Iš pirmo žvilgsnio nerimauti dėl JAV karinės galios kaip ir nėra ko: po visą pasaulį strategiškai išsidėsčiusios JAV pajėgos – nuo Armijos dalinių iki Karinių oro pajėgų bazių ir atskirų laivynų su jiems priskirtų smogiamųjų lėktuvnešių grupių yra neginčijamos Amerikos hegemonijos pavyzdžiai.

Ir technologinis amerikiečių pranašumas taip pat, regis, nekelia abejonių. Karas Ukrainoje esą tai tik patvirtina: ukrainiečių rankomis, jų krauju ir JAV ginklais, tačiau be amerikiečių aukų pasiekta įspūdingų rezultatų mūšio lauke prieš „antrąja pasaulio armija“ save vadinusią Rusiją. Net ginklų daug nereikėjo.

Pavyzdžiui, vos 20-čia salvinės ugnies sistemų HIMARS, pusantro šimto haubicų, kelių šimtų senų šarvuočių, kelių tūkstančių prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų užteko, kad didelė dalis Rusijos armijos būtų sunaikinta ar bent jau kuriam laikui išvesta iš rikiuotės.

Ir visa tai JAV mokesčių mokėtojams kainavo nei daug, nei mažai: apie 30 mlrd. dolerių, t. y. 5–6 proc. šalies kasmetinio gynybos biudžeto – nemenką, bet JAV mastu neįspūdingą sumą, mainais į vieno pagrindinių Vašingtono geopolitinių varžovų patiesimą ant menčių.

Tačiau ekspertai pažymi, kad nematoma šios kainos dalis slypi visai kituose skaičiuose, dalis kurių jau gerai žinomi: kiek raketų, sviedinių, kitos amunicijos išeikvota, ištraukta iš atsargų, kiek kainuos laiko bei pinigų visa tai atstatyti.

O dar mažiau matoma dalis yra pavojingesnė: JAV karinę galią apibrėžiančių priemonių, parengties lygio rodikliai, kiekybės ir kokybės santykis, lyginant su pagrindiniais varžovais bei sąjungininkais, kasmet krypsta amerikiečių nenaudai. Visa tai baksnojama politikams ir kariškiams, tačiau apsimetama, kad nieko blogo nevyksta. Bet jei ar net kai taps akivaizdu, kad padėtis blogėja, anot „Delfi“ kalbinto eksperto, gali būti per vėlu – įvyks antrasis Pearl Harboras ar net dar blogiau.

Kol neištiks širdies smūgis

Pearl Harboras nuo 1941-ųjų gruodžio, kai japonai atakavo JAV laivyno bazę Havajuose, amerikiečiams siejasi ne tik su kariniu uostamiesčiu.

Japonų ataka prieš JAV laivyną Pearl Harbore 1941 m

Šie du žodžiai įsismelkė į amerikiečių sąmonę kaip gėdingo istorinio epizodo pavyzdys: JAV buvo užkluptos nepasirengusios, vos neprarado beveik viso savo laivyno Ramiajame vandenyne, o už patirtus nuostolius skaudesnis buvo pats smūgis JAV karinei galiai, jos įvaizdžiui.

Tad nenuostabu, kad ir dabar Pearl Harboras jau taikomas ir kaip metafora triuškinančiam priešo antpuoliui – tokiam, kurio jokia JAV karinė vadovybė nenori ir negali leisti pasikartoti. Bet jis gali pasikartoti ir tai būtų vienintelis būdas, priversiantis amerikiečius prabusti iš to sapno, kuris iki šiol laiko įkalintus visus, kurie tiki beprecedente JAV karine galia. Ji silpsta ir pirmą kartą per kelis dešimtmečius pasiekė pavojingą ribą.

Tuo įsitikinęs „Heritage“ fondo bei kitų analitinių institute vyriausiasis tyrėjas Dakota Woodas „Delfi“ pažymėjo, jog tai tėra žmogiškas požiūris.

„Pearl Harboras, kalbant metaforiškai, gali nutikti ir Europoje, nes yra žmogiška vengti sunkių sprendimų, nebent nėra kitos išeities. Jei gydytojas sako, kad jums reikėtų susirūpinti savo maitinimosi įpročiais, dažniausiai ką darote? Ogi nieko!

Tol, kol neištinka širdies smūgis ar vožtuvų keitimo operacija, nieko nedarote“, – vaizdingą palyginimą pateikė D. Woodas – du dešimtmečius tarnavęs JAV Jūrų pėstininkų pajėgose, vėliau į atsargą pasitraukęs pulkininkas leitenantas dėstė universitetuose, o tada prisijungė prie įvairių tyrimų centrų.

Viename jų – „Heritage“ jis jau ne vienerius metus sudarinėja JAV karinės galios indeksą. Tai yra maždaug 500 puslapių dokumentas (arba jo trumpesnė santrauka), kuriame vertinami JAV bei pagrindinių priešininkų pajėgumai, parengtis, planai, keliamos grėsmės, išskiriami iššūkiai ir problemos.

Pastarųjų, žinoma, turi ne tik JAV – 2023-iųjų JAV karinės galios indekse pabrėžiama, kad rimčiausios Vašingtono varžovės yra Kinija ir Rusija. Nors pastaroji ir patyrė siaubingų nuostolių Ukrainoje, „išeikvojo didelę dalį savo amunicijos arsenalo, (...) Rusija atstatys savo pajėgumus, kompensuos nuostolius, atkurs karinę galią ir kels grėsmę NATO bei kitiems JAV sąjungininkams“.

Būtent JAV sąjungininkai Europoje, anot D. Woodo, turėtų labiausiai sunerimti dėl savo sumenkusių pajėgumų, lėto jų atkūrimo – besišaipant iš rusų, kurie į frontą jau siunčia senutėlius Stalino laikų tankus T-55 verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad daugumos Europos šalių gynybos biudžetai bei pajėgumai yra neadekvatūs tam, kas vyksta žemyne.


„O juk Europoje vyksta šis karas. Jei, pavyzdžiui, JAV Armijai trūksta personalo – kasmet juntamas 15 tūkst. karių trūkumas, tai Europoje vienos galingiausių valstybių – Vokietijos gynybos ministras pripažįsta, kad jo šalies ginkluotosios pajėgos karo atveju nebūtų pajėgios apginti šalies. Ir tai yra Vokietija, kuri Šaltojo karo laikais turėjo 5 tūkst. tankų, o dabar – tik 300 ir iš jų šimtas tėra tinkami kovai. Mes kalbame apie popierinę Rusijos armiją, bet ar nevertėtų kalbėti apie popierines Europos armijas?“, – retoriškai klausė D. Woodas.

Kaip ir kodėl JAV karinė galia menksta

Vis dėlto ir pačiose JAV ginkluotose pajėgose yra daugiau problemų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl D. Woodo bei kolegų darbas sudarinėjant 2023-iųjų JAV karinės galios indeksą, kuriame atsižvelgta ir į karo Ukrainoje pamokas, daugiausiai dėmesio buvo skirta būtent JAV karinės galios bei varžovų įvertinimui.

Išskirti atskiri pajėgumai, pajėgų rūšys. Oficialiuose Pentagono pristatymuose, reklaminiuose įrašuose viskas atrodo įspūdingai – JAV laivynas gali pasiekti bet kurį pasaulio tašką, JAV Oro pajėgos gali atlikti bet kokią užduotį sudėtingiausiomis sąlygomis, o Armija ir amerikiečių jūrų pėstininkai yra pajėgūs įveikti bet kurį priešininką sausumoje.

Tačiau realios visų šių rūšių galimybės skiriasi. Pavyzdžiui, JAV Armija, nepaisant savų trūkumų – nuo sumenkusio dydžio (nuo (770 tūkst. aktyviosios tarnybos karių 9-jame dešimtmetyje iki 452 tūkst. šiuo metu), dalinių parengties, dar gavo patenkinamus balus.

Tuo metu JAV karinės oro pajėgos, kurios vien šiemet priverstos atsisakyti šimtų senstančių naikintuvų, ir JAV laivynas sulaukė neigiamų įvertinimų, ypač dėl prastos turimų pajėgumų priežiūros ir kuklių skaičių. Vėlgi, atrodo nesąmonė, kai JAV pagrindinės globalios galios projektavimo priemonės ir yra laivynas bei karinės oro pajėgos, joms atitenka dešimtys milijardų dolerių. Kurgi jie visi dingsta?

F-35 ant USS Essex denio

„Matome tolesnę JAV pajėgų degradaciją, kai vertiname įrangos, ginkluotės būklę, skaičių ir parengtį. Jei Šaltojo karo laikais karinių oro pajėgų pilotai skraidydavo 200 valandų per metus, tai dabar skraido vidutiniškai vos 120 valandų, o nors anuomet tokio skaičiaus nebūtų užtekę norint dislokuoti žmogų operaciniame regione.

O juk moderniausių naikintuvų „F-35“ skrydžio valandų skaičius tesiekia 82“, – pažymėjo D. Woodas. Atrodytų, kas čia tokio, juk šiuolaikiniai orlaiviai tėra didelis skraidantys kompiuteriai, kur žmogui lieka vis mažiau darbo. Tačiau toks požiūris, anot specialisto, yra klaidinga saviapgaulė.

„Jei realiai skraidai kartą per savaitę, iš tavęs, kaip piloto, nieko gero nebus. Gali spaudyti mygtukus ir žiūrėti į ekranus simuliatoriuje, bet tai neatstoja realaus skrydžio įtampos, perkrovų, orientavimosi erdvėje iššūkių.

Jei simuliatoriuje kas nors nutinka – „skrendi“ iš naujo, praktikuojiesi įvairiems scenarijams, tačiau realios skrydžio patirties negauni. Čia panašiai, kaip simuliatoriuje vairuoti mašiną, o tada išvažiuoti su tikra mašina į kelią – visko gali nutikti“, – teigė D. Woodas.


Be to, pajėgose tarnauja ne šiaip mažiau žmonių, bet ir mažiau specialistų, kurie prižiūri įrangą. Ir jei jų neužtenka, o įranga susidėvi, sensta, ją reikia dažniau prižiūrėti, kaip ir, pavyzdžiui, senesnį automobilį, tai didina priežiūros kaštus.

Laivyne padėtis dar prastesnė, nes laivų priežiūros ir dislokavimo ciklai vis dažniau lemia situacijas, kad jūreiviams tiesiog nebelieka laiko mokytis – laivas arba remontuojamas, arba turi vykdyti realias užduotis su nepakankamai apmokyta įgula, todėl parengties lygis yra žemiausias per 30 metų – įranga, technika sensta sparčiau, nei gaunama naujos.

Oficialiai šios problemos žinomos, bet kai kas nutylima, mat dažniausiai akcentuojama finansinė pusė – kiek pinigų gauna Pentagonas. Skaičiai atrodo rekordiniai ir kosminiai – 842 mlrd. dolerių, tačiau savaime jie neparodo pilno paveikslo ir problemų. Pirma jų tarsi aiški – infliacija.

„JAV mokesčių mokėtojams daug metų kalė į galvas, kad gynybos finansavimas yra adekvatus. Ir už gynybos reikalus atsakingi žmonės – tiek kariškiai, tiek civiliai, paklausti apie savo biudžetą, visada atsakydavo: „taip, senatoriau, mes galime įvykdyti užduoti, tik su padidinta rizika“. Ir niekas niekada nedetalizuoja, ką reiškia ta rizika.

O ta rizika yra ilgalaikė ir pirmiausiai atsiliepia parengčiai – nepaisant visų Pentagono pastangų stiprinti būtent parengties lygį, realybėje pažadus kasmet suėda infliacija.

Paradoksalu, kad gynybos biudžetas, vertinant BVP, yra rekordiškai mažas. Taip yra dėl infliacijos. Nes jei lyginsime dolerį 1970-aisiais ir šiandien, tai 30 proc. išaugusi infliacija ne šiaip mažina dolerio vertę – įsigyjama įranga pabrango kur kas daugiau, t. y. 300–500 proc.

Tai reiškia, kad tas pats tankas kainuoja 5 kartus daugiau, laivas – 3 kartus daugiau, pėstininko paruošimas – 16 kartų daugiau.

Net jei pagal skiriamus dolerius pranokstame visas kitas šalis kartu sudėjus, už tą dolerių skaičių, kurį skiriame, gauname mažiau nei anksčiau“, – teigė D. Woodas.

Nuvertinti Kiniją būtų klaida

Ir tarsi to būtų negana, varžovai nesnaudžia. Net jei Rusijos karinių pajėgų modernizacija pasirodė esanti šnipštas, rizikuoti nuvertinti Kiniją, anot D. Woodo, niekas nenori. Ir pagrįstai.

Mat Kinija, nepaisant savų iššūkių modernizuojant ginkluotąsias pajėgas, yra užsibrėžusi aiškius tikslus, linkusi stebėti, analizuoti, vertinti priešininkų ir sąjungininkų klaidas, pasiekimus, pritaikyti pamokas.

Naujasis Kinijos lėktuvnešis Fujian

„Taip, yra vienas veiksnys, apie kurį dažniausiai nutylima: Kinijos pajėgos neturi realios kovinės patirties. Ir tai, kaip jų armija, laivynas, oro pajėgos pasirodytų kare, mes tiesiog nežinome.

Gal tai popierinis drakonas, o gal ne? Negalime rizikuoti, turime jų karinių pajėgų modernizaciją priimti už gryną pinigą, nes tai, ką jie gauna, yra išties nauja ginkluotė ir įranga. Ir kinai labai atidžiai mokosi iš mūsų patirčių. Jų nuvertinimas būtų nepateisinama rizika“, – pažymėjo D. Woodas.

Išties, JAV laidoje 60 minučių amerikiečių Ramiojo vandenyno laivyno vadas, admirolas Samuelis Paparo pripažino, kad kinai ne tik turi galimybę smogti jo laivams, bet ir JAV Vakarinei pakrantei.

Be to, pavyzdžiui, prieš du dešimtmečius kinų laivynas nekėlė beveik jokios grėsmės ir teturėjo 37 laivus, o dabar su 350 laivų Kinija bent jau kiekybe lenkia JAV, kurios visas laivynas nesiekia 300 laivų, nors įvardijamas poreikis yra 400 laivų. Ir jeigu JAV nesugeba statyti laivų tokiais tempais, kaip anksčiau, tai Kinija, regis, kepa po kelis didelius laivus per metus.


„Be to, dar yra ir geografinis veiksnys: bet koks karas Kinijai vyktų jos artimoje aplinkoje, pavyzdžiui, dėl Taivano – tai yra kelių šimtų kilometrų atstumo klausimas, kai šalia sutelkti visi ištekliai.

Tuo metu mums tai yra tūkstančių kilometrų klausimas, kai reikia spręsti pajėgumų perdislokavimo, aprūpinimo klausimus. Mums! O ką jau kalbėti apie mūsų sąjungininkus Europoje“, – pesimizmo neslėpė D. Woodas.

Jo išvada negailestinga: JAV pajėgų būklė šiuo metu įvertinta kaip „silpna“, o jeigu JAV tektų kariauti didelį konvencinį karą su Kinija, tektų mesti visą šalies karinę galią, t.y. taip pat atitraukti ir didžiąją dalį amerikiečių pajėgų iš Europos. O tai būtų labai rizikingas sprendimas, turint omeny Rusijos ambicijas, agresyvius ketinimus prieš kaimynines valstybes.

Ir netgi tokiu atveju pergalė nebūtų garantuota – tikėtina, kad bet kokios didelio konvencinio karo su Kinija atveju kinai taikytųsi į JAV privalumus: žvalgybinius, ryšių pajėgumus kosmose, logistikos mazgus, laivynų ir oro pajėgų bazes nuo Japonijos iki San Diego JAV Vakarų pakrantėje. O tada, jei karas užsitęstų, panašiai, kaip Rusijos ir Ukrainos karo atveju, viską lemtų turimi rezervai.

Kinijos balistinių raketų galimybės

Moderniame, didelio intensyvumo kare tarp lygiaverčių varžovų visi turimi pranašumai – aviacija, tikslios toliašaudės raketos ir kita ribotais kiekiais gaminta ginkluotė greitai išsenka, bet kokie nuostoliai yra neproporcingai dideli ar bent jau didesni, nei ankstesniuose karuose, o šių pajėgumų atstatymui reikia daug finansinių ir ypač laiko išteklių.

Tai, anot D. Woodo, gali reikšti kelis dalykus: pirma tai, kad karui reikalingos pramonės produkciją būtų sunku prikelti iš dabartinio taško – kitaip nei Antrojo pasaulinio karo laikais, pagaminti modernų orlaivį užtrunka gerokai daugiau laiko, reikia daugiau specialistų ir pinigų. Ir pinigais visų problemų neįmanoma išspręsti.

„Pavyzdžiui, parengti „Virginia“ klasės povandeniniame laive gebantį savarankiškai dirbti suvirintoją užtrunka 5 metus. 5 metus! Ar įsivaizduojate, kad yra daug norinčiųjų siekti tokios profesijos? Ne, nėra, ir to žmogaus nepakeis joks robotas, jokia mašina, daugelis tokių darbų atliekami tik rankomis“, – tikino D. Woodas.

Antra, trūkstant specialistų bei realiai kariaujančių žmonių, neatmestina, kad užsitęsusio karo sąlygomis gali tekti svarstyti ir šauktinių sugrąžinimą Amerikoje – to JAV atsisakyta pasibaigus Vietnamo karui 1975-aisiais.

O kokias pasekmes sukeltų šauktinių grąžinimas JAV, kur reikėtų steigti papildomą infrastruktūrą, rasti instruktorių, raminti visuomenę ir pan., dabar net sunku ir įsivaizduoti. Vien techninis šaukimo sistemos grąžinimas gali užtrukti iki 2 metų.

Laikas pildyti atsargas

„Esu optimistas, nes kiekvieną kartą, kai tik kyla tokie dideli iššūkiai, mes juos sugebame įveikti.

Problema ta, kad anksčiau būdavo daugiau laiko pasiruošti, o dabar viskas vyksta žaibiškai – viskas, išskyrus pajėgumų atstatymą. Karas Ukrainoje yra baisus, bet kartu ir labai geras pavyzdys, kuris rodo, kad dalykai, kurių mes nenorime, kad jie nutiktų, dažnai nutinka.

Xi Jinpingas, Vladimiras Putinas

Sprendimų priėmėjams tiesiog reikia būti sąžiningiems – prieš save ir visuomenę. Nes dabar mes kalbame apie taikos metą. O, pavyzdžiui, Rusija jau kurį laiką veikia karo režimu, tad gali sau leisti apeiti taisykles, pakinkyti pramonę vienam tikslui“, – skirtumą išskyrė D. Woodas.

Jis pateikė dar vieną pavyzdį: amerikiečiai įpratę prie konfliktų ir katastrofų, jei tokie įvykiai trunka tiek, kiek įprastai trunka Holivudo filmas – pusantros valandos. Viskas greitai, efektingai ir triuškinančiai sprendžiama per trumpą laiką. O tada – pergalė ir laiminga pabaiga.

„Bet realybė būna kartesnė. Ir bijau, kad be dar vieno Pearl Harboro niekas nepasikeis“, – pesimizmo neslėpė analitikas.

JAV lėktuvnešiai ir Kinija

Tiesa, jis vylėsi, kad rimčiausiu ir aiškiausiu signalu, be katastrofiškos atakos pasikartojimo, dar gali tapti paprasčiausias JAV sprendimas ypač smarkiai padidinti šaudmenų gamybos apimtis.

Tai rodytų, kad JAV nusiteikusios išties rimtam karui. Kol kas šaudmenų gamybos apimtys padidintos tik dėl karo Ukrainoje bei ribotai atkurti atsargas, tačiau karui su Kinija to teužtektų kelioms savaitėms.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (12)