Nors drama, susijusi su vakarietiškų tankų tiekimu Ukrainai dar nesibaigė, Vokietijai spyriojantis, painiojantis, keičiant argumentus ir poziciją, sprendimai, regis, jau priimti, o Berlynas patenkino Lenkijos prašymą perduoti Ukrainai „Leopard“ tankų. O ir pati Vokietija, anot šios šalies žiniasklaidos, po amerikiečių signalų, kad JAV perduos Ukrainai tankų „Abrams“ nusileido spaudimui ir galiausiai priėmė sprendimą siųsti savo tankus „Leopard 2“.
Vienaip ar kitaip užsitęsęs ir dėmesį prikaustęs šarvuotosios technikos – ne tik tankų, bet ir pėstininkų kovos mašinų, kitų šarvuočių, artilerijos, amunicijos perdavimo Ukrainai klausimai pamažu tampa techninio pobūdžio.
Dabar šios detalės – kokie ir kiek tankų, kitos šarvuotos technikos pasieks Ukrainą ir kada ukrainiečiai galės panaudoti savo operacijoms yra laiko klausimas. Bet savo šalies atvadavimo ukrainiečiai negali vykdyti ne tik be sunkiosios sausumos technikos.
Neatsitiktinai politiniai sprendimai dabar persikelia iš sausumos į kitą erdvę. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dar Ramšteino susitikimo metu užsiminė, kad naikintuvų perdavimas taps kitu svarbiu klausimu. O Ukrainos karinių oro pajėgų atstovas plk. Jurijus Ihnatas jau patvirtino, kad kalbos vyksta, netgi esą aišku, kokio tipo naikintuvus sąjungininkai perduos ukrainiečiams.
Būtent aviacija yra didžiausias NATO šalių pranašumas prieš Rusiją. Ir jei rusų pajėgos jau sausumoje patyrė ne vieną skaudų pralaimėjimą ukrainiečiams, naudojantiems tiek senesnę, tiek pažangiausią vakarietišką ginkluotę, ką galima pasiekti su modernia Vakarų karo aviacija?
Taikinyje – vienas populiariausių naikintuvų
Tai, nuo ko iš esmės prasidėjo Ukrainos prašymai šiame kare – uždaryti šalies dangų Rusijos aviacijai, t.y. ukrainiečiams iš Vakarų perduoti ne tik oro gynybos sistemas, bet ir naikintuvus, dabar vėl tapo opiu klausimu, prie ko sugrįžta.
Dar vasarą kovinės aviacijos tiekimo klausimas Ukrainai buvo svarstomas viešai, ypač po to, kai JAV Kongrese patvirtinta finansinė parama ukrainiečių pilotų rengimui – dalis jų jau mokosi simuliatoriuose valdyti būtent vakarietiškus orlaivius.
Tačiau tada visos kalbos pritilo, pažymėjus tik tai, kad pilotų rengimui prireiktų maždaug pusmečio. Šis laikas jau beveik baigėsi. Ir tada, lyg tyčia pasirodė žinia iš Nyderlandų, kad ši šalis svarstys naikintuvų F-16 tiekimo Ukrainai klausimą, jeigu Kyjivas paprašys. Nyderlandų užsienio reikalų ministras Wopke Hoekstra pareiškė, kad ministrų kabinetas tokį prašymą apsvarstys „be išankstinio nusistatymo“, esą nėra jokių tabu.
Nyderlandai turi dešimtis tokių naikintuvų, kuriuos nesyk naudojo ir savo šalies oro erdvės apsaugai, ir Baltijos oro policijos misijose, ir kovinėse užduotyse Afganistane, Sirijoje, Libijoje, Balkanuose. Nyderlandai keičia turimus F-16 į naujus 5-os kartos naikintuvus F-35, tad eskadrilės naikintuvų perdavimas Ukrainai gali būti tiek praktikinis, tiek simbolinis žingsnis.
Pastarasis nėra nereikšmingas veiksnys: 2014-siais per „Malaysia Airlines“ MH17 reiso skrydį , kurį nutraukė Rusijos pajėgų paleista raketa, žuvo beveik 200 olandų, o rusų karininkų kaltę Nyderlandų teismas įrodė, tad suteikti visokeriopą pagalbą Rusijai besipriešinantiems ukrainiečiams Nyderlandai turi ir papildomų motyvų. Praktine prasme tai yra įmanoma – per 200 naikintuvų F-16 kadaise turėjusios Karališkosios Nyderlandų karinės oro pajėgos pamažu juos išpardavė (Čilei ir Jordanijai), supjaustė, atidavė į muziejus, neteko per katastrofas, bet kelios dešimtys dar liko.
Įdomu tai, kad 12 tokių naikintuvų Nyderlandai pernai pardavė privačiai JAV bendrovei „Draken US“, kuri supirkinėja naikintuvus visame pasaulyje teikia paslaugas ir JAV karinėms oro pajėgoms. Kitaip, nei pastarosioms, privati bendrovė neprivalo atskleisti visų detalių, kas naudojasi jos paslaugomis – turtuoliai ar grupelė pilotų iš vienos didelės šalies Rytų Europoje.
F-16 yra vienas populiariausių, daugiausiai masiškai gamintų ir tebegaminamų Vakarų šalių naikintuvų, jo įvairias modifikacijas naudoja bent 8 Europos šalys – visos jos yra aktyvios Ukrainos rėmėjos, tad Nyderlandų sprendimas gali būti tik procesų pradžia.
Nepaprastai svarbus karo komponentas
Tai, kad plk. J. Ihnatas užsiminė apie primirštą, tačiau iš darbotvarkės nedingusią kovinės aviacijos temą, taip pat nėra atsitiktinumas.
„Duoti Ukrainai tokį ginklą kaip daugiatikslis lėktuvas mes prašėme dar Rusijos invazijos pradžioje. Ir tai suprantama, nes be aviacijos, be patikimos aviacijos priedangos iš viso labai sunku imtis bet kokių kovos veiksmų“, – pabrėžė J. Ihnatas.
Išties, būtent kovinė aviacija gali sudaryti prielaidas efektyviai gynybinei ar puolamajai kampanijai. Taip, bet kuri karinė operacija pirmiausiai paremta veiksmais sausumoje, artilerijos, kitų sausumos sistemų efektyvia parama. Tačiau aviacija gali tapti gerokai svarbesniu galios daugikliu – iš oro ne tik fiziškai naikinami taikiniai, bet ir priešo valia kautis.
Remti sausumos pajėgas iš oro, žvalgyti, naikinti priešo aviacijos taikinius, oro gynybos priemones ar svarbius objektus užnugaryje, sudaryti galimybes užduotis lengviau vykdyti bepiločiams orlaiviams – visa tai ukrainiečiai bando daryti nuo karo pradžios, tiesa, jų galimybės yra ribotos.
Karas Ukrainoje gerokai praretino ukrainiečių aviacijos ir pilotų gretas – orlaivių skaičiumi ir kokybe Ukrainos oro pajėgas lenkiančios Rusijos karinės oro pajėgos geba iš didelio atstumo taikytis į ukrainiečių naikintuvus. Tiesa, rusai taip ir nesugebėjo įgyti nei oro viršenybės, nei įvykdyti iškelto tikslo – nuslopinti arba sunaikinti Ukrainos karines oro pajėgas.
Ir nors pastaruoju metu būtent oro mūšiai bei parama iš oro sausumos pajėgoms abejose pusėse yra daugiau sporadiška, paremta pavienėmis operacijomis ir mažų grupių (arba Rusijos atveju – sutelktų strateginių bombonešių iš didelio atstumo) veikimu, o ne kryptinga, ambicingų tikslų turinti kampanija, tai nereiškia, kad padėtis negali keistis. Naikintuvai, anot J. Ihnato, yra „nepaprastai svarbus komponentas, be kurio negalima apsieiti“.
Panašiai, kaip ir sausumos fronte, kur net ir nedidelis modernios artilerijos – PzH2000, M-109, M777, „Krab“, „Cesar“, salvinių ugnies sistemų „HIMARS“, MLRS skaičius padėjo pasiekti reikšmingų rezultatų, sustabdyti rusų puolamąsias operacijas, padėti ukrainiečių kontrpuolimui, taip ir kovinė aviacija – net ir nedidelis vakarietiškų naikintuvų skaičius gali lemti labai daug.
Bet kitaip, nei sausumoje, Kremlius ore jau nėra pajėgus atsakyti mase, mobilizuotais rezervistais ar pasenusiais tankais – Rusija, net ir turėdama kiekybinį ir kokybinį pranašumą juo taip ir nesugebėjo pasinaudoti. Dar daugiau, patyrusi savų nuostolių – tiek pačių orlaivių, tiek personalo, Rusija ne tik nėra pajėgi greitai kompensuoti tokių netekčių, bet ir įrodė nesanti pajėgi realiuoju laiku efektyviai sekti, naikinti priešo pajėgas, o gebėjimai slopinti Ukrainos aviaciją taip pat pasirodė riboti.
Ir prieš tokius trūkumus Ukraina rengiasi atsakyti modernia vakarietiška aviacija, kuri gali būti daugiau nei pajėgi naikinti rusų orlaivius, sausumos taikinius, įskaitant oro gynybos priemones iš didelio atstumo – su tuo Rusija moderniojoje istorijoje nėra realiai susidūrusi.
Korėjos, Vietnamo, Jom Kipuro, Angolos karai – visuose šiuose dalyvavo sovietų „kariniai patarėjai“, t.y. tiek oro gynybos sistemų karininkai, pilotai, naikintuvų priežiūros specialistai. Tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius rusų susidūrimai su smarkiai į priekį pažengusia Vakarų aviacija buvo ypač reti ir jiems baigdavosi tragiškai, kaip, pavyzdžiui, 2018-siais Sirijoje.
Jei Vladimiras Putinas ir taip vieną po kito keičia karui vadovaujančius rusų generolus, nepaisant jų nevykėliško vadovavimo „specialiajai operacijai“, tai ko galima būtų tikėtis iš tos pačios rusų karinės vadovybės, kuri nesugebėjo užduoties įvykti pernai vasarį-kovą, o dabar vėl susidurs su pranešimais apie subombarduotas vadavietes, vilkstines?
Rusijos generolai gali atsainiai atsiliepti apie vakarietiškus tankus, tačiau tiek jų, tiek juo labiau NATO šalių naudojamos aviacijos pagrįstai bijo ir dėl dar vienos priežasties: ir vakarietiški tankai, ir ypač naikintuvai sukurti karui bet kuriuo paros metu, o ypač efektyvūs yra naktį, kai rusų gebėjimai yra minimalūs dėl naktinio matymo prietaisų trūkumo. Naktinės operacijos ukrainiečiams šiame kare jau ir taip buvo ypač efektyvios, o pažangių vakarietiškų sistemų naudojimas tuo metu, kai rusams ir taip yra sunku kariauti – tai jau reali priežastis baimintis, net ir turint priešnuodžių.
Išgirtoji Rusijos priešlėktuvinė gynyba vis dėlto yra labiau skylėta, nei manyta iki šiol, oro gynybos sistemos bei rusų naikintuvai gali naikinti ukrainiečių taikinius danguje, tačiau tai daro pagal nuspėjamą, pasikartojantį braižą, be efektyvios ir ilgalaikės strategijos. Tiesa, ir Ukrainos laukia nemažai sunkumų, kalbant apie Vakarų šalių aviacijos – kad ir naikintuvų F-16 panaudojimą.
Tarp skirtumų – ir psichologiniai
„Štai kodėl šis procesas nėra toks paprastas, kaip ir infrastruktūros paruošimas – čia taip pat bus pasitelkta Infrastruktūros ministerija, kad mūsų karinių aerodromų infrastruktūra būtų parengta tokiai technikai priimti. Dedamos visos pastangos, kad mūsų svajonė persėsti į šiuos orlaivius kuo greičiau išsipildytų“, – sakė J. Ihnatas.
Naikintuvų perdavimas, priėmimas ir panaudojimas susijęs ne vien su pačiais orlaiviais. Tai pirmiausiai yra įgulų ir aptarnaujančio personalo parengimas, pačių orlaivių priežiūra, aprūpinimas bei taktinis panaudojimas, atsižvelgiant į visas aplinkybes.
Regis, kas čia tokio – ukrainiečių karo lakūnai yra patyrę, mūšiuose užgrūdinti vyrai, jiems reikia naujų orlaivių ir šis jų poreikis, kartu su įgūdžiais yra tinkamas receptas pasiekti norimą rezultatą.
Juk orlaivis yra orlaivis su tais pačiais baziniais valdymo principais, nesvarbu ar tai sovietinės gamybos, ar Vakaruose sukurtas lėktuvas, tiesa? Tačiau net, regis, menkučiai skirtumai, techninės ar taktinės subtilybės ir panašios detalės yra svarbios.
Dar balandžio mėnesį buvęs Karališkųjų Oro Pajėgų pilotas Gregas Bagwellas tikino, kad savaime patyrusių ukrainiečių mokymai užtruktų ne standartinius 6 mėnesius, bet, galimai, pusę šio laiko, turint omeny poreikius, skubą karo metu.
Vis dėlto yra dalykų, kurių negali paskubinti, mat vakarietiškų naikintuvų tiek konstrukciniai sprendimai, tiek taktinio panaudojimo subtilybės, netgi filosofija skiriasi.
Pavyzdžiui, F-16, kaip ir kiti Vakarų šalių naikintuvai, kitaip nei rusų ar panašūs ukrainiečių pirmiausiai yra daugiafunkciniai orlaiviai, o tai reiškia, kad jie gali vykdyti ne tik įvairias užduotis – nuo oro iki sausumos taikinių naikinimo, bet ir pats pilotų parengimas yra kitoks.
Remiantis Rumunijos patirtimi, iš senų sovietinių MIG naikintuvų į senesnės, tačiau jau pažangesnės konstrukcijos naikintuvus F-16 persėdę pilotai buvo priversti keisti savo mąstymą – vakarietiškuose naikintuvuose pilotai turi daugiau veiksmų pasirinkimo laisvės, bet ir atsakomybės, jie skatinami priimti individualius sprendimus, o ne laukti centralizuotos sistemos įsakymų.
Per pagreitintą ir supaprastintą susipažinimo su F-16 kursą, t.y. per 6 savaites, vietoje pusės metų, persilaužti ir pakeisti įprastą filosofiją nėra paprasta, kaip ir keisti taktiką. Ukrainiečių pilotai dėl rusų oro gynybos veikimo bei ypatingai aršios Rusijos aviacijos medžioklės iš didelio atstumo yra priversti skraidyti kone pažemiui. Tai įprastai leidžia išvengti aptikimo, tačiau to kaina – ribotas skrydžio laikas, mažesnis ginkluotės panaudojimo efektyvumas.
Tuo metu vakarietiški orlaiviai pritaikyti smūgiams iš didelio – ne vizualaus atstumo su taiklia, išmaniąja ginkluote: valdomomis bombomis, raketomis. Bet norint jas panaudoti kuo efektyviau, skraidoma vidutiniame, t.y. mažiausiai kilometro aukštyje. Specialios užduotys gali būti vykdomas ir skraidant pažemiui, tačiau jos riboja efektyvų didelio taiklumo ginkluotės panaudojimą.
Galiausiai Vakarų orlaiviai įprastai veikia kaip vienos didelės sistemos dalis: t.y. nuolat gauna ir keičiasi žvalgybiniais duomenimis iš sausumoje, ore ar jūroje esančių draugiškų pajėgų platformų.
Paprastai sakant, Vakarų šalių naikintuvų pilotai mato bent jau didesnį ir aiškesnį mūšio paveikslą ir patys atakuodami taikinius padaro tik dalį darbo – Ukraina tokios prabangos neturi ir artimiausiu metu neturės. Veikdami nedidelėmis grupelėmis po 2-4 naikintuvus ir vadovaujantis vien sausumoje esančių žvalgybinių pajėgumų informacija, Ukrainos naikintuvai – net ir naujausi vakarietiški nebus tokie efektyvūs. Be to, neišvengiamai gali būti ir nuostolių, kurie, nepaisant didelio F-16 naikintuvų populiarumo, nėra lengvai pakeičiami, kai trūksta pilotų.
Šiuo metu oficialiai Ukraina JAV laiko vieną F-16 naudotis galintį pilotą, nors dar pernai buvo pasiruošusi permesti kelias dešimtis ukrainiečių, daugiausiai jaunesnio amžiaus, tokių, kurių neslegia skraidymo sovietinės gamybos orlaiviais patirtis, bet kurie, net ir būdami jauni, jau yra užgrūdinti kovose.
Klausimai, kurie gali lemti labai daug
Vis dėlto dar didesnę svarbą efektyviose naikintuvų operacijose lemia būtent jų priežiūra tada, kai jie neskraido. Būtent naikintuvų aptarnavimas, nuolatinė priežiūra, atsarginių dalių išmanymas, sklandus jų tiekimo grandinių užtikrinimas, keitimas ir veikimas pagal numatytas procedūras gali tapti didžiausiu iššūkiu.
Kas ir kaip prižiūrės naikintuvus karo sąlygomis, kai jie tūps nebūtinai tam pritaikytuose aerodromuose – ar tai (bent jau iš pradžių) bus ukrainiečiai, ar kontraktininkai, Vakarų šalių mechanikai, specialistai, kurie dirbs privaičiai, rizikuodami ir už atlygį?
Naikintuvų priežiūra yra nepalyginamai sudėtingesnė, detalėms, laikui imlesnė ir, nesėkmės atveju – katastrofą lemti galintis veiksnys, nei, pavyzdžiui, HIMARS ar PzH2000 priežiūra. Pastarieji, jei juos netinkamai prižiūrėsi, tiesiog taikliai nešaudys, o naikintuvas gali ir nukristi iš dangaus, jei jį pilotuoja arba prižiūri nepatyrę, reikiamų specifinių įgūdžių neturintys žmonės. Tad kaip būtų realybėje?
Į šiuos klausimus dar nėra atsakymų, o ji yra ne mažiau svarbūs, nei politiniai sprendimai iš viso tiekti tokius naikintuvus. Kita vertus, jei paruošiamasis darbas slapta buvo daromas pastaruosius mėnesius, laukiant būtent tokio sprendimo – perduoti Vakarietiškus naikintuvus Ukrainai, sutaupytos ne tik savaitės ar mėnesiai savaime, bet ir, galimai, išlaikytas netikėtumo momentas.
Ta valanda, kai Vakarų šalių gamybos naikintuvai – kad ir tie patys F-16 pasirodys fronte, matyt, bus netikėtas, rusus – šokiruojantis, o ukrainiečius – džiuginantis momentas.
Būtent toks ir yra tikslas – sukurti pranašumo efektą, naują pajėgumą panaudoti ten ir taip, kur yra geriausia, t.y. priešui nesitikint. Ir būtent todėl visas dėmesys dabar gali būti sutelktas į sausumos operacijas, nežiūrint į tai, kas gali prasidėti danguje.
Praėjus pusmečiui nuo žinios apie galimą dešimčių ukrainiečių pilotų mokymą jokių naujienų apie vakarietiškų naikintuvų panaudojimą nebuvo. Iki šiol. Nyderlandų pareiškimas gali būti vienas daugelio, mat jei Nyderlandai turi dešimtis tokių naikintuvų, vien JAV jų atsargoje arba aktyvioje tarnyboje laiko kelis tūkstančius.
Ukrainos pareigūnų pripažinimas, kad F-16 naikintuvai išties yra svarstomi, gali tapti tapti signalu, jog dar nematytos aviacijos naudojimas – t.y. veiksnys, kuris jau nesyk karybos istorijoje nulėmė ne vieną karinę pergalę, – dar kartą gali lemti vienokį ar kitokį lūžį visame kare.
