Laikas negalėjo būti parinktas geriau. Po to, kai buvęs Rusijos kosmoso agentūros vadovas Dmitrijus Rogozinas, kurį Donbase sužeidė Ukrainos naudojamos prancūziškos haubicos paleistas sviedinys, viešai nusiuntė Prancūzijos prezidentui adresuotą skeveldrą, ištrauktą iš jo kūno, taip jau sutapo, kad Emmanuelis Macronas patvirtino naują paramos paketą Ukrainai.
Tad netikėtu Paryžiaus atsaku į D. Rogozino dovaną pastarojo tėvynainiai vargu ar apsidžiaugs – greitai iš savo pasturgalių jiems gali tekti traukti prancūziškų 105 mm pabūklų sviedinių skeveldras. Jei pasiseks. Mat Prancūzijos siunčiama karinė pagalba – šiuos pabūklus turintys AMX-10 RC yra nors ir ne nauja, bet ypač reikšminga kovinė technika.
Kaip ir amerikietiškos pėstininkų kovos mašinos „Bradley“, kurių galimą siuntimą Ukrainai jau patvirtino JAV prezidentas Joe Bidenas. „Bradley“ gali būti ypač naudingi ne tik remiant ukrainiečių pėstininkus mūšio lauke, bet ir kaunantis prieš rusų šarvuotąją techniką.
O svarbiausia, kad tokios Prancūzijos ir JAV karinės pagalbos siuntimas, regis, paskatino požiūrį keisti ir kitas valstybes, pirmiausiai jau seniai spaudžiamą bei įkalbinėjamą Vokietiją.
Ji pagaliau žada priimti paprasčiausią sprendimą: perduoti ukrainiečiams bent jau pėstininkų kovos mašinas, o ateityje, galimai, ir tankus. Kodėl tai yra toks svarbus klausimas ir ką vakarietiškų tankų atsiradimas mūšio lauke Ukrainoje išties gali pakeisti?
Pasiteisinimų laikas baigėsi
Karas Ukrainoje trunka jau beveik metus. Bet visą tą laiką iš Vokietijos įkyriai, lyg užsikirtusi plokštelė, skamba tie patys nekonkretūs pasiteisinimai bei išsisukinėjimai: esą tankai yra pernelyg rizikinga eskalacija, kuri gali priversti Rusiją reaguoti taip, tarsi NATO būtų įsitraukusi į karą.
Be to, vokiškų tankų siuntimas Ukrainai, anot Berlyno, įmanomas tik bendru NATO šalių ar bent jau jau nevienašališku sutarimu. O vokiečiai tikrai nebus pirmi. Dėl pėstininkų kovos mašinų – taip pat.
Kita vertus, šiuos Vokietijos vyriausybės teiginius, kuriuos ypač mėgsta kartoti tiek gynybos ministrė Christine Lambrecht, tiek pats kancleris Olafas Scholzas, jau senokai į miltus sumalė ne tik ukrainiečiai, bet ir Vokietijos gynybos pramonės atstovai, kurie nesyk buvo viešai pasiuntę aiškius signalus: tankus „Leopard 2“, ypač senesnės, A4 modifikacijos tankus, o ką jau kalbėti apie pėstininkų kovos mašinas „Marder“ galima parengti išsiuntimui per kelias savaites ar mėnesį. O iš Berlyno buvo girdimas tik vienas aiškus žodis: nein. Po jo – dar daugiau pasiteisinimų.
Ukrainiečių įgulas galima taip pat apmokyti greitai. Ukrainos kariai jau nesyk įrodė, kad per trumpą laiką jie geba įsisavinti bent jau bazinius įgūdžius, kurie, nors ir neprilygsta visaverčiam technikos bei ginkluotės pažinimui, efektyviam įvaldymui ar priežiūrai, yra pakankami naudojimui mūšio lauke. Jei jau tankus „Leopard 2“ A4 Šaltojo karo laikais išmokdavo valdyti vokiečių šauktiniai, iki šiol išmoksta norvegų šauktiniai per 14 savaičių, kuo blogesni ukrainiečiai?
Iššūkiai gali slypėti detalėse – nepažįstamoje Ukrainiečiams įrangoje, atsarginėse dalyse, šaudmenų tiekimo grandinėje, net tokiose smulkmenose, kaip vokiečių kalba surašytos instrukcijos, bet visa tai išsprendžiama. Ypač dabar, kai Ukrainoje, kuri per 11 mėnesių intensyvių mūšių, neteko šimtų tankų ir šiuos praradimus reikia kompensuoti – iš Lenkijos, Čekijos, Slovėnijos perduoti sovietinės gamybos arba analogiški tankai gelbsti, tačiau nuostolių nepadengia.
Be to, vakarietiškų tankų panaudojimo filosofija yra skirtinga, nei sovietinės mokyklos, kuria paremti ukrainiečių ir rusų naudojami tankai – žaibiškos atakos, modernesnės ugnies valdymo, naktinio matymo sistemos leidžia mūšiuose naudoti kitokią taktiką, išvengti didelių nuostolių.
Ukraina dar vasaros pradžioje galėjo nusivilti būtent Berlyno pozicija, mat Ispanija buvo pasiryžusi perduoti savo turimų tankų „Leopard 2“ dalį, tačiau blokuoti vokiškos karinės produkcijos teisę turintis Berlynas ja pasinaudojo ir neleido ispanams perduoti savo tankus Ukrainai.
Argumentuotų paaiškinimų nebuvo. Kaip ir nesugebėta paaiškinti, kodėl Vokietija leidžia Lietuvai perduoti šarvuočius M113, kuriuos prieš keliasdešimt metų gavo iš Bundesvero, tačiau tokius pat senutėlius „Marder“ Ukrainai pati perduoti nesiryžta, nors dešimtys šių pėstininkų kovos mašinų, kitaip nei M113, turinčių 20 mm pabūklą, galimybę naudoti prieštankines sistemas, bet taip pat negarsėjančių savo storais šarvais yra parengtos išsiuntimui. Vokietija kritikuota, ja abejota.
Netgi tariamos eskalacijos argumentas – esą vakarietiškų tankų siuntimas išprovokuos nuožmią, neprognozuojamą, galimai, labai pavojingą reakciją, anot ekspertų, vertinamas vis skeptiškiau.
Juk Ukraina jau sulaukė ne tik pačių tankų iš Vakarų šalių – tegu ir senesnių, sovietinių, bet vis dėlto tankų, bet ir modernesnės, galingesnės kovinės technikos iš tos pačios Vokietijos. Kuo savaeigės haubicos PzH2000, kurių visą batalioną Berlynas perdavė ukrainiečiams, yra mažesnė eskalacija, nei senesni už šias haubicas tankai „Leopard 2“? Minėtos haubicos tankus pranoksta šūvio nuotoliu, ugnies galia, kaip ir vokiečių perduotos salvinės ugnies sistemos MARS-II.
Ir nepaisant tokių nepatogių klausimų Vokietijos vyriausybei, ši iki šiol buvo nepajudinama. Bet Prancūzijos sprendimas viską pakeitė.
Ketvirtadienį, po pokalbių su JAV prezidentu, Vokietijos kanceliarija patvirtino: taip, Vokietija svarsto galimybę artimiausioje ateityje perduoti PKM „Marder“.
Gali būti, kad ateityje ateis ir tankų eilė. Kol kas viskas daroma išvien su sąjungininkais, pirmiausiai amerikiečiais, bet neslepiama, jog be Prancūzijos iniciatyvos tai būtų buvę padaryti sunku. Netgi Jungtinė Karalystė jau užsiminė apie galimybę artimiausioje ateityje tiekti tankus Ukrainai. Ir visa tai vyksta prancūzams pramušus ledus, juk jie yra pirmieji, kurie siunčia tankus, tiesa?
Ar tai tankas, ar tai kas?
Įdomu tai, kad kol kas didžiausias diskusijų audras kelia ne tai, ar vokiečiai išties ir kada paseks prancūzų pavyzdžiu, bet tai, kas vis dėlto yra AMX-10RC – tankas ar ne tankas? Šarvuotųjų pajėgų ekspertai – puristai, liberalai, neutralieji – visi, regis, suskubo reikšti savo nuomonę.
Įprastai moderniaisiais laikais tanku vadinama šarvuotoji mašina, kuri yra vikšrinė ir turi galingą 105–125 mm pabūklą bokštelyje, kuris sukiojasi 360 laipsnių kampu. AMX-10RC atitinka tik du iš šių kriterijų – turi bokštelį ir jame sumontuotą 105 mm pabūklą, tačiau tai yra ratinė šarvuotoji mašina. Prancūzijos prezidento pranešimuose visur nurodoma, kad tai yra „lengvasis tankas“.
Be to, teoriškai konvencinės ginkluotės Europoje sutartyje, 2-jame straipsnyje pažymima, kad „koviniais tankais vadinamos <...> vikšrinės arba ratinės šarvuotosios kovos mašinos, kurių masė yra bent 16,5 tonų, kurioje yra 360 laipsnių kampu besisukantis bokštelis su sumontuotu mažiausiai 75 mm kalibro pabūklu“.
Taigi, AMX-10RC atitiktų šiuos tanko kriterijus, nors painiavos įneša kitame tos pačios sutarties skyriuje išskirtų sunkiųjų šarvuotųjų kovos mašinų sąrašas, kuriame pirmuoju numeriu ir įvardytas AMX-10RC. Tad net viename svarbiausių Europos dokumentų AMX-10RC yra kartu tankas ir ne tankas, o ką jau kalbėti apie milijonus ekspertų, kurių ginčai tik įsisiūbuoti.
Ginčai jau virto ir juokeliais apie tai, kad jei AMX-10RC yra ne iš tankų regiono Prancūzijoje, jie gali vadintis tik putojančiomis šarvuotomis mašinomis – akivaizdi aliuzija į prancūzų reikalavimus dėl to, kas gali vadintis šampanu, o kas – tik putojančiu vynu.
Bet kuriuo atveju savaime AMX-10RC perdavimas, kad ir kaip jie būtų pavadinti yra akivaizdi nauda Ukrainai: silpną šarvą, vidutinišką pabūklą turintys AMX-10RC nėra lygiaverčiai priešininkai lygioje kovoje – net su NATO standarto sviediniu, kurių visiškai naują logistinio tiekimo grandinę Prancūzijai dar teks užtikrinti galima geriausiu atveju iš maždaug 1 km kovoti su rusiškais tankais.
Kita vertus, kare – ypač šiame lygiaverčių, vienodų, vadovėlinių situacijų nebūna, o pasaloje tykantis AMX-10RC gali pridaryti daug žalos tiek priešo tankams, tiek kitoms šarvuotoms ar juo labiau nešarvuotoms transporto priemonėms. Dėl savo mobilumo ir greičio AMX-10RC gali būti tiek efektyvi ugnies paramos, tiek šarvuotos žvalgybos mašina.
Amerikiečių mūšio arkliukai
Panašių lūkesčių kelia ir JAV pėstininkų kovos mašinos (PKM) „Bradley“ perdavimas. Šaltinių duomenimis, pirmoji partija gali siekti apie 50 tokių PKM, nors amerikiečiai jų turi gerokai daugiau. JAV per dešimtmetį iki 1991-ųjų yra pagaminusi apie 6 tūkst. tokių PKM, kurių pagrindiniai pranašumai – ginkluotė, greitis, apsaugos ir ugnies bei mūšio valdymo sistemos.
Su 25 mm pabūklu net seniausieji „Bradley“ gali kiaurai perveti bet kurią rusišką PKM, pažeisti daugelį rusiškų tankų, o prieštankinės raketos TOW gali būti mirtinos net naujausiems rusų tankų modeliams. Sukurti taip, kad galėtų neatsilikti nuo tankų „Abrams“ šie PKM savo reputaciją pelnė jau 1991 metais operacijoje „Audra dykumoje“, o vėliau nesyk buvo modernizuojami.
Kiekviena modernizacija „Bradley“ pridėjo svorio – dėl papildomų šarvų, naujų ugnies ir mūšio valdymo sistemų, termovizorių, kitos įrangos, kuri leidžia atskiriems „Bradley“ lengviau orientuotis mūšio lauke, aptikti draugiškas ir priešo pajėgas, keistis informacija, naikinti priešą dar prieš tai, kai šis pastebi artėjančių „Bradley“ dalinį.
JAV naudoja ir Europoje laiko arba rotuoja šimtus įvairių modifikacijų „Bradley“ – nuo M2A2 ODS ir M2A3 bei M2A4 iki naujausių M3A4. O reserve laikoma apie 2 tūkst. senesnės, tačiau ukrainiečiams tinkamos ir daugumą rusiškų PKM pranokstančios M2A1 modifikacijos „Bradley“.
Net jei Ukrainai bus perduoti šie seniausieji „Bradley“ (o labiau tikėtina po 1991-ųjų modernizuoti M2A2 ODS), kuriuos dar reikės atplukdyti iš JAV, jie gali puikiai pasitarnauti mūšio lauke.
Kitaip, nei tankai „Abrams“, kurių irgi prašo Ukraina, „Bradley“ nėra tokie reiklūs degalams, lepūs priežiūrai ar tokie sunkūs net ir su visais papildomais šarvais. Ir tai vis dar yra efektyvios PKM, galinčios į mūšio gabenti skyrių pėstininkų ir kautis su bet kuria esamo priešo šarvuotąja technika.
Visos problemos išsprendžiamos
Žinoma, kaip ir AMX-10RC atveju, taip ir „Bradley“ naudojimo atveju ukrainiečiams neišvengiamai kils iššūkių: nauja šarvuotąja technika reikia apmokyti naudotis žmones, išmokyti efektyvaus naudojimo, priežiūros subtilybių.
Neišvengiamai reikės atsarginių dalių bei amunicijos – net su milžinišku pradiniu paketu, keliolika kovinių komplektų, žinant kokios didelio intensyvumo yra karas Ukrainoje, kaip gretai kartais išsenka atsargos, reikės užtikrinti sklandų, nenutrūkstamą ir gausų tiekimą.
Turint omeny, kad „Bradley“ ir AMX-10RC yra vienos populiariausių savo klasės šarvuotų kovos mašinų, tai neturėtų sudaryti ypač didelių problemų, išskyrus techninius, finansinius, logistinius ir ilgalaikio įsipareigojimo niuansus.
Tai yra išsprendžiama – jei 18-mečiai amerikiečiai ar prancūzai išmoksta ir įgunda valdyti šią Šaltojo karo laikų techniką, mūšiuose užgrūdinti ukrainiečiai turėtų sugebėti ne prasčiau – tai yra laiko ir išteklių klausimas. Juo labiau, kad „Bradley“ ukrainiečiams iš dalies jau pažįstamas, mat naudoja faktiškai tokią pat, tik trumpesnę važiuoklę ir bazę, kaip salvinės ugnies sistemų MLRS M270.
Vis dėlto kelių Vakarų šalių sprendimas tiekti būtent tokią techniką Ukrainai vokiečių sprendimų priėmėjus įvarė į kampą, o pasiteisinimų šulinys, kodėl Vokietija negali tiekti „Leopard 2“ bei leisti kitoms šių tankų turinčioms šalims pasidalinti jais su Ukraina, tiesiog visiškai išseko. Kanclerį O. Scholzą spaudusi Bundestago Gynybos komiteto pirmininkė Marie-Agnes Strack-Zimmermann, kuri pabrėžė, kad atėjo Vokietijos eilė, nes Berlynas ir taip vėluoja, regis, pasiekė savo.
Rimtais klausimas išlieka svarstymai, ar toks pranašumą turinčios vakarietiškos technikos tiekimas patvirtins nuogąstaujančiųjų baimes, kad Rusija išties įvertins tai kaip eskalaciją ir ar visa ši technika pasieks Ukrainą bei bus spėta panaudota laiku, tinkamai, t.y. efektyviai.
Tačiau su skaitlinga ir kokybe rusišką techniką pranokstančia šarvuotąja galia Ukrainos kariuomenė turės ne vieną pranašumą: jau įrodę, kad gali taktiškai apmauti Rusijos karinę vadovybę, sutriuškinti elitiniais laikomus rusų dalinius, ukrainiečiai net ir su nedideliu skaičiumi salvinių ugnies sistemų HIMARS ar savaeigėmis haubicomis sugebėjo sustabdyti rusų puolimą, pereiti į kontrataką.
Ką gali vakarietiška ginkluotė, Kremlius jau įsitikino, tačiau konkrečiai ką gali Rusijos pajėgoms padaryti vakarietiški tankai, rusai dar nėra susidūrę realiame mūšyje. Psichologinis lūžis Vakarų šalių sprendimų priėmėjų galvose jau, regis, vyksta šiomis dienomis, o ar lūžis gali įvykti kontakto linijoje, priklausys nuo to, kaip ir kada ukrainiečiai galės pasinaudoti būtent šia Vakarų parama.
