Lietuvoje gali susidaryti įspūdis, kad klausimai dėl Vokietijos patikimumo kyla tik lietuviams ir ukrainiečiams – pastarieji nepatenkinti nepakankama, per lėta, apribojimais ir politika sukaustyta parama Kyjivui, o lietuviai kelia per daug nepatogių klausimų dėl vokiečių brigados.
Bet iš tikrųjų tokie susierzinimai yra menkniekis, palyginus su vienas po kito Vokietiją drebinančiais skandalais dėl apverktinos šalies gynybos pramonės, ginkluotųjų pajėgų būklės, kas pamažu trupina legendą apie vokišką kokybę. O naujausiu smūgiu prieš pat Kalėdas tapo šnipinėjimo skandalas Vokietijoje, kur buvo sulaikytas aukštas šalies žvalgybos BND pareigūnas, įvardytas kaip Carstenas L., dirbęs Rusijos žvalgybos tarnybai.
Tai ne pirmas ir, galima neabejoti, ne paskutinis vokietis ar apskritai užsienio šalies pareigūnas, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių perdavinėjo įslaptintą informaciją Rusijai. Tačiau pamažu aiškėja, kad šis naujausias atvejis negalėjo nutikti blogesniu metu – tiek dėl paties įtariamo išdaviko darbo pobūdžio, tiek dėl jo išdavystės turinio, tiek dėl pasekmių, kurias sukels ši istorija.
Ne pirma gėdinga istorija
Iš pirmo žvilgsnio pati istorija yra arba labai nemaloni, arba sėkmingo vokiečių kontržvalgybos darbo rezultatas – tai priklauso nuo to, ko paklausysi Vokietijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos Teisingumo ministras Marco Buschmannas sulaikymą džiugiai pavadino „svarbiu smūgiu Rusijos šnipinėjimui“. Išties, tai ne pirmas toks smūgis pastaraisiais metais net Vokietijoje, juo labiau, kad šnipinėja visos valstybės – net sąjungininkai prieš sąjungininkus.
2014-siais BND buvo išaiškintas kitas dvigubas agentas, kuris mažiausiai 6 metus šnipinėjo netgi ne Rusijai, bet JAV ir jos Centrinei žvalgybos agentūrai (CŽA) už 80 tūkst. dolerių perdavė apie 200 slaptų dokumentų, o buvo išaiškintas tik todėl, kad buvo godus ir be skrupulų – parduoti įslaptintą informaciją bandė ir rusams.
Būtent Rusija, anot oficialių BND ataskaitų, kelia didžiausią pavojų Vokietijai ir visai Europai, kur išaiškinama geriausiu dešimtadalis rusų šnipų. kartais jais apsikeičiama, tačiau tokie atvejai yra reti ir tai tėra ledkalnio viršūnė.
O rusų šnipų įsisuka net ir netikėčiausiose pozicijose. Pavyzdžiui, šių metų rugpjūtį du Vokietijos Ekonomikos ir klimato apsaugos ministerijos pareigūnai buvo sulaikyti dėl šnipinėjo Rusijai.
Tiesa, netgi pačioje BND dar iki karo, anot šaltinių, jau buvo susiklosčiusi nesveika padėtis, kai dalis tarnybos dėl iki galo nepaaiškinamų priežasčių buvo savotiškai atskilusi ir ignoravo Rusijos grėsmę. Šioje frakcijoje esą netgi būta raginimų bendradarbiauti su Rusijos žvalgybos tarnybomis, nes „amerikiečiais negalima pasitikėti, o rusai bent jau yra prognozuojami ir iš tikrųjų nekelia grėsmės Vokietijos verslo interesams“.
Tad jei vien šiemet, jau prasidėjus karui Ukrainoje, Švedijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose buvo sučiupti keli rusų šnipai, o dar dešimtys rusų diplomatais apsimetančių žvalgybos pareigūnų buvo išvaryti iš Europos šalių, galima tik įsivaizduoti, kiek dar šimtų jų tyliai tūno, laukdami savo progos, dirba po gera priedanga arba aktyviai šnipinėja Kremliui.
Savaime tai irgi nėra jokia naujiena: net jei Carsteno L. atvejis dabar jau vadinamas rimčiausiu smūgiu Vokietijai nuo 1961-ųjų, kai buvo išaiškintas dvigubas agentas – oficialiai Vokietijos kontržvalgybos vadas, buvęs SS karininkas, o iš tikrųjų Kremliui dirbęs ir per šimtą amerikiečių bei sąjungininkų žvalgybininkų išdavęs Heinzas Felfe, vokiečių BND įpratusi prie smūgių.
Skandalai šią vieną didžiausių žvalgybos agentūrų Europoje krečia reguliariai. Pavyzdžiui, po to, kai buvo išaiškintas H. Felfe, amerikiečiams prireikė daugiau nei dešimtmečio, kad būtų atkurtas pasitikėjimas vokiečiais. O tuo metu nuo 1972-ųjų Rytų Vokietijos žvalgyba jau buvo užverbavusi Alfredą Spuhlerį, BND karininką, kurio išdavystės paaiškėjo tik griuvus Berlyno sienai.
Išdavystės, dvigubų agentų žaidimai, šantažu, pinigais, seksu ir kitomis priemonėmis šnipinėti priešiškai valstybei pradėjusių asmenų veikla yra nemaloni, bet įprasta žvalgybos tarnybų darbo dalis. Blogiausia ne tiek pats šnipinėjimo faktas, o kada ir kokiomis aplinkybėmis jis paaiškėja.
Kas padarė didesnę žalą?
Tai, kad vokiečiai galiausiai, kaip skelbiama pačioje Vokietijos žiniasklaidoje, po kelių mėnesių tyrimo, nustatė ir sulaikė rusų šnipą, įsitaisiusį pačioje BND gali būti vertinama ir kaip sėkmė, bet ir kaip vieno nemalonaus etapo pabaiga bei kito pradžia.
Optimistai galėtų pasakyti, kad nutraukus informacijos perdavimą Rusijai, ši netenka savo šaltinio, Vokietijos BND apsivalo, tampa budresnė, o jei labai pasiseka – išardomas ir platesnis rusų agentų tinklas Europoje. Pesimistai pirmiausiai atkreips dėmesį į reputacinę žalą tiek BND, tiek pačiai Vokietijai – juk tai vokiečių gretose nepastebėtas bent kurį laiką sukiojosi rusų agentas.
Laikas – pats blogiausias, koks tik įmanoma. Karas Ukrainoje, kuris prasidėjo vasario 24-ąją vyksta ne tik sausumoje, ore, jūroje, kibernetinėje erdvėje. Tai yra ir elektroninis karas, žvalgybos tarnyboms intensyviausias metas, kai keičiamasi jautria, ypač slapta informacija tarp sąjungininkų.
NATO šalių (ir ne tik) žvalgybinių orlaivių skrydžiai Europoje dar prieš atviro karo pradžią buvo suintensyvėję ir išliko tokie pat intensyvūs iki šių dienų: elektroninės, signalų žvalgybos lėktuvai nuolat suka ratus šalia Ukrainos sienų, o taip pat netoli Rusijos sienų – tiek tolimojoje šiaurėje, tiek virš Baltijos jūros, virš Lietuvos, netoli Kaliningrado srities.
Jautriomis kameromis stebimas rusų pajėgų judėjimas, dar jautresnėmis antenomis gaudomas kiekvienas signalas elektroninėje erdvėje, visa tai saugiais kanalais perduodama į ryšių mazgus, vadavietes, analizuojama, o sąjungininkai šia informacija keičiasi.
Ir visame šiame procese dalyvavo aukščiausią prieigą prie slapčiausios informacijos turėjęs BND pareigūnas Carstenas L. – kaip teigiama, prieš kelerius metus iš Bundesvero į žvalgybą perėjęs pulkininkas, kurį rusai galėjo šantažuoti. Ypač svarbios žvalgybos srities – Techninės arba Signalų žvalgybos (SIGINT) aukšto rango pareigūnas dirbo informacijos įvertinimo departamente, kur suplaukia visa jautriausia žvalgybinė informacija ir paskirstoma po NATO šalis.
Būtent iš vienos jų – tik neįvardijama kurios – ir atėjo perspėjimas, kad BND, galimai įsisuko kurmis, mat tik BND vadovybės akims iš pradžių skirta informacija prieš patekdama ant kitų NATO šalių žvalgybos vadovų darbo stalų, pirmiausiai nukeliavo į Kremlių.
Dėmesys nukrypo visai kitur
Vien tai, kad būtent sąjungininkai, o ne vokiečių kontržvalgyba tai suuodė gali rodyti kelis dalykus: pirma tai yra dar vienas sąjungininkų žvalgybos darbo rezultatų įrodymas. Dar prieš atviro karo Ukrainoje pradžią JAV saugiais kanalais dalijosi ir netgi neoficialiai tekino jautrią žvalgybinę informaciją apie Kremliaus ketinimus.
Pasitikėjimo kreditą 2003-siais per Irako kampaniją iššvaisčiusi CŽA ir kitos JAV žvalgybos tarnybos, tarp jų ir Nacionalinė žvalgybos agentūra (NSA), kurios slaptus duomenis apie amerikiečių operacijas nutekino tokie išdavikai, kaip rusų šnipas Edwardas Snowdenas, dabar su kaupu atsilygino Europai. Senojo žemyno valstybėms buvo perduota jautriausia informacija apie Kremliaus pasiruošimus karui, netgi tiksliai įvardyta įsiveržimo į Ukrainą data, kryptis, tikslai.
Bet jei rusų šnipas BND signalų žvalgyboje tekino informaciją į Kremlių, o tai paaiškėjo tik anksčiausiai šių metų rudenį, tai reiškia, kad Rusija visą šį laiką, galimai, turėjo prieš akis bent dalį tos informacijos, kuri buvo teikiama ir NATO šalių sprendimų priėmėjams.
Tai, ką girdi ir mato NATO šalių žvalgybos tarnybos, sekdamos rusų žingsnius Ukrainoje ir ne tik – visa tai teoriškai galėjo žinoti ir Vladimiras Putinas. O Vokietijos kontržvalgyba apie BND įsisukusį šnipą nė nesuuodė. Kodėl?
Viena priežasčių pačioje Vokietijos žiniasklaidoje įvardijama pačios Vokietijos vyriausybės, tiksliau Vidaus reikalų ministrės, socialdemokratės Nancy Faeser nurodymu, Federalinis konstitucinės apsaugos biuras (BfV) turėjo „svarbesnių reikalų“.
Tai reiškia, kad be keturių įtartinų, su rusų žvalgybų darbu siejamų bylu, reikėjo dėmesį sutelkti į neonacių ir kraštutinių dešiniųjų keliamą grėsmę. Žinoma, ji pasirodė visai reali, kai gruodį buvo išties sulaikyti dešimtys kraštutinių dešiniųjų pažiūrų veikėjų, kurie esą rengė labai keistą perversmą šalyje. Be to, su šiais asmenimis siejama ir pati Rusija, kuri, žinoma, neigia savo vaidmenį.
Bet kol Vokietijos kontržvalgybininkai turėjo narplioti keist Reichsburgo judėjimo ir jo ekscetriškojo lyderio tariamai organizuotą perversmą, gerokai realesnė grėsmė buvo pačioje BND širdyje. Iš čia plaukusi informacija rusų kontržvalgybininkams galėjo būti labai vertinga. Todėl gali kilti labai pagrįstų klausimų. Ir ne tik dėl Vokietijos patikimumo.
Radioaktyviosios pasitikėjimo nuosėdos
Viena vertus, gali kilti klausimų dėl to, ką iš tikrųjų rusams perdavė Carstenas L. ir kodėl Rusija tuo nepasinaudojo? Jei SIGINT ir kitų žvalgybinių pajėgumų Rusijai akivaizdžiai trūksta, ypač ore, jei rusai nesugeba aptikti ypač vertingų taikinių fronte – leidžia tiek Volodymyrui Zelenskiui laisvai keliauti po šalį, nesunaikina nė vienos HIMARS sistemos, tai slapta NATO informacija galėjo būti ypač vertinga ir panaudotina.
O gal Rusija ja pasinaudojo arba dar laukė tinkamesnio momento? Šiaip ar taip signalų žvalgybos informacija yra tokia jautri ir įslaptinta, kad ir pačioje Rusijoje dabar gali vykti slapti valymai, siekiant išaiškinti galimus išdavikus, juos užverbuoti, o ne pavykus – jais atsikratyti.
Tiek vienas, tiek kitas scenarijus būtų labai nepalankus NATO šalims, kurios jau ir taip turi pagrįstų abejonių dėl BND patikimumo. Netekus šaltinių Kremliuje, kurie galimai, teikė vertingą informaciją arba dar blogiau – susiklosčius tokioms aplinkybėms, kad tie patys šaltiniai dabar yra užrverbuoti ir teikia klaidinančią informaciją, NATO šalys gali netekti svarbaus pranašumo.
Be to, priklausomai nuo to, ką tariamas BND išdavikas perdavė Rusijai, NATO šalims gali tekti keisti ryšių kanalus, sistemas, procedūras, tobulinti pajėgumus, nenorint rizikuoti rusų įsiskverbiamųjų operacijų žala.
Net jei Carsteno L. perduota informacija nebuvo tokia vertinga, kaip baiminamasi viešumoje, Europoje pastaruoju metu išaiškinamų rusų šnipų tinklo vienijantis braižas yra akivaizdus: rusai bando be skrupulų įsiskverbti į aukščiausius politinių, žvalgybos, kitų institucijų sprendimų priėmimo procesą. Nebūtinai vien tam, kad būtų surinkta slapta informacija, bet ir tam, kad būtų pasėtas chaosas, tarpusavio nepasitikėjimas tarp institucijų, tarnybų, NATO valstybių.
Jei Vokietija ir gali kelti abejonių dėl savo ankstesnės, dabartinės politikos, įsipareigojimų, tai yra dvišalių susitarimų, lyderių kompetencijų klausimai – jie išsprendžiami susitarimais, konkrečiais darbais. Tuo metu pasitikėjimą atkurti nėra lengva – tai užtrunka, tam reikia daugiau pastangų.
Kai Europoje vyksta karas, regiono valstybės tiesiog negali nesikeisti jautria ir slapta informacija su sąjungininkais – tam yra sukurti ryšių kanalai, tinklai, tam yra ilgametis įdirbis. Ir jei Europos šalys ims vis labiau nepasitikėti viena kita, jei žvalgybos tarnybos ribos perduodamą informaciją viena kitai, nuo to laimėtoja bus tik viena valstybė – Rusija, nes tarpusavyje ir taip pasipykti, principus, ambicijas, galią rodyti mėgstančios Europos šalys nematys bendro paveikslo.
Toks buvo rodomas prieš pat karą Ukrainoje, kai turėjo būti viskas aišku, kas laukia. Bet, galbūt, neatsitiktinai jau anuomet kai kuriose Europos sostinėse būta dvejonių, interpretacijų dėl to, kas matoma, kas tokią informaciją pateikia.
Po šnipinėjimo skandalų, kai savaime padaroma gal net ir mažesnė tiesioginė žala, nei įsivaizduojama, pasitikėjimo trūkumas gali tapti savotiškomis radioaktyviomis nuosėdomis: juos nuodija aplinką, lieka ilgą laiką. O tą laiką gali išnaudoti būtent Rusija.
