„Mes patys nesuprantame, kas yra Rusija dabar, po šio karo“, – DELFI TV laidoje „Iš esmės“ pripažino P. Bešta. Tačiau jis patikino jog būtent karas įrodė, kad su rusais negalima turėti nieko bendra, nes jie visiems sukelia tiesiog mirtiną grėsmę, jie pasinaudos silpnybėmis, kai tik turės tam galimybę.
Įvardijo, kas per metus pasikeitė
Paklaustas, kaip dabar atrodo reali situacija Ukrainoje, kuri nuo priešo plataus masto invazijos ginasi jau metus, ambasadorius teigė, kad dabartinei situacijai Rusija pradėjo ruoštis pernai rugsėjį, kai Vladimiras Putinas eilinį kartą pakėlė kartelę, paskelbė mobilizaciją. Ši 300 tūkstančių Rusijos karių mobilizacija suplanuota taip, kad žmonės būtų paruošti naujam puolimui Ukrainoje, o tam reikia 2–3 mėnesių. Tad nuo šių metų pradžios toks puolimas jau ir prasidėjo, jis vadinamas didžiuoju Rusijos puolimu.
Anot P. Beštos, dabar yra du svarbūs momentai, kurie parodo, kaip skiriasi situacija nuo praeitų metų vasario, kai viskas prasidėjo.
„Tada Rusija Ukrainos pasienyje sutelkė apie 200 tūkstančių savo karių, ir jie ėjo iš skirtingų šonų. Tai buvo išskaidyta ataka, jie atakavo Chersoną, atakavo Charkivą, Kijivą, Donbasą ir pralaimėjo, nes buvo išskaidę savo pajėgas. Mes juos atmušėme, mes juos nuvarėme nuo Kijivo ir Charkivo. O dabar situacija visiškai kitokia, nes jie Ukrainos teritorijoje dislokuoja apie 350 tūkstančių savo karių, o tai praktiškai du kartus daugiau, nei buvo pernai vasarį. Ir šį puolimą sutelkė Donbase.
Labai didelės Rusijos pajėgos sukoncentruotos Donbase, jie siekia okupuoti Donecko, Luhansko apskričių teritorijas, išlaikyti Zaporižės ir Chersono teritorijas, kurias dabar yra užgrobę. Sausis ir vasaris buvo rekordiški per visus pirmuosius karo metus pagal intensyvumą ir pagal sunaikintų karių skaičių. Per dieną būdavo sunaikinama daugiau negu tūkstantis, ir taip tęsėsi net keletą dienų. Tai byloja, kad didysis Rusijos puolimas vyksta ir jis sutelktas Donbase, o tai reiškia, kad jį sunkiau sulaikyti.
Ukrainos užduotis šiuo momentu, apskritai karinė užduotis – sulaikyti šitą puolimą ir pavasarį pereiti prie kontratakos, kad būtų galima išlaisvinti šias teritorijas: Donbasą, Chersoną, Zaporižės apskritį, Krymą. Dabar vyksta didelio intensyvumo mūšiai, ir Ukrainai, kad atlaikytų ir kontratakuotų, reikalinga pagalba ginklais. Tai vyksta, bet ginklai vėluoja atvykti į Ukrainą, todėl mes priversti koreguoti savo planus“, – pasakojo P. Bešta.
Viešojoje erdvėje nuolat pasirodo pranešimų iš Ukrainos, ekspertų samprotavimų, kad vasario 24-ąją Rusija vėl gali stipriai smogti, ir pabrėžiama, kad Ukraina pasirengusi įvairiems scenarijams. Panašu, kad Rusija savo mobilizuotomis masėmis ukrainiečius bando įbauginti, psichologiškai palaužti ukrainiečius. P. Bešta patikino, kad prie tokių bauginimų ukrainiečiai jau įprato ir žmones paveikti nėra taip lengva.
„Rusijos psichologinis spaudimas yra jos vienas iš raktinių kovos instrumentų su Ukraina, visa Europa ir visu pasauliu. Šiandien jie ir toliau spaudžia, stengiasi, ir jų užduotis turi du svarbius aspektus: pirmas – užtikrinti pergalę Ukrainoje kariniu būdu, bet, svarbiausia, susilpninti partnerių vienybę, tai yra Europos, NATO, visų Vakarų, palaikančių Ukrainą. Jų užduotis – arba panaikinti, arba sumažinti tokį palaikymą, susilpninti arba sukurti kokių nors konfliktų, ir tam naudojamas psichologinis, informacinis ginklas, užsiimama dezinformacija, bandoma paveikti kai kurių valstybių Europoje norą sustabdyti šį karą bet kokia kaina ir tokiu būdu suskaldyti.
Tai yra pergalė Rusijai, ir jie galvoja, kad vienareikšmiškai nugalės Ukrainą, iš esmės nugalės ir Europą, nes suskaldys jų vienybę. Absoliučiai karinis aspektas. O psichologinio karo momentas – Putinas deklaruoja, kad jis kariaus iki paskutinio ruso, stengėsi parodyti visam pasauliui ir Ukrainai, kad Rusijos resursai milžiniški, žmonių potencialas nesvarbus, ir tai visi mato, taigi tai vienas iš būdų spausti ukrainiečius ir mūsų partnerius, sakant, kad jie kariaus iki paskutinio“, – rusų naudojamas technologijas analizavo P. Bešta.
Patyrė jau ne vieną pralaimėjimą
Grasinimai ir psichologinis spaudimas esą ir yra vienintelis Rusijos planas, kaip laimėti karą, nes kito jie tiesiog neturi.
„Planą jie turėjo. Kalbant apie praeitų metų vasario mėnesį, jų planas buvo paprastas – „Blickrygas“. Jie padarė klaidingas išvadas apie tai, kad Ukrainoje didžioji dalis visuomenės norės gyventi kartu su Rusija. Jie to tikėjosi – ir jų FSB, ir jų žvalgyba. Tam naudojo didelius resursus, kad plėtotų tuos žvalgybos tinklus, kad studijuotų nuotaikas Ukrainoje, ir Putinui ant stalo prieš įsibrovimą padėjo medžiagą apie tai, kad situacija palanki, Rusijai užteks tik pagąsdinti ukrainiečius savo didžiule kariuomene ir įeiti į Ukrainos teritoriją. Ukrainos kariuomenė esą yra silpna, ji iš karto sugrius, Ukrainos lyderiai pabėgs iš Ukrainos arba juos likviduos, ir pusė Ukrainos arba didžioji jos pusė sveikins Rusijos karius kaip išgelbėtojus. Tokį psichologinį scenarijų jie sau nupiešė ir pavadino „Blickrygu“.
Ir po pirmųjų karo dienų pamatė, kad tai netiesa, – ukrainiečiai nesveikino rusų, jie nematė jų kaip išvaduotojų, Ukrainos lyderiai kovos iki galo, Ukrainos kariuomenė paruošta žymiai geriau, nei jie vertino, ir tai buvo didžiulis pralaimėjimas rusams.
Toliau jie ėmė elgtis kitaip: pradėjo branduolinių objektų okupaciją, pradėjo grasinti dėl branduolinės katastrofos. Dar pernai pavasarį pradėjo energetinį karą prieš Ukrainą, ėmė naikinti energetiką, – tikėjosi, kad ukrainiečiai žiemą sušals ir tai bus nematyto masto socialinė katastrofa, kai Ukrainos energetika sustos, šildymas nustos veikti, milijonai ukrainiečių bus priversti bėgti į Europą, o tai darys jai spaudimą. Ir jie eilinį kartą pralaimėjo, nes to neįvyko ir neįvyks“, – akcentavo P. Bešta.
Jis pabrėžė, kad per šiuos metus ne tik ukrainiečiai parodė neįtikėtiną ištvermės lygį ir gebėjimą greitai atkurti energetinę sistemą, tačiau ypač susitelkė ir Vakarai, kurie visus V. Putino užmojus laimėti energetinį karą pavertė niekais.
„Čia toks ištvermės lygis, kuris buvo netikėtas Rusijai. Dabar, pralaimėdami karą lauke, pralaimėdami energetinį karą Ukrainoje, jie pralaimėjo ir energetinį karą Europoje, nes turėjo iliuzijų, kad Europa pasiduos, jiems darant spaudimą dėl dujų ir naftos. Bet Europa perėjo šį krizės periodą ir šiandien dujų kainos Europoje mažiausios per 17 mėnesių. Energetikos srityje Rusija pralaimėjo Europoje, pralaimėjo ir Ukrainoje, dėl to, mano manymu, Rusija dabar stengiasi minimalizuoti savo karinių operacijų tikslus“, – svarstė P. Bešta.
Siekia, kad vėl pradėtų bijoti Rusijos
Tas tikslų minimalizavimas ir paaiškina, kodėl dabar didžiausias Rusijos pajėgų dėmesys yra sutelktas į Donbasą. Be to, ir karo pradžioje V. Putinas pasakė, kad šios operacijos tikslas – „apginti“ Donbaso gyventojus.
„Nuo pat pradžios šis karas turėjo genocido charakterį: jiems nereikalingas Donbasas, jiems reikia sunaikinti Ukrainos dvasią, Ukrainos valstybę ir tautą. Jie siekia, kad Ukraina būtų pertvarkyta, dabar sako, kad Ukraina turi tapti Rusijos drauge už bet kokią kainą, ir jie aiškina, kad naikins ukrainiečius tol, kol jie pasiduos ir vėl pradės bijoti Rusijos. Baimė yra jų raktinė vertybė, kurią atvirai visur propaguoja. Ir ne tik kalbant apie santykį su Ukraina, bet ir su tokiais kaimynais kaip Moldova, Baltijos šalys, Lenkija, Sakartvelas, Europa. Kai jų paklausia, kam reikalingas tas karas, atsako, jog dėl to, kad jų nustojo bijoti, tad turi grąžinti šią baimę į santykius su visomis valstybėmis, kurios yra aplinkui“, – teigė Ukrainos ambasadorius Lietuvoje.
Anot jo, vienintelis kelias kovoti su Rusijos vykdomu genocidu, sėjama baime ir būtinybė nubausti kaltuosius asmenins.
„Mums neužtenka tik laimėti šį karą ir atgauti teritorijas, – mes turime padaryti viską, kas įmanoma, kad visi, kurie kalti, būtų priversti prisiimti atsakomybę. O tai yra Rusijos lyderiai, karo vadovybė, visi karinių grupuočių nariai, taip pat ir privačių, visi, kas padarė sunkių nusikaltimų, turi būti patraukti atsakomybėn, ir tai yra garantas, kad ateityje toks karas nepasikartos.
Ukrainiečiai, lietuviai ir lenkai turi galvoti, kaip karą užbaigti tokiomis sąlygomis, kad Rusija negalėtų pakartoti jo po penkerių ar dešimties metų. Mes matome, kad tai būtent toks algoritmas, kurį jie naudoja: pradėjo karą su Sakartvelu, tada sustojo, pasiruošė ir atėjo į Ukrainą 2014 m., paskui vėl sustojo, o dabar nusprendė užkariauti visą Ukrainą.
Taigi sąžiningumas užima centrinį vaidmenį taikos formulėje. Visas pasaulis, tarptautinės institucijos, tarptautinė teisė parodė neefektyvumą, kad užkirstų kelią tokiems dideliems ir brutaliems karams Europoje 21 amžiuje. Dėl to visa tarptautinė bendruomenė turi pasižiūrėti, kur reikia reformuoti tarptautines institucijas, o kur reikia sukurti naujų, parašyti naujų tarptautinių teisės normų nacionalinėse valstybėse, kad sąžiningumas nebūtų formalus, o būtų iš tikrųjų kaip faktorius, kuris ateityje baugins bet kokį agresorių arba bet kokį lyderį nuo prezidento iki karinio vado. Ir jis tiksliai žinos, kad bausmė už jo nusikaltimus jį suras bet kokiu atveju. Tam reikia padaryti labai didelį darbą, dabar to įgyvendinti praktiškai neįmanoma, nes institucijos dėl tarptautinio sąžiningumo nesugeba greitai ir visu mastu reaguoti į tuos nusikaltimus.
Dėl to Ukraina iškėlė klausimą, kad būtų sukurtas specialus tribunolas, kad būtų galima persekioti agresijos nusikaltimus, kurių kitaip negalima persekioti, ir Lietuva yra didelė Ukrainos partnerė, kalbant apie sąžiningumo tikslus, taikos Ukrainoje formulę“, – aiškino P. Bešta.
V. Putino politika nesikeičia dešimtmetį
Karas Ukrainoje atskleidė ne tik Rusijos siekį visiškai užkariauti ir sunaikinti šią šalį, bet demaskavo ir jos grobuonišką požiūrį į kitas valstybes. Viena jų – Moldova, kurią Ukrainos žvalgyba įspėjo apie Rusijos planus organizuoti perversmą. P. Bešta įsitikinęs, kad jei Rusija nebus sustabdyta Ukrainoje, įvairių grėsmių tik daugės.
„Jau dešimtmečius Putino politika yra apie tai, kad jis turi prioritetines valstybes, kurias stengiasi okupuoti, sunaikinti, neutralizuoti, užkariauti: bet koks variantas tinka. Ir tai tokios valstybės kaip Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Baltarusija, toliau –Rytų Europa, Baltijos šalys, Lenkija, į kurias žiūri kaip į savo agresyvios politikos objektus. Bet yra ir platesnis žvilgsnis, Rusija turi ir globalių ambicijų. Žinoma, Rusija neturi jokių resursų, kad būtų tokia globali valstybė, kokią jie nori save matyti ir spręsti klausimus Afrikoje, Azijoje ar Lotynų Amerikoje, Europoje; viskas, ką jie gali padaryti, tai ieškoti silpnų taškų pasaulyje, surasti krizinių vietų, pavyzdžiui, Siriją arba Libiją, kad ten įeitų ir už mažą kainą sukurtų didžiules krizes bei grėsmes savo varžovams Europai, NATO ir taip šantažuotų.
Tai reiškia, kad ir Rusijos kampanija Sirijoje, ir veiksmai Afrikoje, ir Venesuela ir dar kas nors, neduok Dieve, Europoje vėl atsiras, pavyzdžiui, Balkanuose atsitiks kokių nors krizinių situacijų, Rusija visą laiką stimuliuos, visą laiką bandys kištis ir išpūsti konfliktus, kad paskui pasinaudotų Europos silpnumu, nukreiptų dėmesį į kitokius taškus, kad išlaikytų savo dominavimą Moldovoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Sakartvele, Kaukaze. Tai prioritetas. Visa kita – pagalbiniai instrumentai. Taigi gal neabejokime ir nekalbėkime apie susitaikymą, kad neprovokuotume, kaip tokia politika buvo iki karo Ukrainoje. Rusijos planai, kurie susiję su Ukraina, Moldova, Sakartvelu, Baltarusija, nedings niekada. Ir toks planas Moldovoje 100 proc. egzistuoja. Ukraina, Moldova – šioms valstybėms Rusija turi planų.
Mes visi turime ginti ir Ukrainą, ir Moldovą, ir Sakartvelą nuo Rusijos spaudimo, ir toks vieningas frontas pagaliau turi baigtis Ukrainos bei Gruzijos naryste NATO ir Europos Sąjungoje, kad sudarytų vieną didelį frontą prieš Rusiją. Po vieną nei Ukraina, nei Moldova, nei Sakartvelas negalės atlaikyti tokio spaudimo. Europa taip pat turi suprasti, kad turi būti vieninga saugumo erdvė Europoje“, – dėstė P. Bešta.
Perspektyvų deryboms nėra
Kol galvoja ir apie kitų saugumą, Ukraina savo teritoriją nuo Rusijos gina jau metus, nors turbūt niekas negalvojo, kad tai taip ilgai užsitęs, turbūt niekas nesitikėjo, kad nepasibaigs karas per kelis mėnesius. Ar po šių metų galima daryti išvadas, kaip keitėsi situacija Ukrainoje, požiūris į ją, supratimas apie karą ir grėsmes?
P. Bešta teigė, kad praėjus metams karo visiškai aišku, kad jis gali pasibaigti tik Ukrainos pergale mūšio lauke ir bet kokios derybos turi vykti tik apie Ukrainos pergalę bei Ukrainos teritorijų išlaisvinimą.
„Tai vienintelis būdas užbaigti karą Ukrainai. Mes jau tai žinom: ir Minsko sutartis, ir Krymo okupacija. Rusija niekada nesustos. Turi būti aiškios nepasikartojimo garantijos. Mes visi, ukrainiečiai su partneriais, turime galvoti apie tai, kokiais būdais užtikrinti taiką po šio karo, o tai reiškia, kad teritorijos turi būti išlaisvintos, Ukraina turi tapti NATO nare, ginkluotė ir Ukrainos kariuomenės stiprybė turi būti maksimaliai kokybiška, kad šis karas daugiau nepasikartotų. Tai reiškia, kad bet kokios teorinės derybos galimos, kai Ukraina pasieks pranašumą karo lauke.
Visa informacinė Rusijos dezinformacija, kurią ji daro ir darys Europoje, Amerikoje bei raktinėse sostinėse, kalbėdama apie tai, jog pasirengusi deryboms be jokių išankstinių sąlygų, iš tiesų yra tam, kad pratęstų laiką ir sukurtų sau galimybių geriau pasiruošti puolimui, kad sunaikintų partnerių vienybę, kurie kartais linkę baigti karą už bet kokią kainą, bet niekas negalvoja apie tai, kas bus po metų ar dvejų po tokio susitaikymo, – tada agresija atsinaujins.
Jei jūs pamatytumėte Rusijos komentarus, – jie visiškai neatsisakė savų reikalavimų. Pradedant nuo to, kad Rusija turėtų pasilikti visas okupuotas teritorijas, ir reikalavimai, kad Ukraina turi būti nuginkluota, denacifikuota, negali būti NATO narė ir kt. Dėl to dabar nėra jokių perspektyvų derėtis“, – patikino ambasadorius.
Jis pabrėžė, kad net patys ukrainiečiai per šiuos karo metus suvokė, kad neįmanoma suprasti, aks yra Rusija. Įmanoma suvokti tik tai, kad ji yra blogis.
„Pasakysiu savo asmeninę nuomonę – mes patys nesuprantame, kas yra Rusija dabar, po šio karo. Galbūt mes tai kažkaip suprasdavome 1990-aisiais metais, suprasdavome 2000-aisiais, kad tai mūsų kaimynė, su kuria galima susigyventi, kuri nebus mūsų sąjungininkė, kuri stengsis mums daryti spaudimą diplomatiškai, politiškai, ekonomiškai, energetiškai, bet mes žinojome, kad tai galima sustabdyti, ir visa tai gebėjome sustabdyti maždaug 30 metų, – nuo tų laikų, kai tapome nepriklausomi. Mes suprasdavome, kad tai yra tauta, kuri skiriasi nuo ukrainiečių, ši tauta turi savo prioritetus, nuomonę, turi savo trūkumų, savo problemų, iliuzijų, pirmiausia, imperinių arba vieningos tautos, Rusijos didybės iliuzijų, istorinės didybės ir t. t. Bet niekas iš mūsų nesuprasdavo, kiek jie toli nuo žmogiškumo.
Jiems nieko nereiškia raudonosios linijos, tokios kaip genocidas, tautų naikinimas, „kiliminiai“ bombardavimai, energetikos naikinimas, jie gali palikti milijonus ukrainiečių be šilumos, vandens. Taigi mano asmeninė išvada – aš nežinau, kas tokie rusai, jie man yra kažkoks blogio veidas. Kuo esu tikras, ir visi pagaliau tai pamatė, Europa taip pat, stačiusi santykius su Rusija, paremtus ekonominio bendradarbiavimo pagrindu, kad jie neturi neprovokavimo principo. Tokios iliuzijos žlugo, ir visi mato, kad tai buvo neteisingi vertinimai.
Negalima taip su rusais dirbti, nes jie visiems sukelia tiesiog mirtiną grėsmę, jie pasinaudos silpnybėmis, kai tik turės tam galimybę. Tai nėra tauta, su kuria galima taikiai gyventi, su ta valdžia, kuri dabar yra Rusijoje. Ir tą visi dabar pamatėme – ir visa Europa, ir visas pasaulis, ir tos valstybės, kurios dabar kenčia Afrikoje bei Azijoje dėl maisto saugumo, kurį tyčia provokuoja Rusija.
Visi suprato, kad su šiuo režimu bendradarbiauti ir turėti verslo santykių neįmanoma. Štai iki ko rusai, kaip tauta, gali prieiti. Mes visi suprantame, kad be Rusijos deputinizavimo ir transformacijos nieko nebus. Taip pat be atsakomybės, apie kurią kalbėjome. Be to mes negalėsime suprasti, kas tokie rusai ir kaip toliau su jais gyventi“, – reziumavo P. Bešta.
