„Mums tai kaip etalonas“, – pažymi V. Matijošaitis.
Taigi, Kauno horizonte kyšantys kranai su „pakeltomis gervėmis“, o ne žurnalistų atlikti tyrimai dėl galimai neskaidrių veiklų, galiausiai ir ne per pastaruosius metus išbarstyti reitingai diktuoja atsakymą – ką daryti dėl artėjančių rinkimų.
„Jei dabar išsiskirstytume, tai mieste to, ką paplanavome, neatsirastų“, – užtikrintai sako V. Matijošaitis.
Reliatyvūs, anot jo, ir jam tenkantys priekaištai bei kaltinimai dėl galimos korupcijos mieste. Pasak V. Matijošaičio, jam vadovaujant pareigūnai išvedė tik vieną veikėją – administracijos direktorių Vilių Šiliauską.
„Bet ar kas prisimena, ar suskaičiuoja, kiek tokių išvesta valdant konservatoriui Kupčinskui?“, – klausia meras.
Apie trečiosios kadencijos siekį pranešęs V. Matijošaitis vis dar susilaiko kalbėdamas apie tai, kada jo įkurtas „Vičiūnų“ verslas padės tašką santykiuose su Rusija. Būtent dėl užsitęsusio sprendimo išeiti iš agresorės Rusijos rinkų jam teko labai daug kritikos. V. Matijošaitis tikina, kad „Vičiūnai“ tikrai pasitrauks, kad tai moralinis, o ne pragmatinis sprendimas. Galiausiai, kad tai neišvengiamas sprendimas, nes, anot jo, agresorės Rusijos mentaliteto pakeisti neįmanoma. Ir visgi, pripažinęs, kad dėl „Vičiūnų“ atsidūrė tarp dviejų girnapusių – politinio ir verslo pasaulio interesų – meras šia tema kalba nenoriai.
„Taškas bus padėtas tada, kai jis bus padėtas“, – sako jis ir interviu metu svarsto, ar apskritai verta apie tą Rusiją kalbėti.
Interviu metu V. Matijošaitis taip pat aptarė kaip jam einant Kauno miesto mero pareigas sekasi bendrauti su Ingridos Šimonytės Vyriausybe ir kodėl jis nesusigundė pasukti į nacionalinę politiką, kai partiją įkūrė ekspremjeras Saulius Skvernelis.
– Pone V. Matijošaiti, kam jums reikalinga trečioji kadencija?
– Man asmeniškai jos tikrai nereikia. Bet miestui, manau, ji pravers. Kita vertus, žmonėms tas pats, ar meras dirba, ar jis miega, jei pokyčiai mieste vyksta... Būtent tai rodo, kad meras yra geras. Jeigu pokyčiai nevyksta – tai reiškia, kad meras yra blogas. Meras gali būti net šventasis, bet pokyčiai turi vykti. Taigi, šiame pastate reikia turėti komandą, kuri gali keisti miestą. Keisti taip, kad jis būtų kuo labiau pritaikytas gyventi.
– Jūs tikrai manote, kad viskas iki šiol jums sekėsi puikiai? Ar visgi kažko nespėjote padaryti per dvi kadencijas, kad dabar reikia trečiosios?
– Nemanau, kad mes nespėjome. Yra procedūros, kurias ir aš pats keikiu. Kad per ilgos yra viešųjų pirkimų procedūros. Kad negalima jų padaryti greitai. Pavyzdžiui, gali atsirasti siūlantis savo paslaugą, bet nesugebantis tos paslaugos padaryti... Privačiame versle yra paprasčiau. Ateina pas tave siūlantis paslaugą... Tarkime, nori pastatyti namą, viešbutį, prekybos centrą. Jis teikia tau pasiūlymus, įkainius, terminus ir taip toliau. Tu čia gali pasirinkti du ar tris, keturis statytojus ir su jais tiesiog tiesioginių derybų keliu daryti sutartį. Tačiau čia (viešuosiuose pirkimuose – ELTA) taip negalima, nes gali atsirasti visokių žmonių, kurie sėdėdami šiame poste pradėtų piktnaudžiauti ar pradėtų papirkinėti... Sistema gera, bet ji turėtų trumpėti.
– Kaune vykdomiems viešiesiems pirkimams turi pasiūlymų ir Seimo nariai. Kaip tik antradienį Antikorupcijos komisijos darbo grupė jums paskelbė rekomendacijas. Ar jums įdomu tai, ką siūlo Seimo nariai?
– Jie man neįdomūs, jie gyvenimo nematę. Jei kalbame apie tą patį vieną... Andrių (A. Vyšniauską – ELTA), ar kaip ten jo vardas... Man keisti tokie pasiūlymai. Atrodo, kad iš sosto į kitą sostą žiūri... Tegul pabūna apkasuose ir tada supras, kaip gyvenimas juda.
– Neradote laiko atvažiuoti, nors kelis kartus kvietė.
– Nematau reikalo važiuoti.
– Apie jums keliamus klausimus dar pakalbėsime. Grįžkime prie sprendimo vėl kandidatuoti į mero postą. Viešojoje erdvėje nemažai kalbėta, ar jūs sieksite dar vienos kadencijos, ar verta jums tą daryti, ar ne. Savotiškas totalizatorius buvo užkurtas. Ir klausimai kelti dėl įvairiausių aplinkybių: dėl kilusių skandalų sumenkęs populiarumas, minėti ir sveikatos klausimai. Kokia jūsų sveikata? Šiam postui toks resursas yra labai reikalingas.
– Aš nei krosų bėgu, nei futbolą ar krepšinį žaidžiu. Darau viską, kas man patinka. Bet aš vienas nedirbu. Šalia manęs yra jaunų vyrų bei moterų komanda ir mes visi dirbame kolektyviai.
– Ar buvo minčių, kad gal nebereikia jums tos trečiosios kadencijos?
– Aš nenorėjau nei pirmą kartą eiti (...). Aš niekada nebuvau bedarbis. Esame sukūrę nemažą verslą... Vičiūnai dirba šešiasdešimtyje pasaulio šalių. Tai nėra juokas. Tai, kad tarp šių visų valstybių papuolė Rusija, kuri yra kaimynystėje...Tai čia jau kitas dalykas. Prisiminkime Kubilių... Jis juk pats su dviračiu važiavo į Baltarusiją žiūrėti, kaip atominę stato ir taip toliau. Taigi, gyvenimo pamokų tiek aš galėčiau iš kitų pasiimti, tiek pats galėčiau kitiems duoti. O 2015 m., kai mane išrinko meru... Tada važinėjome po Kauną ir žiūrėjome, kodėl niekas nieko nei vysto, nei stato. Radome tik vieną bokštinį kraną, tačiau ir tas buvo nuleidęs gervę, nedirbo. Šiandien galime pasižiūrėti į kranus... Mums tai kaip etalonas tapo – reikia, kad atsirastų kranai, reikia, kad verslas ateitų ir pasitikėtų, ir statytų miestą.
– Jūs užsiminėte apie tą vieną valstybę, kuri jums „pasitaikė“ versle. Kalbu apie Rusiją. Dėl to sulaukėte labai daug kritikos – kad „Vičiūnai“ vis dar turi ryšius su šia valstybe. Ar tekusi kritika buvo svarbi priimant sprendimą kandidatuoti? Neslėpkime, juk ir reitingai jūsų dėl to nukrito. Prieš tai juk jūsų populiarumo pavydėjo ir nacionaliniai politikai.
– Mes su sūnumis dar pačioje Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžioje esame pasakę, kad iš tos šalies išeiname ir joje nebedirbsime. Ir tas procesas vyksta. Tik, kad ten labai didelė investicija padaryta. Todėl ruskiams nepaliksime taip, kad paliktume, atiduotume. Mums reikia atsikratyti visu tuo įdirbiu ir pasitraukti. Šiuo metu link to ir einame.
– Gal jau yra data, kada bus padėtas taškas šiuo klausimu?
– Taškas bus padėtas tada, kai jis bus padėtas. Nėra čia tas pats, kas popieriaus lapą perkelti iš vienos vietos į kitą. Yra bankai, yra įsipareigojimai, yra prievolės ir nėra taip lengva.
– Ar gali būti taip, kad...
– Geriau, kad jūs tomis temomis su vyriausiuoju sūnumi arba jaunėliu kalbėtumėtės. Jie tame gyvena ir šiandien jie yra ne Lietuvoje, o susitikimuose...
– Visgi verslas yra jūsų. Ar sprendimas „Vičiūnams“ išeiti iš Rusijos buvo labiau pragmatinis ar moralinis?
– Tai grynai moralinis sprendimas... Tų žmonių mentaliteto tikrai nepakeisi. Jei anksčiau matydavome dviračiais važiuojant į tą šalį, girdėdavome mūsų politikus bendraujant su panašiomis valstybėmis... Ir mes važinėjom... Tačiau dabar galiu pasakyti, kad nei aš tiek ilgai gyvensiu, kad pakeisčiau jų mentalitetą, nei jie mane įtikins, kad štai staiga po šio karo ar dar šio karo metu taps kitokie. Jie netaps kitokie. Man žmonės, žudantys kitus žmones... Žinote, aš ir medžioklėje prieš keldamas šautuvą galvoju, ar pakenksiu, ar ne... Gal visgi per daug į karus mes čia nuėjome...
– Pats sprendimas lėtai išeiti susilaukė dėmesio. Sutiksite, kad atsidūrėte tarp dviejų girnapusių. Iš vienos pusės verslininko logika diktuoja, kad negalite neskaičiuoti pinigų. Tačiau iš kitos pusės – politinis gyvūnas, iš jo žmonės reikalauja kitokių veiklos algoritmų. Ne naudos ir kaštų skaičiavimo, bet moralinių imperatyvų. Jaučiate, kad esate tarp šių dviejų girnapusių?
– Jaučiu. Bet kodėl būtent aš tarp tų girnapusių? Dėl to, nes aš sėdžiu toje kėdėje, aš esu miesto meras... O Rusija – tai valstybė, į kurią anksčiau investavo mano verslas. Rusija ar Estija, ar Ispanija, ar dar kažkas... Jau kažkaip per daug Rusijai dėmesio... Aš tam neskirčiau jokio dėmesio. Mes esame deklaravę. Nėra taip lengva... Tas, kuris sienos nėra dažęs ar lango dėjęs, gali sakyti, kad dabar dėk viską ir išeik iš ten... O kur eiti išėjus? Kaip įsivaizduojate kreditinius įsipareigojimus? Juk nėra taip paprasta.
– O jums svarbu, ką apie jus kalba? Kad ir dėl šio klausimo. Daug žiniasklaidos klausimų, daug opozicijos kritikos.
– Dar kartą sakau. Ne aš pradėjau tą karą... Konservatoriai su dviračiais važinėjo po tas šalis, o aš lėktuvais skraidžiau. Mus, verslininkus, įkalbinėjo – eikite, dirbkite. Panašiai buvo ir su Kinija. Galima džiaugtis, kad buvo susilaikyta (nuo investicijų Kinijoje – ELTA).
– Bet man įdomus tas aspektas, kiek jums svarbu tai, ką kalba apie jus kiti. Norite to ar ne, kol verslas dirbs Rusijoje – apie tai kalbės. Sakys, kad delsiate. Nesvarbu, kad jūs tai suprantate kitaip, kad sakote, jog kitaip neįmanoma. Klausimus uždavinės ir toliau. Pamenu istoriją Kauno stadione, kai jūs į žurnalisto užduotą klausimą sureagavote kaip į kokią provokaciją: „Golą nori man įmušti“. Suprask, žurnalistas jums, ad hominem taiko klausimą vien dėl to, kad V. Matijošaičiui būtų blogai. Ar jūs nemanote, kad visuomenei tai tiesiog yra aktualu?
– Nenoriu kalbėti apie tą žurnalistą. Aš turiu apie jį savo nuomonę ir jo tokius paklausimus. Jis neturi daugiau klausimų – tik vieną. Čia tas pats, jei eitum, ir šuo, kuris nei žino tavęs, nei pažįsta, bet nori įkąsti... Aš nevadinu jo tuo šuniu, bet jis keistas... Tikrai neprivalau su kiekvienu keistu... Miestas yra daugialypis, žmonės yra skirtingi ir meras yra įpareigotas rasti kalbą su visais. Bet kiekvienam, kuris bando tave kandžioti tam, kad kandžiotų...
– Vis tiek manote, kad jus provokuoja, o ne užduoda aktualų klausimą?
– Kiek tik jį esu sutikęs...
– Bet žurnalistų yra daugiau. Štai ir aš dabar klausiu to paties.
– Su visais žurnalistais kalbame. Jeigu nori jie pabarti – bara. Nori pagirti – giria. Nereikia atėjus būtinai kąsti.
– Grįžkime į būsimus rinkimus. Jau aiškus konkurentų sąrašas, su kuo teks grumtis. Valstiečiai deleguoja poną A. Verygą, konservatoriai – poną V. Juozapaitį ir t. t. Kaip vertinate išsirikiavusius kandidatus perimti jūsų kabinetą?
– Welcome. Visada prašome. Tegu perima ir dirba. Nenoriu jų nei vertinti, nei girti, nei peikti. Kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką sugeba. Man tik keista, kad jie yra iš kitų miestų. Bene vienintelis iš kandidatų esu gimęs, augęs Kaune.
– Ganėtinai ilgai delsėte pasakyti, ar dalyvausite mero rinkimuose. Vienas iš argumentų – neaišku, kokie bus mero įgaliojimai bei statusas po to, kai buvo imtasi juos peržiūrėti. Nusprendėte kandidatuoti. Ar tai reiškia, kad naujas mero įgaliojimų dizainas tenkina?
– Man nėra didelė problema naujos mero funkcijos. Man įdomu tik tai, ar tie, kurie pasirašė tas naujas funkcijas, ar jie patys sugebėtų pagal tas funkcijas dirbti.
– Esate veikiausiai išstudijavęs pokyčius. Suvokiate, kaip reikėtų dirbti naujoje sistemoje?
– Jei tapsiu, tada ir pasakysiu, kaip bus.
– Jau buvau užsiminęs apie sumenkusius jūsų reitingus...
– Kodėl sumenkę? Aš nemanau, kad jie labai sumenkę... Nei kažkada jie buvo labai geri.
– Buvote penketuke, rikiavotės šalia prezidentų. O dabar...
– Normalus procesas. Jei pažiūrėsite pagal reitingus, tai kito kandidato į merus su dideliais reitingais taip pat nėra. Bet jei žmonėms aš patiksiu – mane rinks, o jei ne – nerinks.
– Bet reitingai nėra tik skaičiai. Jie rodo daugiau dalykų. Daug skandalų yra aplink jus. Ir sklypų klausimas, ir Kačiūniškės dvaras, suimtas administracijos direktorius... Viskas susidėjo į krūvą ir natūraliai kilo klausimas, ar vis dar turi apskritai šansų V. Matijošaitis kandidatuoti. Bet jūs nusprendėte, kad yra.
– Jūs bandote paliesti sklypus... Tai žemės ūkis. „Vičiūnai“ užsiima žemės ūkiu. Šiai dienai 6 tūkst. hektarų žemių. Tad jei prie namų nusipirkau kelis sklypus, kurie ateityje liks anūkams, ar pan... Tai, gerbiamieji, mes gyvename ne Tarybų Sąjungoje, kur kiekvienas keistuolis skaičiuos, kiek kas turi žemės. Jeigu nusiperki teisėtai, tai nusiperki.
– Visgi vien viešojoje erdvėje daug informacijos...
– Viešoji erdvė yra viešoji erdvė, ir kas ką nori, tas tą ir gali pasakyti ant mero. O meras negali pasakyti.
– Puikiausiai galite pasakyti. Štai buvo LRT tyrimas ir atskleista schema.
– Nemačiau to tyrimo, nemačiau schemos.
– STT taip pat komentavo situaciją Seimo komitete.
– Seimo komitetas nėra tyrimas. Ne Seimo komisijos, ne žurnalistų išvados... Turi būti faktai, o faktus pateikia institucijos. Ir aš nelabai suprantu, kodėl aš turėčiau teisintis. Žemės ar sklypų pirkimas yra viena iš verslo šakų... Ir Lampėdžiuose galvoju statytis namą. Gal ne apie viską reikia kalbėti. Toks jausmas, kad atėjai mane „sukalti“.
– Ne „sukalti“, o suprasti. Visa tai svarbu, kalbant apie rinkimus. Netgi tuo atžvilgiu, kad į rinkimus einate su komanda... Miesto savivaldybėje turite tam tikrą komfortą – turite velnišką daugumą.
– Čia gerai ar blogai?
– Jums, kaip merui, be abejo, tai yra gerai.
– Man ne kaip merui, o kaip kauniečiui yra gerai. Aplink mane ir kartu su manimi atėjo dirbantys ir protingi Kauno žmonės. Dabar galės būti ir portugalai, kas tik nori.
– Dabar turite 32 iš 41 Tarybos nario.
– Aš neturiu, mes susirinkę. Atėjo žmonės, kurie skiria savo darbo laiką. Jie skiria savo laiką miestui.
– Ar skaičiuojate, kad dėl visų minėtų skandalų vietoje 32 taryboje bus mažiau, kad reikės koaliciją formuoti. Tai gana tikėtina, ar, visgi, tikitės turėti monolitišką daugumą?
– Pasakysiu premjerės žodžiais: vis tiek kaip nors bus. Ši frazė tinka. Jei reikės formuoti koaliciją, tada ir formuosiu arba leisiu kitiems tą daryti. Jei atsiras žmonių, kurie kažką daro, tegul daro.
– Bet ar nėra taip, kad jau dabar yra. Kad jau dabar per daug klausimų, kuriuose abejojama jūsų, jūsų sūnaus ir visos savivaldybės skaidrumu. Ar tikrai be pagrindo STT medžiaga besiremdama Seimo Antikorupcijos komisija patvirtino išvadą, kurioje įvardytos korupcijos rizikos Kauno miesto savivaldybėje? Mere, galbūt tikrai virš Kauno susitvenkė juodų debesų, kurių net tie aukšti ir dažni kranai mieste nebesklaido?
– Per mano 8 metus, būnant meru, iš čia išvestas vienas veikėjas ir man dėl to tikrai gėda. Bet ar kas prisimena, ar suskaičiuoja, kiek tokių išvesta valdant konservatoriui Kupčinskui? Šeši! Jau net neskaičiuojant visos „auksinio“ tualeto kompanijos, o ten – dar kokie aštuoni ar dešimt. Čia išeina kas metus po kelis! Ir jie siūlosi grįžti čia, parnešti sąžinę? Apgailėtina.
– Ar yra tų, su kuriais negalėtume formuoti koalicijos? Yra raudonų lempučių?
– Nėra nei raudonų, nei baltų lempučių. Yra žmonės, yra gebėjimai dirbti, mąstyti.
– Esate sakęs apie konservatorius, kad apie juos žinote tiek, kad „fantazija neneša“. Tai suprantu, kad bent jau su kandžiausiais oponentais nelabai rastumėte bendros kalbos?
– Kas bus, tas bus.
– Jei laimėtumėte trečią kadenciją, ar tai būtų jau paskutinis jūsų išbėgimas į aikštelę ir politinės karjeros pabaiga?
– Taip toli nemąstau.
– Pakalbėkime apie nacionalinę politiką. Kai premjero pareigas ėjo Saulius Skvernelis, tai, atrodo, tokia politinė chemija buvo tarp jūsų. Spurgas valgėte. Dabar nebeteko matyti kažkur besibičiuliaujančių.
– Tiek Skvernelis, tiek aš esame užsiėmę žmonės, kad dabar spurgas valgytume. Tada jis buvo premjeras ir mes daugiau bendraudavome, tardavomės.
– Kai S. Skvernelis ėmė kurti partiją, nemažai buvo kalbėta, kad ir jus įtrauks.
– Negirdėjau tų kalbų. Galiausiai, nebuvo ir laiko gilintis į jas, nes mieste ir taip užtenka darbo.
– Nepagalvojote apie galimybę išsibandyti nacionaliniu lygiu?
– Mes Kaune esame surinkę žmones, kurie taryboje dirba miestui. Bet kartu turi ir normalius darbus, iš kurių gyvena. Yra iššūkis, jei nori surinkti patikimus, dirbančius, mąstančius bei kuriančius žmones... Matome, kad partijoms yra sunku tokių žmonių pritraukti ir juos įveiklinti. Mes dirbame, kad miestui kažką sukurtume, ir nemanau, kad reikėtų kažką daryti daugiau.
– Tai rodo, kad jums nacionalinė politika nėra įdomi?
– Kaip gali būti neįdomi šalies politika?
– Įdomi kaip žiūrovui. Apsiribojate mero prerogatyvomis.
– Tai nėra blogai. Kaunas buvo nepelnytai apleistas. Mes sugebėjome su nedideliais resursais, su miesto pagrindiniais resursais vaizdą pakeisti. Štai Kaunas stadioną pastatė, baseiną prie Žalgirio arenos. Skverneliui būnant premjeru, stadionui dar gavome nedidelę dalį, o toliau Vyriausybės davė absoliutų nulį.
– Pasigendate pagalbos iš nacionalinių politikų?
– Du metai dabartinei Vyriausybei ir ji mane tik kritikuoja – ne aš karus pradėjau. Premjerę esu matęs tris kartus.
– Vieną kartą, kiek pamenu, neatvykote į Vyriausybę, į suplanuotą susitikimą.
– Jei dėl to, kad ten kažkur kamputyje pasėdėti... Nėra tiek laiko.
– Palyginkite Skvernelio ir Šimonytės vyriausybes. Su kuo paprasčiau?
– Gal aš nelyginsiu. Tegu jie patys išsisprendžia. Nebūsiu aš teisėjas. Prie abiejų prisitaikai. Jei priima – važiuoji, o jei ne – geriau dirbti čia.
– Kaip pilietis, kaip vertinate valdančiąją daugumą?
– Nevertinu, nenoriu įsivelti. Tikrai nenoriu.
– Nemažai kalbama apie poreikį perkrauti Vyriausybę ir panašiai. Ar turite nuomonę šiuo klausimu?
– Kodėl man dabar kalbėti apie tai, kam aš neturiu įtakos ir galios. Kam man sekti pasakas. Tegu jie dirba. Tegu žmonės jų darbą vertina. Žinau, kad iš šios Vyriausybės per 2 metus negavau nieko... Manau, kad ir kitoje kadencijoje negausime. Absoliutus nulis.
– Bet kodėl? Kodėl mažai dėmesio?
– Ne jos skonio turbūt. Gal jai kitokio tipo vyrai ar dar kažkas patinka. Nežinau. Neteko bendrauti.
– Juk keletą kartą teko, pats sakėte.
– Bet koks tas bendravimas, jeigu pakalbame tam, kad gatvėje nesiginčytume. Kokia prasmė. Bet aš nesiguodžiu. Ji užsiėmusi. Plius vyksta karai gretimose valstybėse.
– Apibendrinkime mūsų pokalbį. Nuo 2015 metų dirbate meru. Ar šiandien jaučiatės daugiau politiku? Juk pirmą kartą atėjęs į rinkimus sakėte, kad nesate politikas. Ar jaučiatės politiku?
– Tikrai ne. Ne nuo manęs priklauso šios pareigybės aprašymas, funkcionalinių pareigybių. Nebent pradėčiau jaustis dėl to, kad pagal mane ar pagal Šiaulių ir gal dar Druskininkų merą nacionalinė valdžia vis keičia funkcionalines merų pareigybes ir rinkimų tvarką.
– Jūs manote, kad visi pokyčiai dėl rinkimų buvo dėl jūsų asmens?
– O jūs pažiūrėkite, kiek rinkiminių komitetų, kada jie atsirado ir kada iš rinkiminių komitetų pradėjo daugiau merų išrinkti ir kada juos nukerta. Tada, kai jie pasiteisina ir įsivažiuoja, o tada juos nukerta.
– O kas yra jums politikas?
– Nenoriu šia tema kalbėti. Aš pats atėjęs iš verslo, kad man nereikėtų važinėti duobėtomis gatvėmis ir vaikus leisti į šaltas mokyklas.
– Jūs save ūkininku įsivaizduojate? Ta prasme, kad tvarkote ūkio reikalus.
– Ūkininkas man tas, kuris žemę aria. Bet ne, aš ne ūkininkas.
– Tai suraskime tą tinkamą jūsų apibūdinimą: vadybininkas, administratorius, direktorius...
– Aš esu vienas iš komandos narių ir džiaugiuosi, kad mieste susibūrėme.
– Ko gailitės, kokią klaidą padarėte per savo kadencijas?
– Nežinau. Norisi visada padaryti kuo daugiau. O čia procedūros yra tokios. Mano atėjimą į antrą kadenciją ir lėmė, kad visos procedūros užsitęsdavo. O dabar, pabuvus dvi kadencijas, atsiranda daugiau fantazijų. Nes jei dabar išsiskirstytume, tai mieste to, ką paplanavome, neatsirastų.
– Skiriasi dviejų didžiausių miestų merų komunikacija dėl Ukrainos. Ant Vilniaus savivaldybės žinutės V. Putinui dėl Hagos, keičiami gatvių pavadinimai. Kaune nėra to labai aiškiai iškomunikuojama. Kodėl?
– Kaune žmonės pasižymi tuo, kad tyliau ir ramiau paima ir padaro. Sostinėje daugiau korespondentų ir šou aspektų. Trys Ukrainos miestai yra mūsų partneriai. Dabar daugiausiai su Charkivu vyksta kontaktų palaikymas. Ir mes nesireklamuodami bendraujame, reguliariai vilkikai išveža pagalbą. Kuo gali, tuo miestas padeda.
