Ne vieną mėnesį, regis, nepalaužiama Vakarų šalių, pirmiausiai Vokietijos pozicija netiekti Ukrainai tankų – priemonių, kuriomis galima lengviau atsikovoti užgrobtas teritorijas, galiausiai subyrėjo į šipulius. Logistiniais, eskalacijos ir kitais argumentais stabdyta parama dabar atsiriša, kaip krepšelis – Jungtinei Karalystei, Lenkijai, JAV, Vokietijai ir dar būriui Vakarų šalių paskelbus, kad Ukrainai bus perduoti modernūs tankai – amerikietiškieji „Abrams“, britų „Challenger“ ir vokiškieji „Leopard 2“, Ukraina neslėpė džiugesio ir palengvėjimo, sveikindama tokį sprendimą.
Ir nors tankų pažado sulaukusi Ukraina kalba apie būsimą pergalę, pačios kovos mašinos dar neatvyko ir kurį laiką nepasirodys fronte: būtina išspręsti paruošimo, pristatymo, ukrainiečių apmokymo, atsarginių dalių šaudmenų tiekimo, kitus klausimus.
Tuo metu Rusija, kuri smarkiai apsiskaičiavo dėl Vakarų paramos Ukrainai, manydama, kad ji nebus reikšminga, ilgalaikė ir galiausiai ši pagalba išsikvėps, dabar plyšauja pagiežos, grasinimų lavina, o vidaus auditoriją ramina saviguodos kampanija.
„Technologiniu požiūriu tai yra nevykęs planas. Tai galimybių pervertinimas manant, kad tai padės Ukrainos kariuomenei, – žurnalistams sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. – Šie tankai dega kaip ir visi kiti. Jie tiesiog labai brangūs.“
„Viską, ką daro Aljansas ir mano minėtos sostinės (Europos ir JAV), Maskva traktuoja kaip tiesioginį įsitraukimą į konfliktą“, – pridūrė jis.
O Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje kaip mat pasipylė straipsniai ir laidos, karštiligiškai įrodinėjantys, kokie niekam tikę yra vakarietiški tankai, nebent pavojingi patiems ukrainiečiams, kaip šie tankai nieko nepakeis ir kaip rusų kariai juos dabar medžios. Tokia isterija nėra atsitiktinumas.
Kai tankas tėra tik metalo laužas
Dėl vieno Kremliaus propagandistai gali būti teoriškai teisūs: savaime tankai nieko negali pakeisti – tai yra metalų ir kitų kompozitinių medžiagų gabalai su šaudmenimis ir įgula – be tinkamo parengimo, aprūpinimo ir sumanaus panaudojimo tai tėra didelės rūdijančio laužo krūvos.
Tokiomis per pastaruosius metus išties nusėtos Ukrainos miestų, kaimų, miškų pakelės, tiesa, rūdija beveik vien sovietinės konstrukcijos ar net gamybos tankai – nebepataisomai pamušti arba neatpažįstamai sunaikinti, detonavus amunicijai.
Tiesa, ši pamoka yra daugiausiai skirta būtent Rusijos kariuomenei: vien vizualiai patvirtintais duomenimis, kurie kruopščiai kataloguojami viešai, Rusija jau neteko per 1,6 tūkst. tankų, iš jų pusę tūkstančio ukrainiečiai užgrobė ir panaudojo savo reikmėms.
Oficialiai Ukrainos kariuomenė priešo nuostolių priskaičiuoja dar daugiau – per 3,1 tūkst. rusų tankų įrašyti į nuostolių eilutę. Bet kuriuo atveju, tarp nuostolių – šimtai naujausios modifikacijos (t.y. 2014-2016 metų gamybos) tankų T-72B3, bent keturios dešimtys naujausių mūšyje naudotų įvairių modifikacijų tankų T-90.
Prastas individualus paruošimas, dar prastesnis vienetų – burių, kuopų, batalionių ir pulkų taktinis parengimas, tragiška žvalgyba, aprūpinimas, gebėjimai vertinti situaciją rusų šarvuotosios technikos, įskaitant tankistų įguloms neretai baigiasi labai trumpa ir paskutine viešnage Ukrainoje.
Vis dėlto ir ukrainiečiai patyrė didelių šarvuotosios technikos nuostolių – iš esmės būtent tam pirmiausiai, o ne tiek žadamam kontrpuolimui reikalingas tankų, pėstininkų kovos mašinų pajėgumų atkūrimas.
Be to, raginantiems kuo skubiau, nedelsiant Ukrainai perduoti kuo daugiau tankų ir besitikintiems žaibiškų pozityvių rezultatų fronte, tikėtina, karo realybė skaudžiai primintų, jog stebuklų nebūna: taip, vakarietiški tankai gali būti pažangesni, geriau apsaugoti, tačiau be tinkamo įgulų parengimo jie gali tapti tokiais pat taikiniais prieštankiniams ginklams, artilerijai, aviacijai, priešo tankams.
Parengti „Abrams“ įgulą nuo pat pradžių trunka bent penkis mėnesius. Net atsižvelgiant į ukrainiečių patirtį ir sutrumpinus šį kursą iki kelių mėnesių, išlieka taktinio panaudojimo niuansai: neatsitiktinai JAV perduos 31-ą tanką (kaip skelbiama, vienos naujausių M1A2 SEP3 modifikacijų) – tai yra dvi kuopos po 14 tankų (vienoje kuopoje, kaip ir ukrainietiškoje yra po 4 tankus), plius trys papildomi tankai skubiam pakeitimui arba atsarginėms dalims.
Kadangi amerikiečių „Abrams“ tankistai yra įpratę pulti, o ne gintis ir atlikti manevrus kuopomis, o ne pavieniui ar poromis, kaip įprasta Ukrainos mūšių laukuose, tam reikalinga sklandi kuopos, t.y. 14 „Abramsų“ sąveika, kas savaime nenutinka – visa tai zulinama pratybose.
Be to, savaime vieni amerikiečių tankai į mūšį įprastai nekeliauja, nes amerikiečiai įgudo vykdyti jungtines, glaudžiai koordinuojamas operacijas su pėstininkų kovos mašinomis, pėstininkais, artilerija, aviacija, tokios pačios glaudžios integracijos ukrainiečiams iš pradžių pasiekti gali ir nepavykti – aviacijos parama yra minimali, logistinė – taip pat, o ryšių sistemos gali skirtis.
Be to, daug kas priklausys nuo to, kokiuose daliniuose ir kaip bus integruoti „Abramsai“. Net pažeisti tokie tankai turės galimybę grįžti į mūšį, nes amerikiečiai be tankų Ukrainai perduoda ir mūšio evakuacijos šarvuočius M88 „Hercules“, kuriais galima vilkti, taisyti tankus, netgi keisti variklius.
Visa tai gali pasirodyti nereikšmingi, lengvai išsprendžiami niuansai. Pavyzdžiui, jei ukrainiečių gebėjimai įsisavinti skirtingas Vakarų artilerijos, salvinės ugnies sistemas pranoko lūkesčius, o tokia ginkluotė, kaip HIMARS, MLRS, M777, „Krab“, PzH2000 pelnė nuožmią reputaciją fronte, tai, esą, kodėl negalėtų taip pat būti su tankais? Bet neretai pamirštamos kai kurios svarbios detalės.
Jau minėtos problemos su savaeigėmis haubicomis PzH2000 kilo pirmiausiai dėl netinkamos eksploatacijos – ukrainiečiai jas „drožė“ iki maksimumo, dėl karinės būtinybės, o neretai ir atsainaus požiūrio, nesilaikydami numatytų procedūrų.
Norint pataisyti gedimus, rasti trūkstamą sugedusią, apgadintą detalę kartais neužtenka ukrainietiško išradingumo, fantazijos ar „Google“ vertėjo pagalbos, verčiant lauko statutus iš vokiečių, anglų ar kitų kalbų.
Be to jei artilerija įprastai veikia už keliasdešimt kilometrų nuo fronto, t.y. pakankamai saugiu atstumu, jei tik virš galvų neprasileidžiami „Lancet“ – rusų dronai-savižudžiai, tai tankai įprastai veikia pačiame fronte, kur jiems kyla tiesioginė priešo pajėgų grėsmė net artimais atstumais.
Tokiu atveju nežinojimas, kaip sutaisyti konkretų, iki tol nenaudotą tanką gali kainuoti jį patį ar gyvybes. Aktualiu klausimu taps ir tankų įgulų paruošimas – „Abrams“ ir „Leopard 2“ yra ne šiaip kitokios konstrukcijos tankai, su kitokiu įgulos išdėstymu, apsauga, prietaisais, šiuos tankuose vietoje automatinio užtaisymo mechanizmo yra ir ketvirtas įgulos narys. Ukrainiečių ir rusų naudojamuose tankuose įgulas sudaro po tris žmones.
Kita vertus, Rusijos reakcijos išduoda, kad tiek politinę vadovybę, tiek juo labiau pačius rusų kariškius turėtų neraminti Vakarų šalių šarvuotosios technikos, ypač tankų pasirodymas.
Tai rodo ne tik oficiali Kremliaus reakcija – jei Vladimiras Putinas ir jo režimas tikėjosi sumažėsiančios Vakarų paramos Ukrainai, jei manė, kad ypač Europa bus įbauginta šaltos žiemos, energetinių išteklių trūkumo, Rusijos nuolatinių bauginimų, tai šis planas, regis neišdegė.
Tad vos tik kai JAV paskelbė tiekianti Ukrainai pėstininkų kovos mašinas „Bradley“, Rusija jau spėjo apsijuokti prieš visą pasaulį, paskelbdama, kad kelias tokias „Bradley“ rusų kariai fronte jau esą sunaikino, nors šios PKM dar nė nepasirodė Ukrainoje.
Bet po nepavykusių „specialiųjų operacijų“ pernai vasarį, tada pavasarį, vasarą, po patirtų nuostolių, „geros valios gestais“ vadintų atsitraukimų, iš Gyvačių salos, Charkivo, Chersono sričių, Rusijos noras ir, kaip manoma, šiuo metu atstatomi bei vėl kaupiami gebėjimai ir ištekliai tęsti karą niekur nedingo.
„Ekspertai“ kartoja pasenusius mitus
Tai ypač demonstruoja liguistą karinį toną visai šaliai diktuojanti Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida: karo psichozė, tariamo konflikto su NATO šalimis iliuzija jau peržengė bet kokias sveiko proto ribas ir senokai pasiekė nuo nacistinės Vokietijos laikų nematytos propagandos lygį.
Ir jei kasdieniniai grasinimai Vakarams – raginimai bombarduoti Berlyną, Londoną, Vašingtoną nuolat skamba TV eteryje, paįvairindami buvusio Rusijos prezidento kėdės šildytojo Dmitrijaus Medvedevo pykčio priepuolius „Telegram“ kanale, tai Rusijos žiniasklaidoje tonas yra ne tik panašus, bet ir kartais rodo tam tikrą desperaciją. Ypatingai tai tapo pastebima po to, kai buvo priimti sprendimai dėl Vakarų šalių tankų tiekimo Ukrainai, o JAV netgi žaibiškai pakeitė savo poziciją, kuri privertė prie tankų koalicijos prisijugti trypčiojusią Vokietiją.
Pavyzdžiui, vienam pagrindinių Rusijos informacinių ruporų „RIA Novosti“ ekspertu laikomas Konstantinas Sivkovas tikino, kad tankų „Abrams“ ir „Leopard 2“ tiekimas yra ne tik akivaizdus eskalacijos ženklas, bet ir pačių ukrainiečių sveikatai pavojų neva keliantis dalykas. Esą grėsmę kelia tankų naudojami šaudmenys su nusodrintu uranu, kurie žmones susargdina vėžiu.
„Šitie šarvamušiai sviediniai yra su nusodrinto urano šerdemis. Jų panaudojimas Rusijos teritorijoje būtų laikomas kaip nešvaraus branduolinio ginklo naudojimas“, – aiškino „ekspertas“, kuris yra Rusijos raketų ir artilerijos mokslų akademijos prezidento pavaduotojas informacinės politikos klausimais, karo mokslų daktaras. Jis jau spėjo pagarsėti raginimais „pramušti Suvalkų kordidorių“, o prieš kelerius metus jis siūlė smogti branduoliniais ginklais Jeloustouno ir taip nušluoti JAV.
Tokie teiginiai paremti kelių dešimtmečių senumo istorijomis, ypač vadinamuoju „Persijos įlankos karo sindromu“, kilusiu po 1991-ųjų karo Irake, kai debiutavę amerikietiškieji „Abramsai“ išties naudojo šaudmenis su nusodrintu uranu.
„Sidabrine kulka“ praminti sviediniai M829A1 galėjo pramušti bet kurio sovietinio tanko šarvą, bet šimtai amerikiečių karių vėliau skundėsi sveikatos sutrikimais.
Vis dėlto po daugybės tyrimų nebuvo rasta jokių įrodančių duomenų, kad amerikietiškųjų tankų sviediniai ar tą patį nusodrintą uraną turintys JAV naudojamų „Abrams“ šarvai turi reikšmingą poveikį sveikatai. Tai, beje, pažymėta ir Jungtinių tautų ataskaitoje.
Neaišku, kokius sviedinius turės ukrainietiškieji „Abramsai“, tačiau tikėtina, kad nusodrinto urano šarvai, kurių sudėtis yra įslaptinta ir su tokiais JAV tankų neeksportuoja net sąjungininkams, gali būti pakeisti plieniniais. Tai viena priežasčių, kodėl ilgiau užtruks „Abramsų“ pristatymas Ukrainai.
Kitas karinis ekspertas – taip pat apsijuokti jau irgi spėjęs Rusijos karinio žurnalo „Arsenal Otečestvo“ redaktorius Viktoras Murachovskis, kuris bent jau yra buvęs sovietinio tankų dalinio vadas Leonido Brežnevo valdymo laikais, tikino, kad NATO tankai mūšiams Ukrainoje esą netinkami.
„JAV specialistų tyrimai rodo, kad 55 proc. Europos, įskaitant Ukrainą yra riboto matomumo teritorija, kai matomumas tiesia linija siekia mažiau nei 500 metrų, 1,5 km – 17 proc., o 2-2,5 km atstumais – 16 proc.
Be to, kitaip nei rusiški tankai, šitie vakarietiškieji neturi dinaminių šarvų ir juos lengvai pramuš“, – tikino V. Murachovskis. Jo manymu, didesni „Abrams“, „Challenger“ ir „Leopard“ siluetai leis rusų čmobikams, ginkluotiems senutėliais granatsvaidžiais RPG-7, prisiartinti per 300 metrų ir naikinti vakarietiškus tankus, nes tai yra „puikūs taikiniai“. Vienintele dvejone šis „ekspertas“ įvardijo tai, kad „Abramsai“ turi ir sviedinius M1028, kurie skirti naikinti pėstininkus.
Tai, kad „Abrams“ tankai pirmiausiai ir buvo sukurti kovoms Europoje, ypač Vokietijos lygumose, miškingose kalvose, nors kariauti realiai teko tik Irake, ekspertas nepaminėjo.
Be to, vaizdą Ukrainos mūšio lauke iškraipanti bendra statistika taip pat neatspindi realybės – Donbase, Chersono fronte visi tankai gali kautis dideliais atstumais, lygumose, kalvose ar apgyvendintose vietovėse, ar tai būtų senutėliai T-64, kuriuos naudoja ukrainiečiai, ar naujos kartos „Abramsai“ bei „Leopard 2A6.
Rasti pozicijas šaudymui yra tankų įgulų pasirengimo, taktinio sumanumo klausimai. O aptikti ir naikinti priešo taikinius vakarietiškiems tankams efektyviau padeda ne tik jų pačių naudojama kokybiškesni, modernesni, nei rusų turimi taikymosi, ugnies valdymo prietaisai, bet ir papildoma žvalgybinė informacija.
Tai, kad rusiški tankai turi dinaminius šarvus, neretai negelbsti jų įgulų nuo sudalyvavimo tankų bokštelių skraidymo konkursuose – neretai rusiškų tankų šarvus pramušantys sviediniai sukelia grandininę reakciją tanke, kai ant šaudmenų komplekto sėdintys tankistai (bent jau vadas ir taikytojas) su visu bokšteliu išlekia į orą paskutiniam gyvenimo pasiskraidymui. Tuo metu vakarietiškuose tankuose amunicijos komplektas saugomas kitoje vietoje ir net jo detonacija nebūtinai reiškia svarbiausio tanko elemento, t.y. ekipažo žūtį.
Be to, prieštankines pasalas kol kas sėkmingiau rengia būtent ukrainiečiai, ginkluoti įvairiais vakarietiškais prieštankiniais ginklais – nuo vienkartinių granatsvaidžių iki prieštankinių sistemų „Javelin“. Tuo metu Rusijos pajėgoms, ypač „tik-toko“ armijai – Čečėnijos vadeivos Ramzano Kadyrovo kovotojams ar mobilizuotiems čmobikams su prieštankinių ginklų naudojimo dažniau pasitaiko nesėkmingų kuriozų. Tad tikėtis, kad mobilizuoti rusų kariai netikėtai užklups sensoriais aprūpintą „Abramsą“ arba „Leopardą“ ir jį sėkmingai sunaikins RPG-7 šūviu yra ypač drąsu.
Rusijai šios aplinkybės – labai nepalankios
Net jei fronte išties pasirodys nuo 2019-ųjų kuriami ir neseniai vėl pristatyti robotai-žudikai „Marker“, kuriuos išliaupsinęs buvęs Rusijos kosmoso programos, o neseniai ir ukrainiečių artilerijos skeveldrų per savo gimtadienį į sėdimąją paragavęs Dmitrijus Rogozinas tikino, kad jie naikins „Abramsus“ ir „Leopardus“, bet koks susidūrimas priklauso nuo daugybės aplinkybių.
Jei tai yra pačių pajėgumų masės aplinkybės, tai Rusija jau įrodė net ir su didesniu tankų skaičiumi nesanti pajėgi pasiekti trokštamų rezultatų karo pradžioje. Pastaruoju metu išaugusi naujų tankų gamyba gali nepatenkinti tų Rusijos armijos poreikių, kurie susidarė dėl patirtų nuostolių, būtent todėl skylės šiuo metu kamšomos ir senutėliais tankais T-62.
Žiūrint į techninę ir kokybę puses, šios aplinkybės Rusijai nėra palankios: technologiškai pažangesni Vakarų tankai, kurių tiekimas atveria techninio, logistinio aprūpinimo grandines, doktrinos ir mokymų paslaugas ukrainiečiams leidžia žengti dar vieną kokybišką šuolį į priekį.
„Abrams“, „Leopard“ ir „Challenger“ turimi termovizoriai, leidžiantys šiems tankams efektyviai veikti naktį, gali sukurti netikėtų naktinių ir didelių puolimų galimybę. Ukrainos pajėgoms, jei tik jos bus apmokytos kuo efektyviau išnaudoti šiuos pajėgumus, leis veikti jungtinių operacijų metu, tai suteikia daugybę potencialių technologinių, taktinių ir psichologinių pranašumų.
Žinoma, iššūkių bus nemažai: ir logistinių, ir specifinių, pavyzdžiui, dėl ypač didelio vakarietiškų tankų svorio (virš 60 tonų), kurio gali neatlaikyti kai kurie dar sveiki likę Ukrainos tiltai, o patys tankai gali įstrigti
Be to, jei vakarietiški tankai pasiteisins, jų poreikis išaugs ir bus tenkinamas dar didesne apimtimi, tai lems ir papildomą ilgalaikį Vakarų įsipareigojimą Ukrainai.
O taip pat ir pats tankų klausimo išsprendimas gali sugriauti ir tariamos eskalacijos mitą, esą tai Kremliui yra riba. Peržengus ir šią ribą Ukraina neslepia norinti peržengti ir kitą – sulaukti vakarietiškų naikintuvų, kas Rusijai reikštų dar vieną smūgį kare.
