„Kai kurie žmonės gali būti nustebę ar trumpam nuliūsti, kaip jūsų prezidentas, kai aš kalbu apie ilgą ir sunkų karą. Bet mūsų žmonės geriau tegu žino tiesą, kad ir kokia niūri ji būtų“, – prieš JAV Kongresą kalbėjo užsienio šalies lyderis. Bet šie žodžiai priklauso ne trečiadienį į Vašingtoną netikėtai atvykusiam ir į amerikiečius besikreipusiam Ukrainos prezidentui, o Britanijos premjerui.
Taip pat prieš JAV parlamentarus, sunkiomis Antrojo pasaulinio karo akimirkomis, taip pat gruodį, tik ne 2022-ųjų, o 1941-ųjų, kai tų laikų nacių bombarduojamame Londone britai kentė šaltį, tamsą, taip kalbėjo Winstonas Churchillis. Tada jis pranašiškai nuspėjo, kad ką tik į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukusiai Amerikai prireiks laiko, teks susitaikyti su nesėkmėmis, praradimais, bet pergalė vis tiek bus amerikiečių ir britų pusėje. Panašiai šiandieniam Kongresui leido suprasti ir V. Zelenskis.
Bet ne tik todėl V. Zelenskio kalba dabar lyginama su W. Churchillio – gal ukrainietis ne toks įtaigus ir patyręs politikas, koks buvo legendinis britų premjeras, sukėlęs susižavėjimo reakcijas Vašingtone, tačiau akivaizdu, kad Ukrainos lyderis ne veltui vyko į Vašingtoną.
Padėkos bei raginimai tęsti paramą Ukrainai, kuri neliks viena, tikėtina, ilgame kare, kuris nėra vien ukrainiečių ir rusų konfliktas, dabar gali būti tik žodžiai, kurie sulaukia JAV valdžios pritarimo.
O tik vėliau, gal net po kelių dešimtmečių ši kalba gali minima kaip vienas istorinių lūžio momentų – išsižadėti tokių įsipareigojimų JAV nebus lengva, tad neatsitiktinai V. Zelenskio kalboje netrūko simbolikos, kurią, galimai, suprato net ne visi amerikiečiai.
Bet kas tikrai suprantama Vašingtone, tai suvokimas, kad Ukraina gali laimėti – bent jau mūšio lauke. Ir nors netrūksta abejonių, ką tai iš tikrųjų reiškia ir ką tai lemtų, bent jau iš JAV nėra dvejonių, pasimetimo tęsti karinę pagalbą Ukrainai.
Tai rodo ir paramos skaičiai, ir kas už jų slypi – perduodamos paramos turinys: naujame 2 mlrd. dolerių vertės pakete ypač išskiriamos oro gynybos sistemos „Patriot“
Tačiau dar svarbesnės yra ir kitos paramos detalės, kurios būtent ir leidžia kelti prielaidas, kad nusiteikiama ilgam karui, kuris gali trukti ne vienerius metus, tačiau tuo pat metu siekiama kuo greičiau pasiruošti tokiam karui, koks taptų dar viena nemalonia staigmena Kremliui.
Svarbi kiekviena smulkmena
Tai, kad iš JAV Kalėdinių dovanų Ukrainai išskiriama „Patriot“ baterija nestebina: būtent šių modernių oro gynybos sistemų prašė ukrainiečiai, o lenkai netgi buvo viešai išsakę pageidavimą tokias sistemas iš Vokietijos nusiųsti ne Lenkijos oro erdvės apsaugai, o iškart Ukrainai.
Viena baterija su mažiausiai keliais (iki 8) raketų paleidikliais, kurių viename gali būti nuo keturių iki šešiolikos skirtingų modifikacijų raketų.
Bet tai nėra vien paties pajėgumo prieinamumo klausimas. „Patriot“ bateriją, kuriai aptarnauti ir prižiūrėti reikia apie 90 karių – juos visus reikia dar ir apmokyti, o tai įprastai trunka mėnesius, nes bateriją sudaro ne tik paleidimo įrenginiai, bet ir ugnies valdymo stotis bei radaras.
Jei V. Zelenskio vizitas nebuvo vien tik priedanga ir ukrainiečių mokymai dar neprasidėjo, efektyviai „Patriot“ Kyjivą galės pradėti saugoti nebent pavasarį.
Kaip tik tuo metu tikimasi rusų pavasarinio puolimo – ar Kyjivo kryptimi, ar Donbase, ar ties Žytomyru kitose Ukrainos vietose. Visa tai tėra spėlionių, jautrios žvalgybinės informacijos bei, žinoma, pajėgų sutelkimo, aprūpinimo, parengimo klausimai.
Kaip gerai ukrainiečiams bei rusams pavyks pasirengti puolamosioms arba gynybinėms operacijoms, kaip abi pusės išnaudos žiemą – ar tik statinei gynybai, ar, priešingai – netikėtoms puolamosioms operacijoms, kurios gali reikšmingai pakeisti paveikslą fronto linijose.
Būtent todėl ne mažiau už „Patriot“ yra svarbi, o gal net ir svarbesnė ir kita amerikiečių parama: papildomi šaudmenys ypač efektyvioms toliaušaudėms HIMARS salvinės ugnies sistemoms, 500 ypač taiklių „Excalibur“ 155 mm kalibro sviedinių ukrainiečių artilerijai – vos vien toks sviedinys gali naikinti taikinius iš už keliasdešimt km. kelių metrų taiklumu, tad gali būti efektyvesnis, nei šimtai įprastų 155 mm sviedinių.
Ukraina taip pat gaus 120 mm, 82 mm, 60 mm. minosvaidžių bei jiems priskirtų minų, dešimtis minoms atsparių transporto priemonių, per 120 visureigių „Humwee“, kelis tūkstančius granatsvaidžių, priešpėstinių minų, naktinio matymo prietaisų, šarvinių liemenių, saugaus ryšio sistemų – visa tai yra naudinga, reikalinga, išbandyta ir efektyvu.
Kaip ir bus naudinga šaudmenų parama, skirta sovietinių laikų sistemoms, kurias vis dar naudoja ukrainiečiai: 152 mm, 122 mm, 125 mm šaudmenų kiekis, kurį amerikiečiai skiria Ukrainai yra įspūdingas – kiekviena partija skaičiuojama šimtais tūkstančių vienetų. Visa tai ukrainiečiai galės naudoti dideliais kiekiais, o tai ypač svarbu puolamosiose operacijose bei bandant atremti didelio masto puolimą.
Bet kur kas labiau intriguoja kita, ne taip detaliai aprašyta parama. Pavyzdžiui, Ukrainos karinės oro pajėgos sulauks naujos antiradarinių raketų HARM siuntos – vakarietiškiems orlaiviams pritaikytos raketos buvo integruotos į Ukrainos naikintuvus ir jau kurį laiką jomis sėkmingai naikinami rusų radarai. Be to, karinės pagalbos pakete lakoniškai paminėtos ir išmaniosios bombos JDAM.
Bombos, prieš kurias nėra priešnuodžių
Būtent pastarasis pajėgumas gali atverti visiškai naujas galimybes Ukrainos pajėgoms jau žiemos metu. Dar prieš V. Zelenskio vizitą į Vašingtoną pasirodę pranešimai, kad Ukraina sulauks JDAM taikymosi įrangos taip ir nebuvo detalizuoti, tiesiog patvirtinta, kad ši itin didelio tikslumo bombos bus perduotos ukrainiečiams.
JDAM iš esmės sudaro keli komponentai: palydovo signalu (GPS) valdoma įranga, kuri įprastą Mk. 80 serijos bombą paverčia „išmania“ ir pačios bombos – nuo beveik 225 kg iki beveik toną sveriančios Mk 84.
Anksčiau jau buvo skelbta, kad Pentagone brandinama idėja Ukrainai perduoti potencialiai ypač efektyvią ginkluotę: taiklias bombas, pritvirtintas prie raketų.
Tokia neįprasta JAV gamintojo „Boeing“ ir Švedijos bendrovės SAAB idėja paremta maždaug 120 kg sveriančios mažo skersmens bombos sujungimu su salvinių ugnies sistemų HIMARS bei MLRS naudojamų 227 mm kalibro raketų pirmąja pakopa.
Pastaroji balistinės raketos trajektorija iškelia bombą į didelį aukštį, o tada GPS signalu valdomas sprogmuo lekia iki taikinio, esančio už maksimalaus 150 km atstumo. Pati bomba kainuoja vos 40 tūkst. dolerių ir yra kelis kartus pigesnė, lyginant su HIMARS leidžiamomis GLMRS raketomis.
150 km šūvio atstumas leistų ukrainiečiams pasiekti šiuo metu dėl HIMARS grėsmės tolėliau nuo fronto linijos atitrauktus rusų šaudmenų sandėlius, vadavietes, kitus svarbius objektus.
Tačiau galingesnės bombos ant ukrainiečių naudojamų raketų nepritvirtinsi – gali naudoti tik pačią bombą, kurią turi numesti orlaivis. Įprastai, norint numesti „kvailas“ bombas, vis dar nesunaikinti Ukrainos karinių oro pajėgų orlaiviai Su-24 turi praskristi virš taikinio ir paleisti parašiutais ar kitomis priemonėmis pristabdomas, tačiau nevaldomas, tad nebūtinai taiklias bombas.
Tai yra rizikinga, o štai JDAM technologija leidžia orlaiviams atakuoti taikinius iš potencialiai saugesnio, keliasdešimties km atstumo, kai priešininkas nemato ir neįtaria priešiškos aviacijos veikimo iki to momento, kai jau būna per vėlu. Mk.80 serijos bombos yra galingos ir turi didesnę griaunamąją bei, potencialiai, psichologinę žalą, nei HIMARS raketos.
Be to, svarbu ir tai, kad JDAM veikia bet kokiomis orų sąlygomis, t.y. ir žiemą, kai fronto liniją dengiantis cepelinų spalvos dangus ar tirštas rūkas įprastas aviacijos operacijas pažemiui, kaip įprastai ukrainiečių pilotams, paverčia sudėtingomis.
JDAM nusitaikyti leidžia palydovo signalai bei vidinės navigacijos sistemos, kurios užtikrina taiklumą kelių metrų tikslumu – paleidus bombą ją gabenęs lėktuvas gali saugiai pasitraukti iš pavojingos zonos, o boma vis tiek kris tiksliai į taikinį.
Tad net blokavus GPS signalus, ką rusai pastaruoju metu band daryti, išvengti kelių šimtų kg ar beveik tonos svorio sprogmens žalos beveik neįmanoma.
Kiekvienas JDAM įrangos paketas be bombos kainuoja apie 21 tūkst. dolerių, dar apie 4 tūkst. kainuoja pati bomba (225 kg), bet net naudojant galingiausią Mk. 84, t.y. minėtą beveik tonos svorio bombą, kuri kainuoja apie 16 tūkst. dolerių, bendroje sumoje vienos tokios bombos su JDAM įranga vertė yra kelis kartus mažesnė, nei apie 175 tūkst. kainuojančios „Javelin“ prieštankinės ar HIMARS naudojamos GMLRS ( apie 160 tūkst. dolerių) raketos.
JDAM bombų integracija – jau atskiras klausimas. Ukraina su amerikiečiais jau įrodė, kad gali išradingai panaudoti turimą ginkluotę ir priversti ją eikti tam nepritaikytose platformose. Pavyzdžiui, radarus naikinančias HARM raketas ukrainiečiai sėkmingai šaudo iš turimų naikintuvų Mig-29 ir Su-27. Šie orlaiviai teoriškai taip pat gali būti pritaikyti gabenti ir JDAM bombas, kaip ir labiau specializuoti atakos lėktuvai, tokie, kaip Su-24 ir Su-25.
Taktinis panaudojimas – taip pat ne mažesnis iššūkis, mat įprastai JDAM bombos mėtomos iš vidutinio arba didelio aukščio, t.y. nuo kelių iki keliolikos kilometrų. Tokiame aukštyje ukrainiečių naikintuvai retai rizikuoja skraidyti dėl Rusijos oro erdvės gynybos bei rusų naikintuvų keliamo pavojaus. Nors Ukrainos aviacija iki šiol nėra sunaikinta, rusai stengiasi aktyviai medžioti ukrainiečius, viliodami juos į spąstus, versdami kautis nepalankiomis sąlygomis.
Bet net ir skraidant pažemiui JDAM galima naudoti, tiesiog jų veikimo spindulys būtų mažesnis, mat JDAM bombos skirtos sklęsti keliolika ar keliasdešimt km ore, kai jas paleidžia dideliame aukštyje. Iš anksto užprogramavus koordinates taikinį galima sunaikinti JDAM bomba iš įvairaus atstumo, ypač jei pasirenkama tinkama taktika.
Tikėtina, kad turėdami JDAM ukrainiečių orlaiviai veiktų pritaikę amerikiečių dar Vietnamo karo laikais išvystytą „Laukinių žebenkščių“ („Wild Weasel“) taktiką, kai smogiamuosius orlaivius dengia radarus medžiojantys lėktuvai: jei priešiškas radaras bando susekti draugiškų pajėgų naikintuvus, pažeme skraidantys „žebenkštys“ – specialiai HARM raketas gabenantys naikintuvai aptinka radaro signalą ir į jį nukreipia raketą.
Radaro įgula turi kelis pasirinkimus: sekti priešo taikinius ir rizikuoti sulaukti HARM raketos smūgio arba išjungti radarą ir prarasti mūšio paveikslą bei kontrolę.
Neatsitiktinai paminėti du mūšiai
Kad ir kaip, kada bei kokiais būdais bus integruotos JDAM bombos Ukrainos karinėse pajėgose dabar jau nebe taip svarbu – vien tai, kad ši ginkluotė yra atvirai perduodama reiškia, kad sprendimai yra rasti ir bus pritaikyti.
O tai reiškia, kad šias išmaniąsias bombas ukrainiečiai gali pritaikyti būtent esant nepalankioms orų sąlygoms, naktimis, t.y. tuo metu, kai įprastai neskraido rusų aviacija, mat jai trūksta galimybių efektyviai veikti tokiomis sąlygomis, o ir išmaniųjų bombų rusų orlaiviai beveik nenaudoja, nes tiesiog jų neturi.
Suprantama, dėl Rusijos naikintuvų aktyvumo, ribotų, bet vis dėlto egzistuojančių ankstyvojo perspėjimo orlaiviu A-50 veikimo Ukrainos naikintuvai vargu ar galės rizikuoti ir rengti ilgojo nuotolio operacijas, kuriose JDAM gali būti ypač efektyvus ginklas prieš vadavietes, šaudmenų sandėlius – tam vis dar tinka HIMARS sistemos.
Kita vertus, naktiniai reidai arba Ukrainos oro pajėgų operacijos žiemą, kai aviacijos parama yra ypač vertinga ir reikalinga įvairiuose fronto sektoriuose, gali būti daug ką lemiantis veiksnys, jei bus naudojamos JDAM bombos. O ką jau kalbėti apie Jungtinės Karalystės užuominas, kad Ukrainai gali būti pristatytos ir kruizinės raketos „Storm Shadow“ su kelių šimtų km veikimo nuotoliu.
Gebėjimai ne šiaip stabdyti, trikdyti rusų puolimą, naikinti jų naudojamą kritinę infrastruktūrą, šaudmenis bei karinę vadovybę, bet ir daryti tai iš oro Rusijos pajėgoms taptų tikru šoku bei demoralizuojančiu veiksniu.
Juk Rusijos gynybos ministerijos duomenis, jei kas tikėtų pateikiamais duomenimis numuštų ukrainiečių orlaivius, Ukrainos karo aviacija jau pavasarį turėjo būti visa sunaikinta kelis sykius. Ukrainos orlaiviai skraido iki šiol, atakuoja rusų pajėgas, tačiau jiems trūksta taiklumo bei gebėjimų iš didesnio nuotolio naikinti taikinius bet kokiomis orų sąlygomis, bet kuriuo paros metu.
Tokiuose mūšiuose, kaip dėl Bachmuto, karinių oro pajėgų parama gali tapti kritine. Neatsitiktinai V. Zelenskis savo kalboje Vašingtone paminėjo dvi amerikiečiams ypač svarbias karines operacijas – mūšį dėl Ardėnų 1944-siais bei du Saratogos mūšius 1777-ųjų rudenį.
Pastarieji tapo lemiamu posūkiu JAV Nepriklausomybės kare, kai britų generolas Johnas Burgoyneas pamėgino pralaužti niekaip nepalaužiamų britų gynybą, užimti strategines pozicijas prie Niujorko ir susijungti su kitomis britų pajėgomis.
Vietoje to britų armija buvo įveikta ir turėjo pasiduoti, o tai paskatino kitas šalis, pirmiausiai Prancūziją atvirai stotį į JAV pusę, kas iš esmės nulėmė amerikiečių pergalę kare.
Tuo metu 1944-ųjų mūšis dėl Ardėnų tapo didžiausiu ir kruviniausiu JAV istorijoje, kai Vokietija pamėgino žaibišku žiemos kontrpuolimu netikėtai prasiveržti iki uostų Belgijoje, suskaldyti ir atkirsti sąjungininkų pajėgas, išjungiant jas iš karo.
Operacija vokiečiams nepavyko – kaip ir šiandien Rusijos pajėgoms, taip ir tų laikų naciams – vokiečiams trūko visko: kuro, šaudmenų, parengtų karių, šarvuotosios technikos, aviacijos. Amerikiečiai atsilaikė, o 1945-ųjų sausį, prasisklaidžius debesims, pradėjo veikti JAV aviacija, triuškinančia galia naikinanti viską, kas pasipainiojo sausumoje.
Rusams belieka pasikliauti mobilizacija
Tai, kad Ukraina yra pajėgi įveikti Rusiją sausumoje, jūroje ir ore, ukrainičiai jau įrodė ne kartą. Tad kai Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas aiškino apie tai, jog „tolesnis ginklų tiekimas Ukrainai dar labiau pagilins konfliktą ir nieko gero nežada ukrainiečiams“, neskambėjo optimistiškai Kremliui.
Didelio optimizmo neįkvėpė ir pats Vladimiras Putinas, kuris pripažino sunkumus kare bei tikino, kad toliau bus tęsiama „specialioji operacija“ Ukrainoje.
Kita vertus, tiek jis, tiek gynybos ministras Sergejus Šoigu, kalbėdami apie tolesnę karo strategiją neslėpė, jog Rusija nelabai ko gali griebtis. Taip, pažymėta, jog Rusijos karinės pajėgos neva bus išplėstos – nuo dabartinio milijono iki 1,5 mln. karių, į šį skaičių įtraukiant 695 tūkst. kontraktininkų, taip pat atkuriamos dvi karinės apygardos – Maskvos ir Leningrado, o kelios Rusijos kariuomenės brigados bus pertvarkomos į divizijas, papildomai sukuriant naujų divizijų.
Teoriškai tokie veiksmai rodytų Rusijos pasirengimą ilgam konfliktui, be to, tai būtų logiška reakcija tiek į karo pobūdį, kur rusams brigados ir bataliono taktinės grupės nepasiteisino, tapo per mažais, nepakankamai efektyviais taktiniais vienetais, tiek į būsimąją Švedijos ir ypač Suomijos narystę NATO, kas jau tapo ne šiaip strategine klaida Kremliui, bet ir kelia tikrą strateginį pavojų.
Tačiau praktiškai Rusija susiduria ir susidurs su rimtomis problemomis: norint plėsti kariuomenę, jos dalinius bus susiduriama su personalo paieškos dilema – jei šimtai tūkstančių rusų jau paliko šalį, vengdami mobilizacijos, jei mobilizuoti buvo 300 tūkst. rusų, jei savanoriškai tarnauti nebesiveržia, masiškai nori pasitraukti iš armijos, iš kur Rusija turės žmogiškųjų išteklių armijos plėtrai?
Be to, sausumos pajėgų plėtra – o būtent tai akcentuojama kuriant naujas divizijas, rodo nesugebėjimą mokytis iš klaidų. Karas Ukrainoje parodė, kad ukrainiečiai gali geriau mokytis, prisitaikyti, o būsimasis JDAM bombų naudojimas gali lemti tokį pat, panašų ar dar didesnį efektą, nei HIMARS pasirodymas vasarą.
Šiuolaikiniame kare aviacijos, išmaniųjų technologijų, taiklios ugnies galios iš didelio atstumo, taikymosi pajėgumai yra ypač svarbūs – ukrainiečiai tai supranta ir nuosekliai bando pritaikyti su turima karine pagalba. Tuo metu Rusija atsigręžia į šimtmečių senumo tradiciją – savo armiją, kuri bus milžiniška, monolitinė, mobilizavusi senus ir jaunus, nusikaltėlius ir apkvailintus. Bet ji kovos tol, kol nesubyrės dėl priešininko technologinio pranašumo arba maišto.
