Milžiniški nuostoliai, sudaužyti elitiniai daliniai, tūkstančiai prarastos kovinės technikos vienetų, į fronto mėsmalę metami prastai paruošti ir apginkluoti rezervistai, iš kalėjimo kamerų ištraukti nusikaltėliai, kurie dalyvauja savižudiškose atakose ir žūsta tūkstančiais.
Trimis pamainomis plušančiose gamyklose tradicinei rusiškai pokazūchai prieš tokius svečius, kaip Dmitrijus Medvedevas išstatomi keli naujausi tankai, kurie čia surinkinėjami.
Tačiau ne paradinė darbo dalis yra ne tokia graži – daugiausiai remontuojami arba atnaujinami ne pirmos jaunystės tankai – dar Leonido Brežnevo valdymo pradžią menantys T-62, kurie pirmą kartą mūšiuose dalyvavo dar 1969-aisiais, kai buvo mesti prieš kinus kovoje dėl Damansko salos. Rusijos karinės pajėgos priverstos taupyti raketas, artilerijos sviedinius, jų kaulija tokiose šalyse, kaip Iranas, Šiaurės Korėja.
Visa tai – dabartinis Rusijos armijos veidas, kurį per daugiau nei metus karo Ukrainoje pamatė visi, kas tik norėjo, nors iki tol atrodė, kad rusų karinė galia yra gerokai pranašesnė, nesustabdoma.
Juk popieriuje viskas atrodė įspūdingai – divizijos, korpusai, armijos, kasmet papildomos naujausia ginkluote, technika. Ši „antra galingiausia pasaulio armija“ pajudėjusi į Vakarus bus nesustabdoma. O realybėje Rusijos armijos mitas subliuško dar 2022-ųjų vasarį. Praėjus metams vaizdas tik blogesnis. Karas Ukrainoje, žinoma, yra to priežastis.
Tad, regis, ką su tokia apgailėtina galios iliuzija Rusija dar gali padaryti? Prieš kokią NATO šokinėtų Kremlius, jei nesugeba įveikti Ukrainos, aprūpintos 20-čia HIMARS sistemų ir Vakarų šalių Šaltojo karo laikų sandėlių ištrauktais šarvuočiais?
Kur išgirtieji rusų tankai, „Armata“ sistemos „T-14“, kur moderni rusų aviacija, kai jos reikia fronte, o ne iš didelio atstumo tirpstančiomis raketų atsargomis atakuoti Ukrainos daugiabučius?
Nuvertinti Kremlių būtų klaida
Visa tai, iš pirmo žvilgsnio, yra pagrįsti klausimai, o daug kam gali netgi susidaryti įspūdis, kad Rusijos nebevertėtų vertinti, kaip rimtos grėsmės. Tačiau Vakarų šalių, tarp jų ir Lietuvos žvalgybos tarnybos įspėja, kad Rusijos ginkluotųjų pajėgų potencialo nuvertinimas būtų pavojinga klaida. Tai kartoja ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Dar daugiau, kasmetinis Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas, kurį ketvirtadienį pristatė Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD), šiemet atrodo itin glaustas ir daugiausiai dėmesio skirta karui bei jo pasekmėms.
Dokumente pažymima, jog Rusija ne tik išlieka grėsme Lietuvai, bet ir tokia liks dėl savo ketinimų atkurti savo pajėgas ir jas panaudoti tam, kam jau pasiryžo – konfrontacijai su Vakarais. Kaip tai gali būti įmanoma?
„Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui“, – konstatuojama dokumente ir tai atrodo savaime suprantama: kai didelė, agresyvi ir priešiškumo neslepianti kaimyninė valstybė šalia sukelia neišprovokuotą karą, grobia teritorijas, tai pasitvirtina visos iki tol keltos teorijos apie Kremliaus kėslus.
Ir jau nebesvarbu, ar Rusija yra nukraujavusi Ukrainoje, ar kariauja pasitelkusi rezervistus – vien sprendimas kariauti bei pats karas sukėlė nestabilumo atmosferą visame regione.
Bet dar blogiau, kaip pažymi AOTD, Rusijos vadovavimo ir sprendimų priėmimų grandinė, t.y. pats Vladimiras Putinas ir jo labai siauras ištikimųjų ratas, kurie kartu nusprendė pradėti atvirą karą, reiškia du dalykus. Pirmiausiai tai yra Rusijos veiksmų neapibrėžtumas, kai nežinai, kas šaus į galvą V. Putinui. Jis išdrįso rizikuoti, nepripažįsta savo klaidų ir žada tęsti karą, nes, neturi alternatyvų – teorija, kad arba žlugs pats V. Putino režimas, arba Ukraina, tampa vis populiaresnė.
O kai negali prognozuoti Kremliaus veiksmų, slenkstis tarp karo ir taikos gali būti itin menkas. Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad tai pasakytina ne vien apie V. Putiną, mat „tikėtina alternatyva V. Putino režimui yra kitas autoritarinis režimas, todėl vidutinėje perspektyvoje Rusija išliks nestabilumo ir grėsmių šaltiniu regione“.
Būtent vidutinė perspektyva, t. y. 5–10 metų laikotarpis, anot Lietuvos žvalgybos tarnybų, yra tas maksimalus laiko rėžis, per kurį Rusija Lietuvai gali kelti tiesioginę karinę grėsmę. Tai paremta keliomis sąlygomis.
Sąlygos, kurios rodo realų pavojų
Žvalgybos vertinimu, artimiausioje perspektyvoje Rusijos valdantysis režimas yra pajėgus tęsti karą ir represijomis išlaikyti visuomenės kontrolę. AOTD vertinimu, Rusijai užteks tų pajėgumų, tų rezervų, kuriuos turi, dar dvejiems metams karo Ukrainoje. Taip, senesnė ginkluotė ir technika neprilygsta prarastiems, taip, elitines desantininkų, 1-osios tankų armijos pajėgas iššvaisčiusi Rusija priversta remtis mobilizuotais, pašauktais vyrais, kurių parengimas neprilygsta tiems, kurių nebėra.
Ir taip, parengti puskarininkius, jaunesniuosius karininkus užtrunka ne vienerius metus, o juk būtent šie žmonės gali realiai vadovauti mažiems daliniams, nuo kurių priklauso batalionų, pulkų, brigadų ir divizijų operacijų sėkmė. Trūksta ir leitenantų, ir seržantų, net jų rengimą sutrumpinus iki 2-3 metų, greitai gali nebūti tų, kurie moko, nes jau trūksta ir instruktorių, kurie metami į frontą.
Tačiau vien pats ryžtas tęsti karą nepaisant nieko, pateikti šį konfliktą ne šiaip kai kovą su Ukraina, tariamais fašistais, naciais, bet su visais Vakarais, tariamais ukrainiečių šeimininkais, yra pirmoji ir svarbi sąlyga. Ryžtas, visuomenės bei elito nuteikimas ilgai kovai turi savų rizikų, bet sprendimai jau priimti ir kelio atgal nematyti.
Karas su Vakarais gali skambėti tik kaip propagandinis naratyvas, skirtas bauginti, sutelkti Rusijos visuomenę. Karas su NATO atrodo neįsivaizduojamas. Tačiau Rusija tam ruošėsi pastaruosius keletą metų – net jei paaiškėjo, kad Rusijos armija turi didelių problemų su Ukraina, kurią remia Aljanso narės, tai nė kiek nesumažino Kremliaus ryžto.
Būtent todėl kita VSD ir AOTD išskiriama sąlyga, be kurios ryžtas būtų tik propagandinis dujų burbulas, yra ištekliai ne tik tęsti šį karą, bet ir atstatyti prarastus pajėgumus. Grėsmių ataskaitoje išskiriama pernai gruodį pristatyta didelio masto Rusijos ginkluotųjų pajėgų reorganizacija.
„Ja bus stiprinami Rusijos pajėgumai Vakarų kryptimi. Paskelbta apie planus dar 350 tūkst. didinti karinio personalo ginkluotųjų pajėgų ribinį skaičių, suformuoti tris naujas motošaulių divizijas, o septynias motošaulių brigadas reorganizuoti į divizijas – sustiprinti maždaug triskart.
Skaičiuojama, kad, įgyvendinus pokyčius, personalo, ginkluotės ir kovos technikos skaičius dabartinės Vakarų karinės apygardos ribose padidėtų 30–50 procentų“, – pažymima dokumente.
Tai, kad dabar Rusija priversta iš sandėlių traukti pasenusius tankus esą gali būti laikina, kaip ir vis opesnė technologijų trūkumo problema: iki atviro karo prieš Ukrainą Rusija buvo įpratusi pirmiausiai Vakaruose apsirūpinti viskuo, ko nepajėgė pasigaminti pati.
Pavyzdžiui, mikroschemos, kurios būtinos technikai – nuo tankų iki naikintuvų, prancūziški termovizoriai, vokiškos mūšio valdymo ir dalinių treniravimo sistemos, olandiški kranai rusų raketų gamykloms – visa tai dėl Rusijai taikomų sankcijų tapo bent jau atvirais kanalais nepasiekiama.
Tačiau tai yra laikina. „Nors sankcijos ir riboja Rusijos ekonomiką, tačiau tai netaps kliūtimi prioriteto tvarka finansuoti gerokai išaugusius karinius poreikius visuomenės gerovės sąskaita“, – pažymima Grėsmių vertinime.
Dideli finansiniai rezervai Rusijai esą leis sukurti naujus dalinius – net jei dabar jaučiamas technikos, personalo, infrastruktūros trūkumas, Lietuvos žvalgybininkų manymu, vien skeletinių, dalinių sukūrimas yra pradžia to, ko rezultatą galima bus pamatyti po dešimtmečio ar mažiau.
Skeletinis dalinys yra didesnio, pavyzdžiui, divizijos užuomazga, kai keli batalionai ar net kuopos su vadovavimo elementais ruošiami plėtrai – kelis šimtus karių turinčius dalinius ketinama paversti pulkais, priskirti papildomų pajėgumų – tankų, artilerijos ir taip užauginti keliolika tūkst. karių turinčią diviziją.
Pavyzdžiui, jei iki karo 14-asis armijos korpusas Kolos pusiasalyje ir 6-oji armija šalia Latvijos ir Estijos sienų nebuvo patys stipriausi Rusijos ginkluotose pajėgose, o kare Ukrainoje dar ir smarkiai nukraujavo, pavyzdžiui, elitine vadinta 200-oji brigada buvo beveik visiškai sunaikinta, planas yra ne tik atstatyti pajėgumus, bet ir sukurti naują korpusą šalia Suomijos sienos bei dvi motošaulių divizijas šalia Latvijos ir Estijos.
Ypač reikšmingas Baltarusijos veiksnys
Lietuvai aktualiausios yra Rusijos pajėgos pasienyje, ir kitaip nei estų ir latvių atveju, Lietuva turi problemą iš dviejų pusių. Pirmoji yra Kaliningrado sritis, kuri „išlieka didžiausiu grėsmės šaltiniu“, mat, kaip teigiama atskaitoje, ji „ypač svarbi Rusijos politinei vadovybei kaip placdarmas karinei galiai Baltijos jūros regione išlaikyti ir kaip izoliuotas, ekonomiškai pažeidžiamas ir NATO valstybių apsuptas Rusijos regionas“.
Nors fronte kaliningradiečiai jau pagarsėjo viešais skundais dėl prasto aprūpinimo, protestų dėl rezervistų šaukimo pačiame Kaliningrade beveik nebuvo, o regiono valdžia aktyviai organizuoja mobilizaciją, materialinę paramą ginkluotosioms pajėgoms.
Dar prieš pradėdama agresiją Ukrainoje Rusija ruošė Kaliningrado srities aprūpinimą ir infrastruktūrą dirbti izoliuotu režimu: rūpinosi papildomais keltais ir laivais, kuriais sričiai reikalingos prekės galėtų būti gabenamos jūra, stiprino srities galimybes apsirūpinti energijos ištekliais išvengiant tranzito per Lietuvą.
Be to, prieš karą Rusija nusprendė stiprinti neseniai atkurtą 11-ąjį armijos korpusą ir iš čia esančių dalinių – pulkų bei brigadų sukurti vieną diviziją, o dabar planas yra dvigubinti šį skaičių ir, pavyzdžiui, Ukrainoje didelių nuostolių patyrusią 336-ąją jūrų pėstininkų brigadą atstatyti, išplėsti iki divizijos dydžio. Tai yra viena karo pamokų – kitaip, nei gana lanksčios ukrainiečių brigados, rusų brigados taip ir neišmoko kariauti didelio konvencinio karo sąlygomis.
Į mūšius mestos brigadoms priskirtos bataliono kovinės grupės buvo per mažos, turėjo per mažai pajėgų, kad galėtų pralaužti ukrainiečių gynybą, todėl grįžta prie Šaltojo karo laikais įprasto sprendimo manevrinius dalinius didinti iki divizijos lygmens.
Tai yra iškalbingas sprendimas, nes jis taip pat rodo ilgalaikius Rusijos ketinimus kariauti ne lokalius, mažo intensyvumo, o didelio masto konvencinius karus – šiandien tai gali būti Ukraina, o rytoj – kitos šalys.
Bet Kaliningradas Lietuvai nėra vienintelis grėsmės vektorius. Paradoksalu, kad čia kol kas rusai stiprina tik atgrasymo pajėgumus, o skeletiniai daliniai tebėra planuose, mat iš Kaliningrado į karą Ukrainoje mesti rusų daliniai šį regioną paliko kone pliką.
Tuo metu kaimyninėje Baltarusijoje rusai jau šeimininkauja kaip savo teritorijoje: būtent Baltarusija tapo tuo rusų pajėgų placdarmu, iš kur buvo pradėtas puolimas prieš Ukrainos sostinę. Būtent iš Baltarusijos pakilo rusų desantininkai – Bučos skerdikai, būtent iš Baltarusijos į Dmytrivką atvyko ir ten buvo sunaikintas tankas „T-72B“, kuris dabar eksponuojamas Vilniaus Katedros aikštėje.
Rusija pademonstravo, kad permetinėdama savo pajėgas į Baltarusiją – oficialiai pratyboms, gali jas panaudoti bet kuria kryptimi. Net jei pajėgų telkimas Baltarusijoje užtruko, nevyko sklandžiai ir buvo matomas NATO žvalgybai bei netgi mėgėjams, pats precendentas, kad Baltarusija tampa agresijos placdarmu yra iškalbingas.
Lietuvos siena su Baltarusija siekia beveik 680 km, o tai yra potenciali fronto linija – kas buvo žinoma jau anksčiau, dabar tapo iš esmės faktu: bet kokia Rusijos agresija prieš Lietuvą, kad ir dabar mažai tikėtina, ateityje neišvengiamai vyktų ir iš Baltarusijos, kuri nebeturi beveik jokio savarankiškumo. Tol, kol A. Lukašenka ar kitas Kremliaus staytinis bus valdžioje, tol Baltarusijos kryptis bus tokia pati grėsmė, kaip ir Kaliningradas, o gal net ir didesnė.
Ir jei rusai geba ne tik sutelkti, bet ir laikyti keliolika ar keliasdešimt tūkst. karių siekiančias įgulas Baltarusijoje, net su šios šalies silpnomis pajėgomis tai yra ne šiaip reikšminga jėga, bet ir reali grėsmė Vilniui, Alytui, kitiems netoli Baltarusijos esantiems miestams karo atveju. Tai yra ir veiksnys, kuris išankstinio perspėjimo laiką trumpina reikšmingai.
Jei prieš penkerius metus tuometinėje Grėsmių ataskaitoje įvardytas laikas per kurį Rusija gali imtis karinių veiksmų – 24-48 valandos, tai dabar šis laikas net neįvardytas. Ne tik todėl, kad nenorima erzinti ar bauginti ir taip įjautrintos visuomenės, bet ir dėl Rusijos pajėgų bei sprendimo jas panaudoti neapibrėžtumo.
Šis laikas gali būti gerokai trumpesnis, nei optimistiniuose scenarijuose, kurie paremti rusų pajėgų permetimo stebėjimu 2021-ųjų lapkritį iki pat 2022 vasario 24-osios invazijos. Dabar Rusija nuolat laiko dalinius Baltarusijoje, juos rotuoja – daugiausiai tai skirta karių mokymui, ukrainiečių dėmesio nukreipimui, tačiau rusų karinės grupuotės buvimas šalia Lietuvos rytinės sienos yra kur kas pavojingesnis veiksnys, nei Baltarusijos karinių kolonų judėjimai.
„Galimybė Rusijai bet kada perdislokuoti reikiamo dydžio pajėgas į Baltarusijos teritoriją neigiamai veikia Lietuvos ir kitų NATO narių saugumą. Konflikto su Vakarais atveju Rusija nevaržomai naudotųsi Baltarusijos teritorija, oro erdve ir infrastruktūra.
Be to, A. Lukašenka Rusijai suteiktų ir reikalingą karinę paramą“, – konstatuojama Grėsmių vertinime. Visa tai, žinoma, reiškia tiesioginį Vakarų, t.y. NATO susidūrimą su Rusija, apie ką dabar, regis, sunku ir pagalvoti. Bet iki 2021-ųjų rudens sunku buvo pagalvoti, kad Kremlius ryšis atviram karui, o kai rusai pradėjo telkti pajėgas, sprendimai jau buvo priimti.
Kiek laiko liko ir kam
Tad jei Rusija yra neprognozuojama, jei demonstruoja ryžtą stiprinti savo pajėgumus Vakarų kryptimi, planuoja skirti tam išteklius per artimiausius metus, o tuo pat metu siekia gilinti konfrontaciją su Vakarais, jei svaidosi grasinimais, nepaisant koks bebūtų rezultatas kare Ukrainoje, klausimas, regis, yra paprastas: kiek laiko liko pasiruošti?
Galima manyti ir tikėtis, kad Kremlius nesiryš bandyti NATO, branduolinio aljanso vienybės bei patikimumo. Bet pasikliauti tokia viltimi jau nebegalima. Galima įsivaizduoti, kad Rusija prarado didžiąją dalį savo pajėgumų ir jų nesugebės atkurti, bent jau turėtos kokybės, kurios mobilizuoti šauktiniai neatstos. Bet nusiraminti ypač ilgesniam laikotarpiui neįmanoma.
Juk Rusija neatsisakė savo reikalavimų, išsakytų 2021-ųjų gruodį: paslinkti NATO sieną iki 1997-ųjų ribos, išvesti čia sutelktus papildomus Aljanso pajėgumus. Tai nebūtinai reiškia, kad Rusija turi aiškų planą griebtis agresijos prieš Baltijos šalis ar juo labiau pajėgumų tai padaryti artimiausiu metu, tačiau karo nuotaikos Rusijoje tyčia kurstomos ir užprogramuojamos ilgai kovai.
Įvardytas 5-10 metų laikotarpio rėžis yra gana platus ir ataskaitoje pažymima, kad jis priklauso nuo karo Ukrainoje baigties – jei karas baigsis, pavyzdžiui, paliaubomis, Rusija neabejotinai bandys spartinti savo planus ir 5 metai gali būti realistiškas vertinimas.
Jei karas baigsis Ukrainos pralaimėjimu – kas dabar atrodo neįsivaizduojama, turint omeny tai, ką ukrainiečiai jau atlaikė, kiek paramos iš Vakarų gavo ir užsitikrino, ir ką reiškia tokia Vakarų investicija, pralaimėti ukrainiečiai vis dar gali. Nebeturint pajėgų tęsti karą, spaudžiant vakarams ar dėl kitų priežasčių gali tekti skelbti laikinas paliaubas arba rizikuoti didesniais praradimais. Pirmuoju atveju tai reikštų Kremliaus atsigavimą, antruoju Rusija gali tiesiog nutrūkti nuo grandinės – istoriškai pergalės kvaituliu rusai naudojasi itin sėkmingai ir eina tolyn tol, kol nebūna sustabdomi.
Jei karas užsitęs ir Rusija susidurs su ekonominiais, finansiniais sunkumais, nenoru ar negebėjimu reformuoti ginkluotąsias pajėgas, pajėgų atkūrimo procesas gali užtrukti ilgiau. Bet jis vyks, nes nėra jokių priežasčių manyti, jog Rusija bus demilitarizuota, kad jos visuomenė pasikeis. Juk tie rusai – ir mobilizuotieji, ir eiliniai civiliai iki šiol pateisina patį karą, smerkia tai, kaip su jais elgiasi generolai, neužtikrinantys tinkamo aprūpinimo, bet karo nesmerkia. Jei rusų kariams duotų tinkamus ginklus, ekipuotę ir sumanius vadus, jie, tikėtina, eitų kariauti be jokių atsikalbinėjimų.
Sutariama, kad nei šiemet, nei kitąmet Rusija, tikėtina, neturės galimybių imtis agresijos prieš kitas šalis, net jei karas Ukrainoje pasibaigtų.
Be to, VSD ir AOTD Grėsmių vertinimo dokumento rengėjai pažymi, jog Rusijos ginkluotųjų pajėgų reformos planas atrodo pernelyg optimistinis – reformą numatyta baigti 2026-aisiais, bet, tikėtina, prireiks daugiau metų. Tačiau Rusiją motyvuoja keli veiksniai: net jei Kremlių nemaloniai nustebino Vakarų vienybė, rusai ją nuolat bando ardyti, griauti. Nes galiausiai gali pavykti.
Rusija puikiai žino, kad Vakarai jau savaime nėra vieningi – Vakarų Europos šalys labiausiai trokšta taikos ir jau dabar susiduria su sunkumais remti Ukrainą ginkluote bei amunicija.
Kai Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas Vilniuje kalba jau ne apie dislokuotą ir pažadėtą brigadą, o galimai „lankstesnius sprendimus“, nėra blogiausias ženklas Rusijai, kuri ne viena susiduria su pajėgų trūkumu.
Tai, kad praėjus metams nuo karo pradžios Vakarai dar tik tariasi dėl padidintos šaudmenų gamybos, bet nėra patvirtinę plano, kaip ir kada tai bus padaryta, įkvepia Kremlių. Tikimybė, kad kritinė parama ukrainiečiams išseks, egzistuoja.
O, svarbiausia, „Rusija mano, kad laikas yra jos pusėje“. Nes per tą laiką – per tuos kelerius metus – Rusija mano galinti greičiau atkurti ir sukurti pajėgumus nei Vakarai.
Tokios nuotaikos pastebimos ne tik lietuvių žvalgybininkų vertinime, bet ir Estijoje. Šių metų vasarį savo grėsmių ataskaitą pristačiusi Estijos žvalgyba taip pat pažymėjo, kad Rusija kol kas tiesioginės grėsmės Baltijos šalims nepajėgs kelti. Bet tas kol kas gali tetrukti 4 metus, per kuriuos Rusija gebės atkurti savo pajėgas. O kas tada? Viskas priklauso ir nuo pačių Vakarų pasirengimo efektyviai atgrasyti Rusiją, o jei prireiktų – ginti Aljanso nares bei tolesnės vienybės.
NATO viršūnių susitikime Vilniuje šių metų liepą būtent to ir tikimasi: patvirtinti naujus planus ginti Baltijos šalis, priskirti papildomus pajėgumus, juos išlaikyti čia vietoje – kuo daugiau, kuo efektyvesnius. Be to, tokios šalys kaip Lenkija ir Rumunija skubina ginkluotės, technikos įsigijimus ir tai daro įspūdingais tempais bei su dideliu užmoju. Ar visa tai būtų skubinama ir daroma, jei Rusija nebebūtų laikoma grėsme jau netolimoje ateityje?
