Dar pernai rudenį, kai Rusija atnaujino 2021-ųjų pavasarį pradėtą pajėgų telkimą aplink Ukrainą, netrūko viešų abejonių, kad visa tai bus eilinis Kremliaus grasinimas, blefas. Kremliaus, jo rėmėjų bei šiaip Rusijos agresijos skeptikų argumentai atrodė pakankamai rimti: kodėl kažkas turėtų prasidėti būtent dabar? Įrodymų dėl tokių Kremliaus ketinimų esą trūko.
Kodėl Rusijos galios demonstracija nėra vien tik atsakas į rusams potencialiai pavojingus Vakarų veiksmus? Ir kodėl Rusija turėtų rizikuoti ne tik kariniu konfliktu nepalankiu metų laiku, susilaukti dar skaudesnių sankcijų iš Vakarų, bet ir apskritai planuoti invaziją į Ukrainą? Koks tokios invazijos realistiškas tikslas – užimti Kyjivą? Nesąmonė.
Būtent tokias ir panašias skepticizmo idėjas pastaraisiais metais kartojo kritikai. Pavyzdžiui, vienas didžiausių skeptikų, kuris ypač atsargiai vertino galimą eskalacijos scenarijų – Karinio jūrų laivyno analizės centro (CNA) analitikas Michaelas Kofmanas nuolat pabrėždavo, kad toks scenarijus mažai tikėtinas: tiesiog nėra pagrindžiančių duomenų.
Bet net ir šis analitikas prieš metus staiga pakeitė toną. Įvertinęs visą viešai prieinamą informaciją jis argumentavo, kad grėsmingi signalai dėl galimos Rusijos agresijos prieš Ukrainą artėjančią žiemą yra ne šiaip eilinis rėkavimas, prie ko buvo galima įprasti per pastaruosius kelerius metus.
„Žmonės linkę įsijungti du režimus: arba „nieko nevyksta“, arba „invazija bus rytoj“. Šiuo metu tai yra besiklostanti situacija“, – dar pernai lapkritį teigė jis.
Šį kartą V. Putinas esą jau neblefavo. Vis dėlto situacija išties klostėsi labai lėtai, o dvejonių dėl tariamai vis nukelinėjamos invazijos datos netrūko ir gruodį, ir sausį. O gal Rusija paskutinę minutę apsigalvos? Kremlius paslaugiai kurstė šias abejones, šaipėsi, esą neketinama veržtis į Ukrainą, okupuoti naujų teritorijų. Visas šis akių dūmimo spektaklis vyko iki pat karo pradžios.
„Jau gruodį buvo akivaizdu, kad Rusijos diplomatinės pastangos tebuvo vaidinimas, kurio tikslas nebuvo kompromisas derybose, o tik bandymas laimėti laiko. Todėl nuo lapkričio-gruodžio ir buvau pesimistas, žiūrintis į ateitį. Deja, pesimizmas pasiteisino“, – laidoje „Delfi tema“ pripažino M. Kofmanas.
Jis neseniai lankėsi tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje, kur spėjo ne tik susidaryti įspūdį apie nuotaikas praėjus daugiau nei 10 mėnesių nuo karo pradžios, bet ir pasidalinti įžvalgomis, kas, jo manymu, laukia artimiausioje, o gal net ir tolimesnėje ateityje. Ir šios prognozės nedžiugina.
Optimizmas, pesimizmas ir realybė
Jau vien jo apsilankymas Lietuvoje gruodžio viduryje sulaukė ne tik susidomėjimo, bet, ypač po jo viešų komentarų – ir kraipymų galvomis, netikint tuo, kas sakoma.
Pesimizmas, kurį pats M. Kofmanas įvardijo kaip „atsargų optimizmą“ buvo tarsi šaltas dušas visiems, kurie atrodė apsvaigę nuo rudeninių Ukrainos pergalių Charikivo ir Chersono frontuose. Esą dar šiek tiek tereikia paspausti ir Rusijos armija subyrės, mobilizuotieji čmobikai išsilakstys, o ukrainiečiai lyg peiliu per karštą sviestą prasiverš iki pat pasienio.
Neva tetrūksta vakarietiškų ginklų ir amunicijos, kuriuos kai kurios Vakarų šalys esą tyčia užlaiko, kad tik nesuerzintų Rusijos, neparklupdytų jos ant kojų ir neįspraustų į kampą iš kurio Rusijai teliks šiepti branduolinius dantis.
Toks situacijos vertinimas, anot M. Kofmano, paremtas lūkesčiais, jis priklauso nuo to, ko tikimės šiame kare, priklauso nuo to, ką girdime ir tai gali pasirodyti pesimistiškai arba optimistiškai.
„Kaip analitikas, kuris šį darbą dirbu jau seniai, galiu užtikrintai pasakyti, kad labai dažnai aš kalbu viena, o žmonės girdi kažką kitą, dažnai tai, ką jie nori arba nenori girdėti.
Kalbant apie optimizmą, galiu pasakyti, kad Ukrainos kariuomenė nuosekliai pasirodė geriau, nei tikėtasi, tebeturi didelę dalį iniciatyvos ir turi galimybių atsiimti teritoriją.
Rusijos armija sugebėjo stabilizuoti fronto linijas dėl mobilizacijos, tačiau nuosekliai įrodinėja, kad teturi ribotą potencialą pulti, daugiausiai dėl riboto artilerijos šaudmenų kiekio, pajėgų kokybės ar gebėjimų jas panaudoti. Tad tai yra optimistinė dalis“, – teigė jis ir vis dėlto pabrėžė, kad kai kurie žmonės „deda pernelyg daug vilčių, remdamiesi Charkivo puolimo sėkme“.
„Jei matėte tai, kas vyko prie Chersono, tai ten buvo sunki, sekinanti kova, dabar tą patį matote Bachmute. Dėl to esama nerealistiškų lūkesčių dėl to, kaip greitai gali būti išspręstas šis karas, kaip greitai Ukraina atsiims teritorijas. Ir tuo pačiu nėra pripažįstamos vidutinio ilgumo bei ilgalaikės problemos remiant Ukrainą“, – įspėjo M. Kofmanas, išskyręs Vakarų galimybes remti Ukrainą – jos tiesiog nėra pritaikytos tokiam didelio masto ir ilgai trunkančiam konvenciniam konfliktui.
„Tad tai yra atsargioji dalis. Tačiau kare visuomet būna nenumatytų aplinkybių. Žiūrint į žiemą, dabar esame sekinančio karo fazėje – matėme, kaip sulėtėjo tempas lapkritį, gruodį, pažiūrėsime, kaip viskas vyks sausį, vasarį.
Esu skeptiškas dėl Rusijos gebėjimų rengti didesnes už riboto dydžio puolamąsias operacijas, tokias, kaip kontratakas Bachmute, Svatovės-Kreminos linijoje. Nenorėčiau spekuliuoti apie ukrainiečių planus, tačiau akivaizdu, kad jie nori tęsti kontrpuolimo operacijas, o ar jie tai darys žiemą, ar pavasarį, dar pamatysime“, – teigė ekspertas.
Vis dėlto jo manymu, Ukrainos pajėgoms toliau judėti bus tik sunkiau ir nebūtinai dėl žiemos keliamų iššūkių – orų sąlygų ar pan.
„Ta karinė parama, kuri leido Ukrainai pasiekti tiek, kiek ji pasiekė, kad ir kaip sėkmingai tai atrodytų, gali būti nepakankama tolesniems proveržiams, kurie gali būti pavieniai, kainuoti daugiau“, – pažymėjo M. Kofmanas. Ukraina kas mėnesį sulaukia gerų žinių iš sąjungininkų, ypač JAV, kurios teikia didžiąją dalį modernios ginkluotės bei šaudmenų. Tačiau poreikiai yra didesni už tai, kas pristatoma, o tai, ko ukrainiečiams reikia yra daugiau net už JAV pramonės galimybes.
Tokia padėtis džiugina ar net įtikina ne visus. Kaip taip gali būti, kad turtingos Vakarų šalys, kurių bendras BVP dešimtis kartų viršija Rusijos, kurių technologinis, gamybinis potencialas yra neginčijamai viršijantis viską, ką sugeba Rusija, negali suteikti Ukrainai daugiau, t.y. to, ko ji prašo? Kažkas čia, matyt, ne taip. Kažkas stabdo paramą Ukrainai, nenori, kad ji laimėtų.
Tokius įtarinėjimus ir kaltinimus M. Kofmanas linkęs numoti šypsena. Jo manymu, būtent realios Vakarų šalių, netgi JAV galimybės yra tokios, kokios yra, o strateginių savo rezervų niekas liesti nenori, nes kol šis karas nesibaigė, niekas nežino į ką jis išvirs ir kas nutiks kitame pasaulio gale.
„Vakarams didžiausi iššūkiai šiame kare yra ištvermė ir laikas. Dalis Rusijos strategijos yra paremta šio karo pratęsimu, žaidimu su laiku, bandymais išsekinti tiek Ukrainą, nustekenti jos materialinius gebėjimus, tiek Vakarų gebėjimus remti Ukrainą.
Man didžiausias iššūkis atrodo ne politinės vienybės trūkumas, man tai daugiau siejasi su tuo, kas yra prieinama iš materialiosios pusės. Ilgalaikė ekonominė ir karinė parama Ukrainai yra kritiniai veiksniai, nes konvenciniuose karuose svarbiausia yra išsekimas – karai dažnai tęsiasi ilgiau, nei žmonės tikisi. Deja, būtent todėl turiu daug pesimizmo, nes tai yra ir prablaivinantis požiūris, priverčiantis žmones pasiruošti, neužmigti ant laurų ir manyti, kad sėkmė rudens puolimuose reiškia, jog karas jau laimėtas“, – įspėjo jis.
Ar išties klydo žvalgyba?
Tai gali skambėti paradoksaliai, turint omeny, kad dabar reikia kiek pristabdyti optimistus ir nuleisti juos ant žemės, nors nemažai tų pačių optimistų dar pernai rudenį buvo pesimistai dėl pačios karo tikimybės ir aiškino, kad jis mažai tikėtinas. O esą jei ir kils karas, tai Rusija, būdama tokia galinga, visa savo turima jėga užgrius ir greitai palauš Ukrainą, tad kad remti ukrainiečius – tai juk tik išprovokuos Rusiją! Tokio požiūrio netrūko ypač kai kuriose Vakarų Europos sostinėse, kur net žvalgybos tarnybos iki paskutinės minutės netikėjo invazijos grėsme, neigė JAV perspėjimus.
Tiesa, anot M. Kofmano, kaltinti žvalgybininkus – senas, universalus ir patikrintas taktinis sprendimas, kai politikai, kiti sprendimų priėmėjai bando nusikratyti atsakomybę.
„JAV padarė tai, ką galėjo, dalindamasi žvalgybine informacija ir netgi viešindama ją. Jaučiu, kad dažnai žmonės nevengia patvirtinimo šališkumo arba veliasi į skirtingas interpretacijas. Ir dažnai tai yra visiškai pateisinama.
Kita vertus labai lengva užsipulti žvalgybą – nors pats niekada nedirbau žvalgyboje, esu tik analitikas, pasakysiu juokelį iš Vašingtono apie politikos sėkmes ir žvalgybos nesėkmes: jei politikams kas nors nepavyksta, lengviausia kaltinti žvalgybos bendruomenę.
Žiūrint atgal pamatai, kad tai, ką sakė ar prognozavo žvalgybininkai, nebūtinai buvo kategoriška ir aišku, kaip tai bando pateikti politikai. Tai galioja ir JAV, bent jau suvokime, kaip žmonės priėmė žvalgybos įspėjimus, kuo gali baigtis pradinė Rusijos invazijos fazė“, – priminė K. Kofmanas.
Išties, viešumoje sklandę svarstymai, kad Kyjivas kris per 72 ar net 48 valandas dabar gal ir atrodo kaip grubi žvalgybinių vertinimų klaida, bet iš tikrųjų tai tėra perpasakota neoficialių šaltinių interpretacija apie tai, ką ir kam išties papasakojo žvalgybininkai.
Be to, nuo Ukrainos pergalių tiek pirmosiomis savaitėmis, tiek vėliau apsvaigę ukrainiečių rėmėjai neretai pamiršta, kaip arti katastrofos išties buvo Ukraina pirmosiomis karo dienomis, t.y. būtent per minėtas 48-72 valandas, kai Rusijos armijos daliniai jau buvo įžengę į Kyjivą.
Kelios sėkmingesnės operacijos, siekiant nukauti, sučiupti ar priversti bėgti Volodymyrą Zelenskį, karinę vadovybę, spartesnis, labiau koordinuotas, geriau nuo artilerijos dengiamas Rusijos dalinių judėjimas iš Baltarusijos pusės ir beveik nepridengtas Kyjivas išties galėjo kristi, o su juo būtų subyrėjusi ir visa ukrainiečių gynyba kituose sektoriuose.
Ukrainai labai pasisekė – ir dėl aplinkybių, ir dėl karių, politinės vadovybės drąsos, ryžto, pasiaukojimo, ir dėl rusų nemokšiškumo. Ir žinoma, ne visiems pasisekė, juk Buča, Irpinė yra visai šalia Kyjivo.
„Jei būtumėte paklausę vasario 23-ąją, kokios yra Ukrainos galimybės po 10 mėnesių karo, tai beveik visi būtų atsakę, kad dabartinė padėtis yra geriausia, ko buvo galima tikėtis tada, kai viskas atrodė labai liūdnai“, – teigė ekspertas.
Lūkesčiai dėl ginklų ir įspėjimas NATO
Tiesa, M. Kofmanas pripažino ir pats klydęs dėl to, kaip seksis ukrainiečiams bei rusams. Iki pat atviro karo Rusijos armija, net ir turėdama didelių problemų, vis dėlto buvo vertinama geriau, nei pasirodė iš tikrųjų, o Ukrainos kariuomenė, atvirkščiai – pranoko lūkesčius.
„Daug spėlionių dėl to, kaip elgsis Rusijos ar Ukrainos kariuomenės nepasiteisino. Aš buvau vienas tų, kurie nesitikėjo tokio gero ukrainiečių pasirodymo ir atvirkščiai – tokio prasto rusų pasirodymo bei 180 laipsnių kampu apsisukusios JAV politikos tiekti karinę materialinę bei žvalgybinę pagalbą Ukrainai, kas vyko jau prasidėjus karui“, – pripažino M. Kofmanas.
Tačiau dabar jis pastebi kitką: po pirmųjų rimtų ukrainiečių pergalių sukelti lūkesčiai dėl pergalės kare ne šiaip neatspindi realybės. Šiuose lūkesčiuose, anot M. Kofmano, nėra įvertinti kai kurie svarbūs veiksniai. Pavyzdžiui tai, kad Rusija gali toliau pralaimėti mūšius, netgi formaliai – patį karą. Tačiau Rusija yra pajėgi net ir sustabdžiusi jį tęsti sekinančiomis priemonėmis.
Panašiai kaip 1967-siais, kai Izraelis laimėjo šešių dienų karą prieš Arabų valstybes, tačiau jos iki pat 1973-ųjų tesė kovą sekinančiame, nors ir neatvirame kare, per kurį žuvo tūkstančiai. Ir Arabų-Izraelio karai tėra vienas pavyzdžių, kuris, anot M. Kofmano, gali pasikartoti ir dabar, kalbant apie šį karą.
„Manau, kad šis karas, deja, tęsis, net jei rusų pajėgos bus įveiktos mūšio lauke. Ir tam yra dvi priežastys, kurios šiek tiek pesimistiškos bei prablaivinančios.
Pirmiausia tai tipiška, kad pralaimėtojai sprendžia, kad pasibaigia karas. Ir net jei Rusija pralaimės šį karą, Putinas galės jį tęsti sekinančiu karu. Antra, dažnai karų pabaiga užprogramuoja naujus karus: dabartinis 2022-ųjų karas yra 2014-ųjų karo tęsinys. Žmonės jau pernelyg anksti prašo skelbti paliaubas, net jei joms nėra pagrindo, o tokiu atveju bandymas sudaryti paliaubas yra dirbtinis ir, tikėtina, prives prie kito karo“, – įspėjo M. Kofmanas.
Kol kas, anot jo, padėtis yra tokia, kad Rusija negali pasiekti karinės pergalės, ypač dėl šaudmenų trūkumo, tačiau ir Ukraina nėra pajėgi greitai atsiimti teritorijų dėl panašių priežasčių. Tačiau kitaip, nei mėgsta pažymėti Ukrainos rėmėjai, nėra jokios garantijos, kad viena ar kita ginkluotės sistema ar rūšis staiga galėtų tapti tuo stebuklingu ginklu, kuris lemtų reikšmingą persilaužimą kare.
„Pajėgumai lemia pokyčius, be jų negali kariauti. Bet daug kas susiveda į jėgos panaudojimą, prisitaikymą tokiame konflikte ir į personalą, šaudmenis, gebėjimus pakeisti ginklus ir įrangą, jos išsekimą. Pajėgumai lemia pokyčius dažniausiai tada, kai tie pajėgumai pirmą kartą pasirodo kare reikšminga apimtimi. Tada abi pusės pradeda prisitaikyti.
Bet savaime pajėgumas nėra jokia sidabrinė kulka: tai suvoki tada, kai jau pradedi prašyti kito pajėgumo. Jei HIMARS nesukuria efekto, tai gal JDAM sukurs, jei ne JDAM, tai, galbūt ATACMS ir taip toliau“, – įspėjo M. Kofmanas, reaguodamas į kalbas, kad ukrainiečiams tereikia suteikti didesnio nuotolio raketas ATACMS ir esą viskas išsispręs.
„Be to, su kiekvienu pajėgumu yra ir kiti klausimai: kas juos prižiūrės, kiek užtruks mokymų ciklas, kur jis bus remontuojamas, ar yra kažkas geresnio, ko Ukrainai reikia labiau?“, – pridūrė jis.
Tuo metu Rusija, net ir patyrusi siaubingus nuostolius yra pajėgi tęsti savo puolamąsias operacijas. O tai, anot M. Kofmano, yra svarbu, mat tai reiškia, kad kažkokios dramatiškos kulminacijos, vieno didelio viską lemiančio nokautuojančio mūšio gali ir nebūti.
Tai aktualu ir NATO šalims, ypač Rusijos kaimynėms, kurios, regis, galėtų bent kiek lengviau atsikvėpti, matydamos, kad Rusijos armija nukraujavo Ukrainoje, o tie pajėgumai, kuriais rusai galėjo grasinti Lietuvai, Latvijai ir Estijai, dabar rūdija arba pūva Ukrainos laukuose.
„Žmonės, kurie Vakaruose yra atsakingi už gynybos planavimą, ypač NATO, neturėtų užmigti ant laurų. Rusijos armija gal ir neturi galimybių grasinti NATO, gal rusams ir prireiks dešimtmečio ar daugiau, norint atkurti savo karinius pajėgumus, tačiau dešimtmetis karinio planavimai terminais kalbant yra trumpas laikotarpis. Karas Ukrainoje juk dar netrunka nė metų.
O kalbant apie Rusijos kariuomenės pajėgumus, tai jų atkūrimas yra tik laiko klausimas. Labai svarbu mokantis iš šio karo pamokų nepasimokyti iš klaidingųjų“, – perspėjo M. Kofmanas.
„Bijau, kad po šio karo žmonės sakys, jog nėra ko baimintis, nebereikia rūpintis rimtu gynybos planavimu, investicijomis. Atminkite, kad NATO, tikriausiai, prireiks kelerių metų, siekiant vien atkurti tas atsargas, kurios buvo suteiktos Ukrainai šiame kare“, – pridūrė jis.
