Viena paskutiniųjų iniciatyvų – bendras Vokietijos ir Prancūzijos pareiškimas apie suburtą ekspertų grupę, kuri iki šių metų rudens parengs išvadas, kaip siūlo keisti ES institucijų sistemą.
„Darbo grupės misija – artimiausiais mėnesiais parengti konkrečias rekomendacijas, kaip stiprinti Europos Sąjungos gebėjimą veikti, apsaugoti pagrindines vertybes, stiprinti jos atsparumą, ypač vykstant Rusijos agresyviam karui prieš Ukrainą, ir priartinti Europos Sąjungą prie piliečių“, – pareiškime cituojamas Prancūzijos valstybės sekretorius Europai Laurencas Boonas.
Kita ekspertų grupės iniciatorė – Vokietijos Europos reikalų ir klimato viceministrė Anna Lührmann.
„Akivaizdu, kad Europos Sąjungai reikia institucinės reformos, jog ji išlaikytų savo gebėjimą veikti. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į būsimą plėtrą. Siekdami nustatyti galimus reformos būdus, prie to paties stalo sodiname Vokietijos ir Prancūzijos ekspertus. Taip kaupiame vertingas idėjas, kaip sustiprinti mūsų bendrą Europos projektą“, – sakė A. Lührmann.
„Greitojo“ būdo įstoti į bendriją – nėra
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas Delfi pakomentavo iniciatyvas reformuoti ES.
„Tai nebūtinai gali būti siejama su plėtros klausimu, nors vienaip ar kitaip iš tikrųjų ES reformos, jei jos būtų pradėtos, žinoma, turėtų įtraukti ir galimybę kitaip organizuoti plėtrą tokiais ekstra atvejais arba taip vadinamomis pagreitintomis procedūromis“, – sakė ekspertas.
Būtent įvardintų pagreitintų procedūrų labiausiai ir laukia Ukraina.
„Kol kas, pagal tas įprastas procedūras, kurios yra buvusios ankstesnėse plėtros bangose, Ukrainai nelabai yra šansų artimiausiu metu tapti ES nare, nes visos derybos ir visų teisės aktų perkėlimas į Ukrainos erdvę kol kas tiesiog neįsivaizduojamas ir dėl karo, ir dėl vėliau būsimo atstatymo poreikio, ir turbūt apskritai dėl Ukrainos gebėjimo taip greitai transformuotis ir atitikti visas sąlygas“, – komentavo T. Janeliūnas.
Jo kolega, VU TSPMI profesorius Ramūnas Vilpišauskas išskyrė ir pačios Ukrainos pasirengimą bei pastangas vykdyti reformas savo valstybėje.
„Šiuo metu ji turi įgyvendinti tai, ką praėjusiais metais rekomendavo Europos Komisija. Šios reformos būtinos tam, kad būtų galima pradėti derybas dėl narystės ES. Kai tai bus padaryta, tada derybų eiga priklausys vėl ir nuo pačios Ukrainos pasirengimo: kiek ji sugebės perimti ir praktiškai įgyvendinti ES teisės normas, nes tai yra viena iš pagrindinių narystės sąlygų.
Čia veikiausiai jokių naujų, pagreitintų procedūrų nebus, nes visa ES laikosi ant bendrų principų ir teisės normų, kurios įtvirtintos ES sutartyje ir vadinamoje jungtinėje teisėje“, – paaiškino pašnekovas.
Kita svarbi sąlyga bendrijos plėtrai, anot jo, yra ir pačios ES pasirengimas, apie ką ir kalbama, svarstant reformų kelią.
Apie reformas kalbama seniai: ką rodo istorija?
R. Vilpišauskas atkreipė dėmesį, kad ligšiolė ES istorija rodo, jog, artėjant naujų narių priėmimui, buvo reformuojamos bendrijos institucijos bei sprendimų priėmimo taisyklės.
„Turbūt labiausiai tai galima matyti tada, kai ES rengėsi Vidurio Rytų šalių, įskaitant Lietuvą, priėmimui 2004 metais, o vėliau – 2007, 2013 metais. Būtent prieš šią didžiąją plėtrą į Vidurio Rytų Europą buvo siekiama koreguoti ES sprendimų priėmimo taisykles, daugiausia išplečiant kvalifikuotos daugumos balsavimo taikymą į naujas sritis.
Kitaip sakant, valstybėms atsisakant veto teisės tais klausimais, kurie aktualūs visoms ES šalims, siekiant, kad išaugęs narių skaičius neapsunkintų sprendimų priėmimo, o padidėjusi nacionalinių interesų įvairovė jo nesulėtintų“, – Delfi sakė politologas.
Remiantis tuo, kaip paaiškino pašnekovas, dalis politikų ir ekspertų sako, kad būtent sklandžiam bendrijos veikimui, prieš priimant naujas nares, būtina inicijuoti svarbius pokyčius. Kai kurie diskusijų dalyviai šioje temoje naudoja ir gerai žinomą argumentą dėl sankcijų priėmimo, kuomet viena Vengrija, naudodamasi veto teise, blokuoja svarbius sankcijų Rusijai paketus.
„Ar iš tiesų plėtra lėtina sprendimų priėmimą, yra skirtingų nuomonių. Kai kurie tyrimai rodo, kad po didžiosios ES plėtros 2004 metais kaip tik sprendimų priėmimo efektyvumas padidėjo. Kiti sako, jog tai įvyko būtent dėl to, kad buvo įgyvendintos kai kurios reformos ir pačios institucijos, pavyzdžiui, Europos Komisija ar kitos, savo viduje pertvarkė darbo procesus“, – teigė R. Vilpišauskas.
T. Janeliūnas pritarė, kad ES labai seniai kalbama apie poreikį reformuoti bendrijos institucijas – yra daugybė iniciatyvų, įvairių grupių tiek parlamente, tiek už jo ribų. Iniciatyvomis raginama ir kviečiama keisti skirtingas sritis.
„Kol kas neatrodo, kad pats reformų kelias būtų aiškus ir apčiuopiamas – nuo ko reikėtų pradėti ir kiek reikėtų pastangų, kad tos reformos įgautų aiškų pavidalą. Vienas iš paskutinių dalykų yra Europos ateities konferencija“, – atkreipė dėmesį VU TSPMI profesorius.
Europos ateities konferencija vyksta jau ne vienerius, o joje dalyvauja visų ES šalių atstovai – įvairios visuomenės grupės, organizacijos, politikai. Renginyje kalba apie tai, ko reikia, kad ES geriau atlieptų visokius iššūkius.
„Ta konferencija irgi turėjo savo pasiūlymų – regis, buvo 49 rekomendacijos suformuluotos, ką reikėtų keisti ES: nuo to, kad reikėtų panaikinti veto teises, kalbant apie saugumo ir užsienio politiką, iki įvairių kompetencijų sveikatos apsaugos srityje. Buvo daugybė pasiūlymų, kaip keisti Europos Parlamento galias, funkcijų pasiskirstymą tarp institucijų ir taip toliau“, – paaiškino T. Janeliūnas.
Konsensuso paieškos
Vis dėlto, kaip akcentavo T. Janeliūnas, nepaisant tokių ir kitų rekomendacijų, visi supranta, kad bendrijoje nėra aiškaus konsensuso tarp valstybių narių dėl ateities vizijos.
„Čia yra bene didžiausia problema – kokie bebūtų siūlymai, visi supranta, kad nėra konsensuso tarp šalių narių jau dabar apskritai beveik dėl nieko. Čia aš gal ir pesimistiškai žiūrėčiau į šitą dalyką, bet man atrodo, kad ES tiesiog prarado savo tą galbūt geriausią laiką, kada galėjo sutarti dėl kažkokių, kad ir mažesnių pokyčių ar reformų“, – įvertino politologas.
Be to, kaip atkreipė dėmesį T. Janeliūnas, valstybės netgi konfliktuoja dėl savo požiūrių į bendrijos ateities viziją.
„Gali būti nedidelė plėtra į Balkanų šalis, kurios dar nėra ES narėmis, bet net ir jos susiduria su pakankamai didelėmis problemomis ir tos reformos, kurios vyksta ten, tikrai nebūtinai leis joms pasiekti tą narystę“, – komentavo VU TSPMI profesorius.
R. Vilpišausko teigimu, ar ES yra pasirengusi priimti naujas nares, yra sudėtingas klausimas, nes čia erdvės interpretacijoms yra labai daug, įskaitant ir politinius vertinimus.
„Paprasčiau vertinti šalies kandidatės pasirengimą nei pačios Europos Sąjungos pasirengimą, kadangi ESI pasirengimas reiškia, kad visos 27 šalys mano, jog yra naudinga priimti naują narę, jogji pasiruošusi tapti ES nare, bet tuo pačiu, žinoma, galvoja ir apie savo nacionalinius interesus“, – pastebėjo pašnekovas.
Kalbėdamas apie minimus nacionalinius interesus, politologas paminėjo įmokų ir išmokų biudžetų pokyčius, situaciją bendrojoje rinkoje.
„Mes žinome, kad kai Lietuva stojo į ES, buvo taikomi pereinamieji laikotarpiai, pavyzdžiui, laisvam darbo jėgos judėjimui, nes dalis bendrijos senbuvių nerimavo dėl pigesnės darbo jėgos keliamos konkurencijos iš naujų narių“, – priminė R. Vilpišauskas.
Taip, anot jo, ir prasideda politinė diskusija, kurioje Vokietija bei Prancūzija siekia pateikti savus argumentus.
„Kurioje naudojamas ir tas argumentas, jog reikia ir pačias institucijas reformuoti tam, kad galima būtų greičiau priimti sprendimus. Čia Vokietijos, Prancūzijos argumentacija gali būti matoma. Iš jų politikų pasisakymų atrodo, kad jie institucines reformas mato kaip sąlygą Ukrainos priėmimui, nors galbūt mintyje galvoja, bet viešai nepasako ir to, kad nuogąstauja dėl konkurencijos, dėl to, kad Ukrainoje didelę reikšmę ekonomikoje turi žemės ūkis, tuomet kyla klausimas dėl išmokų ūkininkams“, – pastebėjo profesorius.
Tad argumentas dėl institucijų reformos poreikio, kaip įvertino ekspertas, atrodo įtikinamas, tačiau ribą, kai rūpestis dėl ES funkcionavimo po plėtros pereina į tiesiog pretekstą atidėti plėtrą, rasti, R. Vilpišausko manymu, yra sunku.
„Aš sakyčiau, kad čia ir yra svarbiausias neaiškumas. Tokioms šalims kaip Lietuva taip pat iškyla dilema, ar mes pasiruošę pritarti tokioms reformoms, jei iš tiesų jos taps sąlyga Ukrainos ir kitų Rytų kaimynių priėmimui, nes pastaraisiais metais Lietuvoje dominavo toks atsargus požiūris į naujas reformas“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.
Įtakos žaidimai
Viešojoje erdvėje ne kartą buvo aptariamas galios žaidimas ES ir svarstyta, esą vokiečiai ir prancūzai gali būti nelinkę pritarti Ukrainos narystei arba kitokiai bendrijos plėtrai, nenorėdami susilpninti savo politinio svorio.
„Aš manau, kad ne ES plėtra kelia didžiausią grėsmę prarasti įtaką Vokietijai ar Prancūzijai. Kaip mes galime matyti, net ir dabartinėje ES ta pati Vokietija labai sparčiai praranda savo įtaką, nes, visų pirma, trūksta aiškumo iš paties Berlyno, ką jie nori matyti, kokią Europą jie nori matyti“, – komentavo T. Janeliūnas.
Vokietija taip pat, anot jo, aiškiai neįvardija, kaip jie įsivaizduoja Europos saugumą, prie kurio prisidėti nori.
„Daugybė mindžikavimo visų pirma Vokietijoje. Aš manau, kad tai yra didžiausia grėsmė. Ši šalis natūraliai praranda tą buvusį svorį, o Prancūzija savo ruožtu vis dar neįgyja tų galimybių perimti labai aiškią lyderystę, nes pačioje Prancūzijoje pati situacija periodiškai verčia koncentruotis į vidaus problemas“, – konstatavo politologas.
Be to, prancūzai, kaip tęsė T. Janeliūnas, kaip ir vokiečiai, nėra tokia ryžtingi savo veiksmais, ir kartais komunikuoja tiesiog retoriniais pranešimais.
R. Vilpišauskas taip pat įvertino argumentą dėl didžiųjų valstybių vengimo prarasti savo politinį svorį.
„Gali būti, kad apie tai galvojama, galbūt daromos analogijos tarp būsimos Ukrainos narystės ir buvusios Jungtinės Karalystės narystės, kuri dažnai atlikdavo naujų integracijos projektų stabdytojo vaidmenį. Būtent apie šią šalį anksčiau kartais telkdavosi kitos, atsargiai į gilesnę integraciją žiūrinčios šalys“, – komentavo profesorius.
Tad tam tikrais klausimais Vidurio Rytų Europos koalicija, pasak jo, galėtų susiburti ir atsverti Prancūzijos-Vokietijos tandemą.
„Bet man tokie svarstymai atrodo labai teoriniai, kadangi be Vokietijos ir Prancūzijos vis tiek veikiausiai neužtektų balsų priimti naujus sprendimus. Kaip rodo patirtis, iki šiol tos koalicijos tarp ES šalių labai kinta, priklausomai nuo svarstomų klausimų“, – pridūrė R. Vilpišauskas.
