Kartoti, regis, akivaizdžius, bet ukrainiečiams svarbius dalykus yra svarbu. Taigi, Krymas – tai Ukraina, kad ir ką sakytų Vladimiras Putinas. Daug metų ši frazė tebuvo šūkis, kuriuo vieni nuoširdžiai tikėjo, o kiti jau susitaikė su praradimu – 2014 m. Kremliaus aneksuotoje Ukrainos teritorijoje rusai, regis, rimtai įsitvirtino, išmušti juos iš čia būtų sunku ir labai rizikinga.
Bet dar vasarą, kai prasidėjo Ukrainos kontrpuolimai įvairiomis kryptimis, o pasaulis pamatė, jog „antra pasaulio armija“ vadinta Rusijos kariuomenė tėra netvarkinga mobilizuotų čmobikų ir iš kalėjimų paleistų nuteistųjų minia, vadovaujama neypatingai sumanių generolų, kuriuos V. Putinas keičia lyg kojines, optimizmo pliūpsnis vėl nuvilnijo Ukrainoje.
Juo labiau, kad okupuotame Kryme ėmė griaudėti sprogimai, naikinę karines bazes, garsųjį tiltą per Kerčės sąsiaurį, o pusiasalyje įsikūrę rusai sudvejojo dėl „amžiams susigrąžinto Krymo“ ir tūkstančiais spruko iš čia į tėvynę. Karas Ukrainoje pakrypo netikėta linkme.
Netgi Vašingtonas leido suprasti: taip, Krymas yra ne šiaip Ukrainos dalis, bet ir visi priešininko kariniai taikiniai yra teisėti, jokių problemų. Bet savaime atakuoti taikinius Kryme – tai dar ne išvadavimas. O kokia yra tolesnė strategija, bet aiškesnis planas dėl Krymo – kodėl ir kaip ukrainiečiai jį galėtų bei privalėtų atsiimti?
Aiškių atsakymų nėra iki šiol – tik vis radikalesnių nuomonių išsiskyrimų, karui klimpstant į sekinančią, alinančią fazę ir laukiant pavasarinių puolimų. Jų galima baigtis vertinama skirtingai – nuo nereikšmingų teritorinių pokyčių pasiektų didele gyvybių sąskaita iki dramatiškų proveržių, Rusijos arba Ukrainos pralaimėjimų mūšių laukuose. Krymas atrodo dramatiškas susidūrimas, kuris gali lemti abiejų šalių ateitį. Tačiau nei aiškaus plano, nei sutarimo nėra. Ką tai rodo?
Į vieną klausimą atsakymas jau aiškus
Pirmas akivaizdus dalykas dėl kurio, regis, niekas nesiginčija, išskyrus pačią Rusiją ir kelias jai pritariančias „pažangias“ valstybes, tokias kaip Nikaragva, Sirija, Šiaurės Korėja, Krymas priklauso Ukrainai ir yra neteisėtai okupuotas.
Iš šios išvados kildinamas ir pagrindas, kodėl ukrainiečiai privalėtų atsiimti jiems priklausančią teritoriją: jei jiems pavyko atsiimti Chersoną, atsikovoti Charkivo sritį, kur Kremlius pagal Krymo pavyzdį mėgino steigti tai „liaudies respublikas“, tai nebeapsimetinėdamas bandė jas prijungti prie Rusijos federacijos po tariamų referendumų, tai kodėl tai negali pavykti su Krymu?
Šios teorijos šalininkai po Ukrainos pajėgų pergalių vasarą-rudenį tapo tokiais optimistais, kad pasiklausius jų gali susidaryti įspūdis, jog Krymo atsiėmimas tėra laiko klausimas.
Pavyzdžiui, buvęs JAV pajėgų vadas Europoje, generolas Benas Hodgesas jau kurį laiką nepailstamai kartoja: Krymą galima ir reikia susigrąžinti, ukrainiečiams tereikia toliau ir sparčiau teikti visą jų trokštamą karinę pagalbą, nes alternatyvų tiesiog nėra. B. Hodgesas jau netgi yra įvardijęs galimą datą, kai Krymo susigrąžinimas įvyks – iki 2023-ųjų vasaros pabaigos.
Bet svarbiau už šią prognozę, regis, yra B. Hodgeso kartojama argumentacija bei receptas, kaip tai ukrainiečiai gali padaryti. Argumentai atrodo logiški: jeigu Rusija kontroliuoja Krymą, jie visada galės vėl po dvejų, trejų ar ketverių metų pulti Ukrainą – būtent iš Krymo rusams labiausiai sekėsi vykdyti savo puolimą 2022-ųjų vasarį-pavasarį.
Baimė, kad Vakarai vėl praras susidomėjimą, kaip jau buvo praeityje, yra reali, o tebeturėdami Krymą, rusai Ukrainą dar galės smaugti ekonomiškai: trikdydami visų Ukrainos uostų veiklą.
„Krymas yra esmė. Be Krymo Ukraina niekada nebus saugi tol, kol Rusija iš ten galės apšaudyti Ukrainos miestus, blokuoti Odesą, prieigą prie Azovo jūros. Kyjivas ir patys rusai tai supranta. O rusai tikisi, kad mes, Vakarai, galiausiai po kelerių metų nustosime remti Ukrainą, prarasime susidomėjimą regionu“, – „Delfi“ pakartojo B. Hodgesas.
Tai, kad Kryme gyvena ne tik daug Rusijos piliečių – atsikėlusių ar po 2014-ųjų priėmusių Rusijos pilietybę, bet ir rusakalbių, kurie po tiek laiko gali būti lojalūs Kremliui, priešintis Ukrainai, šios pajėgoms net ir sugrįžus į Krymą, anot B. Hodgeso, nėra esminis veiksnys.
„Ukrainiečių deportacija ir rusų perkėlimas į Krymą yra dirbtinis veiksmas ir nekeičia Ukrainos teisėtų reikalavimų“, – pažymėjo B. Hodgesas. Vis dėlto šis argumentas, kaip ir numanomas Krymo susigrąžinimas neatsako į iškeltus klausimus dėl Rusijos reakcijos: ar rusai, tiksliau pats Kremliaus režimas, toks, koks jis yra, gali sau leisti tokį pralaimėjimą, t.y. Krymo praradimą?
Rusija gali pralaimėti, tačiau jau ne vienas ekspertas pažymėjo, kad pralaimėjimas mūšio lauke dar nereiškia Ukrainos ir Rusijos karo pabaigą. Karas gali tęstis, tai gali būti tik vienas jo etapų ar netgi vienas iš būsimųjų dvišalių konfliktų.
Be to, visada yra branduolinio ginklo panaudojimo rizika. Apie tai pastaruoju metu nuolat kalba buvęs Rusijos prezidento kėdės šildytojas, dabar Saugumo tarybos vadovo (t.y. paties V. Putino) pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas, kuris reguliariai svaidosi grasinimais.
Pats B. Hodgesas yra pripažinęs, kad tokia branduolinio ginklo panaudojimo galimybė nors ir yra menka, ji išlieka, turint omenyje Krymo svarbą Rusijai – tiek strateginę dėl pusiasalio padėties Juodojoje jūroje, dėl čia esančių Rusijos armijos, oro pajėgų, laivyno bazių, tiek simbolinę.
Juk jei pradėjęs „Krymo susigrąžinimo į motiną Rusiją“ operaciją 2014-siais V. Putinas ne šiaip sau skelbė, kad Krymas grįžta amžiams, jis susiejo savo ir savo režimo ateitį su Krymu. Jo priklausomybę Rusijai palaiko dauguma rusų, netgi opozicija pačiam V. Putinui kiekvieną sykį nepatogiai muistosi ir veblena, esą tokia dabar realybė ir Krymo klausimo geriau nekelti.
Užduotis aiški, o kaip tai padaryti?
Tai nėra malonūs klausimai ir B. Hodgesas taip pat vengė atsakyti, kaip reaguotų rusai ir Kremliaus režimas į Krymo praradimą – perversmu Maskvoje, kur nemėgstama nevykėlių, branduoliniu smūgiu ar konvencine ataka kitomis kryptimis? Juk ne paslaptis, kad ne tik Ukraina, bet ir Rusija rengiasi „pavasariniam puolimui“ – taip įvardijama plataus masto operacija, kuri gali prasidėti ir žiemą, ir pavasarį, mat abi pusės tam dabar telkia dideles pajėgas.
Tačiau kaip tikras amerikiečių generolas, B. Hodgesas labiau nori kalbėti ne apie tai, kas neįmanoma, kas bus po to, o tai, ką galima padaryti ir kaip tai pasiekti. Tad kaip išvaduoti Krymą? Formulė, anot B. Hodgeso yra paprasta, išbandyta ir veiksminga.
„Taiklumas gali nugalėti masę, jei yra pakankamai laiko – taip sakė NATO pajėgų vadas generolas Cavolis ir aš su juo sutinku.
Jeigu Ukraina sulauks būtinų pajėgumų iš Vakarų laiku, ypač ilgojo nuotolio tikslios ginkluotės, tai bus galima izoliuoti Krymą atkertant dvi ryšių linijas tarp Krymo ir Rusijos, taip rusai nebegalės išlaikyti pusiasalio.
Stiprios šarvuotosios pajėgos, kurios dabar, esu įsitikinęs, kuriamos, apmokomos, suvaidins svarbiausią vaidmenį atkertant sausumos tiltą palei Azovo jūros pakrantę. Tai leis priešakinėse pozicijose dislokuoti dar daugiau ilgojo nuotolio taiklių sistemų“, – tikino B. Hodgesas.
Jo manymu, ukrainiečiai jau įrodė galintys salvinės ugnies sistemomis HIMARS smogti ne šiaip rusų amunicijos sandėliams, vadavietėms, bet ir sėti paniką giliai priešo užnugaryje, trikdyti komunikacijų, logistikos linijas, priversti šias atitraukti tolyn, sukurti papildomų dilemų ir problemų rusų manevrinėms pajėgoms, kurių nespėjama laiku aprūpinti, kai ukrainiečiai kyla į ataką.
Net be reikšmingesnės aviacijos paramos, vien artilerijos ugnimi remiamos Ukrainos pajėgos manevru, metodiškais smūgiais sugebėjo išvyti įsitvirtinusias, kiekybine prasme pranašesnes rusų pajėgas iš Chersono, Charkivo sričių, o sulaukę ilgojo nuotolio sistemų GLSDB – iš esmės taiklių, 120 kg bombų, pritvirtintų prie raketų, paleidžiamų iš HIMARS arba MLRS salvinės ugnies platformų, ukrainiečiai galės pasiekti dvigubai toliau esančius taikinius – už 150 km. Tad Rusija turi pakankamai priežasčių baimintis tokių sistemų.
Turint omeny, kad ukrainiečiai jau sugebėjo dronais atakuoti ne tik rusų karines aviacijos, laivyno bazes Kryme, bet ir giliai Rusijoje esančias strateginės aviacijos bazes, iš pirmo žvilgsnio neįspūdingas rusų pasirengimas ginti savo strateginius objektus išties suteikia vilties ukrainiečiams.
O juk tai tebuvo pavieniai smūgiai dronais arba raketomis – sisteminga apšaudymo kampanija, kaip rusai patyrė Chersone, yra visai kas kita. Juk Chersono išvadavimo operacija iš pradžių irgi abejota, bet tada prasidėjo nuolatiniai Antonivkos tilto apšaudymai, sutrikdę vakariniame Dniepro krante esančių rusų pajėgų aprūpinimą. Negalėdamos išsilaikyti rusų pajėgos turėjo dvi išeitis: būti sunaikintoms arba trauktis. Pasirinktas pastarasis kelias.
„Vos tik Krymas bus izoliuotas tokiais taikliais smūgiais, kuriais bus toliau taikomasi į Kerčės tiltą, neleidžiant jo sutaisyti ir sutrikdant eismą juo, Krymas vis labiau primins spąstus.
Čia esantys orlaiviai negalės kilti į orą ir leistis, aptarnavimo įranga bus pažeista, amunicijos sandėliai ir vadavietės bus sunaikinti, nebus kur pasislėpti, kur bėgti – visos rusų bazės Kryme yra žinomos, todėl pažeidžiamos smūgiams. Net Rusijos Juodosios jūros laivynas, kuris ir taip bijo ukrainiečių, neturinčių savo laivyno, bijodamas paspruko į Novorosijską. Todėl Sakų, Džankojaus, net Sevastopolio nebus prasmės išlaikyti“, – optimistiškai teigė B. Hodgesas.
Tiesa, jis pabrėžė, kad labai daug kas priklauso būtent nuo Vakarų paramos – nuoseklios, nuolatinės, leidžiant ukrainiečiams sistemingai daužyti rusų taikinius Kryme, o tokia kampanija užtruks. Būtent šie laiko ir būtinų išteklių veiksniai esą parodys, kas yra stipresni – rusų valia, gebėjimai laikytis įsikibus jiems neva švento Krymo, ar vis dėl Vakarų logistikos pranašumai, tiekiant ukrainiečiams būtinas raketas, įskaitant ir 300 km nuotolio ATACMS.
Ir tik tada, be nereikalingų frontalinių atakų, siekiant bukai, per kalnus lavonų pralaužti rusų gynybą Kryme, esą galima vykdyti pusiasalio perėmimo operaciją, rusams iš ten jau traukiantis – tai jie jau darė 1942-siais, po 8 mėnesius trukusios apgulties. O ukrainiečiai, anot B. Hodgeso, pradės sausumos operaciją taip sumaniai ir inovatyviai, kaip iš jų dar nesitikima.
Ką ir kodėl kalba skeptikai?
Žinoma, toks optimistinis scenarijus įtikina ne visus. Padėtis fronte šiuo metu yra sunki ir mūšiai vyksta toli nuo Krymo: pagrindiniu Rusijos pajėgų taikiniu tapęs Bachmutas vis dar laikosi, bet šis miestas ir aplinkiniai mažesni miestai jau tapo griūvėsių krūvomis, kur abi pusės patiria siaubingų nuostolių – gyvosios jėgos, technikos.
O ten, kur nuostoliai, ten juos reikia pakeisti, t.y. eikvoti pajėgas, ruošiamas strategiškai gerokai svarbesnėms operacijoms. Mat strategine prasme Bachmutas jau senokai mažai ką tereiškia, nors tiek jo gynyba, tiek puolimas yra ypač aršūs.
Tuo metu strategiškai svarbesnėje Zaporižės srityje, kur, kaip tikimasi, norėtų prasiveržti ir rusų pajėgas Kryme nuo Azovo jūros atkirsti ukrainiečiai, iki šiol įtartinai ramu.
Bet net jei ukrainiečiai pajudėtų pirmi – su visa turima ir sukaupta jėga, naujais ginklais, iš Vakarų šalių gautais tankais, kurie dar nepasirodę ėmė sėti paniką Kremliuje, tai būtų ir labai rizikinga operacija. Ne tik todėl, kad nesėkmės atveju būtų išeikvota daug brangių jėgų – tų pačių žmogiškųjų, technikos, ginkluotės, amunicijos išteklių, ką ne taip paprasta pakeisti bet ir susvyruotų kol kas vis tvirtas tikėjimas Ukrainos pergale.
Vakaruose ir taip netrūksta balsų, kurie pasisako už karinės paramos Ukrainai stabdymą – esą tai netikslinga, pavojinga dėl eskalacijos, o tikėtis, kad ukrainiečiai nugalės rusus esą yra naivu. Ukrainos pralaimėjimas Krymo išvadavimo operacijoje tokius balsus tik sustiprintų.
Ir atvirkščiai, rusai įgytų tiek realią, tiek psichologinę persvarą po virtinės nesėkmių. Be to, patyrę didelių nuostolių ukrainiečiai gali neatlaikyti rusų kontratakų tiek Krymo kryptimi, tiek kitomis kryptimis, pavyzdžiui, antrojo bandymo užimti Kyjivą.
Atlaikyti naują, gerokai didesnę Rusijos pajėgų bangą – tegu ir su senesne technika, vyresniais mobilizuotais rusais gali būti ypač sudėtinga, ypač patyrus operacinę nesėkmę prie Krymo. Tad čia išeitys gali būti kelios: arba nepralaimėti, t.y. sutriuškinti rusų pajėgas, užimti Krymą taip, kaip žada B. Hodgesas, arba pasvėrus visus operacijos kaštus jos nepradėti ir smogti visai kitur.
Bet kuriuo atveju jau kurį laiką reiškiamos abejonės dėl tokios operacijos sėkmės. Tai daroma ir viešai, ir užkulisiuose, nutekinant tokias nuotaikas į viešumą. Pavyzdžiui, JAV aukščiausia karinė vadovybė, kuri palaiko glaudų ryšį su ukrainiečių kolegomis ir bene reikšmingiausiai iš visų šalių prisideda prie Ukrainos kariuomenės pasiekimų, oficialiai neslėpė skepsio.
„Ukrainos karinės pergalės tikimybė, išvijus rusus iš visos Ukrainos, įskaitant (...) Krymą, tikimybė, jog tai įvyks kuriuo nors metu netrukus, kariniu požiūriu nėra didelė“, – sakė Pentagono jungtinių štabų vadų pirmininkas generolas Markas Milley. Bet kartu jis pažymėjo, kad pasakymas „labai sunku“ dar nereiškia, kad tai negali įvykti ir neįvyks.
Kitame uždarame ir todėl slaptame susitikime su įtakingais JAV Kongreso nariais Pentagono atstovai, anot „Politico“ taip pat konstatavo niūresnę išvadą: artimiausiu metu Ukraina Krymo negalės atsiimti. Kita vertus, kas tas „artimiausiu metu“ bei kokios yra Pentagono, kuris (ar kurio tekinamą informaciją tekinantys šaltiniai) ne kartą klydo dėl ukrainiečių galimybių atsilaikytu prielaidos, argumentai nėra skelbiama.
Galbūt neatsitiktinai – viena teorijų yra ta, kad skeptiški vertinimai atsiimti Krymą yra žarstomi vien tam, kad Ukrainos ir jų sąjungininkų, o taip pat ir pačios Rusijos neužliūliuotų, nesukeltų pernelyg didelių lūkesčių. Mat viskas paremta laiku: ukrainiečių apginklavimas vakarietiškais tankais, ilgojo nuotolio raketomis, pajėgų ir technikos atstatymas rengiantis naujam puolimui užtruks, o politinis spaudimas kuo greičiau pradėti veiksmus niekam nėra naudingas, tik rusams.
Smogti priešui ten ir tada, kur ir kada jis nesitiki ar bent jau rimtai nevertina smūgio tikimybės yra visiškai logiška karinės strategijos dalis.
Kita vertus, yra ir dar viena priežastis: jei Krymas išties susietas su V. Putino valdžia, su kuria Vakarai nežino, ką daryti – tai bando kalbėtis dėl taikos, tai remia ukrainiečius, daužančius rusų pajėgas ir leidžiant V. Putinui kalbėti apie šventą rusų karą su Vakarais, tai ukrainiečių pergalė gali išjudinti procesus, kurių visiškai nenorima Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje. Net jei Vilnius, Varšuva ir juo labiau Kyjivas norėtų matyti režimo griūtį Maskvoje, didžiosios Vakarų sostinės pirmiausiai galvoja ne apie pergalės džiugesį, o ką tokia griūtis ir permainos Krmeliuje reikštų.
Palaikyti V. Putino režimą susilpnintą, išsekintą karo gali būti naudingiau strategine prasme, nei reikšminga karinė Ukrainos pergalė – taip, Vakarai, ypač JAV per šiuos metus jau išleido dešimtis milijardų dolerių ginklais ir kita parama Ukrainai.
Bet cinikai atkreiptų dėmesį, kad tai yra niekis, palyginus su rezultatu, kurį pavyko pasiekti svetimomis, t.y. ukrainiečių rankomis, palyginus nedidele kaina patiems Vakarams. Juk su Vakarų tiektais ginklais Ukraina sugebėjo taip aptalžyti „antrąją pasaulio armiją“, taip pažeminti Kremlių, susilpninti jį tiesiogiai ir per sankcijas, kad tikėtis realios grėsmės JAV sąjungininkams Europoje iš Rusijos artimiausiu metu, ko gero, neverta. Vašingtonui, kuris vis didesnį dėmesį kreipia į Kiniją bei, regis, neišvengiamą susidūrimą Pietryčių Azijoje, tai labai svarbu.
Ir atvirkščiai, režimo griūtis Rusijoje, potencialus pilietinis karas dėl valdžios šalyje, kuri turi daugiausiai branduolinių ginklų pasaulyje, Vakarams, ypač JAV, Prancūzijai, Vokietijai keltų ne šiaip didelį galvos skausmą, bet ir realų pavojų. Oficialiai amerikiečiai, prancūzai, vokiečiai ir kiti su rusų pareigūnais bei politikais iki 2014-ųjų galėjo kalbėti apie demokratiją, bendrus verslo, sporto, kitus projektus, pabrėžtinai atsietus nuo politikos, tačiau niekam nebuvo paslaptis, kas yra Rusija ir kokia tai valstybė po kelių dešimtmečių V. Putino valdymo.
Jo režimo griūtis sukeltų neprognozuojamų pasekmių – kad ir kaip toks sakinys erzina Ukrainos rėmėjus, V. Putino kritikus Baltijos šalyse, esą tai tėra pasiteisinimas nieko nedaryti, nepagrįstų baimių skatinimas, didžiosioms Vakarų šalių sostinėms šios baimės yra realios, neišsklaidytos, o vokiečių ir prancūzų – dar ir skatinamos.
Vis dėlto Ukraina neturi kitos išeities – net režimo griūtis, pilietinis karas Rusijoje ar kiti kataklizmai neatrodo baisesni už tai, kas vyksta šiuo metu. Todėl Krymo atsikovojimas yra rizikos, valios ir gebėjimų klausimai, kuriuos už Vakarus privalės atsakyti pirmiausiai Ukraina ir Rusija.
