„Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo“, – šie V. Zelenskio žodžiai amerikiečiams karo pradžioje pernai vasarį tapo ne tik jo paties įvaizdį nulėmusia legendine fraze, sutelkusia ukrainiečius, jų sąjungininkus, tai tapo ryžto tęsti kovą simboliu. Bet kartu šių žodžių turinys turi ir gilesnę prasmę.
Tai, kad Ukraina nuolat prašo daugiau ir įvairesnės ginkluotės, jos sulaukia yra svarbu, tačiau visi ginklai bus beverčiai, jei nebus kuo šaudyti. Šoviniai, artilerijos sviediniai, raketos – visa tai yra nuolat, labai sparčiai ir dideliais tempais eikvojami ištekliai tokio intensyvumo kare.
Ir nors tai nėra naujiena, o ir Vakarų pagalba nenutrūksta, ypač JAV paramos paketai palaiko gyvybiškai svarbią ir nenutrūkstamą šaudmenų bei kitų priemonių tiekimo liniją, padėtis darosi jau dramatiška.
Prieš NATO šalių gynybos ministrų susitikimą Briuselyje JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas tikino, kad, remdamos Ukrainą, Aljanso šalys yra kaip niekada vieningos – parama bus tęsiama toliau, žadami tolesni jos paketai.
Tačiau Aljanso vadovas Jensas Stoltenbergas neatsitiktinai įspėjo, kad NATO turi „padidinti šaudmenų gamybą“, nes Ukrainos šovinių naudojimo lygis gerokai viršija dabartinius pajėgumus ir sekina atsargas.
„Dėl to mūsų gynybos pramonė patiria įtampą“, – teigė J. Stoltenbergas ir pripažino, kad NATO susiduria su problema, nes dabartinis didelio kalibro šaudmenų laukimo laikas pailgėjo nuo 12 iki 28 mėnesių. Tai reiškia, kad šiandien sudarytų sutarčių rezultatų teks laukti 2,5 metų.
Senkančios atsargos, viršyti pajėgumai ir galimybės taip pat, regis, nėra jokia naujiena, tačiau gali kilti pagrįstų klausimų ir kritikos. Nejau praėjus metams Vakarai dar neatsibudo ir nesugebėjo išspręsti šių problem? Kas trukdo? Kur ir kodėl stringa gamybos grandinės ir ką
reikėtų keisti? Atsakymai nėra paprasti ar malonūs, kaip to norėtų Ukrainai paramą spartinti norintys jos rėmėjai.
Šaudmenų turėjo mėnesiui, o kiek dabar užtektų?
Iš pirmo žvilgsnio išties viskas atrodo paprasta: yra paklausa, tai imi ir gamini tuos sviedinius ar ginklus, kurių reikia. Tai kur problema? Gal tai baimė ar nenoras, kad Ukraina laimėtų, o gal keliaklūpsčiavimas Rusijai? O iš tikrųjų gamybai reikia užsakymų.
Be užsakymų jokia bendrovė pati savaime ir jos akcininkai neprisiims rizikų paleisti naujas gamybos linijas, įsigyti medžiagų gamybai, papildomai įdarbinti ypač brangiai kainuojančius aukštos kvalifikacijos specialistus neapibrėžtam laikui vien todėl, kad kažkas žodžiais ragina tiekti amuniciją Ukrainai. Turi būti konkretūs ir ilgalaikiai užsakovų įsipareigojimai. Užsakymai, žinoma, kainuoja, o ir turi būti pagrįsti, įvertinus poreikius, galimybes.
Nemalonumų yra daugiau, nei vien lėtas tempas, kuris, kaip mėgsta sakyti karščiausi Ukrainos rėmėjai, kainuoja ukrainiečių gyvybes. Anot buvusio NATO vyriausiojo pajėgų vado pavaduotojo, britų generolo Richardo Shirreffo, vien pats silpnumo demonstravimas nėra įprastas dalykas – to paprastai nedemonstruoji viešai agresoriui, kaip yra dabar, kai pripažįstama, kad šaudmenų trūksta.
„Tačiau tuo pat metu žmonės turi suprasti, kokia tai yra rimta padėtis ir kad kažką reikia staigiai daryti“, – pažymėjo jis. Per pastaruosius metus Vakarų šalys perdavė įspūdingos kiekius turėtų šaudmenų atsargas Ukrainoje.
Tačiau tūkstančiai tonų ar šimtai tūkstančių vienetų artilerijos sviedinių tik iš pirmo žvilgsnio atrodo įspūdingai – didelio intensyvumo kare jie ištirpo.
Toks karas, kokio Europa nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ar kuriam ruošėsi Šaltojo karo laikais, kai žemyno šalių kariuomenės privalėjo turėti bent jau reikšmingus trijų savaičių šaudmenų rezervus, dabar verda rytinėje Europos dalyje. Bet jei po Šaltojo karo Europos šalių kariuomenėse 10 tūkst. sviedinių rezervas mėnesiui atrodė įprasta atsarga, tai ukrainiečiai įrodė, kad tokį kiekį kartais gali iššaudyti per dieną.
„Jei Europa kautųsi su Rusija, kai kurios šalys išeikvotų amuniciją per kelias dienas“, – naujienų agentūrai „Reuters“ pripažino vienos Europos šalies diplomatas, pažymėjęs, kad dabar bent jau NATO reikalavimuose bandoma patikslinti skaičius, kokios turėtų būti atsargos – daugelis Aljanso šalių šių kriterijų neatitiko nei prieš karą Ukrainoje, nei juo labiau dabar, kai dalis šaudmenų buvo dovanoti ukrainiečiams. Tikslūs rezerve esančių šaudmenų skaičiai, suprantama, yra įslaptinta informacija, juo labiau, kad NATO šalyse atsargos skiriasi, tačiau pripažįstama, kad padėtis blogėja.
Netgi JAV pareigūnai dar pernai įspėjo, kad amerikiečiams patiems ima trūkti kai kurių pažangios ginkluotės sistemų ir šaudmenų joms, o JAV laivyno vadavietės viršininkas admirolas Darylas Caudle’as atvirai sukritikavo šalies gynybos pramonę, kad šaudmenys nėra pristatomi tokiais kiekiais ir tempais, kaip norima.
„Tai yra svarbu pergalei. Ir aš to negaliu pasiekti be šaudmenų“, – teigė admirolas viename Vašingtono renginių ir leido suprasti, kad kalbama ne tik apie dabartinį karą Ukrainoje, kuris gali išplisti – karas tėra lakmuso popierėlis, parodantis, kad didelio masto ir intensyvumo konflikte, koks būtų karas su Kinija, amerikiečiams patiems imtų trūkti kritinių sistemų.
Pavyzdžiui, pernai atliktas tyrimas parodė, kad JAV per trijų savaičių trukmės karą ne šiaip išeikvotų kruizinių raketų JASSM (apie 4 tūkst. vnt.), LRSASM (450 vnt.), „Tomahawk“ (400 vnt.), priešlaivinių „Harpoon“ (400 vnt.), ir didelį skaičių daugiafunkcinių raketų SM-6 atsargas, bet ir padarytų tai per pirmąją mūšių savaitę.
Pakeisti šių raketų nėra kuo, pagaminti jas užtrunka metus, o kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas netgi JAV bei priklausomybė nuo užsienyje gaminamų komponentų reiškia, kad terminai, galimai, nusikeltų dar į vėlesnį laiką.
Įsisuka naujos gamybos linijos
Žinoma, negalima būtų sakyti, kad nieko nedaroma. Pavyzdžiui, JAV 155 mm artilerijos šaudmenų gamybos tempai auga nuo prieškario 14,400 per mėn. iki 90 tūkst. Skubinama atidaryti naujas linijas, spartinti gamybos tempus, dalinti seniai nematyto dydžio kontraktus gamintojams.
JAV vyriausybė jau sudarė daugiau kaip 500 mln. dolerių vertės sutartį su dviem kompanijomis, kurios gamins artilerijos šaudmenis: užsakymas atitenka bendrovėms „Northrop Grumman Systems“ ir „Global Military Products“.
Pozityvių poslinkių irgi esama ir Europoje, tiesa, čia šaudmenų gamyba sukoncentruota keliose valstybėse, mat tai yra didelių investicijų, pramonės, kvalifikuotos darbo jėgos, specifinių gebėjimų, medžiagų, tikslumo, laiko reikalaujantis darbas.
Pagaminti NATO standartus atitinkantį kokybišką 155 mm sviedinį ir jį pristatyti vartotojui išties reikia patenkinti visus aukščiau išvardytus kriterijus – blogas metalas, neteisingai sumaišytas parako užtaisas, nekokybiški sprogdikliai ir dar eilė priežasčių gali lemti sviedinio broką – nepataikys į norimą vietą, nuskries per toli, per arti, sprogs vamzdyje ar jį deformuos.
Tad jei, pavyzdžiui, Lietuvoje esanti Giraitės ginkluotės gamykla dirba trimis pamainomis ir gamina paklausą turinčius šovinius Ukrainai, 155 mm šaudmenų ši gamykla nesugebėtų pagaminti be naujų technologijų, medžiagų, reikalingos įrangos ir specialistų įgūdžių.
Tuo metu tokiose gynybos pramonės tradicijas bei patirtį ir technologijas turinčiose šalyse, kaip Vokietija, Jungtinė karalystė, Italija, Ispanija, netgi Čekija ar Slovakija gamyba bent jau iš pirmo žvilgsnio ne tik nestringa vietoje, bet ir spartinama, didinamos apsukos. Tad kokios gali būti kalbos apie strigimą? Vėlgi, viskas paremta užsakymų principu, mat pačios šalys savaime sviedinių negamina, tai daro su valstybėmis glaudžiai susijusios, bet vis dėlto privačios bendrovės.
Pavyzdžiui, Čekijos kompanija CSG garsėja 155 mm šaudmenimis. Jų poreikis Ukrainos kariuomenėje, iki karo naudojusioje beveik vien sovietinio 152 mm kalibro sviedinius, tik augs, tad gamybos pajėgumai išaugo nuo 80 tūkst. iki 100 tūkst., o planuojama plėsti iki 150 tūkst. per metus.
Finansinės investicijos jau yra, be to, vis garsiau svarstoma pasitelkti per kovido pandemiją išbandytą sutelktinio finansavimo ir specialaus fondo paramą, panaudojant lėšas būtent šaudmenų gamybai. Čekijos bendrovė taip pat pasiryžo samdyti daugiau darbuotojų, tarp jų „tukstančius ukrainiečių“, kurie padėtų pagaminti daugiau šaudmenų kuo greičiau.
Slovakijos bendrovė „ZVS Holding“ (didesnės MSM grupės dalis) planavo išplėsti gamybą nuo 19 tūkst. sviedinių per metus iki 100 tūkst.
Tačiau kol Ukrainos artileristai dar nėra perginkluoti vakarietiškomis sistemomis, naudojančiomis 152 mm ir 122 mm sviedinius, kurių poreikis išlieka didelis, tol gamybos poreikiai yra didesni, nei galimybės, mat reikia gaminti skirtingų kalibrų sviedinius.
Prancūzija nusprendė investuoti 2 mlrd. eurų į sviedinių gamybą, pusė šios sumos bus skirta vien šiemet, o Prancūzijos gynybos pramonės milžinė „Nexter Systems“ didina apsukas ir pereina į karo laikmečio režimą – nuo įprastų 9 mėnesių gamyba turėtų sutrumpėti iki trijų.
Ukrainoje puikiai pasirodžiusios savaeigės haubicos „Caesar“, kurių paklausa taip pat išaugo, ir kurias reikės gaminti ne tik Prancūzijos ginkluotosioms pajėgoms, ne tik Ukrainai, bet ir kitoms šalims, tarp jų Lietuvai, turėtų būti gaminamos sparčiau – per pusantrų metų vietoje įprastų dviejų.
Tarp Paryžiaus ir Kanberos prieš kelerius metus įsižiebęs konfliktas dėl povandeninių laivų dabar jau užmirštas: prancūzai pateikė skubų užsakymą Australijos gamintojams tiekti trūkstamą paraką, t.y. sudėtinę artilerijos sviedinių dalį, be kurios 155 mm sviediniai nebūtų pagaminti ir nepasiektų Ukrainos kovo pabaigoje, kaip numatyta.
Kokia bus (pa)vėlavimo kaina?
Bet kai kurios šalys vis dar velkasi uodegoje. Pavyzdžiui, nors Vokietijos naujasis gynybos ministras Borisas Pistorius pasidžiaugė, jog Vokietijos gynybos pramonės milžinė „Rheinmetall“ atidarys savo naują gamybos liniją, skirtą 35 mm sviediniams, kuriuos naudoja oro gynybos sistema „Gepard“, o nuo liepos Ukrainai bus galima pristatyti 300 tūkst. sviednių, į akis krenta du dalykai.
Pirma – liepa dar labai toli, o Rusijos puolamosios operacijos jau prasidėjo ir, kaip manoma, dar platesnio masto pavasarinis puolimas vyks iki tol. Antra – ambicingi, tačiau iki šiol nevykdomi Vokietijos pažadai skirti 100 mlrd. eurų gynybai reiškia, kad gynybos pramonė neturi pakankamai užsakymų gaminti tai, ko reikia tiek pačiai Vokietijos kariuomenei, tiek Ukrainai.
O juk „Rheinmetall“ yra didžiausia amunicijos gamintoja Europoje, kuri pažadėjo didinti gamybos apimtis nuo 60 tūkst. ar 70 tūkst. iki 450 tūkst. ar 500 tūkst. sviedinių per metus, atidaryti amerikiečių naudojamų sistemų HIMARS gamybos liniją Vokietijoje.
Ar šių pažadų bus laikomasi ir svarbiausia – ar šaudmenys bus pristatomi ukrainiečiams laiku? Tokie klausimai yra labai aktualūs ypač dabar, kai Ukrainos poreikiai yra skubūs, o ne po mėnesių, metų ar kelerių metų, nes net nėra aišku, kokia padėtis bus fronte po kelių savaičių.
Tačiau net ir taip išplėtus, paspartinus gamybos pajėgumus, galimybės nėra beribės, o rezultatų vis tiek reikės laukti. Šių veiksmų, Ukrainos rėmėjų manymu, buvo galima ir reikėjo imtis gerokai anksčiau – vos prasidėjus atvirai Rusijos agresijai prieš Ukrainą.
Tačiau tai nebuvo padaryta bent jau tokiais tempais, kaip bandoma daryti dabar. Ar tai buvo politinės, ar finansinės, ar kitos objektyvios bei subjektyvios priežastys – dėl to dar gali vėliau ginčytis istorikai.
Todėl susidaro dvigubai paradoksali situacija: Ukrainai parama tarsi ir nestringa, plūsta ir toliau, tiekimą žadama užtikrinti ir toliau, bet ne tokiais kiekiais bei tempais, kaip to norima. Šie kriterijai gali būti patenkinti ilgesniuoju laikotarpiu, o tai reiškia, kad butelio kaklelis turėtų praplatėti ir pro jį turėtų plūstelėti reikalingos priemonės Ukrainai.
Bet šiai iki to laiko dar teks atsilaikyti su tuo, ką turi ir ką gali pristatyti pirmiausiai JAV. O tai yra antras paradoksas, mat jei Ukrainai šios amunicijos nebeprireiks, nes ukrainiečiai bus nugalėti, tai ir Vakarų šalių įsipareigojimai plėsti gamybos linijas bei gaminti šimtus tūkstančių sviedinių taps ypač brangia ir pavėluota investicija, kuri savo kaina gali varžytis nebent su moraline atsakomybe už laiku nepriimtus sprendimus ir nesuteiktą pagalbą Ukrainai.
