V. Putinas, ko gero, skelbs visuotinę mobilizaciją – į frontą sems ir mes visus, net studentus ir inteligentus. O gal netgi liausis apsimetinėti ir beveik prieš metus paskelbtą „specialiąją operaciją“ pavadins tuo, kas realiai vyksta – karu? Karas Ukrainoje kažkaip juk turi baigtis, tiesa?
Tokie ir panašūs svarstymai prieš antradienį vykusį Rusijos lyderio pranešimą Federaliniam susirinkimui – Kremliaus grietinėlei, už nuopelnus, lojalumą, kyšius ir kitais būdais salėje prieš kameras sėdėti atrinktiems visuomenės atstovams – virė iki pat paskutinės minutės.
Bet kaip ir dažniausiai tokiais atvejais V. Putinas nuvylė: jo kalba buvo tradiciškai ilga, nuobodi, kartojant tas pačias nuvalkiotas tezes apie kaltinimus Ukrainai, Vakarams, o tada pasisuko į mėgstamesnę pusę, kur V. Putinas mėgsta „džiazuoti“ ir žongliruoti skaičiais, – ekonomiką.
Ir kai jau atrodė, kad ne vieną salėje susirinkusį žiūrovą užmigdžiusi Kremliaus lyderio kalba tuo ir pasibaigs, nuskambėjo finaliniam akcentui palikta kaltinimų, melų ir grasinimų tirada, kuri pirmiausiai buvo skirta JAV ir kitoms galingiausioms Vakarų šalims.
V. Putinas pareiškė, kad Rusija stabdo dalyvavimą strateginės ginkluotės mažinimo sutartyje (START) ir netgi svarsto atnaujinti branduolinius bandymus. Tokie signalai negalėjo likti nepastebėti Vakarų sostinėse, kur jau, buvo pripratę prie, regis, tuščių Kremliaus grasinimų. Šį kartą viskas gali klostytis kitaip.
Tai kur ta žadėta eskalacija?
Iš pirmo žvilgsnio Kremliaus branduoliniai grasinimai jau senokai nieko neturėtų jaudinti, nes tai nėra nei pirmas kartas, kai pats V. Putinas laido su branduoliniais ginklais susijusias užuominas, nei pats nuožmiausias. Aršumu labiau pagarsėjo buvęs V. Putino prezidentinės kėdės Kremliuje šildytojas, dabar jo pavaduotojas nacionalinio saugumo taryboje Dmitrijus Medvedevas, kuris pastaruoju metu nepraleidžia progos pasišvaistyti tulžingais grasinimais Vakarams.
Tačiau nei jo, nei V. Putino, nei juo labiau Kremliaus propagandistų pasikartojanti retorika, esą Rusija reaguos į „būtent šį Vakarų veiksmą“, „nepaliks jo be atsako“ ir vertins kiekvieną vis pažangesnės, galingesnės Vakarietiškos ginkluotės siuntą kaip peržengtą ribą neužsipildė.
Vakarų nerimas dėl Rusijos galimos eskalacijos – taip pat ir branduolinės kol kas ne tik nepasitvirtino, bet tą savotiškai pripažino netgi pats V. Putinas savo kalboje. Užsimindamas apie tai, kad Vakarai padėjo Ukrainai suduoti smūgius Rusijos strateginėms bazėms, jis pripažino smūgius prieš bene svarbiausius Rusijos strateginius objektus.
Pripažino, palingavo galva ir viskas – nieko. O kurgi visi pažadai suduoti triuškinantį atsaką, reaguoti į antpuolį prieš Rusijos branduolinio arsenalo pajėgumus? Jei jau pripažįstama, kad Ukraina sudavė šiuos smūgius, o Vakarai prie to prisidėjo, tai juk yra tiesioginė ataka prieš Rusiją, o ne jokia specialioji operacija, tiesa?
Tačiau iš V. Putino, kaip ir iš pačios Rusijos pastaraisiais metais nesulaukta nieko daugiau, nei ji yra pajėgi: V. Putinas gali kalbėti apie tai, kad „specialioji operacija“ vyksta pagal planą, net jei kelias savaites turėjusi trukti operacija užsitęsė metus. O Rusijos armija gali plėšti, žudyti, griauti, toliau iš lėto slinktis fronte į priekį po kelis šimtus metrų per mėnesį per kalnus rusų karių lavonų, tęsti Ukrainos miestų apšaudymą kruizinėmis, balistinėmis raketomis, dronais. Bet tai ir viskas.
Tad esą kokios dar eskalacijos reikėtų bijoti, juo labiau Vakarams, kurie peržengė savo ribas. Pavyzdžiui, iš pradžių šalmus dovanoję vokiečiai nė nenorėjo svarstyti apie lengvosios ginkluotės perdavimą Ukrainoje, o 2023-iųjų žiemos pabaigoje vokiečiai perduoda ukrainiečiams savo naujausias savaeiges haubicas, tankus, oro gynybos sistemas.
O ir JAV ne vienerius metus vengė perduoti Ukrainai prieštankinę ar priešlėktuvinę ginkluotę, vengdamos galimos eskalacijos su Rusija. O vien per pastaruosius 12 mėnesių Vašingtonas išleido dešimtis milijardų dolerių ir atidavė ukrainiečiams pažangiausias salvinės ugnies sistemas, tankus, artileriją, tūkstančius tonų amunicijos, specializuotą įrangą ir neįkainojamą ypač jautrią, savalaikę žvalgybinę informaciją, kurią surinkti tik amerikiečiai turi tokius gebėjimus. Kur tas žadėtas Kremliaus atsakas? Gal išties nebeverta bijoti ir Ukrainai perduoti viską, ko ji prašo.
Tariamo atsitraukimo pavojai
Bet čia V. Putinas savo kalboje ne šiaip nubrėžė raudoną liniją, kurią galima būtų vertinti tik kaip eilinę. Kremliaus šeimininkas iš pradžių paminėjo, kad esą „kuo daugiau toliašaudžių kovinių sistemų pateks į Ukrainą, tuo toliau Rusija atitraukinės šią grėsmę nuo savo sienų“.
Kad ir ką reikštų šis įspėjimas – ar tolesnius, ryžtingesnius bandymus sunaikinti Vakarų karinę paramą Ukrainai dar prieš tai, kai ši pasieks frontą, ar atakas prieš Vakarų logistikos taškus, pavyzdžiui kritiškai svarbų paskirstymo centrą Žešuve, Lenkijoje – belieka tik spekuliuoti.
Tokia taktika – priversti Vakarus spėlioti, spekuliuoti, yra ne kartą naudota Kremliaus. Klausimas „o kas dabar bus?“ gali skambėti baugiai, kai grasina realų karą Europoje sukėlusi valstybė, turinti tūkstančius branduolinių ginklų. Tad tokiais atvejais užtenka vieno dramatiško pareiškimo.
Būtent todėl V. Putinas nepaliko abejonių dėl kito Rusijos žingsnio: spėlioti čia nebėra ko – Rusija traukiasi iš START. Ši žinia gali pasirodyti mažiau aktuali, ne tokia svarbi ukrainiečiams ar jų artimiausiems rėmėjams, pavyzdžiui, Lietuvai. Juk START tai yra dvišalė sutartis tarp JAV ir Rusijos, kuri buvo pasirašyta 2010 metais, o 2021 metais pratęsta dar penkeriems.
START sutartyje Kremlius ir Vašingtonas yra numatę konkrečius skaičius, kiek tokių pajėgumų kiekviena šalis gali turėti – tiek Rusijai, tiek JAV ji riboja branduolinių galvučių skaičių iki 1550, o tarpžemyninių balistinių raketų, balistinių raketų povandeniuose laivuose ir bombonešiuose iki 700.
Kruopščiai aprašyti pajėgumai yra dar kruopščiau tikrinami kasmet po keliolika kartų – į sutarties šalis ir pasirinktus objektus iš anksto neįspėję gali atvykti abiejų šalių inspektoriai, kuriems taikoma ne šiaip diplomatinė neliečiamybė, bet ir beveik beprecedentinė prieiga prie kitos šalies strateginio branduolinio arsenalo objektų.
Toks tarpavusio pasitikėjimą skatinantis, o realiai ir kontrolę užtikrinantis patikros mechanizmas yra START esmė – kiekviena šalis negali viršyti numatytų pajėgumų skaičių prasme ar techniniais parametrais.
Tad, regis, prie ko čia Ukraina, kuri nėra nei START dalyvė. Kita vertus, V. Putino užuominos, jog Rusija formaliai ne pasitraukia, o tik „stabdo savo dalyvavimą START“ yra savotiška gudrybė, kuri paremta išgalvotais Kremliaus argumentais, susietais būtent su Ukraina.
Tai, kad Rusija stabdo savo narystę START, V. Putinas pirmiausiai argumentavo Vakarų, ypač JAV karine parama ukrainiečiams, įvykdžiusiems atakas prieš rusų karines bazes, tarp jų ir minėtas strateginių bombonešių bazes. O bombonešiai juk yra vieni START sutartyje aprašytų objektų.
Tačiau START sutartis nenumato nei tokių išorinių aplinkybių, nei sutarties suspendavimo. Dar daugiau, V. Putinas aptakiai kalbėjo apie galimą suspendavimo atšaukimą po to, kai bus įvertinti Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos branduoliniai arsenalai.
Jis siekia po kelis šimtus galvučių, tačiau su START neturi nieko bendro, mat minėtos šalys nėra sutarties dalyvės – joms negalioja ir sąlygos įvertinimo, patikrinimo, inspekcijų.
Londonas ir Paryžius prisijungti prie START sutarties turi tiek pat noro, kiek ir Kiniją, kurią buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas bandė nesėkmingai įtikinti, pasirašant naują strateginės ginkluotės kontrolės susitarimą.
JAV išties nerimauja, kad Kinija plečia savo branduolinį arsenalą ir iki 2027 metų turės 700 kovinių galvučių, o iki 2030 metų šis skaičius gali pasiekti 1 tūkst.
Tai atrodytų įspūdingas skaičius, turint omeny, kad šiuo metu Kinijos branduoliniame arsenale, spėjama, yra apie 300 galvučių. Tačiau JAV ir Rusija kartu sudėjus turi apie 13 tūkst. galvučių, kurių apie 3600 yra bet kurią akimirką paruoštos panaudojimui.
Kuo tai siejasi su Ukraina?
Vis dėlto labiau nei Kinijos įtraukimas, JAV domino strateginė pusiausvyra su Rusija branduolinės ginkluotės srityje – numatyti skaičių limitai, inspekcijos ir kitos procedūros yra neatsitiktiniai eilinės sutarties punktai, bet per dešimtmečius derybų suderėti akcentai.
Nepaisant branduolinių ginklų priešininkų ir branduolinio nusiginklavimo šalininkų teiginių, kad šie ginklai savaime yra pavojingi, egzistuoja pagrįsta ir argumentuota teorija, kad būtent branduoliniai ginklai palaiko galių pusiausvyrą pasaulyje ir nesyk atgrasė nuo tiesioginių priešiškų valstybių susidūrimų.
Pavyzdžiui, Šaltojo karo laikais buvo kilusi ne viena pavojinga situacija tarp sovietų ir JAV vadovaujamų pajėgų ir viskas galėjo baigtis karu, bet žinant, jog toks konfliktas gali peraugti į abipusį susinaikinimą garantuojančią padėtį, o gal ir lemtų žmonijos pabaigą, karo išvengta.
START sutartyje užfiksuotas galvučių mažinimo procesas prisidėjo prie šaltojo karo laikų įtampų bei atsitiktinių susidūrimų mažinimo – kuo mažiau galvučių nuo turėtų dešimčių tūkstančių iki kelių šimtų, tuo mažesnė rizika, didesnė kontrolė ir mažesnės išlaidos branduolinių ginklų išlaikymui.
Suspendavus, o tai reiškia, kad iš esmės nutraukus sutartį, nebelieka virtinės papildomų saugiklių. START kritikai ir skeptikai gali priminti, kad sutartis neveikė nuo rugpjūčio, o strigo nuo 2020-ųjų – iš pradžių dėl pandemijos, o tada ir dėl karo Ukrainoje pasekmių – vizų rusams ir amerikiečiams, tačiau START yra svarbi ne tik dėl inspekcijų. Sutartyje numatytas keitimasis informacija, įspėjimais apie būsimus raketų paleidimus, konkrečiais telemetriniais duomenimis.
Nutrūkus sutarčiai visa tai dingtų. JAV turi pakankamai žvalgybinių priemonių, kuriomis gali sekti Rusijos strateginių pajėgų veiksmus, lyginti, tikrinti balistinių raketų paleidimų duomenis, tačiau sutartyje numatyti mechanizmai buvo ne tik papildomi, skirti apsidraudimui, bet ir specifiniai, t.y. tokie, kokių JAV žvalgyba įprastai galėtų nesurinkti. Pavyzdžiui, kiek ir kokių specialistų vienu metu dirba prie pasirinkto projekto, kokie yra šio projekto realūs parametrai ir pan.
Dar daugiau, net jei tarp JAV ir Rusijos egzistuoja papildomi, tačiau ne tokią galią turintys susitarimai dėl apsikeitimo informacija, pavyzdžiui, informavimą apie būsimus raketų paleidimus, START numatytos procedūros užtikrindavo savalaikį reagavimą, ko padidintos įtampos situacijoje gali ir nebūti. Šaltojo karo laikais buvo ne viena krizė, kai tokių susitarimų, kaip START neturėjusios JAV ir Sovietų sąjunga vos nepradėjo branduolinio karo vien per klaidą. Techninės ar žmogiškos klaidos interpretuojant tarpžemyninių raketų bandymus visada yra pavojingos, kai trūksta patikimos informacijos apie varžovo branduolinių pajėgų parengtį, numatomus veiksmus.
Vis dėlto V. Putinas pasistengė išspausti maksimumą iš tokios padėties ir pagrasino, jog jo šalis gali imtis netgi branduolinių bandymų – esą Kremlius žino, jog to nori ir JAV.
„Jeigu Jungtinės Valstijos imsis branduolinių bandymų, jų imsimės ir mes“, – pareiškė V. Putinas.
Įrodyti, kad amerikiečiai ketina surengti pirmąjį branduolinį bandymą nuo 1992-ųjų V. Putinas, žinoma, nepateikė. JAV per visą istoriją nuo 1945-ųjų yra surengusi per tūkstantį branduolinių bandymų, iš jų didžiąją dalį šachtose po žeme, o penktadalį – atmosferoje, po vandeniu arba kosmose. Savo ruožtu Rusija nėra įvykdžiusi nė vieno branduolinio bandymo, tačiau jos pirmtakė Sovietų sąjunga surengė 715 bandymų, paskutinįjį atliko šachtoje 1990 metais.
Savaime branduolinių bandymų atnaujinimas nors ir nebūtų ypač šokiruojantis, vis dėlto žymėtų tiek tam tikros eros pabaigą, tiek grįžimą prie Šaltojo karo laikų praktikos. Kita vertus, daug kas priklausytų nuo aplinkybių.
Tai, kad V. Putinas žadėjo nerengti rusiškų branduolinių bandymų pirmiems dar nieko nereiškia – meluodama apie nacių valdžią Kyjive, JAV biologinio ginklo laboratorijas ir skleisdama kitus melus Maskva gali nesunkiai apkaltinti amerikiečius, esą šie įvykdė branduolinį bandymą ir nepateikus jokių įrodymų surengti savo. O pastarasis bandymas gali būti įvykdytas ne tik bandymų poligone atokioje vietovėje Rusijoje, bet ir, pavyzdžiui, Ukrainoje ar netoli jos.
Vėlgi, tokia perspektyva, kad Rusija iš esmės traukiasi iš strateginio nusiginklavimo sutarties ir svaidosi grasinimais apie branduolinius bandymus su Ukraina, regis, neturi nieko bendro – tai skirta JAV, kitų Vakarų šalių, o ir pačios Rusijos vidaus auditorijoms. Amerikiečius, britams, prancūzams grįžimas prie Šaltojo karo branduolinio susidūrimo grėsmės yra visomis prasmėmis vengtina situacija, nes ji veda prie strateginio nestabilumo, pavojų, rizikų, baimių, nesaugumo jausmo.
V. Putino skaičiavimas gali būti paprastas: regis, eiliniais branduoliniais grasinimais iš lėto didinti tariamai kontroliuojamą įtampą, spausti Vakarus ten, kur jiems skauda. O reikiamu momentu galima iškelti klausimą-primygtinį pasiūlymą: arba sustabdote karinę paramą Ukrainai, arba mes toliau žengsime eskalacijos keliu.
Viso to vengdami Vakarai esą bent jau ims spausti Ukrainą, kad ši sutiktų su paliaubų sąlygomis, mat tiek JAV prezidentas, tiek Prancūzijos ar Vokietijos lyderiai yra nesyk leidę aiškiai suprasti, jog negalima leisti dabartiniam karui išplisti, tapti branduolinės eskalacijos, Trečiojo pasaulinio karo pradžia.
Nuo Vakarų karinės paramos visiškai priklausomai Ukrainai tai gali neatrodyti rimtas grasinimas, tačiau paisyti amerikiečių, vokiečių, prancūzų nuomonės gali tekti, kai Vašingtonas, Paryžius ar Berlynas pajus, jog šį kartą Rusiją peržengė ribą ir paramos kaina ukrainiečiams yra tiesiog pernelyg didelė.
Žinoma, tai gali būti tik Kremliaus plano dalis, kuri nebūtinai pavyks – viskas priklausys nuo tolesnio JAV atsako teikiant ginkluotę ukrainiečiams bei reaguojant į Rusijos mestą pirštinę dėl START susitarimo.
