Ketvirtadienį kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys susitiko su Vokietijos kariuomenės vadu Eberhardu Zornu. Ankstų ketvirtadienio rytą nebuvo skelbta, kad vadai planuoja spaudos konferenciją.
„Aš matau tam tikrą pasirinkimą, kada patogu teikti komentarus, kada – ne“, – savo ruožtu ketvirtadienį Seime kalbėjo užsienio reikalų ministras G. Landsbergis.
Jis sako, kad kariuomenės vadas turėtų nuspręsti, kas toks yra – karys ar politikas. Ir gal mažiau komentuoti planus dėl gynybos.
„Tuomet politinėje diskusijoje dalyvauti galbūt ir nereikėtų“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Popiet, po susitikimo su Vokietijos kariuomenes vadu, V. Rupšys surengė spaudos konferenciją.
G. Landsbergis nuo pat birželio, kai Lietuvoje lankėsi Vokietijos kancleris O. Scholzas, kritikuoja vokiečius, kad aiškiai nepasako dėl nuolatinio brigados buvimo Lietuvoje.
Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Sonnas pirmadienį pasiūlė atsargiau kalbėti kaltinant Vokietiją.
„Patirtis yra tokia, kad būna blogai, kai politikai bando apibrėžti kiekvieną žingsnį dėl kiekvieno kario“, – kalbėjo ambasadorius.
Užsienio reikalų ministrui G. Landsbergiui atrodo, kad Vokietijos ambasadorius Lietuvoje kalba per daug.
„Na, nėra įprasta ambasadoriams vertinti šalies vidaus procesų“, – teigė jis.
G. Landsbergis sako, kad galbūt reikėtų prezidento G. Nausėdos ir Vokietijos kanclerio O. Scholzo sutarimą patikslinti.
„Problema yra skirtingas vertinimas iš dviejų dokumentą pasirašiusių pusių“, – sakė jis.
Prezidentūra sureagavo, kad G. Landsbergis kalba neatsakingai.
„Užsienio reikalų ministro siūlymas peržiūrėti Lietuvos Respublikos Prezidento ir Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio bendrą komunikatą dėl brigados Lietuvoje dislokavimo yra mažų mažiausiai neatsakingas“, – tokį atsakymą pateikė prezidentūra.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis siūlo pačiam prezidentui būti aktyvesniam. Užuot kritikavus, palaikyti kontaktus su vokiečiais.
„Būtų gerai, kad palaikytų ir kiti, aukštesni pareigūnai“, – mįslingai užsiminė G. Landsbergis ir savo teiginio daugiau netikslino.
Anot kariuomenės vado V. Rupšio, ar brigada bus Lietuvoje, ar ne, dėl to turi sutarti politikai.
„Šiuo metu yra tokia analizė brigados buvimas ar nebuvimas – yra politikų sprendimai. Ir aš tikrai šiandien nekomentuosiu, ką politikai nuspręs. Nes, kiek girdėjau, man negalima to komentuoti“, – ketvirtadienį sakė V. Rupšys.
Dėl brigados yra kelios darbo grupės su vokiečiais. Ar Lietuvos politikų rietenos nekenkia pokalbiams su Vokietijos politikais, nėra komentuojama.
Visą LNK reportažą žiūrėkite čia:
Ketvirtadienį Vokietijos ambasados profilis feisbuke pasidalijo visa Vokietijos ambasadoriaus M. Sonno kalba.
Delfi kviečia susipažinti su iki šiol aptarinėjama Vokietijos ambasadoriaus kalba.
Visų pirma, gerbiama Pirmininke, man didelė garbė būti pakviestam į šias šventas Lietuvos demokratijos sales atidaryti Lietuvos-Vokietijos forumą. Manau, kad po pandemijos ir karo metu jis kaip niekada aktualus. Jūs jau atkreipėte dėmesį į ypatingą Vokietijos ir Lietuvos vaidmenį viena kitai šioje krizėje, šio agresyvaus karo Europoje metu.
Vėliau Vokietijos vyriausybės vardu kalbės žmogus, kuris tikrąja to žodžio prasme yra arčiau jos širdies nei aš, būdamas ambasadoriumi čia, Lietuvoje. Tai – mūsų politikos direktorė Tjorven Bellmann, kuri fiziškai nėra su mumis, bet ji išdėstys mūsų Vyriausybės poziciją iš Berlyno. Ir labai džiaugiuosi, kad ne aš vienas čia kalbu mūsų Vyriausybės vardu.
Noriu nuoširdžiai pasveikinti visus dalyvius. Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į čia atvykusius Vokietijos parlamento narius, kurie visi yra Lietuvos draugai, ir manau, visi lankosi Lietuvoje ne pirmą kartą. Jų atsidavimas, jų parlamentinis įsipareigojimas šiems santykiams yra gilus ir pastovus. Ir, kaip Jūs išdėstėte, gerbiama Pirmininke, tai taip pat labai svarbu. Asmeninis pasitikėjimas, asmeninis ryšys, asmeninis bendravimas, asmeniniai pasikeitimai mintimis.
Man šie metai (manau, kad šį vėsų advento rytą labai tinka pažvelgti į šiuos metus iš Vokietijos ambasadoriaus Lietuvoje perspektyvos) buvo labai jaudinantys, labai ypatingi metai. Ir leiskite iš anksto pasakyti štai ką – manau, kad Vokietija ir Lietuva šiais metais padarė didelę pažangą. Man tai prasidėjo balandžio mėnesį, kai Prezidentas G. Nausėda pasikvietė mane į susitikimą ir paprašė, pasakė, kad Lietuva norėtų, jog Vokietija ir toliau čia atliktų savo, kaip NATO vadovaujančios valstybės, vaidmenį ne tik anksčiau suformuotoje priešakinių pajėgų kovinėje grupėje, kurią turime penkerius metus (jau beveik šešerius), bet ir toliau stiprinant rytinį flangą.
Atsižvelgiant į NATO poziciją dėl agresijos karo mūsų žemyne. Tai įvyko likus beveik trims mėnesiams iki NATO viršūnių susitikimo Madride ir jau tada sprendimas buvo priimtas. Ilgai netruko, kol Berlyne Vokietijos Vyriausybė tam pritarė. Jau likus dviem mėnesiams iki NATO viršūnių susitikimo Madride buvo priimtas sprendimas, kad Vokietija to imsis. Leiskite man tik pasakyti du pastebėjimus, kurie galbūt labiausiai čia esantiems dalyviams iš Vokietijos leis susidaryti vaizdą, kaip po to tęsėsi diskusijos ir sprendimų priėmimas.
Pirmiausia – filosofinis aspektas.
Gerbiama Pirmininke, Jūs labai maloniai išreiškėte savo dėkingumą už Vokietijos karinį buvimą ir įsipareigojimą Aljanso gynybai Lietuvoje, čia, rytiniame flange. Svarbu suprasti filosofinį šio dalyko aspektą. Vokietija įsitraukia į šią esminę veiklą ne tam, kad kam nors padarytų paslaugą, – tai yra Aljanso gynyba ir galiausiai tai yra mūsų pačių gynyba. Taip Vokietija gina save pačią čia, Lietuvoje. Ši saugumo nedalomumo Aljanse koncepcija yra pagrindas to, ką mes čia kartu darome, kaip tai buvo ir 2017 m., kai buvo įsteigta priešakinių pajėgų kovinė grupė.
Mane šiek tiek nustebino politinės diskusijos, kurias ši tema sukėlė Lietuvos demokratinėje politikoje. Galbūt tai buvo natūralu. Tai labai svarbu abiem mūsų šalims. Ir demokratijoje valstybėje visada vyks aktyvios diskusijos dėl tokio svarbaus klausimo. Tai dalis, kuri yra suprantama.
Bet aš, būdamas Vokietijos ambasadoriumi, taip pat pajutau kai ką, kas, ko gero, turėjo mane ne tik nustebinti. Galiausiai turėjau pranešti savo vadovybei Berlyne, kad pakankamai akivaizdu, jog per pastaruosius kelerius metus mūsų šalis, gerbiamieji Vokietijos parlamento nariai, mūsų šalis prarado tam tikrą pasitikėjimo dalį Lietuvos politiniame spektre, žiniasklaidoje ir visuomenėje. Diskusija apie tai, kas buvo sutarta birželį kanclerio O. Scholzo ir Prezidento G. Nausėdos, buvo persmelkta tam tikro nepasitikėjimo, ar Vokietija tikrai yra patikima sąjungininkė imtis centrinio, vadovaujamo vaidmens kuriant brigadą, stiprinant rytinį flangą Lietuvoje. Pastebėjau, kad yra nesuskaičiuojama daugybė karybos ekspertų, kurie tiksliai apibrėžia, kas yra brigada, o kas nėra brigada, ir kur ji yra.
Ir tai yra sveikas dalykas. Kaip jau sakiau, kiekvienoje demokratinėje valstybėje svarbus klausimas bus diskutuojamas. Ir, žinoma, iki tam tikro laipsnio tai yra legitimu, kaip ir tai, jei Lietuvos politikai, Lietuvos žmonės norėtų siekti daugiau, nei buvo sutarta birželį. Manau, kad daugiau saugumo yra daugiau saugumo. Kol kas viskas klostosi gerai.
Vis dėlto noriu atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų dalyką – jautrų dalyką. Keletą kartų aptikau intonacijų, kurios implikuoja, o kartais ir tiesiai sako, kad Vokietija atsitraukinėja arba vengia vykdyti savo jau turimus įsipareigojimus ir užduotis – tai yra a) netiesa ir b) įžeidžia, ir c) tai niekam nebus naudinga, – ir tai yra politinis aspektas, kurį aš noriu Jums visiems pabrėžti. Ši diskusija yra ardanti ir žalinga. Norėčiau paraginti mus visus suprasti, kad Vokietija ir Lietuva turi tai daryti kartu. Kartu. Kartu. Bet kokia mintis, kad reiškiant nepasitenkinimą Vokietija galėtų būti spaudžiama ar įžeidinėjama, tikrai neatves nė vieno papildomo vokiečių kario į Lietuvą. Tai veikiau sukels nusivylimą.
Mano raginimas yra toks pats, kokį viešai išsakiau dar rugsėjį. Mano raginimas – leiskite tai išspręsti karybos ekspertams. Mes visiškai pasitikime Lietuva, kuriančia savo infrastruktūrą. Dedamos pastangos yra įspūdingos. Jos yra puikios. Tam skirtas finansavimas puikus, o karybos ekspertai turi išsiaiškinti, kaip tiksliai atrodo XXI amžiaus brigada, skirta Lietuvos gynybai mūsų Aljanse. Tai mano kreipimasis šiandien į mus visus, į Jus visus.
Norėčiau dar kartą padėkoti Jums, gerbiama Pirmininke, ir palinkėti šiai konferencijai vaisingų diskusijų, atviro keitimosi nuomonėmis ir puoselėti tą solidarumo jausmą, kuris sieja Vokietiją ir Lietuvą. Taigi, linkiu mums visiems, Jums visiems laimingo švenčių laikotarpio, linksmų, palaimintų ir, jei galiu taip pasakyti, mąslių. šv. Kalėdų.
Ačiū.
„Tik pranešimas spaudai“
Buvęs krašto apsaugos viceministras, konservatorius Vilius Semeška sako, kad joks susitarimas tarp Vilniaus ir Berlyno, kuriame būtų įformintas vokiečių karių brigados dislokavimas šalyje, nebuvo pasirašytas. Taip politikas ketvirtadienį savo „Facebook“ paskyroje sureagavo į politinėje arenoje kilusias diskusijas dėl Vokietijos įsipareigojimų į šalį perkelti brigados dydžio karinį vienetą.
Pasak jo, prezidento G. Nausėdos ir Vokietijos kanclerio O. Scholzo šių metų birželį pasirašytas raštas tėra pranešimas spaudai, todėl, siekiant didinti sąjungininkų kariuomenės buvimą šalyje, valstybių lyderiai, V. Semeškos manymu, turėtų „konkrečiai ir kiek įmanoma tiksliau susitarti“ bei derybas įforminti oficialiu dokumentu.
„Pirmiausia reikia labai aiškiai ir atvirai pasakyti, kad joks susitarimas tarp Vokietijos kanclerio ir Lietuvos prezidento – pasirašytas – nebuvo. Buvo išleistas komunikatas, kitaip – pranešimas spaudai, kurį šalys traktuoja skirtingai“, – ketvirtadienį socialiniame tinkle rašė V. Semeška.
„Esu įsitikinęs: pirmiausia aukščiausi šalių vadovai turi konkrečiai, kiek įmanoma tiksliau, susitarti, ir geriausia tokį susitarimą įforminti parašais, tuomet visiems bus aišku, kas ir kada pastatoma, kam ruošiamasi ir koks bus galutinis rezultatas“, – svarstė jis.
Būtent dėl konkretaus dokumento, liudijančio šalių susitarimą, trūkumo, pasak buvusio Krašto apsaugos ministerijos (KAM) atstovo, ir kyla abejonių dėl Berlyno pažadų.
„Šiandien tokio dvišalio susitarimo nėra ir nei Lietuvos kariuomenė, nei Vokietijos Bundesveras, taip pat ir vykdomoji valdžia – ministerijos negali įgyvendinti tai, dėl ko nėra susitarta aukščiausiu lygiu, o tik sklando skirtingai traktuojamas pranešimas spaudai“, – nurodė V. Semeška.
Politikas pabrėžė – abejonių dėl to, jog šalyje reikėtų stiprinti NATO sąjungininkų buvimą, nėra. Visgi, prieš priimant pilnos parengties karių brigadą, Lietuva turi paruošti reikiamą infrastruktūrą, akcentavo jis.
„Į vieną litrą supylus pusantro litro vandens rezultatas aiškus visiems. Lietuvai, norint turėti papildomą sąjungininkų brigadą, be jau esamos eFP ir JAV bataliono, Lietuvos kariuomenės vienetų, reikia ne tik karinės infrastruktūros su kareivinėmis, valgyklomis, remonto dirbtuvėmis, sandėliais ir t. t., tačiau ir pakankamai vietos papildomiems 5000 sąjungininkų kariams treniruotis“, – tikino buvęs KAM viceministras.
„Lietuva turi vieną bataliono dydžio poligoną Pabradėje, kitą tokio dydžio šiais metais įteisinome Rūdninkuose. Atsakykime į klausimą, kur tuomet reikėtų treniruotis mažiausiai dviem Lietuvos kariuomenės brigadoms, JAV batalionui ir dar siekiamai vienai Vokietijos kovai pasirengusiai brigadai?“ – klausė jis.
Visgi V. Semeška neabejojo, kad Lietuvos strateginės sąjungininkės „geranoriškumas ir pasitikėjimu grįstas bendradarbiavimas atneš pačius geriausius rezultatus stiprinant mūsų šalį ir visą Rytinį NATO flangą“.
