Vienas jų ir labiausiai tikėtinas – saugumo tarnybos FSB elito surengiamas valdžios perėmimas, tačiau tam, kad jis įvyktų, būtina esminė sąlyga, o prielaidų jai kilti kol kas Rusijoje nėra.
Karas šiais metais nesibaigs, esminis klausimas – ar kažkas įvyks Rusijoje
Šiuo metu Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) apsistojęs ne vieną Rusijos režimo įvykdytą rezonansinį nusikaltimą išnarpliojusios tarptautinės nepriklausomų tyrėjų grupės „Bellingcat“ vykdomasis direktorius Ch. Grozevas pagrįstai vadinamas vienu labiausiai informuotų Rusijos ekspertų.
Dar prieš invaziją į Ukrainoje iš savų šaltinių jis gavo tikslių žinių apie Kremliaus planus per dvi savaites pergalingai laimėti karą. Prasidėjus karui Ch. Grozevo vadovaujama tyrėjų komanda pademonstravo neįtikėtinus gabumus narpliojant sunkius karo nusikaltimus, demaskavo už raketų atakas tiesiogiai atsakingų Rusijos kariškių grupę, paviešino eilę kraupių faktų apie belaisvių egzekucijas.
Ch. Grozevo veikla neliko nepastebėta ir pačios Rusijos, Kremliaus režimui paskelbus tarptautinę tyrėjo paiešką, jis buvo priverstas palikti Austriją, kur pastaruoju metu gyveno bei dirbo ir persikėlė į saugesnę valstybę – JAV.
Analizuodamas dabartinę padėtį, tinklalaidėje „The Insider Live“ Ch. Grozevas kėlė esminį klausimą, ko reikia, kad Rusijoje pagaliau įvyktų valdžios perėmimas. Nors apie tai yra pasisakęs ne vienas analitikas, esama pačių įvairiausių nuomonių, „Bellingcat“ atstovas pažvelgė kiek kitu kampu, rėmėsi anksčiau vykusių neoficialių pokalbių su aukšto rango rusų saugumiečiais metu gauta informacija.
„Ukraina kažkada laimės karą, susigrąžins Donbasą ir galiausiai – Krymą, bet tai neįvyks per metus. Labiausia tikėtina, kad šiame periode, per šiuos metus įvyks kokie nors pakitimai Rusijos viduje.
Man labai įdomu, ar ir toliau kentės Rusijos gyventojai, jausdami sankcijų pasekmes ir nebesulaukdami iš fronto grįžtančių mobilizuotų artimųjų“, – kalbėjo Ch. Grozevas.
Ar Rusijos „silovikai“ leistų įsisiūbuoti protestams?
Jeigu Rusijos visuomenė gali kentėti labai ilgai, susitaikiusi su likimu neiti protestuoti į gatves, tai šalyje egzistuoja žmonių kasta, kurios nepasitenkinimas gali pasireikšti kur kas radikalesnėmis priemonėmis.
Tai – jėgos struktūrų atstovai, vadinami „silovikai“. Ši Rusijos elito dalis, pasak Ch. Grozevo, dėl taikomų tarptautinių apribojimų jaučiasi tikrai prastai. Įpratę prie prabangaus gyvenimo, brangių pirkinių ir kelionių po užsienio šalis, jie turi tenkintis tuo, kas yra pačios Rusijos viduje.
„Šie žmonės, vadinamų „silovikų“ elitas tikrai nesijaučia laimingi, jie pajuto karo pasekmes, nes tiesiog nebegali pirkti to, ką buvo įpratę daryti anksčiau. Galbūt kilus protestams, jie nepuls iš karto malšinti ir leis šiems procesams įsisiūbuoti“, – svarstė tarptautinės nepriklausomos tyrėjų grupės „Bellingcat“ vykdomasis direktorius.
Egzistuoja nuomonė, jog Vladimiro Putino režimas gali pradėti byrėti Ukrainos kariams pasiekus ženklių ir reikšmingų pergalių. Pavyzdžiui Krymo išlaisvinimas galėtų tapti didžiulį Rusijos visuomenės nusivylimą paskatinsiančiu ir kartu V. Putiną pralaimėtoju paversiančiu veiksniu. Rusijoje pralaimėtojų niekas negaili, todėl kai kurie analitikai būtent taip susiklosčius įvykiams ir prognozuoja Kremliaus režimo žlugimo pradžią.
Kita vertus, istorijos pavyzdžiai rodo, kad kariniai pralaimėjimai toli gražu ne visada lemia valdančio režimo žlugimą. Irako diktatorius Sadamas Huseinas pralaimėjo karus, tačiau tai nesutrukdė jam likti valdžioje, kol galiausiai jis buvo likviduotas tiesiogiai įsikišus Jungtinių Amerikos valstijų kariuomenei.
Labiausiai tikėtinas 1991 metų pučo scenarijus, V. Putiną nušalintų Kremliaus elitas
Kalbant apie galimą valdžios pasikeitimą Rusijoje, analitikai mato du realiausius scenarijus. Tai šalyje galintys kilti masiniai protestai, galiausiai taip įsisiūbuosiantys, kad milijoninės rusų minios Maskvoje šturmuose Kremlių bei kitų valdžios institucijų būstines.
„Aš matau tokį scenarijų: į gatves išeina dešimtys tūkstančių žuvusių karių motinų ir nei Rosgvardija (nacionalinė gvardija, atliekanti vidaus kariuomenės funkcijas – red.), nei FSB jų neliečia.
Tada prie jų prisijungia giminės, į gatves išėjus vyrams mes jau matome 50 – 100 tūkst. žmonių minią, kurios taip pat niekas neliečia. Ir tokiu būdu protestuotojų skaičius gali išaugti ir iki 1 milijono“, – prognozavo „Bellingcat“ vykdomasis direktorius.
Vis dėlto labiau tikėtinu vadinamas kitas scenarijus, kai V. Putiną nuo valdžios nušalins jo aplinkos žmonės. Šiuo atveju gali pasikartoti tai, kas jau vyko 1991 metų rugpjūtį, kai griūnančia Sovietų sąjungą dar bandę gelbėti nomenklatūrininkai izoliavo Michailą Gorbačiovą jo viloje ir nesėkmingai bandė surengti pučą.
„Aš galvoju, jog antrasis scenarijus labiau tikėtinas. Tačiau šis periodas truks neilgai, nes itin svarbu suvokti, kas kam yra naudinga. Nes daliai politinio šalies elito, jėgos struktūrų atstovams ir verslui naudą teikia karas.
Kitiems būtų naudingiau grįžti prie labiau atviros, nors ir korumpuotos Rusijos. Nors valstybei tikriausiai reikės mokėti tam tikras reparacijas, tačiau ilgainiui šiems žmonės sugrįš buvęs jų gerbūvis, ar net viršys tą lygį, kuris buvo anksčiau“, – kalbėjo tyrėjas.
Jis minėjo, kad didžioji politinio ir ekonominio šalies elito dalis – suinteresuota savo gerbūvio išsaugojimu, todėl tikėtina, kad net ir įvykus perversmui Kremliuje, ši įtakinga žmonių grupė neleis, kad bevaldystę tęstųsi ilgesnį laiką.
FSB generalitetas – didžiausią pavojų V. Putinui kelianti elito grupė
Jeigu vyktų V. Putino nušalinimas nuo valdžios politinio ir karinio elito rankomis, esminis vaidmuo šiame procese tektų jėgos struktūroms – specialiosioms tarnyboms, karinei žvalgybai GRU ir federalinei saugumo tarnybai FSB bei kariuomenei.
Kalbėdamas apie Rusijos slaptųjų tarnybų potencialą nušalinti V. Putiną nuo valdžios, Ch. Grozevas abejoja, ar karinės žvalgybos GRU atstovai galėtų ryžtis tokiam žingsniui. Nemažai šaltinių Rusijos specialiosiose tarnybos turintis tyrėjas pastebi, kad GRU egzistuoja ryški vadžios vertikalė, jos karininkai dažniausiai kilę iš mažų provincijos miestų bei kaimų, šioje tarnyboje sudėtinga pasiekti materialinę gerovę, tiesiog tam nėra daug galimybių.
FSB darbuotojų padėtis kardinaliai skiriasi. Beveik visi saugumo generolai yra sukaupę milijoninius turtus, iki karo Ukrainoje pradžios jų šeimų nariai poilsiaudavo prabangiuose užsienio kurortuose, o šiuo metu tokių galimybių jau nebeliko.
Ch. Grozevas pastebi ir kitą esminį skirtumą tarp karinės žvalgybos GRU atstovų ir FSB saugumiečių.
„FSB atstovai įgiję gerą išsilavinimą, gerai uždirbantys ir besijaučiantys aukštesnės socialinės klasės atstovais, kuri pastaruoju metu parado itin daug“, – FSB elito nepasitenkinimo priežastis vykstančiu karu apibūdino Ch. Grozevas.
„Bellingcat“ tyrėjas atskleidė, jog saugumiečių elito nepasitenkinimas V. Putino buvo jaučiamas dar iki karo pradžios, jis atsiskleidė neoficialiai bendraujant su aukščiausio rango FSB atstovais.
„Jie užsiminė, kad V. Putinas jų gyvenimą pavertė dar sunkesniu nei tikėtasi. Nurodė priežastį, kad V. Putinas pernelyg koncentruoja korupciją sau artimų draugų rate, tampa vis sunkiaus visą šią sistemą pateisinti prieš šalies gyventojus.
Aš manau, kad su V. Putinu kažkas turėtų nutikti, nes tokias nuomones girdėjome bendraudami su FSB atstovais dar 2012 – 2013 metais. O dabar, akivaizdu, šios nepasitenkinimo nuotaikos turi būti dar labiau sustiprėjusios. Ir jeigu tada jie neatmetė tikimybės, kad V. Putinui gali kas nors atsitikti, tai dabar ši tikimybė turėtų būti tik dar labiau sustiprėjusi“, – prognozavo „Bellingcat“ vykdomasis direktorius.
Rengti sąmokslą trukdo visuotinė baimė ir nepasitikėjimas: tai išspręstų tik didžiulis sukrėtimas
Net ir didžiulę įtaką kasdieniam šalies gyvenimui turinčiam FSB generalitetui surengti perversmą šiuo metu yra itin sudėtinga. Rusijoje tvyrant baimei ir nepasitikėjimui niekas negali garantuoti, jog žmogus, kuriuo pasitikima apie rengiamą sąmokslą tuojau pat nepraneš režimo sergėtojams.
Savaime suprantama, jog sąmokslo organizatorių lauktų pačios žiauriausios represijos, taip pat nukentėtų ir jų šeimų nariai.
Šią situaciją Ch. Grozevas vadina klasikine kalinių dilema, kai visi nori pabėgti iš kalėjimo, tačiau niekas nesiryžta sprukti pirmas, nes nežino, kaip į tai sureaguos visi kiti.
„Šią dilemą gali išspręsti tik koks nors itin aiškus išorinis faktorius, pavyzdžiui – Krymo praradimas, arba staiga kilsiantys neramumai tarp represijų nebijančių žmonių, pavyzdžiui, į gatves protestuoti išėjus žuvusių rezervistų motinoms.
Jeigu toks impulsas kils, jis labai greitai gali išspręsti kalinio dilemą, tapti veikti leisiančiu stimulu“, – svarstė Ch. Grozevas.
Masiniai visuomenės protestai prieš Kremliaus režimą, kurių fone galėtų įvykti FSB elito kuruojamas valdžios perėmimas, perversmininkams suteiktų itin rimtą kozirį. Jie taptų nebe 1991-ųjų metų pučistų analogu, o prieš valdžią sukilusios tautos lūkesčių rėmėjais, jos siekių įgyvendintojais.
Tačiau čia susidaro tarsi uždaras ratas: kol rusų tauta, kurioje, kai kurių analitikų vertinimu, iš esmės nebeliko jokių pilietinės visuomenės apraiškų, tykiai susitaiko su likimu, paklūsta V. Putinui ir neina į gatves protestuoti, tol Kremliaus vykdoma politika nepatenkintas FSB elitas nedrįsta imtis veiksmų valdžiai pakeisti.
