą turi laviruoti ir privengia tokio aiškaus ir tiesaus raginimo kuo greičiau priimti Ukrainą į NATO, kaip anksčiau, daugiau akcentuoja karinės paramos teikimą, prašydamas pirmiausia nustatyti Ukrainos kelio į Aljansą gaires ir tuo keliu vesiančių Ukrainos santykių su Aljansu formatą.
Taigi, Lietuva ir jos politikai galėdami apie visus šiuos dalykus kalbėti tiesiai ir griežtai, padeda ir Ukrainai, palaikydami tokį politinį naratyvą Vakarų politiniame ir viešajame diskurse.
O. Reznikovas, kurio iniciatyva ir asmeniniu kvietimu A. Anušauskas ir atvyko į Charkivą, Eltai kaip tik ir pabrėžė, kad Lietuvos parama jo šaliai yra esmingai svarbi.
„Ponas Arvydas jau ketvirtą kartą pas mus, Ukrainoje ir aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko suorganizuoti jo vizitą būtent į Charkivą ir Charkivo sritį. Jis – apskritai pirmasis mūsų sąjungininkų gynybos ministras, kuris atvyko į Charkivą ir savo akimis pamatė, kaip didvyriški vietos žmonės apgynė savo miestą bei sritį ir kaip ne tik kovoja, bet ir vysto taikų gyvenimą toliau.
Taigi, labai svarbu, kad jis atitinkamą žinią ir signalą, iš to ką pamatė ir išgirdo, perduos ir mūsų kitiems kolegoms bei partneriams. Tai – naujas galimybių langas ir pačiam Charkivui. Manau, kad įkandin kolegos Arvydo, paseks ir kiti mūsų sąjungininkų ministrai. Tad dar kartą noriu padėkoti Lietuvos tautai, parlamentui bei Vyriausybei ir asmeniškai ponui ministrui už paramą“, – Eltai sakė O. Reznikovas.
Tačiau paklaustas apie dvišalių pokalbių su A. Anušausku akis į akį ir už uždarų durų temas, Ukrainos gynybos ministras atsakė aptakiai.
„Pasakysiu taip – naujos pasaulinio saugumo architektūros sukūrimo perspektyvos, – teigė O. Reznikovas.
Tuo tarpu ne už uždarų durų vykusių susitikimų metu A. Anušauskas bendravo su Charkivo meru Ihoriu Terechovu, civilinės-karinės administracijos vadovu Olehu Synehubovu, Charkivo garnizono vadu ir visos miesto gynybos vienu iš vadovų, brigados generolu Serhijumi Melnyku.
I. Terechovas ir O. Synehubovas pasakojo, kaip Charkivas išgyveno pirmuosius Rusijos invazijos mėnesius ir mėginimus paimti miestą, nuolatinius bombardavimus ne tik reaktyvinėmis salvinės ugnies sistemomis, bet ir raketomis S-300.
Pastarosiomis raketomis Rusijos pajėgos iki šiol nuolatos apšaudo miestą – ne tik jo prieigas, bet ir centrinius, gyvenamuosius rajonus. Vien šiomis dienomis, kariškių teigimu, į įvairias miesto vietas buvo paleistos kone dešimt šių raketų.
Tačiau S. Melnykas tvirtino, kad bent artimiausioje ateityje tai yra viskas, ką Rusija čia pajėgi padaryti. Bent jau vėl mėginti užimti Charkivą ji paprasčiausiai neturi nei jėgų, nei realių galimybių.
Tačiau Ukrainos generolas teigė, jog Charkivo srityje, kurios nedidelė dalis po Ukrainos rudens kontrpuolimo vis dar liko Rusijos rankose, yra vienas itin karštas ir pavojingas taškas – tai regionas aplink Ukrainos išlaisvintą Kupiansko miestą.
Čia, pasak generolo, Rusija yra sutelkusi apie 40 tūkst. karių, įvairios sunkiosios ginkluotės ir toliašaudės artilerijos, kuri kasdien apšaudo Kupianską ir baigia jį visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Pasak S. Melnyko, šioje vietoje Rusijos pajėgos vis dar planuoja prasiveržimą, taip grasindamos apsupti Ukrainos pajėgas Donecko srityje, kur dabar verda aršiausi mūšiai.
O Lietuvos ministro delegacija apsilankė ten, kur virė aršiausi mūšiai invazijos pradžioje ir Rusijos pajėgoms net trumpam įsiveržus į patį Charkivą – labiausiai nukentėjusiame Saltivkos priemiestyje, per kurį ėjo priekinė fronto linija, tankų ugnimi sunaikintame pastate, kuriame iki paskutinio kareivio gynėsi apsuptas Rusijos specialiųjų pajėgų dalinys, kone pačiame pasienyje su Rusijoje esančiuose ir visiškai sunaikintuose Cyrkuny ir Ruskije Tyšky kaimuose, priešlėktuvinės gynybos bazėje, iš kurios stebimas judėjimas Rusijos oro erdvėje Ukrainos kryptimi.
Taip pat svečiai lankėsi karo ligoninėje Charkivo mieste, kuri vien nuo invazijos pradžios priėmė per 64 tūkst. sužeistų Ukrainos kariškių iš įvairių fronto vietų.
Ukrainos ir Lietuvos ministrai bei jų delegacijos vizito Charkivo srityje metu pabendravo ne tik su kariškiais ir vietos valdžios pareigūnais, bet ir su negausiais vietos gyventojais, kurie vis dar mėgina likti sunaikintuose savo kaimuose.
