Dėl šios skaudžios netekties Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys savo ir visos centro bendruomenės vardu reiškia nuoširdžią užuojautą Velionio šeimai, artimiesiems, Lietuvos laisvės kovų bendražygiams ir bendraminčiams, skelbiama centro pranešime žiniasklaidai.
„Gyvenau laikotarpiu, kai Lietuva buvo tremiama į Sibirą, kalinama lageriuose ir kalėjimuose, žudoma. Gyvenom susigūžę, pažeminti, privalėjom atsisakyti savo minčių, jautėmės lyg ir nusikaltę, aplink tvyrojo nuolatinės sutemos – tamsa. Nors daugeliui iš mūsų teko tragiškas likimas, mano karta Sibire užgrūdino ištikimybę savo kraštui. Po pusę amžiaus trukusios nuožmios okupacijos ryžtingai pasirinkom kitą – laisvės ir pilietiškumo kelią, leidusį išardyti geležinę uždangą, skiriančią Lietuvą nuo Laisvojo pasaulio. Į mūsų padangę grįžo saulėta diena, grįžo šviesa“,– yra sakęs knygos „Post Tenebras Lux (Po Tamsos Šviesa)“ autorius V. Miliauskas.
Šviesaus atminimo Velionis V. Miliauskas ilgus metus rūpinosi ir skatino bendraminčių, ešelonų brolių ir sesių, autentišką tremčių, kančių ir netekčių dokumentavimą, biografiniame kūrinyje įprasmino neišardomai su Lietuva ir jos netekties skausmu, jos didvyriška kova susietą savo ir artimųjų likimą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dalijasi velionio nekrologu.
Vytas Miliauskas gimė 1941 m. rugpjūčio 16 d. Barnaulo mieste, pakeliui į tėvų tremties vietą Altajaus kraštą, Troicko rajoną, antrąjį miško ruošos punktą (Južakovo miško pramonės ūkis).
1959 m. su tėvais grįžo į Lietuvą. 1972 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, tapo inžinieriumi, radijo aparatūros konstruktoriumi. 1972 - 1974 m. dirbo Vilniaus ,,Sigmos‘‘ susivienijimo Automatizacijos priemonių SKTB vadovaujančiu konstruktoriumi, 1974-1995 m.- Lietuvos mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos instituto Konstravimo biuro vedėju.
1997 m. laimėjęs konkursą, dirbo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje Nukentėjusių asmenų ir socialinių grupių politikos skyriaus viršininku iki 2006 metų. Čia dirbdamas, 1996 - 2000 m. buvo Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinių pensijų komisijos narys, LRV Nuolatinės komisijos, koordinuojančios grįžtančių tremtinių programos priemonių įgyvendinimą narys bei Paramos fondo prie LGGRTC Valdybos narys.
1994 - 1995 m. V. Miliauskas buvo Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Tarybos pirmininkas, nuo 1995 m. iki 2019 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Valdybos pirmininkas. 1995 - 2011 m. renkamas Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nariu, kur dvi kadencijas buvo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininku.
1997 m. V. Miliauskas išrinktas tarptautinio Kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ bei Visuomeninio Tribunolo, kurie įvyko 2000 m. , Lietuvos organizacinio komiteto pirmininku. Šiuose renginiuose dalyvavo 25 valstybių atstovai. Kongreso ir tribunolo medžiaga lietuvių ir anglų kalbomis (atskirai) išspausdinta knygoje „Antikomunistinis Kongresas ir Tribunolo procesas“, kuri iškeliavo į Briuselį, Hagą, Jungtines Tautas ir Amerikos senatą. Didelis V. Miliausko indėlis, organizuojant šių dokumentinių knygų išleidimą. Organizacinio komiteto pastangomis sukurtas dokumentinis filmas „Įteisintas blogis“, kuris kelis kartus buvo rodytas per LRT televiziją.
Komitetas tęsė darbą ir 2005 metais organizavo tarptautinę konferenciją „Vilnius 2005“, skirtą paminėti kongreso penkerių metų sukakčiai, kurioje dalyvavo 9 valstybių pranešėjai.
Už dalyvavimą organizuojant tarptautinį Kongresą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, Visuomeninį Tribunolą bei tarptautinę mokslinę antikomunistinę konferenciją „Vilnius 2005“, V. Miliauskas 2007 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Įvertinant jo visuomeninę veiklą, apdovanotas LPKTB medaliu „Vilties žvaigždė“.
V. Miliauskas sudarė ir išleido giminės prisiminimų knygą „Beržų godos“, 2020 m. ir 2021 m. knygą „POST TÉNEBRAS LUX (PO TAMSOS ŠVIESA)“. Tai prisiminimų ir pasvarstymų biografinė knyga. Taip pat publikavo eilę straipsnių aktualiais klausimais. Kartu su kitais autoriais parašė savo prisiminimus knygose „Gyvensime tėvų žemėje“ ir „Sibiro Alma mater“.
