Po to, kai dar kovo gale Rusijos lyderis Vladimiras Putinas patvirtino planus Baltarusijoje dislokuoti taktinius branduolinius ginklus, labiausiai, regis, džiaugėsi Aliaksandras Lukašenka. Šis neteisėtas Baltarusijos vadovas ne tik skubėjo savintis Rusijai priklausančius taktinius branduolinius ginklus, neva jie bus baltarusiški, bet ir švaistytis grasinimais, kad jo šalyje bus dislokuoti ir strateginiai branduoliniai ginklai, esą „visa infrastruktūra jau įrengta“.
Galiausiai retoriką dar labiau paaštrino Rusijos ambasadorius Baltarusijoje Borisas Gryzlovas, kuris pažymėjo, jog rusų branduoliniai ginklai „bus priartinti prie vakarinių Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sienų“. Tai teoriškai reikštų ne tik Lenkiją, bet ir Lietuvą.
Patikslinimas apie „vakarines sienas“ bei kiti iškalbingi, tačiau daugelyje pranešimų iškirpti ambasadoriaus žodžiai išduoda, jog tikroji padėtis su branduoliniais ginklais Baltarusijoje – visai ne tokia, kokią ją bando nupiešti Kremliaus ir Minsko režimai. Ar išties verta nerimauti dėl tariamo branduolinių ginklų priartėjimo?
Abejonės dėl pasirinktos vietos
Pirmoji rimta abejonė gali kilti dėl paties V. Putino ir jo ilgamečio, ištikimo rėmėjo, ambasadoriaus B. Gryzlovo įvardytų detalių – pajėgumų, datų ir vietos.
Jei pirmieji du veiksniai jau buvo ne kartą aptarinėjami –apmokyti branduolinių ginklų gabenimui nepritaikytų orlaivių įgulas, o iki liepos 1-osios įrengti branduolinių galvučių saugyklas yra ir techniškai sudėtinga, ir brangu ir todėl nelabai realistiška, tai tariamai pasirinkta, nors viešai neįvardyta vieta galvučių saugojimui skamba kaip dar vienas signalas, jog visos kalbos apie branduolinius ginklus Baltarusijoje gali tebūti apgaulingas spektaklis.
Vakarinės sąjunginės valstybės sienos jau savaime nėra ta vieta, kur Rusija norėtų ar galėtų laikyti savo uoliai saugomo branduolinio arsenalo dalį.
„Laikyti“ šiuo atveju reiškia ne šiaip branduolinių galvučių numetimą, lyg bulvių maišų į sandėlį pas kaimyną kolūkietį – tai susiję su „specialiųjų galvučių“ priežiūra, saugojimu, karine logika.
Tam reikalinga speciali infrastruktūra, finansiniai, žmogiškieji ištekliai – vien eiliniai kariai tokių objektų nesaugo. Ir įrenginėti tokį objektą šalia „vakarinių sienų“, t.y. prie pat NATO teritorijos, priešo vartų kaimynystėje, kad branduolinės galvutės atsidurtų rizikos zonoje – apšaudymo, užėmimo lauke, lyg būtų jokios strateginės vertės ir karinės logikos nevertas objektas – kam tai?
Jei pats pajėgumas yra V. Putino ir A. Lukašenkos aptarti orlaiviai Su-25, jiems reikalingas veikiantis aerodromas. Kol kas toks pritaikytas yra šalia Lydos oro, kuris yra per lietuviškų savaeigių haubicų PzH2000 šūvio atstumą iš Lietuvos.
Jei branduolinius ginklus planuojama susieti su artimojo nuotolio raketinėmis sistemomis „Iskander“, kurios gali šaudyti tiek balistines, tiek kruizines raketas, tam reikalinga atskira galvučių saugykla. Kur galėtų būti tokios saugyklos, kurių Šaltojo karo laikais Baltarusijoje buvo keliolika, neskelbiama, nors „Iskander“ raketoms tikėtina vieta yra Osipovičių poligonas, kur rusai perkėlė šias raketas ir iš kur apšaudė Ukrainą. Kita vertus, jokių ženklų, kad Osipovičiuose vyktų statybos, rodančios branduolinių galvučių saugyklą kol kas nematyti.
Vietoje bazių – grybų, baldų įmonės, siuvyklos
Su tokiomis dvejonėmis tiesiogiai susijęs kitas veiksnys: jei A. Lukašenka taip giriasi (ir ne pirmą kartą), kad Baltarusija esą šeimininkiškai išsaugojo bazes, kur iki 1996-ųjų buvo laikomi branduoliniai ginklai, kad „visa infrastruktūra įrengta“, kuo pagrįsta tokia savigyra?
Minėti 1996-ieji yra neatsitiktinė data – tai yra metai, kai į valdžioje nuo 1994-ųjų Baltarusijoje per paskutiniuosius išties laisvus prezidento rinkimus spėjo įsitvirtinti iki šiol valdantis A. Lukašenka.
Tai yra metai, kai Baltarusija liūdnai pagarsėjusiu 1994-ųjų Budapešto memorandumu viešai įsipareigojo ir įvykdė šį pažadą savo teritorijoje nebeturėti branduolinių ginklų – kaip ir Ukrainos atveju, taip ir Baltarusijos ši ginkluotė bet kuriuo atveju priklausė Rusijai ir buvo jos pavaldume.
Baltarusija neturėjo nei finansinių, nei žmogiškųjų, nei techninių išteklių išlaikyti tokį branduolinį arsenalą ir jį panaudoti, o įsipareigojimai JAV iš savo teritorijos pašalinti tokią ginkluotę buvo ne už ačiū – Minskas sulaukė finansinės ir politinės Vašingtono paramos.
O ko verti A. Lukašenkos aiškinimai esą Baltarusija išsaugojo visą infrastruktūrą, skirtą branduolinių ginklų saugojimui bei galimam panaudojimui? Sovietmečiu iki pat 1991 m. Sovietų sąjungos žlugimo Baltarusijoje buvo apie 1120 branduolinių užtaisų. Palyginimui, okupuotoje Lietuvoje sovietai laikė apie 320 galvučių.
Iki 1996-ųjų Baltarusijoje rusai vis dar turėjo kelis raketinius pulkus su strategine ginkluote. Arčiausiai Lietuvos buvo 346-asis ir 170-asis pulkai Pastovyse ir Monoituose, netoli Lydos, kiek tolėliau – buvusiose Radvilų giminės valdose, Pružanuose ir Ružanuose buvo 376-asis ir 403-asis raketiniai pulkai. Pastarasis, kaip ir 56-asis pulkas Zasimavičiuose buvo arčiau Lenkijos.
O kur dar nestrateginių arba taktinių branduolinių ginklų saugyklos Smurgainyse, Giedgaliuose – kadaise lietuviškose salose Baltarusijoje, kurios iš pradžių tapo rusų karininkų salomis, o tada, 1996-ųjų lapkritį išgabenus paskutinius branduolinius ginklus iš Baltarusijos teritorijos – nereikalingomis, apleistomis teritorijomis. Būtent visose minėtose bazėse, kur A. Lukašenka esą išsaugojo buvusią infrastruktūrą, šiuo metu niekas neprimena ypatingos svarbos objektų.
Pavyzdžiui, aerodromas šalia Zasimovičių dabar apleistas ir apžėlęs žole, šalia jo veikia tik žemės ūkio prekybos įmonė. Branduolinių ginklų saugykla Smugrainyse apleista, čia treniruojasi tik baltarusių pasieniečiai, kurie uždarbiauja iš migrantų gabenimo į Lietuvą schemų. Apleista ir Giedgalių bazė, Minoitų bazės teritorijoje įrengtos baldų ir prekybos grybais įmonės.
Netgi šalia kadaise ypač slapto objekto Gomelis 32, į vakarus nuo Gomelio, šiandien buvusios branduolinių galvučių saugyklos teritorijoje jau kelis kartus pasikeitė paskirtis – vietoje buvusios bazės iš pradžių buvo įrengtas moterų kalėjimas, o dabar veikia siuvykla, kuri vykdo valstybinius užsakymus, t.y. siuvamos uniformos ir kiti spec. paskirties drabužiai.
Daug triukšmo dėl nieko?
Žinoma, neatmestina, kad Rusija Baltarusijoje įrengė arba įrenginėja visiškai naują, bazės (o ne reikšmingesnio nacionalinio) lygio saugyklą – slapčia, be didesnio triukšmo, pritaikant ją laikinam branduolinių galvučių dislokavimui.
Bet net ir tokiu atveju ji nesunkiai aptinkama komercinių palydovų pajėgumais bei gali būti išviešinta. O ir tada prasmės nebūtų daugiau. Kad ir kaip branduoliniais ginklais Baltarusijoje girtųsi A. Lukašenka ar patys rusai, du kritiniai veiksniai tokį pajėgumą verčia vien tik retorinio šantažo dalimi. Pirma, tai yra Rusijai priklausantys, jos pavaldume, t.y. tiesiogiai V. Putino malonėje esanti ginkluotė – tik nuo Kremliaus priklauso šių ginklų panaudojimas.
Nors pats V. Putino ir A. Lukašenkos branduolinio ginklo dalijimosi mechanizmas ar algoritmas nėra aiškus, Rusija nėra davusi pagrindo abejoti, kad jos branduoliniai ginklai gali atsidurti kurios nors kitos šalies, juo labiau tokio asmens, kaip A. Lukašenka pavaldume.
Kitas veiksnys priklauso pačiai branduolinių ginklų panaudojimo teorijai – tai pirmiausiai yra atgrasymo ginkluotė, kurios panaudojimo efektyvumas yra viena vertus siaubingas, bet dėl šios priežasties ir neprognozuojamas. Niekas nežino, kas šiais laikais nutiktų, t.y. kaip klostytųsi įvykiai panaudojus vos vieną branduolinį ginklą – ar po to vyktų eskalacija, ar būtų sustota.
Galiausiai net jei ir Baltarusijoje išties atsirastų visiškai nauja branduolinių ginklų, jų gabenimo priemonių ir saugojimo bazė, kurią aplankytų patys V. Putinas su A. Lukašenka, regione tai reikšmingai nepakeistų grėsmės lygio kaimyninėms šalims. Viena vertus Rusija turi visus pajėgumus iš oro ir žemyninės dalies, įskaitant Kaliningrado sritį suduoti branduolinius smūgius.
Antra vertus ribotas branduolinis pajėgumas prie „vakarinių sąjunginės valstybės sienų“ tebūtų simbolinis ir brangus malonumas tiek Rusijai, tiek nuo jos visiškai priklausomai Baltarusijai.
Vis dėlto toks gali ir būti Rusijos bei Baltarusijos režimų sumanymas, apie kurio tikslą B. Gryzlovas neypač apdairiai ir užsiminė, nors pats yra asmeniškai su V. Putinu bei jo suburtu saugumiečių klanu susijęs patyręs politikas bei diplomatas.
„Tai, kad kilo daug triukšmо – tai jau yra gerai. Pagaliau atkreipiamas dėmesys į tai, kad turi būti tam tikras paritetas, – teigė ambasadorius. – Jei mes kalbame apie amerikietiškų ginklų dislokavimą Europoje, tai turime imtis priemonių, kurios padidintų mūsų sąjunginės valstybės (Baltarusijos ir Rusijos) saugumą.“
Būtent triukšmas Vakaruose, įskaitant Lietuva ir yra vienintelis dalykas, ką Rusijai ir Baltarusijai pavyko pasiekti, kalbant apie saugumą – kiekvienas šios temos eskalavimas susilaukia įvairių reakcijų, nors pačių ginklų laikymas „prie vakarinių sienų“ jokio saugumo ir neprideda.
