Pavasarinis puolimas. Šiuose žodžiuose užkoduota tai, ko, regis, nei rusai, nei ukrainiečiai negalėjo tikėtis pernai metų pradžioje, kai tuomet tik artėjančio karo nuojautos dar kėlė ir skeptiškų pastebėjimų, pašaipų, nors ženklų ir netrūko, o nerimą jautė ir lietuviai.
Viso pasaulio dėmesys tada nukrypo į Ukrainą. Kiek ji atsilaikys – dienas, savaites, kelis mėnesius? Vargu ar kas įsivaizdavo, kad 2023-ųjų vasarį bus minimos karo metinės, kad į vos neužimtą, apšaudytą, tačiau išsaugotą Kyjivą karo sąlygomis atvyks JAV prezidentas Joe Bidenas.
Karas Ukrainoje nustebino, mat iš pradžių nuo karinės pagalbos Kyjivui besipurčiusi Vokietija perdavinės moderniausius savo tankus, o pernai vasarį nedaug kas įsivaizdavo, kad nukraujavusiai Rusijai teks skelbti mobilizaciją, o „Vagner“ – verbuoti net nusikaltėlius iš kalėjimų, kad tik užpildytų praretėjusias gretas.
Bet visa tai įvyko. Ir kiekvieną dieną Rusija, regis, klimpo tik gilyn, nuostoliai augo, o viltys pasiekti greitą pergalę byrėjo į šipulius.
Ir atvirkščiai, Ukrainos ryžtas ne tik atsilaikyti, bet ir gebėjimai atsikovoti teritorijas taip pat buvo įrodyti mūšio lauke, kaip ir efektyvus Vakarų karinės paramos panaudojimas, išsklaidant mitus apie tariamos eskalacijos pavojus, kad ir kaip juos bandytų išryškinti pats V. Putinas.
Tačiau po sėkmingų Ukrainos kontrpuolimų rudenį įstrigusi situacija fronte, sunkūs mūšiai dėl Bachmuto verčia prisiminti jau ne kartą keltą klausimus: ar ukrainiečiai išties pajėgūs pasiekti pergalę, ar režimas Maskvoje gali leisti sau pralaimėti ir ką reiškia pergalė, pralaimėjimas bei jų pasekmės?
Kalbas apie didelį rusų puolimą, kuris esą padės pasiekti persilaužimą kare ir galimai jau prasidėjo, keičia svarstymai, kada gi, kur ir kaip sėkmingai kontratakuos ukrainiečiai.
Bet kas iš to – bus pasiekta viena ar kita pergalė užimant ar atsikovojant teritoriją, bet jei abiejų kariaujančių pusių tikslai yra maksimalūs, prie ko tai veda – valstybės, režimo žlugimo, branduolinių ginklų panaudojimo?
Pergalė ranka pasiekiama: ar tikrai?
Atsakymai atrodo paprasti, bent jau vertinant ukrainiečių pasiekimus per pastaruosius metus. Ukrainos pergalė, nepaisant vis pasirodančių skeptiškų vertinimų ir perspėjimų, kad Krymo atsiimti tikrai nepavyks ir atvirkščiai – kad viskas priklauso nuo valios ir pajėgumų yra aiškus, trokštamas ir kol kas tvirtai Vakaruose palaikomas tikslas.
Tad jei pergalė reiškia Rusijos pralaimėjimą ir atsitraukimą nuo visų užgrobtų teritorijų – kokios gi problemos? Juk ne veltui Ukraina telkia rezervus, Vakarų šalyse mokosi naudotis naujausia technika, įskaitant modernius vakarietiškus tankus, pėstininkų kovos mašinas (PKM), artileriją, oro gynybos sistemas, t.y. tai, ką ketina naudoti kare.
O ir politinė, karinė ir ekonominė Vakarų parama Ukrainai irgi, nepaisant pasirodančių kritikų balsų, lieka stabili, nuosekli, tegu ir ne tokia didelė, kokios norėtų ukrainiečiai. Juk net ir su nedideliais modernios salvinės ugnies sistemų HIMARS, savaeigių haubicų ir kitais pajėgumais ukrainiečiai sugebėjo vasarą ir rudenį sėkmingai kontratakuoti, suduoti triuškinančius smūgius rusų kariuomenės vadavietėms, karių ir atsargų sankaupoms, netgi strateginiams objektams. O kur dar Vakarų žvalgybinė parama, karių bei karininkų mokymai kariauti taip, kaip NATO.
Regis, nereikia nieko galvoti, tik apie pergalę – eiti į priekį tol, kol galima, kol priešas nebus išstumtas iš visos Ukrainos teritorijos, jokių kitokių minčių ir būti negali apie pasekmes. Ir Rusija jau įrodė, kad nieko nebegali nustebinti, mat tiek jos karinė technika, tiek karinė mintis, tiek rezervai, nepaisant šalies karinio pramoninio potencialo, išteklių nieko nebebaugina.
„Praktiškai visą rusišką arsenalą matėme, jokių wunderwaffe (stebuklingų ginklų) nėra, viskas yra 80-ųjų metų technologijos. Rusų taktika nepasikeitė nuo Žiemos karo laikų, ir rusų karvedžiai nelabai pasikeitė, tad net jei jiems pavyks praisveržti, tai bus lipimas ant grėblio antrą kartą“, – laidoje „Delfi tema“ tikino Lietuvos karo akademijos (LKA) dėstytojas Artur Plokšto.
Jo manymu, nors vadinamasis Rusijos pramoninis karinis kompleksas dirba visu pajėgumu, pavyzdžiui, gamyklose Nižnij Tagile ir Omske dirbama trimis pamainomis gamindamas tankus, PKM ir kitą techniką, jei Rusija ir toliau tęs tokias pragaištingas atakas, tai bus lenktynės su laiku.
„Dabar yra klausimas, kuris greitis didesnis: ar praradimai mūšio lauke, ar pajėgumų atstatymas. Jei Rusija tęs atakas, greičiau praras techniką, atsiras technikos badas, kaip dabar su sviedinių badu, ir tada viskas priklausys nuo kaimynų, ypač Kinijos“, – teigė A. Plokšto, įspėdamas, kad Kinijos arsenalai yra dideli. Tačiau Pekinas, nepaisant JAV kaltinimų, jog kinai jau padeda rusams kare su Ukraina, kol kas atvirai nestojo į Maskvos pusę visa savo karinės pramonės galia.
Tad jei Rusija liks viena tik su tokiais sąjungininkais, kaip Šiaurės Korėja, Iranas, pranašesniais Vakarų ginklais ir technika aprūpinti ukrainiečiai, anot A. Plokšto, jau vasarą gali tikėtis situacijos, kad Rusija nespės kompensuoti nuostolių mūšio lauke. Juo labiau, kad kai kurie vakarietiški ginklai, pavyzdžiui, HIMARS ar kita didelio tikslumo bei nuotolio ginkluotė kare Ukrainoje pasirodė geriau, nei buvo galima įsivaizduoti.
Be to, ukrainiečiams, pasak A. Plokšto, nebūtina skubėti ir pirmiems pradėti puolimo, mat puolimas visada yra rizkingas, kaip ir gynyba, o švaistyti mažesnių, nei rusų turimų rezervų, Ukrainos kariuomenė negali, tačiau kartu ji jau įrodė galinti ypač sėkmingai kontratakuoti.
Su tokia nuomone sutiko ir Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius, kuris įžvelgė dėsningumą, jog ukrainiečiai ypač sėkmingai sugeba atlaikyti rusų atakas, išsekinti priešininką ir tada kontratakuoti iki tam tikros kulminacijos, kai kuriam laikui įsivyrauja statinės kovos, kaip yra dabar.
„Ta pusė, kuri mažiau susimauna, ta ir laimi. Masė ir žvalgyba – svarbūs komponentai: kur tą masę nukreipti, sukurti operacinį siurprizą priešininkui turi būti paremta žvalgybine ir kontržvalgybine informacija, apgaule. Ukrainiečiai parodė, kad jie šį elementą įvaldę pakankamai gerai“, – teigė T. Jermalavičius, priminęs Ukrainos pergales Chersono ir Charkivo kryptimis, kai nepaisant visų rusų žvalgybinių pajėgumų ukrainiečiai sugebėjo sukurti siurprizą, turėjo iniciatyvą, pasirinko vietą, kur norėjo pulti. Tad panašių veiksmų galima tikėtis ir šį pavasarį – daug kas priklausys nuo Ukrainos pasiruošimo bei Vakarų karinės pagalbos apimties.
„Manau, ukrainiečiai jau pasirinkę vietą, kur kontratakuoti, tad matysime bandymų nukreipti rusų dėmesį nuo tikrų ketinimų“, – spėjo T. Jermalavičius.
Įsijautė į Petro Didžiojo vaidmenį
Vis dėlto visos iki šiol pasiektos Ukrainos pergalės bent jau V. Putino režimui įspūdžio, regis nedaro. Priešingai, įsikibęs į savo nusiteikimą tęsti karą V. Putinas aiškina, kad „specialios operacijos tikslai bus pasiekti“. Po šią savaitę nuskambėjusių liguistų, karingų Kremliaus pranešimų apie tai, kad karas esą yra ne tik su Ukraina, bet ir su Vakarais, o tai yra Rusijos išlikimo klausimas, jokių abejonių dėl paliaubų, taikos ar rusų susivokimo neliko. Bet ar galėjo būti?
Naujausiame „Financial Times“ straipsnyje apie tai, kaip V. Putinas priėmė sprendimą veržtis į Ukrainą pavaizduotas detalus paveikslas, kas ir kaip priiminėjo sprendimus. Kremliui artimų šaltinių duomenimis, tai buvo pats V. Putinas ir tik labai siauras jo lojalių padlaižių ratas.
Esą netgi pats Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas iki pat invazijos pradžios nežinojo, kad karas išties prasidės, o į suirzusių oligarchų klausimus, kas vyksta, replikavo, kad V. Putinas klausosi tik trijų patarėjų: Ivano Rūsčiojo, Petro Didžiojo ir Jekaterinos Didžiosios.
Į visas kritikų pastabas V. Putinas iš pradžių nereagavo, o į klaidingą padlaižių informaciją apie neva neryžtingus Vakarus, apie Ukrainą, kuri pasiruošusi sutikti rusų karius su išskėstomis rankomis žiūrėjo patikliai, tikėdamasis lengvos pergalės.
Tačiau minėtame straipsnyje yra dar keli labai svarbūs momentai. Pirmasis yra dabartinės Kremliaus retorikos atspindys: net ir kurčiam kurmiui akivaizdu, kad Rusijos „specialioji karinė operacija“ nevyksta pagal planą – turėjo trukti kelias dienas ar daugiausiai kelias savaites, o trunka jau metus, tačiau V. Putinas ne tik nesirengia pripažinti savo pralaimėjimo, savo paties klaidų, bet ir linkęs tęsti karą, didinti apsukas, statyti viską ant pergalės kortos. Viskas arba nieko.
Tai net patiems rusų pareigūnams gali kelti nuostabą, bet niekas nebedrįsta prieštarauti carui, nes nėra prasmės – V. Putino įsivaizdavimas apie karą su Vakarais yra nepalenkiamas, kaip ir jo įsikibimas į galutinę pergalę. Tačiau tokį išprotėjusio tirono įvaizdį atsveria kitas – tegu ir tuštybe paremtas, romantinis, su istorinių personažų pergalėmis lyginamas veiksnys.
V. Putinas ne veltui save tapatina su Petru Didžiuoju – pirmuoju Rusijos imperatoriumi, kuris ne šiaip prakirto langą į Europą, bet ir pasiekė pergalių Didžiajame Šiaurės kare 1700-1721 metais. Pastarųjų datų įvardijimas yra neatsitiktinis, mat anuomet Petras I taip pat nesėkmingai pradėjo karą su Švedija, įtikėjęs modernizuotos Rusijos galia, galimybe palaužti priešininkus.
Pirmieji nesėkmingi kovų metai tebuvo du dešimtmečius trukusio karo pradžia. Tada Rusija (ir aplinkinės valstybės, įskaitant Lietuvą) smarkiai nukentėjo nuo rusų sukelto karo, tačiau Maskva jame nugalėjo, o Rusija tapo imperija, su kuria pradėjo skaitytis visos didžiosios pasaulio šalys.
Taip ir dabar V. Putinas gali būti vadinamas pralaimėjusiu, jo šalis – patyrusia strateginę nesėkmę, Ir jei iki šio karo pradžios Rusijos galia buvo pervertinta, dabar ji jau nuvertinama – esą prieš kokią dar NATO rusai gali pašokinėti, kokia dar invazija į Baltijos šalis, jei Rusija jau nukraujavo Ukrainoje? Bet tai gali būti klaida, nes karas gali ir užtrukti.
Kas sustabdys įsismarkavusį bachūrą?
„Karai labai dažnai sustoja ten, kur situacija nė vienos pusės netenkina, nes pabaiga dažnai būna netvarkinga. Artėjame prie taško, kai tikslai abiejose pusėse bus totalūs, absoliutiški. Strateginė klaida yra pernelyg nuvertinti ir pervertinti priešininką, reikia matyti, žinoti, pažinoti, tik taip galima rasti priešnuodžių“, – įspėjo T. Jermalavičius.
Jo manymu, V. Putino Rusija nekeičia ilgalaikių tikslų – vadovaudamasis Petro I ir Jekaterinos Didžiosios retorika, V. Putinas toliau kalba apie „istorinių Rusijos žemių susigrąžinimą“. Ar taip gali kalbėti pralaimėjimą patyręs tironas?
„Reikia suprasti, kad Rusijos propagandos mašina yra galinga, kad bet kokią situaciją galima įvynioti į pergalės popieriuką ir pateikti publikai – gana nekritiškai ar visai nemąstančiai“, – teigė T. Jermalavičius.
Didysis klausimas, anot pašnekovo, yra tas, kokį poveikį tokia „pergalė“ turės V. Putino pozicijai ir valdžios vertikalėje, politiniame, administraciniame ir ekonominiame elite. Kol kas šis pernelyg nesvyruoja – iššūkį net ne V. Putinui, o susimovusiems generolams drįsta mesti tik asmeniškai V. Putino globotas Jevgenijus Prigožinas ir jo „Vagner“ samdiniai. O pats V. Putinas kol kas nepajudinamas. Kol kas. Nes Rusijoje istoriškai nevykėliai valdžioje neužsibūna – jie nuverčiami.
„Jei tas bachūras, kuris viską tvarkė taip, kaip norėjo, kitų akyse tampa nenaudingu, atnešusiu tik didelius nuostolius, kliudančiu naujai paradigmai santykiuose su Vakarais, matyčiau situaciją, kad Putinas iškristų pro bunkerio langą.
Karo dinamika turi poveikį Rusijos vidinei dinamikai, bet mes to nematome, nes mūsų gebėjimas įžvelgti tai, kas Rusijoje vyksta po kilimu, primena Šaltąjį karą, kai kremliologija buvo artima kortų spėlionėms ir astrologijai“, – tikino T. Jermalavičius, pažymėjęs, jog svarbiausia dabar yra matyti, kaip karas gali virsti politiniais pokyčiais, ir jais pasinaudoti.
Ekspertas priminė, kad prieš metus V. Putinas jau smarkiai apsiskaičiavo, nuspręsdamas veržtis į Ukrainą – tai buvo strateginė klaida, bet negalima nuvertinti Rusijos gebėjimų tokias klaidas kartoti ir, pavyzdžiui, ryžtis didesnei eskalacijai, pavyzdžiui, prieš Baltijos šalis.
Net jei dabar tai atrodo mažai tikėtina dėl netekčių, kurias patyrė Rusija, tačiau tol, kol V. Putinas yra valdžioje, iš Rusijos galima tikėtis visko, netgi beprotiškiausių sprendimų.
Ir tada jau belieka viltis, kad galiausiai kas nors V. Putino aplinkoje suburs kritinę masę tų, kurie pasakys stop – naujai karo eskalacijai, branduolinio ginklo panaudojimui, agresijai prieš NATO ar pan. Tokio „ne“ pasekmė gali būti tik viena – V. Putino režimo pabaigą, „iškritimą pro bunkerio langą“ su dar neaiškesnėmis pasekmėmis kovoje dėl valdžios.
