Pasiklausius Kyjivo retorikos, Ukrainoje, regis, nėra svarbesnės vietos, nei Bachmutas. Šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis kažkodėl tikina, kad būtent čia sprendžiasi šalies likimas, kad šis miestas yra raktas į viso fronto sulaikymą.
Ir karinė logika, nepaisant pasirodančių kalbų apie vidines trintis, atrodo, viską paaiškina: kuo ilgiau rusai bus sukaustyti Bachmute, kuo daugiau nuostolių čia patirs, tuo daugiau laiko turės ukrainiečiai paruošti savo pajėgas anonsuojamam kontrpuolimui.
Ar tai išties yra apgaulės dalis, ar savanoriškas, ar kompromisinis, ar primestas pasirinkimas kautis iki paskutiniųjų dėl šio teoriškai strateginę vertę turinčio, bet, anot kai kurių vertintojų, tokią vertę jau praradusio miesto – visa tai tebėra aršių diskusijų dalis. Vertinant ir analizuojant visą informaciją, išskyrus tą, kurią gali gauti vietoje, vaizdas gali atrodyti prieštaringas.
Į Bachmutą prieš kelias savaites leidosi grupė ekspertų iš Vakarų – Michaelas Kofmanas, Robas Lee ir Konradas Muzyka, vieni garsiausių karą Ukrainoje išpranašavusių analitikų, išvydo ne šiaip baisų vaizdą, bet ir atkreipė vaizdą į kitas detales, kurių dažnai nematyti vien tik pro optimistinius akinius karo paveikslą rodančiųjų vertinimuose bei diskusijose.
Kol iš patogių, šiltų bei saugių sofų Vakarų šalyse gali pasirodyti, kad dabar neliko nieko kito, tik sulaukti neišvengiamai triuškinančio, dramatiško ir, žinoma, neabejotinai pergalingo ukrainiečių kontrpuolimo, ekspertai kelia ne tokius malonius klausimus. Karas Ukrainoje tiesiog toks yra.
Pavyzdžiui, ką iš tikrųjų reiškia ir lemia abiejų pusių patiriami nuostoliai, senkančios patyrusių karių, technikos, šaudmenų atsargos, vadovavimo grandinės subtilybės?
Ekspertus, žinoma, visada galima išdėti į šuns dienas, esą ką jie supranta, jie, galimai, yra gal net prokremliški – tokių reakcijų netrūksta, vos tik suabejojama optimistų fanfaromis apie netrukus įvyksiančią ukrainiečių pergalę. Tačiau realybėje vaizdas nėra toks romantiškas.
Padėtis keičiasi ne Ukrainos naudai
Šie klausimai savaime nėra naujiena – nei kare Ukrainoje, nei ilgoje karybos istorijoje. Gali turėti geležinę valią, geležies kautis, t.y. ginklų, technikos, netgi žmonių, kuriuos gali apginkluoti, aprūpinti per pakankamai trumpą laiką. Tačiau šių veiksnių efektyvumas bei santykis su nuostoliais, išsekimu yra du labai svarbūs, dažnai pamirštami elementai kare, ypač vertinant iš išorės.
Pavyzdžiui, pastaruoju metu mūšis dėl Bachmuto naudojamas kaip pavyzdys, kuris iliustruoja puolančiosios pusės, t.y. rusų nuostolius. Klasikinė, vadovėlinė statistika tarsi reikštų, kad įtvirtintas pozicijas puolantys rusai privalo turėti trigubai didesnį jėgų santykį, nei ukrainiečiai. Bet teorinė statistika ir vadovėliai reikalavimai nebūtinai taikomi kiekvienoje situacijoje vienodai.
Tą patį galima pasakyti ir apie nuostolius. Jei nuo rudens pradžios prasidėjęs mūšis dėl Bachmuto pagarsėjo kaip rusų pražūties vieta – be atvangos į ataką siunčiamos „Vagner“ samdinių, o tiksliau prieš juos – kalėjimuose užverbuotų nusikaltėlių bangos atsimušdavo į ukrainiečių gynybą.
Tūkstančiai, jei ne dešimtys tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų iš rusų pusės – tai pavyko pasiekti Kremliui mainais į dalinį miesto apsupimą iš trijų pusių po 8 mėnesių kovų. Kiekvienas šimtas kvadratinių metrų per savaitę į priekį kainuoja krūva lavonų.
Teoriškai tai sekina, demoralizuoja Rusijos pajėgas – kuo daugiau jų žus, bus sužeista, pateks į nelaisvę, tuo lengviau bus ukrainiečiams kontrpuolimo metu. Įvairių šaltinių duomenimis, mūšyje dėl Bachmuto rusų ir ukrainiečių netekčių santykis buvo 5:1 ar net 7:1, t.y. vienas žuvęs ukrainiečių karys ir penki ar net septyni rusai. Tačiau kelionėje į Bachmutą dalyvavęs K. Muzyka laidoje „Delfi“ teigė, kad pastaruoju metu šis santykis pasikeitė dramatiškai.
„Kalbant apie patį Bachmutą, tai, manau, reiškia pabrėžti, kad karinės prasmės laikyti miestą, ko gero, nebėra. Ukrainiečių naratyvas buvo toks, kad miestą verta laikyti, nes tai leidžia didinti rusų nuostolius. Daug kalbama apie nuostolių santykį.
Apsilankius netoli fronto linijos atrodo, kad šis santykis ukrainiečiams yra blogesnis. Jis artimesnis 1 su 2, kartais 1 su 1, o kai kuriais atvejais – netgi apsivertė ne ukrainiečių naudai 2 su 1“, – teigė K. Muzyka, kuris yra iš palydovinių nuotraukų, vaizdo įrašų, statistinių duomenų ir kitos informacijos strateginę analizę organizacijoms ir net valstybinėms agentūroms, taip pat ir visuomenei teikiantis „Rochan consulting“ gynybos analitikas.
Ką toks pokytis reiškia? Pirma, kad pasitvirtina jau kurį laiką netylantys įspėjimai, jog yra ne viena, o dvi „Vagner“ grupuotės – viena yra ta kalėjimuose užverbuotų nusikaltėlių masė, kurių gyvybės nieko nekainuoja ir kuri sudaro didžiąją dalį nuostolių, o antroji, mažesnė, tai ta profesionalioji, labiausiai patyrusi, geriausiai apginkluota, aprūpinta dalis.
Pirmoji šturmuoja, identifikuoja taikinius, sukausto ukrainiečius, eikvoja jų amuniciją, antroji metama į lemiamą pozicijų šturmą, kai ukrainiečių daliniai jau nusilpę po apšaudymų ir nuolatinių kovų. Bet ir ne „Vagner“ yra vienintelės reikšmingos pajėgos mūšyje dėl Bachmuto. Kad ir kaip save ir savo „Vagner“ liaupsintų šios grupės vadeiva Jevgenijus Prigožinas, pastaruoju metu ypač didelį vaidmenį mūšyje vaidina Rusijos aviacija, pagalbiniai daliniai, logistai.
Ir tai, kad rusams pavyksta užimti ukrainiečių pozicijas be tokių nuostolių, kokius patirdavo anksčiau, taip pat rodo gebėjimo mokytis iš klaidų kreivę.
Rusijos armija, kaip ir „Vagner“, nėra vienoda – yra mobilizuotieji, prastai parengti, apginkluoti daliniai, bet yra ir kovingumą bent iš dalies išlaikę, profesionalūs daliniai, kurie nepatyrė tokių nuostolių, kaip kai kurie desantininkų pulkai pirmosiomis karo savaitėmis.
Stereotipinis rusų kario paveikslas iš fronto nėra subtilus: prastai parengtas ir apginkluotas, be jokio ryšio, sumanymo jis bukai stumiasi pirmyn.
Jis žūva, jo vietą užima kitas ir taip mėsmalės procesas kartojasi. Tačiau iš tikrųjų geriausiai parengti „Vagner“ kovotojai siaurina apsupties žiedą ir slenka pirmyn. Rusijos armijos čmobikai žūva šimtais, galbūt tūkstančiais, tačiau profesionalai dirba savo darbą. Ir tai daro žudydami ukrainiečius, kurių nuostoliai vien Bachmute gali taip pat siekti tūkstančius.
Ką iš tikrųjų reiškia nuostoliai
Žodis „nuostoliai“ yra kertinis, mat jis lengviausiai interpretuojamas, apkaišiojamas propagandiniais, tikrovės neatitinkančiais naratyvais. Nuostoliai nebūtinai reiškia žūtis.
Pavyzdžiui, Ukraina gali skelbti apie 160 tūkst. ir daugiau rusų karių sunaikinimą, bet dalis šio skaičiaus beveik neabejotinai yra sužeistieji, dingę be žinios. Dalis jų net ir chaotiškoje, žmogaus gyvybės nevertinančioje Rusijos armijoje galiausiai grįžta atgal ir stoja į kovą. Bet nuostoliai nėra vienos krypties eismas – didelių netekčių turi ir Ukraina.
Net jei ukrainiečių santykis tarp sužeistųjų ir žuvusiųjų siekia 10:1, tai reiškia, kad Ukrainoje nuo 2022-ųjų vasario 24 d. žuvo mažiausiai keliolika tūkst. karių, o iš sužeistųjų net jei dalis ir grįžo į frontą – jų motyvacija tai daryti ginant savo šalį yra gerokai aukštesnė, nei okupacinės Rusijos armijos, dalies sužeistųjų būklė yra tokia, kad jie nei artimiausiu metu, o gal ir niekada negalės stoti į kovą. Matematika paprasta: rusai tiesiog turi daugiau žmonių, kuriuos gali mobilizuoti, mesti į frontą, patirti nuostolių, mobilizuoti naują bangą. Bet tai tėra kiekybės santykis.
Patiriami nuostoliai yra ir fizinis, ir psichologinis skausmas. Anot K. Muzykos, sprendimas laikyti miestą bet kokia kaina, ko gero, neturi karinių priežasčių ir yra daugiausiai politinis.
„Ukrainiečių karių gretose auga nerimas – tai nėra vien šioje kelionėje išgirstas dalykas. Socialinėje žiniasklaidoje jie irgi reiškia nerimą dėl miesto laikymo prasmės ir patiriamų didelių nuostolių, – sakė K. Muzyka. Tai, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis pats lankėsi Bachmute pernai gruodį, o tada iš ten keliavo į JAV, kur Kongresui įteikė Ukrainos vėliavą iš Bachmuto, yra simbolizmas. Tačiau šis simbolizmas dabar jau užgožia karinį patarimą, kuris ne visada vienodas.
„Žiniasklaidoje taip pat jau skelbta, kad Zelenskis..., na, nebūtinai konfliktuoja su karinių pajėgų vadu Valerijumi Zalužnu, bet akivaizdu, kad abu jie nesutaria. Taip pat yra generolas Oleksandras Syrskis, Ukrainos sausumos pajėgų vadas, Zelenskio protežė. Praėjusią savaitę šie trys džentelmenai oficialiai sutarė ginti Bachmutą tiek, kiek įmanoma.
Nežinau, kokia buvo generolo Zalužno dalyvavimo prasmė šiame susitikime, matyt, tik patvirtinti tai, ką Zelesnkis ir Syrskis jau nusprendė, bent jau tokia mano interpretacija. Ji yra kiek spekuliatyvi, bet kartu tai patvirtina Ukrainos politikos ir konflikto braižą, kad tarp Zalužno ir Zelenskio (yra nesutarimų), yra pagrindo taip manyti“, – tikino K. Muzyka.
Tikslinis ar centralizuotas vadovavimas?
Net jei nesutarimai – menkaverčiai, neesminiai ar net viešos apgaulės dalis, skirta suklaidinti priešą, kitas dalykas, kuris tapo akivaizdus po kelionės į Bachmutą, anot K. Muzykos, yra taip pat susijęs su nuostoliais: kokybė.
Šis kriterijus nuo pat karo pradžios buvo ukrainiečių pranašumas: geriau parengtas, motyvuotas, net jeigu ir nebūtinai geriau ginkluotas ukrainiečių karys buvo 8 metus Donbase trukusiose kovose per rotacijas užgrūdintas profesionalas. Ukrainos rezervo sistemoje tokių veteranų netrūko – prasidėjus karui buvo daugybė savanorių, kurie norėjo ir svarbiausiai žinojo, kaip ginti savo šalį.
Net jei dalis buvo seno sukirpimo, sovietinės karo mokyklos auklėtiniai, jų patirtis bei naujosios Ukrainos karininkų, puskarininkių kartos, kuri sėmėsi karo meno paslapčių tiek fronte, tiek NATO šalyse tobulindamasi kartu, papildydami vieni kitų privalumus, atsvėrė trūkumus. Bet šie laikai baigėsi.
Nuostoliai, kuriuos patyrė Ukrainos profesionalioji kariuomenė, yra baisūs – vien netektys yra skaudžios ir brangios, o ir sužeistųjų kol kas tik fizinių traumų gydymas bei grąžinimas į frontą yra nemenkas iššūkis. Tačiau galiausiai šulinys išsenka ir nebelieka rezervų tų veteranų gretose.
Kažkas juos turi pakeisti kritiniuose ar ne tokiuose intensyviuose fronto sektoriuose – žmonėms reikia poilsio, atokvėpio, motyvacijos kautis toliau, pavyzdžiui, išvysti savo artimuosius.
Didelio intensyvumo, daugiau nei metus besitęsiančiame išlikimo kare, kuriame krenta kovos draugai, žūsta civiliai, o pabaigos nematyti, prasmė ir motyvacija tęsti tai, ką darei vakar, yra didesnis iššūkis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Ir tas kažkas yra kare nedalyvavusi, jo nemačiusi ir matyti nenorėjusi karta – naujieji savanoriai, mobilizuotieji, dešimtys tūkstančių naujųjų ukrainiečių karių. Daliai jų pasisekė: juos rengia britų, lietuvių, kanadiečių kariniai instruktoriai pagal NATO standartus. Kiti gauna mažiau žinių ir įgūdžių – kelias savaites apmokymų pačioje Ukrainoje.
„Ukrainiečiai poligonuose praleidžia nuo 4 iki 6 savaičių, o tiems, kas neturi karinės patirties, to neužtenka. Žinau tai, kad yra tokia situacija, nes kai nebėra rezervo pajėgų, o fronto linijoje privalai laikyti pajėgas, tada trumpini apmokymų laiką poligone.
Kitas dalykas, kurį būtina pažymėti, yra tai, kad dabar vykstantis karas yra rezervistų karas. Rusijos ir Ukrainos armijų branduolys, kuris buvo prieš karo pradžią, tai jis nebeegzistuoja – kariai sunkiai sužeisti arba žuvę, o kariauja rezervistai. Ir tai turi pasekmių“, – atkreipė dėmesį K. Muzyka.
Pirma, kovinis naujai parengtų karių efektyvumas nėra toks geras, kaip prieš metus. Pajėgų gebėjimai prisitaikyti ir imtis iniciatyvos yra sutrikdyti, nors ir ukrainiečiai yra labai puikūs inovatoriai, ypač mažesnių dalinių – būrių, kuopų, batalionų lygmenyje jie sukūrė puikių sprendimų operacijoms taktiniame lygmenyje, aukštesnė grandis turi problemų.
Yra puikių brigadų vadų, tačiau plečiant Ukrainos kariuomenę, kažkas turi vadovauti naujoms arba senoms brigadoms ir tas kažkas gali būti seno sukirpimo, sovietinės mokyklos auklėtinis, kuris supranta bei taiko tik centralizuoto, nepaslankaus vadovavimo, o ne NATO šalyse įprastus tikslinio vadovavimo principus. Tikslinis vadovavimas (angl. mission command) žemesnio rango ir mažesnių dalinių vadams suteikia daugiau laisvės, erdvės veikti, leidžia improvizuoti, tačiau veiksmų laisvė neperžengia ribų, nepažeidžia aiškiai išdėstyto aukštesnės vadovybės sumanymo.
Brigadų vadų ar dar didesniuose štabuose tarnaujančių generolų jau nebepakeisi – jeigu jie mokėsi sovietinėje karo mokykloje, neragavo vakarietiškos karo mokyklos duonos, nesuvokia jungtinių pajėgų modelio, ugnies ir manevro, bendrai – modernios karybos principų, tai jų jau neišmokysi.
Būtent todėl, pavyzdžiui, amerikiečiai ėmėsi kompromisinio varianto: Vokietijoje apmokomi ukrainiečių batalionų vadai – įprastai paruošti majorą ar pulkininką leitenantą NATO šalyje taip, kad jis galėtų efektyviai vadovauti bataliono dydžio vienetui, t.y. planuoti operacijas, koordinuoti veiksmus tarp mažesnių dalinių ir aukštesnio dalinio, t.y. brigados sudėtyje užtrunka ne vienerius metus. Čia ukrainiečiai teturi kelis mėnesius – retam pasiseka, kuris gali pasigirti bendrų pratybų ar kitokia patirtimi su NATO šalimis.
Karas Donbase nuo 2014-ųjų bei atviras karas nuo 2022-ųjų turi savų privalumų, kalbant apie realią patirtį mūšio lauke, tačiau jis nepakeičia teorinių ir taktinių žinių, kurios įgyjamos nuolat ir praktiškai zulinant tikslinio vadovavimo, jungtinių pajėgų operacijų principus, t.y. tai, ko taip trūksta ukrainiečiams.
Bet problema, anot K. Muzykos, yra ta, kad iš pradžių sėkmingai taikę minėtus jungtinių operacijų principus, tačiau neišvengiamų nuostolių patyrę ukrainiečiai, į pajėgas įsiliejant senosios karto karininkijai vėl grįžta prie labiau centralizuoto vadovavimo – tai pasimato netgi Bachmute.
„Ukrainiečiai netgi atstumia išmoktas pamokas, patarimus iš NATO pusės ir grįžta prie senų sovietinio vadovavimo struktūrų, kur planavimas labai centralizuotas, pernelyg valingas, žemesnio rango vadams suteikiama labai nedaug iniciatyvos. Nemanau, kad Ukrainai tai padės laimėti karą“, – pesimizmo neslėpė K. Muzyka.
Tad, pavyzdžiui, jeigu ne paslaptis, kad Ukraina rengia tris armijos korpusus (po 20-25 tūkst. karių kiekviename), kurie, tikėtina, bus puolimo prieš rusų pozicijas smaigalyje, tai šiuo metu šių pajėgų sąskaita amunicijos badą kituose sektoriuose kenčiantys kariai galėtų pastebėti, jog net į Bachmutą metamos kontrpuolimui šiaip jau priskirtos brigados.
O juk būtent su ukrainiečių kontrpuolimu, su Vakaruose apmokyta, apginkluota ir parengta kariuomene – šiais trimis korpusais Ukraina gali sieti savo viltis – kad šias pajėgas pavyks išlaikyti paslaptyje, nepaliestas, mesti kaip kumštį, pramušantį bet kokią priešo gynybą. Ir kol Ukrainos kontrpuolimo kryptis, pajėgų sudėtis bei pasirinktas laikas lieka paslaptyje, Ukraina turi vilties.
Šie metai bus lemtingi
Bet kuriuo atveju, anot eksperto, 2023-ieji bus lemtingi šiam karui. Jei rusai bus nugalėti mūšio lauke du-tris sykius, Rusijos armija gali patirti krachą. Tai gali būti pavojinga, turint omenyje Kremliaus režimo užsispyrimą ir nesugebėjimą pripažinti klaidų – jei toks režimas nesugeba pripažinti klydęs, tai kas užkirs kelią branduolinį ginklą turinčiai šaliai jį panaudoti?
Šio klausimo dilema, nepaisant nuolatinių raminimų, niekur nedingo. Be to, savo kontrpuolimo pajėgas rengianti Ukraina turi ir kitą dilemą. Pasak K. Muzykos, yra daugmaž aišku, kur yra visos Rusijos pajėgos, išskyrus vieną elementą.
„Daugiau-mažiau žinome, kur yra dislokuotos Vakarų karinės apygardos pajėgos, žinome, kad „Vagner“ puola Bachmutą, žinome, kad Pietų karinės apygardos daliniai dislokuoti Chersono ir Zaporižės srityse.
Bet mes nežinome, kur yra Rytų karinės apygardos daliniai. Nežinome, ar jie ruošiami rusų puolimui pavasarį-vasarą, ar saugomi kaip rezervas, kuris būtų naudojamas atremti Ukrainos kontrpuolimą. Tikėtina, kad nežinoma, kur yra kelios dešimtys tūkst. rusų karių“, – pabrėžė K. Muzyka.
Toks rusų koziris, žinoma, sąlyginis, mat tai, ko nežino ekspertai, nebūtinai yra nežinoma Ukrainai, kuri pasitelkia moderniausias technologijas, žvalgybinius sąjungininkų pajėgumus, gebančius aptikti rusų pajėgų koncentraciją iš didelio atstumo.
Pavyzdžiui, anot K. Muzykos, jau dabar aišku, kad jei Ukraina turėtų pajėgumų pulti ir susigrąžinti patį Krymą, tikėtina, rusų gynyba greitai subyrėtų, mat čia rusai neturi daug pajėgų. Bet tai yra politinis klausimas, mat neaišku, ar rusai negintų Krymo branduoliniu ginklu.
„Esame antroje rungtynių pusėje, jei taip galima pasakyti – pirma pusė buvo 2014-2015 m. o šie metai, kaip minėjau, bus deterministiniai Ukrainos ateičiai.
Jei nebus didelių pokyčių fronte, jei kontrpuolimas žlugs, nepasieks norimų rezultatų, man bus labai neramu dėl Ukrainos ateities“, – tikino K. Muzyka, išskyręs kitais metais vyksiančius JAV prezidento rinkimus, kuriuose jau dabar minimi pagrindiniai respublikonų kandidatai gana aiškiai pasisako už paramos Ukrainai stabdymą.
„Deja, Ukrainos ateitis priklauso ne tik nuo ukrainiečių. Jų valia kovoti, atsikovoti teritoriją yra, žinoma, svarbiausia, tačiau privalo būti nuosekli ir suplanuota ilgalaikė parama Ukrainai. Ir aš nekalbu apie artimiausius 2 metus, o 5-10 metų“, – pažymėjo ekspertas.
