Paaiškinimų dėl vis daugiau kritikos sulaukiančio Vokietijos elgesio per pastaruosius metus netrūksta ir daugelis jų yra ypač paprasti, regis, visiems žinomi ir aiškūs, ypač Ukrainoje ar ją labiau remiančiose šalyse.
Jei iš pradžių vokiečių trypčiojimą dėl paramos Ukrainai esą lėmė priklausomybės nuo Rusijos ekonominių išteklių, tai vėliau delsimas ir nenoras tiekti sunkiąją ginkluotę aiškintas bailumu, naivumu, netgi parsidavimu Kremliui, tarnavimu šio interesams.
Esą Vokietija nenori pernelyg erzinti Rusijos, eskaluoti situacijos, pasisako už „diplomatinį konflikto sprendimo būdą“ – juk kažkada vėl santykiai su Maskva bus normalūs, vyks prekyba, lyg niekur nieko. Toks ciniškas, tariamai pragmatiškas požiūris gali siutinti, vis dar stebinti, bet jis nėra vien dabartinės O. Scholzo vyriausybės skiriamasis bruožas – taip skirtingų Vokietijos valdžių atstovai elgėsi dešimtmečius. Karas Ukrainoje netrunka dar nė metų.
Bet jei viskas būtų taip juodai balta, kodėl tuomet Vokietija vis dėlto Ukrainai perdavė ir savaeiges haubicas, kurios šūvio nuotoliu bei kovine galia pranoksta bet kurį tanką? Kodėl dar prieš karą vos 5 tūkst. šalmų ukrainiečiams pažadėjęs Berlynas dabar siunčia įvairiausias, tarp jų ir moderniausias oro gynybos sistemas, pagaliau pažadėjo pėstininkų kovos mašinas (PKM) „Marder“?
Ir kodėl, po ilgų įkalbinėjimų, regis, artėjama prie lemiamo sprendimo teikti tankus „Leopard“ ar bent jau nesipriešinti kitų šalių sprendimui perduoti Ukrainai šiuos vokiškus tankus, mat tokiam veiksmui reikia Vokietijos leidimo?
Juk, regis, niekas nepasikeitė nei Vokietijoje, nei Ukrainoje, nei kitur Europoje: Rusija nuo pirmųjų karo valandų kaip vykdė baisius karo nusikaltimus, taip ir vykdo, ukrainiečiai kaip kovėsi, taip ir kaunasi, o jų sąjungininkai kaip siuntė įvairiausią karinę pagalbą Ukrainai, įskaitant tankus, taip ir siunčia. Taip, formaliai vakarietiškų tankų ledus pirmieji pralaužė prancūzai, o, žiūrint preciziškai – Jungtinė Karalystė, pažadėjusi keliolika tankų „Challenger 2“.
Bet visa tai yra detalės. O faktas lieka nepakitęs – Vokietija spyriojosi, delsė iki paskutinės akimirkos, painiojosi argumentacijoje, degino taip brangų ukrainiečių laiką. Net galiausiai palankus Berlyno sprendimas dėl tankų bus jei ne pavėluotas, tai bent jau delsimo prasme – sunkiai paaiškinamas. O svarbiausia – tai yra jau ne kartą pasikartojusios tendencijos dalis. Ji pavojinga ir kartojasi neatsitiktinai – sprendimai, jei iš viso priimami, tai tik po milžiniško spaudimo.
Ko verti visi ambicingi pažadai?
Neatlaikiusi tokio spaudimo, su juo susijusios įtampos bei kritikos pirmadienį atsistatydino Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht. Jos kompetencijomis abejota vos tik ją paskyrus į šias pareigas – labiau nieko nesakančiais ar neadekvačiais pareiškimais, nei reikalingais sprendimais poste išgarsėjusi Ch. Lambrecht taip ir nepateisino vilčių.
Dabar aiškėja, kad O. Scholzas apie būsimąjį Ch. Lambrecht pasitraukimą žinojo dar sausio 3-ąją, tačiau dvi savaites užtruko ieškodamas jai pamainos ir geriausia, ką galėjo rasti – rusišką šleifą turintį asmenį: Vokietijos gynybos ministro pareigas eis Žemutinės Saksonijos žemės vidaus reikalų ministras socialdemokratas Borisas Pistorius.
Vis dėlto, turint omeny, kad ne gynybos ministrai, bet visa vyriausybė, o labiausiai pats kancleris yra atsakingas už strateginių sprendimų priėmimą gynybos srityje, o juo labiau – už karinės paramos Ukrainai klausimus, kaltinti vien buvusios ministrės už vėluojančią, nepakankamą ar kitokios kritikos sulaukiančią pagalbą ukrainiečiams būtų nesąžininga.
Ir nors pati Ch. Lambrecht išties nesusitvarkė su pareigomis – nesugebėjo tinkamai organizuoti darbo, prikelti nusmukdytą Bundesverą ant kojų, klausimas, ar kam nors kitam būtų pavykę geriau, yra atviras: Vokietiją dešimtmečius kamuoja nepakankamo gynybos finansavimo bėdos, dėl ko trūksta kvalifikuoto personalo, pajėgumų, kurie netinkamai prižiūrimi arba sensta ir nesugebama juos pakeisti, o staigus poreikis viską apversti aukštyn kojomis atrodo gražiai tik kalbose.
Juk ne kas kitas, o pats O. Scholzas dar pernai vasarį žadėjo, kad Vokietija esą yra „pasirengusi imtis lyderės vaidmens užtikrinant Europos saugumą“, o vokiečių kariuomenė bus „geriausiai aprūpinta“ žemyne. Gretai tapo aišku, kad tokia ambicija – kanclerio melas.
O ukrainiečiai neturi laiko aiškintis, kas ir kodėl stabdo karinės pagalbos tiekimą – jei kovo mėnesį pati Ch. Lambrecht tikino, kad „Bundesvero galimybės išnaudotos“, o kariuomenės sandėliai esą yra tušti, tai greitai paaiškėjo, kad tai nėra visai tiesa.
Praėjus mėnesiui po ukrainiečių maldavimų Vokietija galiausiai sutiko perduoti priešlėktuvinės gynybos sistemas „Gepard“.
Ir nors aiškinta, kad ukrainiečiams jas valdyti išmokti reikės metų ar daugiau, Ukraina „Gepardus“ jau pernai rudenį sėkmingai naudojo prieš iranietiškus dronus.
Panaši istorija susijusi ir su vokiškais tankais „Leopard“. Ne kartą minėti vokiški tankai, skirtingų pranešimų duomenimis, iš Vokietijos galėtų labai greitai atsidurti fronte Ukrainoje – tereikia politinio sprendimo bei suvokimo, apie kokius konkrečiai tankus kalbama.
Mat dar pavasarį Vokietijos karinės įrangos gamintoja „Rheinmetall“ skelbė pasirengusi perduoti Ukrainai iki 50 naudotų tankų „Leopard 1“.
Tai yra seni, Šaltojo karo laikų tankai su silpnais šarvais ir 105 mm pabūklu – geriau, nei nieko, o svarbiausia, esą jei Vokietijos vyriausybė duotų sutikimą, „Rheinmetall“ galėtų pristatyti pirmuosius tankus per šešias savaites, o likusius – per kitus tris mėnesius, o įgūdžių kariauti turinčių ukrainiečių tankistų mokymai netruktų ilgiau, nei kelios dienos. Kitaip sakant, Ukraina 2023-ųjų sausį jau galėjo turėti dešimtis tokių tankų su patyrusiomis įgulomis. Bet neturi, nes leidimo nėra.
Dabar kalbama, kad turi per 80 tokių tankų ir dar kelias dešimtis „Leopard 2“, bet juos parengti užtruktų metus. Toks pareiškimas, suprantama, gali kelti pasipiktinimą – ką reiškia „metus“, jei Ukrainai tankų reikia dabar? Ką ten metus laiko reikia terliotis su šiais tankais, nejau jie rūdijo pelkėse? Vokiečių atsakymas yra tradicinis: viskas turi vykti pagal numatytas taisykles, pagal vokišką tvarką: tankus reikia išrinkti, patikrinti, ką reikia – sutaisyti, surinkti, perdažyti.
Tam reikia personalo, laiko, o svarbiausia – užsakymo iš Vokietijos vyriausybės ir pinigų, t.y. mažiausiai kelių šimtų mln. eurų. O viso to nėra, nes kancleris neapsisprendžia, delsia ir atidėlioja būtent taip reikalingą politinį sprendimą, tad „Rheinmetall“ savo pinigais nerizikuos
Turėjo šimtus tankų – kur jie dabar?
Kol pats kancleris parlamentarams aiškina, kaip jį nepagrįstai spaudžia žiniasklaida, kodėl tankų klausimas yra „pernelyg skubotas“ bei laido tikras ar išgalvotas istorijas apie tariamai pabėgiojimo metu sutikto lenko padėka už „nenusileidimą Lenkijos vyriausybei“, šioje ginkluotės (ne)tiekimo istorijoje gali įžvelgti jau anksčiau pasikartojusius veiksnius.
Iš pradžių Vokietijos vyriausybė ar gynybos ministerija aiškina, kad nėra galimybių tiekti vieną ar kitą ginkluotės sistemą, nes ji arba neparengta, arba vokiečiai nesiims vienašališkų eskalacinių žingsnių, o galiausiai paaiškėja, kad gal ir galima perduoti, bet tik ribotą skaičių po tam tikro laiko.
Kodėl? Priežasčių yra ne viena ir visos jos Vokietijai – tiek dabartinei vyriausybei, tiek ankstesnėms yra gėdingos, gerai žinomos, bet taip iki šiol ir nesprendžiamos. Pagrindinė problema yra parengtis. Tai, kad Vokietijos armija turi apie 250 įvairios modifikacijos tankų „Leopard 2“, o dauguma jų konvertuojami į naujausią A7 versiją gali atrodyti įvairiai: lenkai turi daugiau tankų „Leopard 2“, tačiau ne naujausios modifikacijos.
Vokietija dar pernai vasarį turėjo dešimtis Ukrainai reikalingų tankų „Leopard 2A4“– tai yra tas bazinis, jau nebegaminamas Šaltojo karo laikų modelis, kuris konvertuojamas į „Leopard 2A7“. Netgi šis senukas „Leopard 2A4“ vis dar būtų grėsmingas įrankis ukrainiečių rankose – ugnies valdymo sistema, greitošauda, taiklumu, naktinio matymo įranga, stabilizatoriais, sviediniais daugumą Rusijos naudojamų tankų pranokstantis vokiškas tankas yra patikimas ir pajėgus.
Dar prieš kelerius metus Singapūras apsiprekino Vokietijoje ir susipirko didžiąją dalį rezerve buvusių „Leopard 2A4“, kuriuos modifikuoja pagal savus reikalavimus. Likę Leopard 2A4 galėjo atitekti ukrainiečiams.
Tačiau vietoje Ukrainos vokiečiai šiuos tankus išdalijo kitoms Europos šalims – Čekijai, Vengrijai, Slovakijai, mainais už šių šalių sovietinės gamybos šarvuotosios technikos atidavimą Ukrainai. Panašiai nutiko ir su „Marder“, kurių vien „Rheinmetall“ be Bundesvero turėjo apie 140, tačiau dešimtis iš geriausiai prižiūrėtų šių PKM atidavė Graikijai.
Galiausiai prispausta skirti Ukrainai „Marderius“ Vokietija ir jos pramonė vėl ėmė sukti uodegą – iš ko atimti? Iš užsakymų kitoms šalims ar Bundesvero, kuris negali likti plikas, nes naujoji PKM „Puma“ vis dar susiduria su techninėmis problemomis?
Delsimas gali brangiai kainuoti
Kai debatai dėl vokiškų tankų vėl atsinaujino, suprantama, kad Vokietijoje likusių „Leopard 2A4“ atidavimas Ukrainai yra ne tik politinės, bet ir pačių tankų techninės būklės klausimas. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar problema lieka tankų parengties klausimas – jei ukrainiečiai fronte priversti kautis su tuo, ką turi, net ir vos pavažiuojančiais senutėliais tankais, tai vokiečiai net nekariaudami geba apleisti savo šarvuotąją techniką, o tik prireikus ją naudoti susizgrimba, kad reikia taisyti.
Šiaip ar taip tik tankai leidžia išnaudoti ugnies galios ir manevro privalumus jungtinėse operacijose, kur pralaužti frontą reikia ne vien pėstininkų, artilerijos, bet ir šarvuoto mobilaus kumščio. Ar tai būtų sovietiniai, ar vakarietiški tankai – ukrainiečiaims ne tai pir svarbu, kol jie nežino, ką realiai galima pasiekti su „Leopard“ tankais.
Bet jei tokio dydžio bei reikšmingumo NATO šalis, kaip Vokietija nėra pajėgi savo pramonę pertvarkyti taip, kad kilus karui tankus parengti reikėtų ne metų, o savaičių, tai kokia iš tikrųjų yra Vokietijos kariuomenės bei pramonės būklė?
Anot interviu leidinius „Focus“ davusio Vokietijos gynybos eksprto Joachimo Weberio, tokia būklė yra apgailėtina. Ir jos naujasis gynybos ministras žaibiškai nepakeis, mat tai yra „Heraklio žygdarbio verta užduotis“. Kariai gali stengtis, bet jei vadovybė nežino, ką daro ir ką reikia daryti – skirti atsininkamą finansavimą, papildomą dėmesį administracinėms kompetencijoms, realiai, o ne pažadais kamšyti skyles, visos pastangos yra bevaisės.
„Mes išties nesame pasirengę netgi gintis patys. Jei kiltų karas, ko gero, nė viena iš 8 brigadų nebūtų pasirengusi“, – teigė ekspertas. Ir nors tai atrodo vien Vokietijos problema, klausimas iš tikrųjų yra atviras ir kitoms Europos šalims, pavyzdžiui, toms, kuriuos turi tankus „Leopard“ ir teoriškai galėtų skirti Ukrainai.
Bet yra teoriškai ir yra realybė: teoriškai apie 10 Eurpos šalių bendrai turi kelis tūkstančius įvairios modifikacijos tankų „Leopard“. Net jei būtų kalbama apie senesnį „Leopard 2A4“ modelį, kurių Europoje yra šimtai, teorinė tikimybė, kad Lenkijos pavyzdžiu paseks kitos šalys ir atiduos bent po keliolika tokių tankų nėra garantuota.
Pavyzdžiui, šimtus tokių tankų turinčios Graikija ir Turkija yra priešininkės ir vargu ar pasidalins savo kritiniais rezervais. Net ir labai norėdama, didelį skaičių vargu ar galėtų skirti Suomija, kuri formaliai turi apie šimtą tankų „Leopard 2A4“ rezerve, tačiau suomių rezervas priskirtas karo atvejui konkretiems daliniams su konkrečiais pajėgumais, taiga ir su minėtais tankais. Būsimoji NATO narė ir Rusijos kaimynė vargiai sau gali leisti nuginkluoti dalį dalinių.
Jei bent kelios valstybės, pavyzdžiui, norą jau anksčiau išreiškusi Ispanija, Švedija ar ta pati Lenkija būtų linkusios perduoti dešimtis tankų „Leopard 2A4“, tai ukrainiečiams leistų suformuoti vieną ar kelias šarvuotąsias brigadas – minėtus geležinius kumščius, skirtus kontrpuolimui.
Tačiau efektyvus įgulų apmokymas, atsarginių dalių, šaudmenų tiekimas užtruktų, o laiko iki spėjamo Rusijos pavasarinio puolimo lieka labai nedaug. Ir Vokietijos delsimas šį kartą gali kainuoti daugiau, nei pernai vasarį.
