Dar pernai gruodį, prieš pat Kalėdas į ramų Veilheimo miestelį Bavarijoje atvyko Vokietijos kontržvalgybos, specialiųjų pajėgų kolona ir pareigūnai kaip mat sulaikė vietos jaunimo futbolo komandos trenerį.
Carstenas Linke'as vietiniams atrodė, regis, neišskirtinis 52 metų vyras: ramus, tvarkingas, mandagus, draugiškas, mėgstantis kalbėti tik apie futbolą. Teoriškai nieko neturėjo stebinti ir jo nenoras fotografuotis, neturėti nieko bendro su socialiniais tinklais – matyt toks pasirinkimas, galbūt, žmogus labai vertina privatumą, o tai vokiečiams nėra neįprasta. Nedaugelis žinojo, kad C. Linke'o vadovavimas futbolo komandai – tik šalutinė jo veikla, hobis, kuris netrukdė pagrindiniam darbui.
C. Linke'as iš tikrųjų buvo aukštas Vokietijos žvalgybos pareigūnas – pulkininko laipsnį turėjęs buvęs Vokietijos kariškis, kuris dirbo ypač svarbios žvalgybos srities – Techninės arba Signalų žvalgybos (SIGINT) informacijos įvertinimo departamente, kur suplaukia visa jautriausia žvalgybinė informacija ir paskirstoma po NATO šalis. C. Linke'as turėjo galimybę susipažinti su slapčiausia informacija, kuria keisdavosi ne tik vokiečių žvalgybininkai, bet ir amerikiečiai, britai.
Bet nei sąjungininkai, nei BND vadovybė ilgą laiką nežinojo, kad C. Linke'as buvo dvigubas agentas – jis slapta dirbo Rusijai ir už pinigus perdavinėjo informaciją Federalinei saugumo tarnybai (FSB). Pradėjus tyrimą po vienos NATO šalies pasidalintų įtarimų apie C. Linke'o ryšius, greitai, per kelis mėnesius įsižiebė visos raudonos lemputės ir tapo aišku, ką šis BND pareigūnas veikia iš tikrųjų.
BND pareigūno sulaikymas nieko gero nežadėjo Vokietijai ir sąjungininkams, o taip pat ir Ukrainai.
Vokietijoje kilęs skandalas dėl pačioje šalies žvalgyboje sulaikyto rusų „kurmio“ jau savaime buvo nemalonus, bet dar svarbiau buvo išsiaiškinti, kokią žalą padarė išdavikas ir kodėl. Ir tada paaiškėjo keli banalūs dalykai, ne sykį matytos primityvios schemos bei C. Linke'o darbo rezultatai. Ir tai gali nemaloniai nustebinti pirmiausiai pačius rusus. Kodėl?
Pažintis su verslininku ir radikalu
Detalės apie tai, kas ir kaip užverbavo C. Linke'ą, netrukus pasirodė Vokietijos žiniasklaidoje, kur sulaikytasis dėl šalies privatumo įstatymų iki šiol pabrėžtinai įvardijamas tik kaip Carstenas L. Tačiau mažame Veilheimo miestelyje jokia paslaptis už ką sulaikė būtent C. Linke'ą.
Atsekti jo ryšius dabar nebeatrodo didelė užduotis: įprastai Rusijos žvalgybos tarnybų operacijas gaubia pelnyta ir vis dažniau nepelnyta paslapties skraistė, kaip sumaniai, neatsekamai rusų agentai mezga agentų, informatorių tinklus, seka, verbuoja žmones, pasinaudoję jų silpnybėmis – ar tai būtų pinigai, ar ideologiniai motyvai, ar banalus šantažas.
Vis dėl to šį kartą viskas įvyko paprastai. C. Linke'as nuo 2015-ųjų neslėpė savo neigiamo požiūrio į tuometinės šalies valdžios imigracinę politiką, kai į Vokietiją plūstelėjo milijonai pabėgėlių iš Sirijos, Irako, Libijos, kitų karo, bado ir skurdo nuniokotų šalių, o Berlynas iš pradžių pabėgėlius pasitiko išskėstomis rankomis. Ir tik kai pagalbos misija virto į pabėgėlių krizę, kurią Vokietijai ir kitoms Europos šalims vos pavyko suvaldyti, kai kuriems jau buvo per vėlu nuslėpti savo nusivylimo, pykčio.
Vieni tai naudojosi tiesiogiai politinėje arenoje: kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) iškilo būtent eskaluodama pabėgėlių temą. Tačiau ši partija turėjo ir tebeturi dar vieną išskirtinumą: daugelis AfD politikų linkę palaikyti Kremliaus režimą, partijos nariai noriai vyksta į Rusiją, atvirai arba neakivaizdžiai, išsisukinėdami remia Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Kremlius tuo pasinaudojo būtent C. Linke'o atveju: per vieną futbolo klubo organizuotą iškylą 2021 metais prie alaus, čirškančių dešrelių ir kepsnių C. Linke'as atsipalaidavo ir susipažino su įtakingu vietos verslininku Arthuru Elleriu.
Šis charizmatiškas vyras greitai rado bendrą kalbą su C. Linke'u – negailėjo kritikos buvusiai Angelos Merkel ir dabartinei Olafo Scholzo vyriausybėms, ypač Užsienio reikalų ministrei Annalenai Baerbock, kuri pagarsėjo proukrainietiška pozicija.
O dar svarbiau buvo judviejų ryšiai, mat abu buvo tarnavę bundesvere ir abu neslėpė neapykantos „purviniems migrantams, kurie griauna Vokietiją“, o vieną kitą esą reikėtų sušaudyti.
Vokietijos kariuomenėje paplitusios kraštutinių dešiniųjų pažiūros nėra jokia naujiena, nors tai jau kėlė problemų netgi elitinėms šalies pajėgoms. Kita vertus, dalis vokiečių kariškių, kurie simpatizavo AfD, pasielgė gudriau ir paliko kariuomenę, nerdami tiesiai į politiką. Pavyzdžiui, buvęs bundesvero pulkininkas Bernhardas Zimniokas tapo AfD politiku ir buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Tačiau ryšiai su bundesveru ir jame tarnavusiais liko, o tai labai svarbu.
Tačiau buvo ir trečias žmogus – Rudigeris Imgartas, netarnavęs, tačiau formaliai suvedęs du buvusius kariškius. Jis turėjo ką pasakyti pokalbyje apie imigrantus.
Šis skandalais Bavarijoje jau spėjęs išgarsėti vietos AfD politikas, Veilheimo skyriaus pirmininko pavaduotojas pagarsėjo akcijomis prieš imigrantus, pandemijos valdymo politiką, dalyvavo protesto akacijose, kuriose pastebėtas su neonaciais.
Sąmokslo teorijos, trolių ir botų platinamos melagienos – visa tai ir daugiau R. Imgartui nebuvo svetima. Nenuostabu, kad visuose šiuose naratyvuose pastebimas ir Kremliaus pėdsakas – verstiniai tekstai, žaibiškai ir plačiai platinamos žinutės, kurios nukreiptos prieš JAV, NATO, raginimai palaikyti glaudžius santykius su Rusija.
Dabar net nėra aišku, ar R. Imgartas tebuvo „naudingas idiotas“, kuris tik formaliai suvedė verslininką su BND pareigūnu, kurio namuose buvo rastos AfD brošiūros.
Vis dėlto iniciatyvą pirmiausia parodė būtent A. Elleris. Vien tai, kad su BND pareigūnu nori susipažinti verslininkas, o juos suveda skandalingas AfD politikas, C. Linke'as galėjo įžiebti raudonas lemputes. Tačiau viskas įvyko atvirkščiai: C. Linke'o pažintis su A. Elleriu tapo proga pasipelnyti ir keršyti Vokietijos valdantiesiems, kurie ėmė vis aktyviau remti Ukrainą.
C. Linke'as netgi prisipažino, kur dirba iš tikrųjų. O tai sudomino verslininką, kurio vien biografija irgi galėjo sukelti įtarimų: A. Elleris gimė Rusijoje, tačiau vaikystėje su tėvais persikraustė į Vokietiją, o į Rusiją jau suaugęs grįždavo bent kelis kartus per metus, kaip verslininkas, teikęs konsultavimo paslaugas.
Jo pastarųjų metų kelionių geografija yra iškalbinga – skrydžiai į Niujorką, Dubajų, Baku, Belgradą, Tbilisį, Prahą, Dohą, Šanchajų, Ženevą. Ir nors labiausiai jam patiko lankytis Maskvoje, kur apsistodavo prabangiausiuose viešbučiuose, į akis gali kristi ir keliones į tokius atokesnius miestus, kaip Nižnekamską, Tatarstane.
Praėjus mėnesiui po C. Linke'o sulaikymo Majamyje, Vokietijos prašymu buvo sulaikytas ir A. Elleris, tačiau amerikiečių pareigūnams jis jau tikino, kad C. Linke'as jį maustė – verslininkas esą manė vykdęs slaptą BND misiją Maskvoje. Ši versija kol kas neįtikina tyrėjų, mat yra kitų įkalčių.
Kokie duomenys domino rusus?
Tyrėjai jau nustatė, kad A. Elleris dirbo kurjeriu tarp C. Linke'o ir Rusijos žvalgybos. Už mažiausiai 400 tūkst. eurų jis viename Maskvos restoranų bent du sykius buvo susitikęs su FSB pareigūnais ir perdavė vokus nuo C. Linke'o. Vien tokios sumos rodo, kad informacija buvo ypač vertinga, kaip ir pats BND „kurmis“.
Kas tiksliai buvo tuose vokuose iki šiol nėra žinoma, tačiau vien tai, kad C. Linke'as dirbo signalų žvalgybos skyriuje ir turėjo prieigą prie slapčiausios Vokietijos bei sąjungininkų turimos informacijos, turėtų kelti labai daug nerimo NATO šalims. Kita vertus prekyba informacija įprastai pereina kelis filtrus: iš pradžių už mažesnes sumas perduodama mažesnės vertės informacija, siekiant įsitikinti šaltinio patikimumu, vėliau užduotys tampa sudėtingesnės, bet ir atlygis auga.
Vokietijos žiniasklaidos duomenimis, Rusijos žvalgybininkus ypač domino salvinių ugnies sistemų HIMARS ir oro gynybos sistemų IRIS-T buvimo vietos Ukrainoje.
Tai, kad FSB bandė gauti duomenų apie Ukrainos artilerijos ir oro gynybos išsidėstymą per C. Linke'ą gali pasirodyti visiškai suprantamas. Kita vertus, C. Linke'as, prašydamas tokios informacijos savo darbovietės viduje arba iš sąjungininkų neabejotinai atkreipė akylesnių akių dėmesį – kodėl pulkininkas iš informacijos įvertinimo departamento siekia gauti būtent tokią informaciją apie HIMARS ir IRIS-T – pastarąją sistemą iš Vokietijos Ukraina gavo kaip tik pernai spalį.
Ir kai raudonas lemputes sąjungininkų žvalgybos tarnyba įžiebė jau dėl paties C. Linke'o, atrodė, kad kontržvalgybininkai pavėlavo, mat rusų šnipas atliko savo darbą. Tačiau yra ir kita šios istorijos pusė, kuri rodo, kad Rusijos FBS galėjo apsikvailinti ar bent jau negauti to, ko siekė.
Rusijos žvalgybos desperacija
Pirmas signalas, kad FSB operacija nebuvo sėkminga yra, žinoma, paties C. Linke'o sulaikymas. Ką iš tikrųjų jis perdavė rusams, t.y. ar jie sumokėjo už kontržvalgybininkų pakištus melagingus duomenis apie HIMARS ir IRIS-T buvimo vietas, vargu ar bus atskleista viešai.
Kita vertus itin iškalbingu faktu lieka ta situacija, kad Rusijos gynybos ministerijai kas savaitę skelbiant neva sunaikintų HIMARS sistemų statistiką, tačiau iki šiol nėra dokumentuotas, parodytas ar kitaip patvirtintas nors vienos HIMARS netekties atvejis. Rusijos pajėgoms tai būti vertingas prizas tiek savaime, turint omeny, kad Ukraina šių sistemų gavo vos 20, tiek propagandinės vertės.
Tačiau tuščios deklaracijos apie neva dešimtis sunaikintų HIMARS, kai šios sistemos toliau iš didelio atstumo sėkmingai naikina rusų pajėgų vadavietes, amunicijos sandėlius, ryšių mazgus, karių ir technikos sankaupas išties atrodo tragikomiškai.
Kita vertus desperatiški FSB bandymai gauti bent kokios informacijos iš tiesiogiai su HIMARS tiekimu nesusijusių pareigūnų – tegu ir užverbuotų rusų šnipų Vokietijoje, rodo, kokioje beviltiškoje padėtyje yra atsidūrę Rusijos žvalgybininkai.
Nesėkmingai išprognozavę „sėkmingą kelių dienų specialiąją operaciją“ ir tokį planą pardavę Kremliui – esą ukrainiečiai nesipriešins, išsilakstys, dabar FSB ir kitų specialiųjų tarnybų pareigūnai nesugeba ne tik užkirsti kelio modernios amerikietiškos ginkluotės tiekimui, bet ir aptikti jas laiku fronte. Tokia desperacija, kai bandoma pasitelkti žmogiškosios žvalgybos (HUMINT) šaltinius ir trūks-plyš gauti bent kokios informacijos per aplinkui taip pat rodo ne šiaip Rusijos FSB gebėjimų trūkumus, bet ir bendrai visos Rusijos žvalgybos susimovimą.
Įprastai tokios ginkluotės, kaip IRIS-T ir HIMARS medžioklė turėtų būti aviacijos darbas – tai yra žvalgybinių platformų, žvalgų sausumoje ir šturmo aviacijos užduotys. Tai, kad nė viena sistema iki šiol nėra sunaikinta rodo, kad šios užduotys nėra vykdomos sėkmingai. Tad kai bandoma gauti bent jau informaciją apie HIMARS buvimo vietas, kurias neabejotinai žino amerikiečiai, turintys įspūdingus stebėjimo gebėjimus, tai jau yra labai rizikingas būdas ir nesėkmių pripažinimas.
Galiausiai ir pats bandymas, nors ir iš pradžių sėkmingas, rodo, kad Rusijai beliko pasikliauti vien tik tais asmenimis Vokietijoje ir kitose šalyse, kurie jau senokai yra patekę į kontržvalgybos tarnybų radarus. Net ir iki tol „neapsišvietę“ ar pražiopsoti kontržvalgybininkų, kaip C. Linke'o atveju, jie galiausiai priversti žengti rizikingus žingsnius, padaro klaidas ir būna išaiškinami.
Bandymai verbuoti išdavikus už pinigus ir per tokios partijos, kaip AfD veikėjus yra viskas, kas, galimai, liko Rusijai, sudeginusiai savo žvalgybinius pajėgumus Vakarų Europos sostinėse, iš kur patyrę rusų agentai per pastaruosius kelerius metus buvo išvaryti šimtais.
Galiausiai rezultatas Kremlių turėjo nuvilti: net jei ir buvo gauta informacija apie HIMARS buvimo vietas, ja nebuvo pasinaudota, o skandalo paviešinimas beveik neabejotinai tiek ukrainiečius, tiek jų sąjungininkus privertė imtis atitinkamų veiksmų, toliau smaginantis, erzinant ir klaidinant priešininką.
Vienintelė nauda iš C. Linke'o rusams galėjo būti jo kitos žinios – prieš pat sulaikymą jis buvo paaukštintas pareigose BND į personalo atrankos vadovus.
Tai reiškia, kad jis turėjo prieigą prie BND ir, galimai, kitų NATO šalių žvalgybininkų, kurie galėtų būti pažeidžiami dėl finansinio, kitokio šantažo. Bet kad tokią informaciją C. Linke'as spėjo perduoti rusams Vokietijoje, bent jau nepripažįstama.
