Tačiau, pasak jos, nėra gerai, kai koalicijos partneriai sužino apie Vyriausybėje gimstančius sprendimus ar iniciatyvas tik po fakto.
„Matyt, nėra ribų (bendradarbiavimo – ELTA) gerinimui. Tik tai tiek, kad jau kadencija baigsis, kol išmoksime bendradarbiauti koalicijoje taip, kaip reikėtų“, – išskirtiniame interviu Eltai sakė Seimo vadovė.
Visgi, Liberalų Sąjūdžio lyderė nesiryžta vertinti, ar praėjusią savaitę prasidėjusi parlamento pavasario sesija gali būti lemiama tiek Civilinės sąjungos įstatymui, tiek visos valdančiosios koalicijos likimui.
Tačiau prasidėjęs politinis sezonas gali būti lemiamas pranešėjo institutui, kartoja V. Čmilytė-Nielsen. Po žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygos, kurioje atskleidžiama galimai neteisėta ir neskaidri Valstybės saugumo departamento (VSD) veikla 2019 m. prezidento rinkimų kampanijos metu, Seimo vadovė mano, kad parlamentas neturi likti abejingas ir reaguoti į knygoje nušviestus įvykius.
„Dėl pranešėjo knygos – klausimas yra sudėtingesnis ta prasme, kad tikrai yra poreikis (...), kad Seimas reaguotų į knygą, reaguotų į knygoje nurodytas aplinkybes, nes jos, iš esmės, susiveda į vieną klausimą – kokia yra pranešėjo instituto ateitis Lietuvoje“, – sakė ji.
Anot politikės, tam tikro dėmesio turėtų sulaukti ir tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos rinkiminės kampanijos finansai. V. Čmilytės-Nielsen manymu, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) galėtų įvertinti, ar praėjusiuose šalies vadovo rinkimuose visos išlaidos G. Nausėdos rinkiminės kampanijos reikmėms buvo naudojamos skaidriai ir teisingai. Taip, pasak jos, būtų galima išvengti „pilkųjų zonų“ ateityje.
„Žvelgiant į ateitį, žvelgiant į ateinančius prezidento rinkimus, būtų tikrai prasminga, mano vertinimu, užduoti tuos klausimus kad ir Vyriausiajai rinkimų komisijai. Ir esant poreikiui inicijuoti pakeitimus, kurie galėtų įsigalioti iki kitų, 2024 m. rinkimų“, – svarstė Liberalų Sąjūdžio pirmininkė.
„Gali taip atsitikti, kad bus klausimų, atsiremiant į tas aprašytas kampanijos aplinkybes, kurios gali pasitvirtinti, o gali ir nepasitvirtini“, – pridūrė ji, referuodama į Seime bręstantį VSD veiklos tyrimą.
– Antradienį prasidėjo balsavimas antrajame savivaldybių merų rinkimų ture. Šie savivaldos rinkimai neapsiėjo be teisinių kazusų ir skandalų – per pusę tūkstančio kandidatų buvo išbraukti dėl netinkamų nuotraukų ir biografijų, vėliau grąžinti į rinkimus. Dabar, jau vykstant balsavimui, VRK grąžino į rinkiminę kovą Dalią Štraupaitę bei Kęstutį Tubį, anksčiau taip pat panaikinusi šių kandidatų registracijas. Susiduriant su tokiais skandalingais atvejais, parlamente vis garsiau keliamas klausimas dėl VRK pirmininkės Jolantos Petkevičienės likimo poste. Jūs taip pat užsiminėte, kad, matyt, šių svarstymų Seime išvengti nepavyks. Tačiau ar ką nors pakeistų VRK pirmininkės pakeitimas?
– Ignoruoti, kad šiuose rinkimuose viskas nebuvo gerai, neišeina. Tiek Visagino, tiek Anykščių atveju yra labai daug painiavos, kuri rinkėjams sumaišo kortas, galima sakyti. Tiesiog tai yra tie dalykai, kurių demokratiniuose rinkimuose neturėtų būti. Aš visgi būčiau linkusi sulaukti rinkimų pabaigos – jie jau visiškai šalia mūsų, kovo 19 d. baigsis antrasis rinkimų turas. Ir tada neišvengiamai bus dvejopų svarstymų. Iš vienos pusės, ar yra poreikis keisti teisės aktus, ar yra poreikis inicijuoti kažkokius pakeitimus Rinkimų kodekse, nes gali būti, kad taip yra. Ir klausimas dėl
VRK kompetencijos – ar viskas buvo padaryta teisingai tomis pakankamai komplikuotomis, sudėtingomis sąlygomis, kadangi mes žinome, kad buvo ne vienas teismo sprendimas. Teismų sprendimai buvo skirtingi, diametraliai priešingi. Ir VRK šioje sudėtingoje situacijoje kaskart reikėjo ieškoti sprendimų.
Bet aš, pavyzdžiui, mačiau ir vakar (antradienį – ELTA) vakare – dar specialiai pasitikrinau – kad, netgi prasidėjus išankstiniam balsavimui Visagine, VRK svetainėje vis dar buvo (nurodytas – ELTA) ne tas kandidatas, kuris dalyvavo rinkimuose. Natūralu, kad taip negali būti. Tai siunčia neteisingą, klaidinančią žinutę rinkėjams ir tai jau yra kompetencijos klausimas.
– Ar Jums šioje situacijoje netrūksta VRK – tiek pirmininkės, tiek komisijos narių – viešų paaiškinimų dėl situacijos? Atrodo, atpirkimo ožys akivaizdus, tačiau kai kurie tos pozicijos pasigenda. Nors, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad VRK pirmininkė J. Petkevičienė šiuo metu serga.
– Šiuo momentu pirmininkė serga ir šiuo momentu vyksta rinkimai. Aš manau, kad jiems pasibaigus tiek paaiškinimo ar vertinimų sulauksime ir iš pačios komisijos – taip numanyčiau, taip spėju. Kaip ir sakiau, tuomet bus matyti ir Seime įvairių iniciatyvų, reaguojant į tą situaciją, kuri, pripažinkime, per šiuos rinkimus nebuvo gera.
– Kitais metas Lietuvoje vyks treji rinkimai. Ar galima rizikuoti ir eiti į tokį rinkimų vajų su dabartine VRK sudėtimi?
– Čia nėra galutinio atsakymo. Pasikartosiu – reikia sulaukti antrojo turo pabaigos, reikia išanalizuoti tai, kas įvyko, ar yra tam tikrų objektyvių klaidų iš VRK pusės, kurias galima identifikuoti, ar yra poreikis keisti Rinkimų kodeksą. Tuomet bus galima apsispręsti dėl tolimesnių žingsnių. Manau, kad dabar turėtų būti tokia eiga. Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą – ar dabartinės sudėties VRK pajėgi eiti į 2024 metus – negaliu, nes neturiu tokio atsakymo. Tą reikia analizuoti.
– Ne paslaptis, kad Jūs teikėte J. Petkevičienės kandidatūrą į VRK pirmininkes. Galbūt šiomis dienomis, kai prasidėjo teisiniai procesai dėl D. Štraupaitės ir K. Tubio, kontaktavote su ja?
– Ne, su pirmininke nebendravau šiomis savaitėmis. Vėlgi, puikiai suprantu, kad vyksta rinkimai, kad VRK tikrai dirba nuolat, visą laiką. Manau, kad laikas kontaktuoti ne dabar, o pasibaigus rinkimams.
– Jūsų kolega Seime, Liberalų Sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas, dar iki grąžinant K. Tubį atgal į rinkimus, išplatino poziciją ir pripažino, kad rinkimai Anykščiuose ir Visagine nepavyko. Jis mano, kad šiose savivaldybėse reikėtų pakartoti antrąjį merų rinkimų turą. Sutiktumėte?
– Manau, kad tikėtina, jog, visų pirma, gali būti kreipiamasi į teismą. Tai gali būti ir pačių kandidatų, politinių partijų (skundai – ELTA), nes akivaizdu, kad natūrali rinkimų eiga buvo sutrikdyta. Vėlgi, kaip ir sakau, labai aiškiai identifikuoti kaltininkus galbūt ne tas laikas. Bet štai čia turime Visagino pavyzdį, kai, vykstant rinkimams, sulaukiama, aš taip suprantu, rinkėjų skambučių, kurie nebesupranta, kas vyksta, kai biuletenyje yra vienos pavardės, puslapyje – kitos pavardės... Akivaizdu, kad taip neturėtų būti. Manau, kad nemaža tikimybė, jog bus kreipiamasi į teismą, ir tada ne politikams spręsti, kokie ten bus priimti sprendimai. Tačiau neatmetu galimybės, kad bus kartojami rinkimai ir ten, ir ten – ir Visagine, ir Anykščiuose.
– Pakalbėkime šiek tiek apie kitas, konkrečiai Seimo aktualijas. Praėjusią savaitę prasidėjo pavasario sesija su nemenka darbų programa. Tačiau dar prieš prasidedant sesijai dėmesio centre buvo parlamentinių tyrimų klausimas – kalbėta apie tris komisijas. Visgi kol kas kažkokio progreso nematyti. Parašai dėl buvusio Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus, kiek žinoma, vis dar renkami, derinami. Galimo „valstybininkų“ klano klausimas taip pat liko kyboti ore. Taip pat kaip ir galimai neskaidrios VSD veiklos tyrimas. Atrodo, kad kilęs šaršalas greitai blėsta ir komisijų nebus tiek, kiek užsibrėžta? Ar kuri nors iš šių komisijų turi realių šansų pradėti darbą?
– Mano vertinimu, tyrimo komisija yra labai ypatingas įrankis ypatingos svarbos klausimams spręsti. Tai yra ypatinga procedūra su daug įgaliojimų, kurie tenka tai komisijai. Tą Seimo nariai puikiai žino. Nepaisant to, nuo praeito rudens buvo – ypatingai iš opozicijos pusės – penkios, šešios iniciatyvos, kai įvairiausiais klausimais norėta inicijuoti tyrimo komisijas. Kas man dabar atrodo svarbu – kad nesusidarytų įspūdis, kad štai opozicija vieną tyrimo komisiją inicijuoja, valdantieji mainais – kitą. Ir mes įsiveliame į kažkokį labai nerimtą ir iš esmės pakankamai žemą politinį pingpongą. Man rodos, to reiktų išvengti ir kol kas tai pavyksta.
Kalbant apie K. Bartoševičiaus istoriją, jai buvo skirta visa neeilinė sesija. Ar kolegos norės ją tęsti? Čia yra jų prerogatyva. Norės – tikrai bus svarstoma Seime, jei bus tokių iniciatyvų, jei bus surinkti parašai. Dėl „valstybininkų“ – girdėjau vieno konkretaus Seimo nario D. Gaižausko pareiškimus. Daugiau kažkokio entuziazmo dėl „valstybininkų“ negirdžiu. Galbūt dar bus surinkti parašai.
Dėl pranešėjo knygos: klausimas yra sudėtingesnis ta prasme, kad tikrai yra poreikis – aš tą esu sakiusi ir tą galiu pakartoti – kad Seimas reaguotų į knygą, reaguotų į knygoje nurodytas aplinkybes, nes jos iš esmės susiveda į vieną klausimą – kokia yra pranešėjo instituto ateitis Lietuvoje.
Šioje vietoje, būtent mėginant išvengti tos regimybės, kad tai yra kažkoks toks politinis pingpongas, man rodos, ir yra svarbu, kad iš pradžių būtų imtasi kitų žingsnių – tai yra klausimų suformulavimas atitinkamoms institucijoms. Tiesą pasakius, su tuo dabar koalicijoje ir dirbama. Kiek žinau, vienas kitas opozicijos narys, kuris domisi šiuo klausimu, taip pat yra įsitraukęs į klausimų suformulavimą. Tuomet, gavus atsakymus, galima bus apsispręsti, ar yra poreikis, ir jei yra, tai koks gi jis kitiems žingsniams. Manau, kad yra judama pakankamai solidžiai ir taip, kaip ir reikėtų tokiu atveju, kai mes kalbame apie ypatingos svarbos ir kartu ypatingo jautrumo klausimus.
– Iš pačios prezidentūros pasigirsta raginimų nevilkinti proceso – G. Nausėdos patarėjas Kęstutis Budrys sako, kad reikėtų kuo greičiau žvalgybos institucijoms užduoti šia tema rūpimus klausimus.
– Žinote, iš vienos pusės yra raginimų nevilkinti, iš kitos pusės – raginimų neskubėti. Natūralu, kad jų pasigirsta įvairių. Aš galiu pasidžiaugti, kad, kuomet buvome prezidentūroje, valdybos formatu susitikome su prezidentu ir kalbėjome apie būsimosios pavasario sesijos darbus, o vėliau dviese turėjome spaudos konferenciją, prezidentas taip pat pritarė mano minčiai, kad pranešėjo institutas yra labai svarbus ir kad reikia užtikrinti, jog ir ateityje žmonės nebijotų ar nesudvejotų, jeigu mato kažkokias negeroves ir nori tapti pranešėjais. Manau, kad šioje vietoje yra pakankamai platus sutarimas.
– Kalbant apie pranešėją – žurnalistams išleidus knygą, netrukus politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius paviešino pranešėjo tapatybę. Niekas nei patvirtino, nei paneigė to, bet bent jau skaičiusiems knygą ar prisimenantiems, kaip anksčiau klostėsi ši istorija, aiškėja, kad pranešėjas – Tomas Gailius, šiuo metu dirbantis Sveikatos apsaugos ministro patarėju. Įdomu tai, kad ministras Arūnas Dulkys neprisimena, kas jam pasiūlė pakviesti pranešėją į savo politinio pasitikėjimo komandą. Ar nekeista ir, vertinant dabartines pranešėjo pareigas, nekyla klausimų dėl jo tikrųjų intencijų?
– Pirmiausia pasakyčiau, kad, matyt, jeigu tikrai tai yra tas pats žmogus, reikėtų sulaukti to patvirtinimo, nes mes apie viską turime kalbėti, turėdami skliausteliuose žodį „galimai“. Nenoriu tvirtinti to, ko tiksliai nežinau. Bet kitas dalykas, kad būtent tos insinuacijos, kad kažkas ėmėsi globoti (pranešėją – ELTA), man rodos, laike, kaip aš suprantu visą knygos eigą ir vėlesnius įvykius, visgi nesutampa, kadangi visų pirma pranešėjas kreipėsi į Vytautą Baką. Tai yra kitas politinis flangas. Man rodos, kad čia daugiau iš piršto laužta – kad kažkas tai ėmėsi jį globoti ar kad jo veiksmai turėjo kažkokių politinių sumetimų. Aš bent jau tokių indikacijų nematau.
– Knygos herojus – ne tik pranešėjas, bet ir prezidentas G. Nausėda. Jeigu Seimas nutartų kokia nors forma aiškintis knygoje papasakotos istorijos aplinkybes, kaip, jūsų akimis, tokiame tyrime figūruotų prezidentas?
– Aš manau, kad būtų negerai ir matau netgi tam tikrus mėginimus parodyti, kad čia viena institucija nori kovoti prieš kitą. Anaiptol taip nėra. Čia eina kalba, kaip ir sakiau susitikime su prezidentu, vėliau spaudos konferencijoje, – abu panašiai matėme, kad esmių esmė yra pranešėjo institutas. Ir apie tai eina kalba. Manau, kai tie klausimai bus suformuluoti, kai bus imtasi žingsnių Seime, jie ir bus nukreipti daugiausiai į šį dalyką, į šį klausimą, o ne asmeniškai prieš vieną ar kitą pareigūną. Nei tokių grėsmių prezidentui, nei tokių iniciatyvų nematau.
– Vis dėlto V. Bakas yra įvardijęs keletą klausimų, kurie būtų esmingi tyrimui – ne tik neteisėtas informacijos rinkimas, bet ir prezidentinės kampanijos finansavimo aplinkybės.Tad atrodo, kad tam tikras šešėlis kaupiasi ir virš prezidento.
– Taip, yra klausimų dėl rinkimų finansų, bet aš matyčiau poreikį šiuos klausimus adresuoti VRK, galbūt žvelgiant labiau į tai, ką reikėtų keisti įstatymuose, kad nebeliktų kažkokių pilkųjų zonų ar galimybių kažkaip išvengti informacijos pateikimo ir pan. Tad čia žvelgiant į ateitį, žvelgiant į ateinančius prezidento rinkimus būtų tikrai prasminga, mano vertinimu, užduoti tuos klausimus kad ir Vyriausiajai rinkimų komisijai. Ir, esant poreikiui, inicijuoti pakeitimus, kurie galėtų įsigalioti iki kitų, 2024 m. rinkimų. Bet tai yra labiau orientuota ne į praeities problemas, o į tai, kaip ateityje turėti geresnius, skaidresnius rinkimus ir pan.
– Tačiau tam, kad ateityje turėtume skaidresnius rinkimus, reikia išsiaiškinti tai, kas buvo praeityje.
– Be jokios abejonės.
– Vadinasi, prezidento klausimas – nebūtinai konkrečios asmenybės, bet, tarkime, konkrečios prezidentinės kampanijos – vis tiek figūruoja.
– Gali būti. Gali taip atsitikti, kad bus klausimų, atsiremiant į tas aprašytas kampanijos aplinkybes, kurios gali pasitvirtinti arba nepasitvirtini. Tai taip, tai yra vienas iš galimų variantų. Bet aš, pavyzdžiui, V. Bako klausimų nemačiau, tad būtų geriausia, kad jis pats komentuotų, ką jis mato kaip esminius klausimus.
– Grįžtant prie pavasario darbų programos – itin lauktas buvo ir žvalgybos kontrolierių teikimas. Kodėl užtruko procesai, esate kalbėjusi ir aiškinusi jau ne kartą. Tačiau kodėl pateikėte tik vieną kandidatą? Lyg ir viltasi buvo sužinoti abu.
– Taip, chronologiją jau ne kartą dėsčiau – 2021 m. gruodžio 9 d. priimtas įstatymas, tuoj pat vetuotas prezidento, veto atmestas, netrukus buvo kreipimasis į Konstitucinį Teismą opozicijos politikų – dalies tų, kurie vėliau ėmė stebėtis, kodėl taip užtrunka procesas. Bet dabar mano sprendimas buvo teikti vieną kandidatą, puikiai suvokiant, koks didžiulis dėmesys yra sutelktas į šią instituciją ir į kandidatą po pranešėjo knygos.
Matydama, kaip procesas vyksta, kiek klausimų sulaukia kandidatas – kiek, pavyzdžiui, šiandieną (trečiadienį – ELTA) komitetuose sulaukė klausimų, tikrai labai daug dėmesio, labai daug įvairiausių klausimų – man rodos, yra racionaliau, kad vienas kandidatas praeina tą procesą, tą tikrai intensyvų klausinėjimą, ir vėliau, pasibaigus šiam etapui – tikiuosi, jis bus sėkmingas – bus teikiamas antrasis kandidatas. Man atrodo, kad taip yra tiesiog racionaliau, puikiai suvokiant, kiek dėmesio yra šiai institucijai.
– Jeigu VSD veiklos tyrimas Seime tęsis, tai tema niekur nedings ir dėmesys kontrolieriaus kandidatūrai, klausimo jautrumas išliks.
– Be jokios abejonės, aš to ir nenoriu išvengti. Aš noriu pasakyti, kad kaip tik teikiant po vieną (kandidatą – ELTA) yra galimybė Seimo nariams maksimaliai susikoncentruoti į tą vieną kandidatą, užduoti visus klausimus, atsakyti į visus klausimus ar abejones ir priimti informuotą sprendimą. Aš priminsiu, kad pavasario sesija prasidėjo nuo trijų Konstitucinio Teismo teisėjų, Aukščiausiojo Teismo pirmininkės kandidatūrų. Štai dabar Nortautas Statkus į žvalgybos kontrolierius. Tikrai dabar eina visa eilė labai svarbių paskyrimų ir manau, kad racionalu, kad pirmiausia eina pirmas kandidatas, vėliau, apsvarsčius jo kandidatūrą, bus teikiamas ir kitas.
– Esate minėjusi, kad dar kovą turėtų paaiškėti kitas kandidatas. Dėl N. Statkaus vakar Seime sulaukėte klausimų – konkrečiai dėl jo nemenkos darbo patirties VSD. Visgi dėl to atsirado įvairių pasvarstymų ir ironiškų palyginimų, kad ir lapė, matyt, neabejotų, kad nuo kitų lapių ji pati geriausiai apsaugotų vištidę. Tad natūraliai kyla klausimas – galbūt antrasis kandidatas jau bus daugiau žmogaus teisių srities profilio specialistas?
– Įdėmiai seku tą informacinį lauką, kas yra susiję su žvalgybos kontrolieriaus kandidatais, nes man tai yra svarbus klausimas. Manau, kad man nereikia eilinį kartą įrodinėti, kad man žmogaus teisės, kaip politikei, yra vienas iš svarbiausių pamatinių dalykų. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokie yra reikalavimai žvalgybos kontrolierių. Pagal įstatymą, kurį priėmė Seimas, vienas iš reikalavimų – dešimties metų darbo patirtis saugumo, gynybos srityje. Ką tai reiškia? Kad kandidatas turi turėti dešimties metų patirtį ar Krašto apsaugos ministerijoje, ar Valstybės saugumo departamente, ar Užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau būtent darbo su labai konkrečiais klausimais.
Tiesaą pasakius, keliolika CV esu skaičiusi, ieškodama kandidatų per tą visą procesą, ir rasti pagal tą apibrėžimą žmogų, kuris tiktų, būtų tikrai pakankamai kompetentingas, turėtų patirties, turėtų noro ir galimybių stovėti prie tokios institucijos kūrimo ištakų, na, nėra lengva. Tarkime, vien ekspertiškumo žmogaus teisių srityje, net pagal aprašymą, pagal reikalavimus, neužtenka. Tai, kalbant apie ateitį, aš matyčiau galbūt net ir poreikį ateityje koreguoti įstatymą ir plačiau atverti duris žmogaus teisių srities ekspertams. Tačiau taip, kaip dabar suformuluotas yra įstatymas, mes neišvengsime to, kad žmonės gali būti su patirtimi darbo toje institucijoje ir, tiesą pasakius, pradžioje kūrimo jos ir tas išmanymas, kaip veikia, sakyčiau, saugumo institucijų koridoriai, matyt, nėra minusas. Manau, tai pliusas.
– Dar viena aktualija, sugrįžtanti į bemaž kiekvieną Seimo sesijos darbų programą – tai civilinės sąjungos įstatymas. „Laisviečiai“ apie jį pasisako aštriai. Partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė teigė, kad „tiesiog gėda“, jog Seimas dar nepriėmė šio įstatymo. Po Seimo valdybos susitikimo su prezidentu, parlamento vicepirmininkas Vytautas Mitalas taip pat nepasižymėjo teigiamomis emocijomis ir šiek tiek įgėlė prezidentui, duodamas suprasti, kad Seimas ir Laisvės partija lauktų G. Nausėdos palaikymo ir paramos šiuo klausimu. Netrūksta emocijų ir viešai reiškiamo nepasitenkinimo, bet viltis, kad šioje sesijoje pavyks priimti įstatymą, išlieka. Ar, jūsų akimis, ši pavasario sesija yra lemiama civilinės sąjungos projektui? Ar dar gali šis klausimas kažkiek nusitęsti tolyn, į kadencijos pabaigą?
– Aš taip pat manau, kad civilinės sąjungos ar partnerystės klausimas yra labai užsilikusi skola žmogaus teisių srityje – tą esu ne kartą sakiusi, esu pati teikusi partnerystę ir praeitoje kadencijoje, ir šios kadencijos pradžioje. Kalbant apie realias galimybes, kad pavyktų pasiekti priėmimo stadiją ir priimti įstatymą... Ar jėgų išsidėstymas Seime kažkaip esmingai pasikeitė nuo praeitos sesijos? Ne, nepasikeitė. Ar mes turime pagrindo manyti, kad, pavyzdžiui, prezidentas palaikys partnerystę? Aš nematau tokių signalų ir nemanau, kad tai galėtų įvykti – labai atvirai tą sakau. Tikrai bus pastangų, kad šis klausimas judėtų į priekį. Nemanau, kad tą bus lengviau pasiekti negu anksčiau. Mano toks atviras, objektyvus vertinimas. Yra dalykų, kurių man, kaip politikei, norėtųsi. Yra realybė, kurią mes turime neišvengiamai vertinti. Na ir yra galimybė dėti visas pastangas, kad dar būtų įkalbėtas vienas kitas svyruojantis Seimo narys ar matytų tą platesnį vaizdą ir tai, jog žmogaus teisių klausimai anksčiau ar vėliau turės būti išspręsti mūsų Seime. Tik apmaudu, kad jie vis toliau nusikelia. Aš tame prasmės didelės nematau.
– Kaip įvertintumėte Laisvės partijos atstovų Seime dedamas pastangas mobilizuojant palaikymą dėl civilinės sąjungos? Tai yra jų programinis klausimas, tačiau viešojoje erdvėje matosi tik tam tikros emocijos, „burbuliavimas“.
– Aš galiu kalbėti apie savo pastangas ir yra buvę ne viena situacija, kai prieš daliai partnerių svarbius balsavimus – ar tai būtų dekrimas, ar tai būtų partnerystė – tikrai pastangos labai didelės daromos tam, kad būtų maksimaliai sukoncentruotas palaikymas. Nepaisant to, kad, pavyzdžiui, dekriminalizavimas nėra tarp top penkių Liberalų Sąjūdžio darbų, nors aš ir didesnė dalis kolegų tikrai labai nuoširdžiai palaikome šitą klausimą. Bet po nepavykusio balsavimo ar nepakankamai didelio palaikymo dažnu atveju atsisuka mūsų partnerių, sąjungininkų koalicijos nepasitenkinimas prieš mus. Ir, pasakysiu atvirai, tai demotyvuoja šiek tiek žmogiškai.
Bet vėlgi, kaip politikė, manau, kad ne tai yra svarbiausia – svarbiausia yra stengtis, kad klausimai, kurie turi būti išspręsti, kad juos mes ir spręstume. Aš tą ketinu daryti ir toliau. Ar mums pakaks balsų? Ar bus potencialas (surinkti – ELTA) daugiau balsų? Kaip ir sakiau, aš nemanau, kad bus lengviau, negu buvo anksčiau.
– Tarsi yra bendrų vilčių dėl civilinės sąjungos, tačiau, kaip sakote, matyt, nebus lengviau priimti įstatymą. Tačiau, jeigu grįžtume prie to, nuo ko pradėjome, – jeigu nepavyks priimti civilinės sąjungos šioje sesijoje, ar tai reikš, kad valdančioji koalicija jau priėjo liepto galą?
– Šitą klausimą reikia adresuoti „laisviečiams“, kaip jie mato tą situaciją. Aš, žvelgdama ir vertindama koalicijos darbą, matau, kad, matyt, kaip ir bet kurioje partnerystėje, yra poreikis kalbėtis daugiau. Tas dalykas tęsiasi iš sesijos į sesiją. Matyčiau, kad yra klausimų, dėl kurių mes tikrai konstruktyviai bendradarbiaujame.
Yra tokių klausimų, kurie, pavyzdžiui, yra susiję su finansais, su mokesčiais, kur, deja, tarkime Liberalų Sąjūdžio politikai, būdami koalicijos partneriai, apie planuojamą bankų mokestį sužino ne tuomet, kada jis yra rengiamas, o tuomet, kai tai jau tampa faktu. Ir tai, man rodos, nėra gerai. Bet, kaip ir sakiau, yra klausimų, dėl kurių mes bendradarbiaujame ir tariamės gerai. Matyt, nėra ribų (bendradarbiavimo – ELTA) gerinimui. Tik tai tiek, kad jau kadencija baigsis, kol išmoksime bendradarbiauti koalicijoje taip, kaip reikėtų.
